TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Su kaupu išsipildžiusi svajonė

2006 11 18 0:00
"Šiandien, sulaukęs septyniasdešimties, tos naštos visai nejaučiu ir galiu pasakyti: taip, esu laimingas", - sako Rimantas Vaitiekūnas.
Juozo Bindoko nuotrauka

Rimantas Vaitiekūnas Šiaulių dramos teatre dirba jau 26 metus.

Ilgą laiką jis buvo administracijos darbuotojas, o šiuo metu renka ir saugo teatro archyvą, biblioteką, kaupia istorinę medžiagą. Po darbo valandų jis skuba į susitikimus-koncertus, per kuriuos skaito poeziją, dainuoja, pasakoja atsiminimus ir įspūdžius apie matytas operas ir dainininkus. 

 

Savaitgaliais Rimantas Vaitiekūnas su turistų grupėmis dažnai vyksta į Latvijos nacionalinę operą žiūrėti naujausių teatro pastatymų, vėliau juos aptaria operos mėgėjų klube. Tai unikali, įdomi asmenybė, kurios veikla iš pirmo žvilgsnio šiais itin merkantiliškais laikais gal ir nėra pirmo ryškumo, tačiau daugeliui reikalinga ir vertinama. Šį rudenį Rimantas pasitinka savo 70-mečio jubiliejų.

Nauji batai, butelis vyno ir šokoladiniai saldainiai

Rimanto gimtasis Skaistgirio miestelis nuo seno garsėjo kultūrinėmis tradicijomis, meną ir grožį mėgstančiais žmonėmis. Visi mėgo dainuoti, šokti, vaidinti, bendrauti, todėl jam, dar paaugliui, buvo įdomu viską matyti, visur dalyvauti - kaimynų vakaronėse, vaidinimuose ir gegužinėse, kur šokdavo valsą su gerokai už save vyresnėmis panelėmis ir užsitraukdavo miestelio kavalierių nepalankumą. Didelės vaidybos ir artistiškumo pamokos būdavo Užgavėnių persirengėlių siautimas po miestelį su čigoniškomis dainomis ir šokiais. O tikrą sceną ir žiūrovų reakciją Rimantas pažino mokykloje, mat buvo ir skaitovas, ir šokėjas, ir dainininkas, ir artistas. Su draugais buvo įkūręs net vaikų teatrą, ten vaidindavo savo pastatytus spektaklius suaugusiųjų gyvenimo temomis. Visi šie Rimanto gabumai neliko nepastebėti jo mokytojų, buvo skatinami ir ugdomi, jam pranašaujama kūrybinė ateitis. Su šypsena Rimantas šiandien prisimena pirmąją savo, kaip režisieriaus, sėkmę, kai po "Pelenės" premjeros Žagarės pieninės vaidintojai jam padovanojo butelį vyno, kilogramą šokoladinių saldainių "Kregždutė" ir naujus Šiaulių "Elnio" batus, mat repetuoti jis ateidavo įsispyręs į kaliošus. Sėkmingi buvo ir vėliau vykę gastroliniai koncertai su Vaclovu Daunoru ir Salomėjos Nėries poemos "Eglė žalčių karalienė" triumfas skaitovų konkursuose. Neliko abejonių: vienintelis kelias - į tuometinę Lietuvos konservatoriją mokytis aktoriaus meistriškumo. Deja, čia sėkmių grandinė nutrūko. Režisierius Romualdas Juknevičius, tuomet rinkęs būsimų aktorių kursą, pareiškė: "Tokių lyrikų ir romantikų man nereikia!" Tai buvo skaudus smūgis mokyklinės sėkmės išlepintam jaunuoliui, sunkus išgyvenimas, kurio atspindį Rimantas, ko gero, jaučia iki šiol. Taip staigiai ir negailestingai žlugo jo svajonė.

Kitas pasirinkimas

Jam teko ieškoti alternatyvaus kelio. Taip prasidėjo lietuvių kalbos ir literatūros studijos tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Tačiau ir čia Rimantas neapleido savo pomėgių ir gebėjimų - aktyviai dalyvavo instituto kultūriniame gyvenime, lankė Šiaulių dramos teatro studiją, susipažino su garsiąja aktore Potencija Pinkauskaite, apie kurią vėliau parašė knygą "Sakmė apie aktorę".

"Manęs nesužlugdė tai, kad svajonė neišsipildė, - šiandien sako Rimantas. - Priešingai - gavau jėgų, manau, daugiau ir įvairesnės patirties, užuot būčiau mokęsis vien aktorystės. Likau laisvas, dariau tai, kas man buvo malonu ir įdomu. Gyvenau labai aktyvų kūrybinį gyvenimą: skaičiau poeziją, dainavau, domėjausi teatru ir kinu, aktoriais ir kitais žymiais atlikėjais bei kūrėjais, pats režisavau 50 spektaklių gimtajame Skaistgiryje ir Joniškyje. Galiu drąsiai pasakyti, jog mano neišsipildžiusi svajonė vis dėlto išsipildė - Šiaulių teatro scenoje suvaidinau net šešis vaidmenis. Tai mano laimė, džiaugsmas ir pasididžiavimas", - teigia Vaitiekūnas.

Autografų medžioklė

Šiandien, sulaukęs solidaus amžiaus, Rimantas neapsiriboja vien darbu teatro archyve, savo buto lango ir televizoriaus ekrano formatu. Jo būties "žaislų" kolekcija pavydėtinai įvairi ir gausi.

"Galvoju, jog stovėdamas ant 70-ojo savo laiptelio dar nesu išsieikvojęs, jaučiu turįs gerą užtaisą, kuris saviraiškoje įgauna vis naujas formas. Jei prieš 10 ar 20 metų man kas būtų pasakęs, kad kursiu dainas, būčiau tik nusijuokęs, nepatikėjęs, o dabar džiaugiuosi, kad jos žmonėms patinka, kad jų klausosi. Esu didelis operos gerbėjas. Mačiau daugybę spektaklių dalyvaujant garsiausiems atlikėjams, turiu sukaupęs gausią garso ir vaizdo įrašų kolekciją. Prieš 15 metų subūriau operos mėgėjų klubą. Mano tikslas - įvesti klausytojus į muzikos pasaulį, praplėsti jų pažinimą, kad atsivertų šiam nuostabiam teatro žanrui. Ir tai su kaupu pavyko - klubo nariai, kurių priskaičiuoju per 50, išmoko suprasti ir vertinti, analizuoti, kartais ir aš jau gaunu iš jų pastabų. Išeitų, kad tas kūrybinis pradas, tūnantis manyje nuo jaunystės, niekur nedingo, o teikia man galimybę būti ne tik stebėtoju, žiūrovu, meno vartotoju, bet ir tokiomis formomis realizuoti savo kūrybiškumą", - samprotauja Vaitiekūnas.

Smalsumas ir nepasotinamas žinių troškimas, noras ir mokėjimas bendrauti įtraukė Rimantą į dar vieną unikalų žaidimą, praplėtusį jo pažinčių ratą iki tūkstančių žymių pasaulio žmonių. Tai autografų rinkimas. Pirmąjį dar studijų laikais jis gavo iš baltarusių poeto Piotro Glebkos, antrą - iš aktorės Pinkauskaitės, o trečią, nuo kurio ir prasidėjo didžioji autografų medžioklė - iš to meto garsiausios Amerikos žemyno šokėjos Alicios Alonso, kuri su Kubos baletu gastroliavo Rygoje. Dabar Rimanto kolekcijoje yra beveik 4 tūkst. autografų iš 87 pasaulio šalių. Čia galima rasti Placido Domingo ir Marios Callas, Majos Pliseckajos ir Galinos Ulanovos, Liubov Orlovos ir Tatjanos Doroninos bei aibės kitų garsenybių parašus, dovanotas nuotraukas. Savo knygose "Susitikimų akimirkos" ir "Mūzų prieglobstyje" Rimantas aprašo savo įspūdžius apie tuos trumpus susitikimus su rašytojais, dainininkais, aktoriais, pateikia daug įdomių, kartais komiškų autografų medžioklės epizodų. Šios susitikimų akimirkos liko atmintyje, parodė meno žmonių įvairovę, jų charakterių panašumus bei skirtumus, davė impulsą iš esmės domėtis, suprasti ir gilintis į įvairius meno reiškinius. Čia išryškėjo dar viena Rimanto aistra - operos žanras.

"Opera, meile mano"

"Dievinu operą. Manau, šis žanras yra daug sudėtingesnis, giliamintiškesnis ir sunkesnis už dramą, ši žiūrovui yra prieinamesnė ir suprantamesnė. Gilindamasis į operą tik po kurio laiko pradėjau suvokti kiekvieno kompozitoriaus muzikinę kalbą, stilių, emocijas - visą operos struktūrą. Dabar savęs jau nelaikau eiliniu žiūrovu ar klausytoju, turiu nemažai šio žanro vertinimo patirties, moku suprasti, ar solistas susidoroja su savo partija, ar ne, ar darniai griežia orkestras, ar įdomi scenografija, režisūra. O kartais norėčiau ir pastabų atlikėjams pasakyti ar net parežisuoti vieną kitą sceną, patarti", - sako pašnekovas.

Smulkiau ir išsamiau apie operos žanrą, daugybę matytų spektaklių, apie garsiausius dainininkus Rimantas rašo savo storiausioje knygoje "Opera, meile mano". Šiuo teatro žanru jis pradėjo domėtis dar mokykloje, klausydamasis plokštelių įrašų. Vėliau į rankas pakliuvo kelių operų libretai, ir juos išmoko atmintinai. Jie labai žadino vaizduotę, nes nebuvo tekę matyti "gyvo" operos spektaklio. Tai įvyko 1952 metais, atvykus į Vilnių, į svečius pas tetą. "Vos tik išlipęs iš mašinos nubėgau į Operos ir baleto teatro kasą ir nusipirkau bilietus iškart į du spektaklius - Charleso Gounod operą "Romeo ir Džiuljeta" ir Aleksandro Dargomyžskio "Undinę", kurios, deja, tada nepamačiau, nes reikėjo dalyvauti giminių pobūvyje. O "Romeo ir Džiuljeta" mane tiesiog apstulbino ir sukrėtė. Man viskas atrodė nepaprasta: ir muzika, ir atlikėjai, ir dekoracijos, ir apšvietimas. Net nepajutau, kaip per pertrauką eidamas teatro fojė pradėjau dainuoti vieną Džiuljetos arijų. Gavau pastabą, jog šitaip elgtis teatre nedera. Buvau sugėdintas, tačiau tai neužgožė mano pakilios nuotaikos ir įspūdžių", - prisimena Rimantas.

Iš kur atsiranda dainos?

"Tas gilinimasis į muzikinį pasaulį, matyt, nenuėjo vėjais. Pažinimas giliai nusėdo, kaupėsi, ir tereikėjo tinkamo momento, kad būtų pažadinti ir mano kūrybiniai gebėjimai, - mano pašnekovas. - Pirmiausia - poezijos poveikis. Muzikalios, ritmingos, emocingos eilės, romantiški poetiniai vaizdai davė impulsą kurti dainas, juk vien teksto skambesys dažnai tampa vienos ar kitos melodijos užuomina. Nesuprantu, iš kur visa tai kyla - specialiai nieko nedarau, nesikankinu, nesistengiu sugalvoti, išvingiuoti melodijų - jos pačios viena po kitos randasi, net naktį, jei tik pasitaiko gražus tekstas. Šiandien jau esu sukūręs 120 dainų, iš jų 20 vaikiškų, esu įrašęs 12 kompaktinių plokštelių. Daug koncertuoju. Žmonėms patinka mano dainos, jie noriai perka įrašus, teiraujasi, ar neturiu ko nors naujo. O didžiausio įvertinimo sulaukiau po koncerto Vilniuje, Stasio Vainiūno namuose, iš profesoriaus Sauliaus Sondeckio - jį maloniai nustebino mano kūryba, dainų melodingumas, nuoširdumas, ir palinkėjo kurti toliau".

Egoizmas, šeimos kritika ir populiarumas

"Nors nelaikau savęs egoistu, esu tobulas egoistas! Rūpinuosi tik savais reikalais, perku plokšteles, vaizdo įrašus, įrašau savo dainas, koncertuoju... Todėl džiaugiuosi, kad mano šeima - žmona, duktė ir anūkė - supranta tą mano egoizmą, norus, troškimus, mano veiklą, nepyksta, nebara ir nepriekaištauja, kad nesu šeimos gerovės kūrėjas. Jos žino, kad esu pametęs galvą dėl meno reikalų, todėl prie daugelio mano pomėgių seniai priprato. Tačiau į pirmąsias dainas reagavo gana įtariai ir vertino labai kritiškai - sakykim, iš dešimties dainų joms patikdavo tik dvi trys. Ilgainiui ta griežta kritika nyko ir švelnėjo, o kai išleidau naujausią plokštelę, išklausiusios ją mano kritikės pasakė: "Gražu!" Aš turiu savo auditoriją, mano balso įrašų klausosi Maskvoje, Varšuvoje, Čikagoje, Niujorke, Adelaidėje, Berlyne... Kartą svečiuojantis pas aktorę Pinkauskaitę iškilo kalba apie mano pomėgius, ir ji man tarė: "Žinai, prieteliau, gal ir gerai, kad netapai artistu, nes ta duona labai sunki ir karti, daug kančių ir meilės reikalaujanti - laimingesnis esi už mus..." Ir šiandien, sulaukęs septyniasdešimties, tos naštos visai nejaučiu ir galiu pasakyti: taip, esu laimingas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"