TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Su mikrofonu ir šuns pavadėliu

2008 04 05 0:00
Apie savo partnerę J.Leitaitę kinologas atsiliepia itin pagarbiai ir žada stengtis, kad jie scenoje išbūtų kuo ilgiau.
LNK televizijos archyvo nuotrauka

"Geras dresuotojas tas, kurį šuniui malonu matyti", - sako kinologas Džeraldas Striaupis. Tačiau būti Lietuvos policijos kinologijos centro Kinologijos skyriaus viršininku jam per maža. Pareigūnas dalyvauja LNK televizijos projekte "Žvaigždžių duetai" - sėkmingai dainuoja su garsia soliste Judita Leitaite.

Scenoje baugu.

- Kaip patekote į LNK televizijos "Žvaigždžių duetus"?

- Per vieną policijos sąskrydį esu dainavęs už savo komandą. Matyt, prisiminęs šį įvykį man paskambino žmogus iš Policijos departamento ir pasakė, kad J.Leitaitė norėtų dainuoti su uniformuotu pareigūnu. Paklausė, ar nenorėčiau atstovauti policijai. Pamaniau, jog tai neblogas būdas paįvairinti savo kasdienybę. Todėl ir sutikau. Be to, J.Leitaitė žinoma dainininkė - tai buvo dar viena priežastis sutikti.

- Ar seniai domitės muzika?

- Vaikystėje lankiau M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Kai tėvai išsiskyrė, grįžau į Elektrėnus. Ten lankiau muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų klasę. Norėjau mesti, buvau judrus vaikas, tad tūnoti prie instrumentų man nebuvo pats smagiausias užsiėmimas. Vis dėlto mama vertė baigti tą, ką pradėjau.

Tačiau man pavyko išsisukti - likus metams iki muzikos mokyklos baigimo nunešiau dokumentus į Kauno technikumą. Buvau priimtas. Taip pabėgau iš Elektrėnų, o kartu ir iš muzikos mokyklos (juokiasi.)

- Ar J.Leitaitė griežta savo partneriui?

- Ji labai gera. Tačiau ir aš galiu atrodyti geranoriškas, kol nekalbama apie darbą, kai privalau reikalauti visko, kas įmanoma. Jai galbūt sunku su manimi, nes yra pratusi dirbti su jaunais ir profesionaliais žmonėmis. Tačiau aš išties stengiuosi.

- Kada repetuojate?

- Kadangi ponia Judita labiau užimta negu aš, stengiuosi prie jos derintis. Kai buvo ilgieji savaitgaliai, mes išsijuosę plušėjome ir repetavome. Ir dabar dirbame savaitgaliais ar vakarais po darbo dienų.

- Kaip jus priėmė kiti konkurso dalyviai?

- Visi nepaprastai draugiški. Nejaučiu jokios konkurencijos. Tik atėjęs iškart gavau patarimą į viską žiūrėti kaip į žaidimą. Taip ir stengiuosi daryti. Žinoma, atsiranda azartas kuo ilgiau pabūti, tačiau tai natūralu. Visi to nori.

- Ar prisimenate, kaip jautėtės per pirmąjį pasirodymą?

- Gal nuskambės nevyriškai, bet man buvo labai baisu (šypteli). Antrą kartą jaučiausi tvirčiau. Po pasirodymo kažkas šmaikščiai pakomentavo, kad pareigūnui neturėtų būti baugu, o aš pamaniau: "Pažiūrėčiau, kaip jūs jaustumėtės, jei matytumėte šalia iššieptus šuns dantis." (Juokiasi.)

O jaudinasi visi, net tie, kurie televizijoje - jau daug metų.

- Gal kokį kartą ketinate scenoje pasirodyti ir su šunimi?

- Mes visų savo planų neatskleisime.

Reikia turėti gyslelę

- Kodėl pasirinkote kinologo profesiją?

- Vaikystėje laikiau šunis, visada juos mylėjau. Atėjęs į policiją iš pradžių dirbau ne kinologu, tačiau nuosavą šunį visuomet turėjau. Kai atsirado laisva vieta, perėjau dirbti į Kinologijos centrą.

- Ar sunku dresuoti šunį?

- Reikia turėti gyslelę. Pas mus atvažiuoja kinologų iš įvairių šalių. Matome visokių žmonių. Akivaizdu, jog vien noro neužtenka. Žmogui turi būti duota dovana bendrauti su šunimi. Jei neturi klausos, netapsi muzikantu, jei neturi gyslelės dresuoti šunį, netapsi geru kinologu.

- Koks jūsų darbo pobūdis?

- Esu skyriaus viršininkas, per mano rankas pereina visos kinologijos strategijos programų rengimas. Kita vertus, esu figūrantas. Figūrantas - tai toks žmogus, kuris moko šunį gerai kąsti. Atrodo, natūralu, kad šuo įkanda, ir viskas gerai, tačiau iš tikrųjų yra šiek tiek kitaip. Būna labai daug sunkių treniruočių, tad žmogus, kuris dirba figūranto darbą, turi labai gerai pažinoti gyvūną, kiekvieną šunį. Nėra standartų, kaip prieiti prie tam tikros veislės šunų. Kiekvienas jų - individualus, reikia ieškoti atskiro būdo, kaip prieiti prie gyvūno ir suteikti jam pasitikėjimo savimi. Iš prigimties žmogus yra stipresnis už šunį ir šis tai jaučia, tad peržengti tą ribą, kad jie gali būti lygiaverčiai varžovai, šuniui labai sudėtinga. Todėl ir dirbu tokį darbą.

Taip pat esu vienas instruktorių. Atrodytų, kinologai visąlaik bėgioja paskui šunis ir juos dresuoja. Tai paprasto kinologo darbas. Instruktorius daugiausia laiko praleidžia bendraudamas su žmonėmis - dresuoji ne šunį, o mokai jo šeimininką auklėti augintinį. Nes jei dresuosiu šunį, jis klausys manęs, ne šeimininko. Tad turiu pažinti ir gyvūną, ir jo šeimininką. Tarkim, vyrauja nuomonė, kad vokiečių aviganiai labai protingi. Tačiau tai tas pat, kas pasakyti, jog Pietų Afrikos piliečiai yra protingi. Kiekvienas individas - skirtingas. Taigi į tuos dalykus turime atsižvelgti.

Tarsi gaujos vadas

- Kaip susipažįstama su šunimi?

- Geriausia šuniuką pasiimti nuo mažumės. Šuo - bandos gyvūnas. Jam šeimininkas yra lyderis, tarsi gaujos vadas, tad šuo stengiasi jam įtikti. Tačiau įtikti jis gali tuo atveju, jei žino žmogaus poreikius, kaip šis elgiasi. Šuo, uždarytas voljere ir tik porą valandų matantis šeimininką, negali jo pažinti, nes per maža tam laiko. Jis nežino, ką tas žmogus veikia.

Kad šuo būtų protingas, reikia, jog jis matytų šeimininko įpročius ir kuo daugiau laiko praleistų su juo.

Medžioklės instinktas

- Kaip dresuojama?

- Į tarnybą imame šunis, turinčius stiprų medžioklės, persekiojimo instinktą. Jei šuo vejasi katę, dar nereiškia, kad jis turi stiprų medžioklės instinktą.

Per žaidimus ir treniruotes šuniui grobis yra tai, ką šeimininkas judina, ir tas persekiojimo instinktas tampa tikslingas. "Katė", kurią nori gaudyti šuo, bet šeimininkas laiko rankose, ir yra tai, ko jam reikia. Taip žaidžiant ne tik lavinami šuns instinktai, bet ir didinamas pasitikėjimas savimi. Pagaudamas ir atnešdamas šeimininkui grobį šuo parodo, kad yra stiprus. Tačiau negalima naudoti stiprios jėgos ir iš šuns iškart atimti grobį. Dažnai žmonės skundžiasi, esą augintiniai jiems neatneša numesto pagalio ar kokio kito daikto. Bet kai jie kelis kartus iš eilės atima iš šunų laimikį, šie paskui suka ratus aplink, nes žino, kad vėl bus atimta. Kinologas žaidžia su šunimi, imituoja kovą su juo, tačiau laimikio neatima. Šuo jį atiduoda pats. Kaip atiduoda, priklauso nuo patirties - iš pradžių greičiau, paskui ilgiau pakovoja. Taip elgiantis didinamas šuns pasitikėjimas savimi, jis pamažu pradeda jaustis lygiavertis žmogui. Vėliau žaisliukai didėja, kova stiprėja.

Kad šuo nepradėtų jaustis psichologiškai stipresnis už savo šeimininką, nuo kokių šešių mėnesių su juo turi dirbti kitas žmogus. Mat patinas stipresnis, jis gali mėginti užimti lyderio pozicijas. Tada prireikia figūranto darbo. Laikui bėgant "žaisliukai" didėja: maža pelė, paskui - didesnė, vėliau - guminė rankovė, galiausiai - visas kostiumas.

- Kiek turite šunų?

- Gyvenu su jais, tad man lyg ir nereikėtų nuosavo šuns. Vis dėlto turiu vokiečių aviganę Aiką, kuriai jau devyneri metai. Ji išėjusi "užtarnautos pensijos". Nors yra tokio amžiaus, Aikos akys dar dega noru žaisti. Tai geras šuns požymis.

- Ar pačiam neteko nukentėti nuo šunų?

- Su vienu šunimi reikėjo aiškintis mūsų santykių hierarchiją. Vienam gyvūnui užtenka kartą įrodyti, kas yra lyderis, o kitam tenka nuolat tai priminti.

Kai atėjau dirbti, turėjau rotveilerį. Kartą vežiau jį mašinoje. Šuo buvo įpratintas sėdėti vairuotojo pusėje ant žemės. Kai atsigulė, jo koja įstrigo už pedalo. Norėjau padėti, o šis man grybštelėjo į ranką. Taip nutiko dėl to, kad jam skaudėjo įstrigusią koją. Pamatęs mano ranką pagalvojo, jog ji ir yra skausmo priežastis. Vis dėlto kai išlipau iš mašinos, man pavyko augintinį pakalbinti. Šuo atsisuko į mane ir ištraukė koją. Dažnai ir kinologams aiškiname: kai šuo pakliūva į panašią situaciją, kai jam skauda, nevalia nepulti gelbėti. Jam gali pasirodyti, kad pagalbos veiksmai yra skausmo priežastis. Geriau kuo greičiau sugalvoti ir rasti būdą, kaip šuneliui padėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"