TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Su pranašo įsitikinimu ir poeto įtaiga

2008 04 14 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės Leonardos Jekentaitės žvilgsnis "iš gilumos" - į save ir savo kartos moteris, meilę ir pavydą, psichoanalizę ir "tautos sapnus", moterišką trapumą ir stiprybę.

Iš judrios J.Basanavičiaus gatvės sostinės centre L.Jekentaitė grįžo į Žvėryną, vaikystės rajoną. Juokauja, kad mistiniai atsitiktinumai vėl atvedė į jėgos vietą. Į naujųjų namų bibliotekos lentynas padėta neseniai išėjusi jos knyga - straipsnių rinkinys "De profundis" (liet. - iš gilumos). Paantraštė "Psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus" nurodo, kad autorė ėmėsi pildyti iki šiol apytuštę nišą: į filosofijos ir meno reiškinius žvelgė mums vis dar gana neįprastu aspektu.

- Kas užangažavo žiūrėti psichoanalitiko žvilgsniu?

- Kai apsisprendžiau eiti į filosofiją, reikėjo pasirinkti kryptį ir temą. Tuo metu - kalbu apie praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį - vyravo dvi intriguojančios kryptys: egzistencializmas ir psichoanalizė. Gal dėl revoliucingumo, gal dėl literatūriškumo egzistencializmas į sovietinius kraštus kelią skynėsi lengviau. O pasirinkusi psichoanalizę turėjau važinėti į Maskvą ir tik iš bibliotekų specialiųjų fondų, pateikusi leidimus, gaudavau paprasčiausius Sigmundo Freudo raštus - tada draustiną dalyką. Psichoanalizė atrodė įkvepianti savo įžvalgomis. Be to, įsiklausiau į savo vyro Broniaus Kuzmicko, didžiojo patarėjo, žodžius ir nesigailiu. Psichoanalizė į daug ką leidžia pasižiūrėti kitaip, giliau.

- Pas mus netgi dabar psichoanalizė atrodo gana šviežia, bet ar pasauliniu mastu nėra senstelėjusi?

- Manyčiau, pasaulyje ji jau įsitvirtinusi. Kaip medicinoje rentgenas: kažkada buvo naujas tyrimo metodas, o dabar įsitvirtinęs.

- Kaip jums pavyksta aprėpti tiek daug tokių įvairių sričių: literatūrą, dailę, teatrą, kiną ir kitas?

- Kaip sakoma, kiekvienas turi savo legendą, aplinkybių ir savo paties užprogramuotą likimą. Gal tai mūsų kartos moterų iliuzija - mes troškome būti pilnatviškos. Man irgi norėjosi būti labai visapusišku žmogumi. Dabar manau priešingai: kad didžiausia išmintis - pasirinkti kokį nors siaurą aspektą ir į pasaulį žvelgti per tą pjūvį. Turėjau iliuzijų, kad galima puikiai orientuotis, kas vyksta moksle, ir pačiai įsiterpti į tą sferą, kad taip pat galima nepaviršutiniškai domėtis menais, be to, būti aktyviai visuomeniniame gyvenime, rūpintis šeima, auginti vaikus... Štai koks turėtų būti žmogus pagal mūsų anuomečius siekius! Iš tiesų tai nelengvai aprėpiama ir pasiekiama, gal net neįmanoma. Daug kas atėjo per didžiules pastangas. Ir ši knyga gimė per pastangas. Ji atspindi skirtingus mano gyvenimo etapus ir skirtingas tais etapais tyrinėtas temas.

- Pavadinimas "De profundis" - brazdžioniškas ar vaildiškas?

- Taip vadinasi tekstas apie B.Brazdžionį. Man jis atrodo archetipinis poetas, jo kalbėjimas gelminis, žodis kyla iš gilumos, yra be galo įtaigus, frazė labai melodinga. O.Wilde'as man ilgai imponavo savo estetika, pasaulėjauta, asmenine drama. Apskritai tas secesijos, jugendo laikotarpis - XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia - lydi mane visą gyvenimą, jis įdomus išorine raiška, filosofija, psichologija. Ilgai juo sirgau, priešinausi jo priskyrimui dekadentizmui. Dabar sutinku: taip, tai dekadentinis judėjimas. Jis skausmingai gražus, tai saulėlydžio kultūros grožis.

O kas yra psichoanalizė? Tai ir yra kalbėjimas iš gilumos, gelminis matmuo, leidžiantis daug ką paaiškinti. Daugybė skirtingiausių dalykų, reikalaujančių ilgo kalbėjimo, tampa iš esmės paaiškinami psichoanalitiškai. Psichoanalizė leidžia suprasti vidinį, giluminį klasterį, tarkim, kodėl žmonės pasirenka vieną ar kitą gyvenimo stilių.

- Iš gilumos - tai iš širdies ar dar iš kažkur?

- Taip, pasakyti "iš širdies gelmių" - įvardyti poetiškai, taigi pasakyti labai daug arba iš viso nieko. Čia kalbama apie tą absoliutų pradžios tašką, kuris neturi matmenų, jo nepagriebsi ir nepačiupinėsi. Jeigu jau kažką čiupinėji, tai tikrai nebe tą pirminį tašką. Visada lieka žmogaus protui neprieinamas likutis, nes jis pirminis, atsiradęs anksčiau už bet kokią raišką, už protą taip pat. Jis reguliuoja intuiciją, apsprendžia mūsų ryšius su kitais žmonėmis ir su visu kosmosu. Psichoanalizė leidžia suprasti giluminę energiją, kuri sklisdama įgauna tam tikrą ritmiką, žodžius ir vaizdinius. Ji kviečia pažiūrėti, kas yra anapus vaizdų, žodžių ir jų klišių, elgesio ir jo standartų. Taip, ten tamsu ir klaidu, bet mes turime įrankį - savo sąmonės, proto šviesą. Postmoderniuose konceptualiuose filosofijos tekstuose yra daug žaidimo konceptais, žodžiais, erudicija, o psichoanalizė kalba apie tai, kas yra anapus, kas visados daugiau už sistemą, struktūrą.

- Ar psichoanalitikas nesumenkina meno ir menininko taip viską išgliaudydamas ir nugliaudydamas?

- Turbūt pastebėjote, kad didieji psichoanalitikai į meną ir menininką žvelgia labai pagarbiai, pripažindami, kad būti menininku - Dievo dovana. Jau senovės graikai kalba apie menininką kaip mediumą tarp dievų ir žmogaus: viskas gimsta iš jo sapnų, svajonių, nuojautų. Taigi psichoanalizė niekaip negali sumenkinti meno ar jo kūrėjo.

- Jūsų tekstai paprastai tiršti įžvalgų. Ar negaila taip paberti atradimų - iš daugelio galėtų plėtotis atskiros studijos?

- Sakyčiau, mano savivertės linija eina toli gražu ne kylančia linkme. Ko gero, dabartinė mano gyvenimo išmintis - vis didėjantis kuklumas. Supranti, kiek mažai padarei iš viso ir lyginant su tuo, ką galėjai. Bet pradedi džiaugtis smulkmenomis, mažmožiais, o vertinimus palieki situacijai, aplinkybėms. Tiesiog padarai tą truputį, kuris pareina nuo tavęs. Esu laiminga, kad, mano nuostabai, atsirado literatūros tyrinėtoja Rūta Brūzgienė, panorusi iš mano tekstų sudaryti knygą. Man net neatrodė verta.

- Ar sunkiai rašote?

- Yra pora straipsnių, kurie išsiliejo vienu ypu. Šiaip daug taisau ir kankinuosi - siekiu, kad tekstas būtų gyvas, kad jaudintų, kad jame išliktų tas jausmas, kuris privertė mane prakalbėti. Visada noriu, kad tekste būtų ne tik tekstas. Ne visada pasiseka. Esu susidūrusi su tais geraisiais tekstais, kurie jaudina, įkvepia, nes juose yra atradimas, įžvalga - po to jau visai kitaip žiūri į pasaulį, kitaip žvelgi į žmones. Tai tekstai-įvykiai. Tarkim, B.Brazdžionio eilėraščiai - tautos gyvenimo įvykiai, kaip, beje, ir V.Kernagio dainos. Taigi ir savo straipsniams keliu didelius reikalavimus.

- Knygas skaitote su pieštuku rankose, ar vėliau viską atkuriate atmintyje?

- Taip, puslapius prirašinėju, nes iškart žymiuosi - žinau, kad šiandien jau neparašysiu taip, kaip galėjau vakar ar užvakar. Vyras juokiasi, kad aš išbraukau knygas. Taip, tas knygas, kurias naudoju, subraukau. Bet ir perku jas tam, kad galėčiau braukyti. Matyt, taip pasibraukiu kai ką savo viduje.

- Kokį pastaruoju metu skaitytą autorių pavadintumėte tikru atradimu?

- Prisimenu sunkią - ligos - situaciją, kada susidūriau su labai giliu mąstytoju, gruzinų fenomenologu Merabu Mamardašviliu. Jo mintys man tiesiogine prasme padėjo išgyventi. Supratau, kas tai yra juvelyrinė, niuansų filosofija. Be kita ko, po to visai kitaip man suskambo ir senovės graikai, ir japonų dzenas.

- Kada visa tai buvo?

- Prieš gerą dešimtmetį teko išgirsti pačias grėsmingiausias diagnozes. Gulėdama ligoninėje - tų ligų net nesinori minėti - kasdien perskaitydavau po vieną M.Mamardašvilio paskaitą apie M.Proustą. Per jas vėl atsigręžiau į filosofiją: buvau kiek nutolusi, pasinėrusi į UNESCO darbus. Vis dar ieškojau savęs tai vienokioje, tai kitokioje veikloje. Pasirodė, kad daug ko visai nereikia ieškoti - paprasčiausiai reikia atsigręžti visu rimtumu. Dabar man labai svarbu dėstymas, svarbūs studentai, jų vertinimai - noriu, kad mano paskaitos jiems būtų įdomios, išliktų atmintyje.

- Prieš keletą metų šnekėjomės apie archetipų psichologiją ir apie deives kiekvienoje moteryje - man išliko atmintyje. Dažniausiai atskiro asmens gyvenimą lemia vyraujantis kurio nors vieno dievo aspektas, o ne darni jų visuma. Po interviu pagalvojau, kad jūs, ko gero, viena iš nedaugelio galėtumėte pasigirti tokia harmonija.

- Galbūt gyvenimas ir laikomas pavykusiu, galbūt mes šį tą nuveikiame, kai pavyksta sumegzti į vieną daiktą tas į visas puses besidraikančias gijas, tuos įvairius aspektus. Mano mintis: reikia būti ir motina, ir mylimąja, ir namų šeimininke, bet nė vienas šis vaidmuo negali užtikrinti dvasios ramybės. Kurio nors vieno įsigalėjimas nesuteikia pilnatvės.

- Ar labai gyva jumyse deivė Hera - pavydi žmona?

- Buvo laikas, kai patyriau šiuos bjaurius jausmus. Galvojau, kas čia vyksta? Iš kur tai? Mes turime visus gamtos mums duotus instinktus, anksčiau ar vėliau visi jie pasireiškia. Kitas klausimas, ar visiems leidžiame išvešėti, juk mumyse glūdi ir mirties, ir savižudybės instinktai. Aiškiai suformulavau sau, kad pavydas arba pavyduliavimas neturi nieko bendra su meile. Meilė nėra nuosavybės jausmas. Mylėti galima ir tą, kuris nėra tau priklausantis, netgi nėra su tavimi. Mylėti - tai būti susietiems vertybiniu lygmeniu, jausti kitą kaip savo pasaulio neatimamą dalį. Jausti, suprasti, mylėti ir pakilimuose, ir nuopuoliuose. O ne manyti: jis - tavo, tai kaip leidžia sau kažkur vaikščioti be tavo žinios?! Tai visai kitokio lygio jausmai. Žodžiu, manau, kad šią fazę jau išgyvenau.

- Filosofės paprastai siejamos su Atėnės archetipu.

- Mėgstu priminti, kad Atėnė - tėvo dukrelė, tėvo Dzeuso ir sugalvota, iš jo galvos išimta. Nors ji moteriško pavidalo, bet iš tiesų labai vyriška. Aš užaugau vis dėlto tarybinių orientyrų dvasioje, kur buvo nepakankamai vertintas ir įsisąmonintas moters prigimties trapumas, silpnumas, pažeidžiamumas ir drauge - tos jos galios, kurių neįmanoma turėti vyrui. Buvo pernelyg pabrėžta darbo, profesijos svarba - tarsi viskas išsispręs priklausomai nuo to, kur tu dirbsi, kokią pasirinksi profesiją. Taip, tai svarbu, bet kol nebuvau mylimoji ir netapau mama, tikrai buvau Atėnės apžavėta. Maniau, kad ji visagalė. Vėliau pamačiau, kad yra ir kitų aspektų: ir mamytės dukrelė, ir pati mamytė. Ypač pastaroji - pasirodo, ji gali taip sukilti, kad net visas kitas šventas figūras užstoti.

- Deivės Demetros motiniškosios galios?

- Labai ilgai buvau plušanti, siekianti. Maniau, kad dirbant sukaupto kapitalo niekada neprarasiu. Bet pamačiau, kaip gera žaisti su mažu vaikeliu, gera jį maitinti, su juo miegoti... O laikas ėjo, rodėsi nauji autoriai, judėjimai, vyko konferencijos - pasijutau iškritusi iš aktyvios veiklos. Paskui reikėjo pradėti kone nuo nulio, išsikovoti poziciją, kad manimi patikėtų, jog iš tikrųjų kai ką galiu.

- Jaunėlė jūsų dukra dizainerė Agnė Kuzmickaitė pataria jums stiliaus klausimais?

- Pataria ir vadovauja. Patarimus priimu be išlygų - pasitikiu profesionalais, gal net per daug - kartais vertėtų pasiginčyti, padiskutuoti. Šiuolaikinis žvilgsnis yra jaunatviškas ir labai drąsus.

- Lankotės mados pristatymuose...

- Manau, ne šiaip sau viskas taip pakrypo. Bene silpniausia mano visokios raiškos pusė buvo rengimasis, man vis trūkdavo laiko apie tai pagalvoti. O čia juk irgi menas, net mokslas.

- Vyresnioji dukra Gabrielė Germanavičienė gilinasi į antroposofinę mediciną.

- Taip, į kūno ir sielos ryšius. Viskas, ką ji daro, daro labai kruopščiai ir sąžiningai. Nebijo savarankiškumo, su bendraminčiais verčia knygas, rengia seminarus, randa būdų skleisti tą informaciją.

- Kokie išliko prisiminimai apie televizijos diktorės darbą?

- Norėjosi išbandyti kai ką visiškai naujo, o tai buvo naujos medijos pradžia Lietuvoje. Kai įgijau įgūdžių, pakyrėjo vien tik skaityti žinias, pranešinėti. Vesti koncertus man buvo įdomu, kol išmokau. Kita vertus, galiu tik dėkoti likimui dėl užsimezgusių pažinčių, tarkim, su aktoriais. Rutina pabodo - man visada atrodė, kad turiu nuveikti kai ką reikšmingesnio. Daug dėmesio skyriau balso valdymui, išorės raiškai, o paskui vis tiek sėdau prie knygų, straipsnių. Matyt, tiesa, kad žmogus darbus turi keisti kas penkerius metus - mokėti perkratyti vidines galimybes, susitelkti. Man ir dabar vis nestinga iššūkių.

- Viena iš jūsų tyrimų sričių - moters vaizdinys mene. Taip reiškiasi moteriškas, artemidiškas solidarumas?

- Kažkada šią temą - apie moteriškąjį vertybių aspektą - suformulavau grynai formaliai. Dabar žiūriu, kad kuo toliau, tuo svarbesnė ji man tampa. Tikrai tarsi skola, kurią turiu atiduoti: apibendrinti, ką supratau gilindamasi į šiuolaikinį ir praeities meną, į XX amžiaus kinematografiją, įvaizdžių kaitą. Reikėtų, kad tai įgautų baigtinį tekstinį pavidalą. Tai iš tiesų būtų mano solidarios seserystės įrodymas.

- Ar dar grįšite prie deivių kiekvienoje moteryje temos, plėtosite ją? Regis, dar būtų kur, ypač populiariuoju aspektu.

- Tiesą sakant, dabar labiau norėtųsi panagrinėti vyriškąjį dievų panteoną.

- Ką žmogui ir tautai reiškia filosofai, ką duoda?

- Antanas Maceina studijoje "Filosofijos kilmė ir prasmė" tvirtina, kad nėra žmogaus nei tautos be savo filosofijos. Bet ne kiekvienas žmogus yra suvokęs savo filosofiją - ką jis savo gyvenimu pasakė, ką sako. Filosofija užprogramuota jau mitologijoje, mituose - "tautos sapnuose", legendose, pasakose, dainose. Profesionalieji filosofai, filosofiją suvokę kaip savo likimą, parodo, išsako, nusako, išaiškina tai, kas yra tautos pasąmonėje ir iškelia į sąmonės šviesą. Žmonės, kurie kažkada buvo pranašai ir vedliai - tai filosofai. Poetai kažkuriuo požiūriu irgi filosofai, jie turi tų savybių - suvokti, parodyti, nusakyti. Filosofas nusako su pranašo įsitikinimu ir poeto įtaiga.

- Į filosofiją atėjote iš gamtos mokslų. Biofizika buvo nuklydimas?

- Man atrodė, kad jei gerai mokausi, tai visose srityse galėsiu vienodai gerai save išreikšti. Į biofiziką, tada naują, šiuolaikiškai atrodančią sritį, vedė smalsumas. Pradėjusi dirbti laboratorijoje, pajutusi rutiną, supratau, kad ne: iš daugybės dalykų realiai gali labai nedaug. Rimtai ir visiškai atsidavęs, nuo ryto iki vakaro, gali daryti toli gražu ne viską. Tada pradėjau ieškoti (nelengvos buvo paieškos), kokia sritis būtų mano, man. Ar pragyvenau tą "tikriausią" savo gyvenimą, nežinau, bet jis yra toks. Ir dabar nesu iki galo tikra, ar savo rogėse sėdžiu, bet kad proto veikla yra mano sfera, pajutau gana anksti. Visada domino intelektinės užduotys, siekiai, intelektiniai įvykiai, bet man jie neatsiejami nuo gyvo jausmo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"