TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Su tuo fanatiku V.Masalskiu

2009 03 03 0:00
Vilniaus kolegijos Menų fakultete V.Masalskis tikisi įkurti teatrą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Vaikai!" - prašo dėmesio Valentinas Masalskis, ir jei vaikai nesuklūsta, kartoja kreipinį kita intonacija. Nebūtinai grėsmingiau - taip, kad jiems pasidarytų įdomu.

Kas gi nežino, kad V.Masalskis - puikus aktorius, jis moka visaip. Būrys vadinamųjų vaikų - Vilniaus kolegijos Menų fakulteto pirmakursiai, miuziklų aktoriaus specialybės studentai, V.Masalskio mokiniai ir šeima. Jiems ir patiems jau tenka, pasak pedagogo, "augintis energiją", tai yra grumtis dėl publikos dėmesio. Savo pirmąjį etiudų spektakliuką jie jau vežioja po mokyklas, o ten publika - nelabai sentimentali: jei tik atsipalaiduosi, bruzdės, sukiosis, kosės...

Algimantas Puipa, vieną vasario rytmetį pakviestas pasižiūrėti vaikų ir jų pasirodymo, sužavėtas, vis dar negali patikėti, kad čia pirmakursiai. Tai ir paslėptas komplimentas pedagogui - matyt, šis gerokai juos palamdo. Iš tiesų niekas nepraslysta pro visareginčią V.Masalskio akį, iškart fiksuojamos visos grupės ir kiekvieno jos nario nuotaikos. Paskutinis perspėjimas prieš spektaklį: "Nesipykit, vaikai, jūs mums atnešat blogą energiją". O po jo - itin svarbus momentas. V.Masalskis sako pastabas. Tiksliai ir įdomiai. Ir taip, kad vaikai nenukabintų nosies. Pavyzdžiui, Margaritėlė išgirsta padėką, kad gerai jaučia grupę - to ir reikėjo siekti, o, pavyzdžiui, Jeronimui (Miliui) švelniai pagrasoma pirštu, kad "pabėgo forma". A.Puipa pastarąjį pagiria už tai, kad nebijo juoktis iš savęs ir savo "žvaigždės". "Bus iš jo žmogus", - sako kraipydamas galvą. "Jau yra", - pataiso pedagogas.

Tokia yra V.Masalskio šiandiena. Vaikai. Geri, smalsūs, imlūs. Čia jo skola ir įsipareigojimas Lietuvos teatrui. Gal net ir atgaila - už tai, kad dar neseniai, dirbdamas savajam ego, griovė teatro šeimyniškumo principą.

Beje, įdomūs likimo vingiai: kursas, kuriame mokėsi V.Masalskis (taip pat Jūratė Onaitytė, Robertas Vaidotas, Remigijus Sabulis, Rimas Bagdzevičius ir kt.), buvo rengiamas muzikiniam teatrui. Dabar aktorius ir režisierius pats ugdo miuziklo aktorius.

"Teatras tuo žavus, - sako Vilniaus kolegijos dėstytojas, - kad jame yra kartos. Atsiveda tėvas į spektaklį sūnų: tėvui gal bus įdomu jam geriau pažįstamas V.Masalskis, o sūnus matys pradedantį aktorių."

- Kodėl pasitraukėte iš Kauno dramos teatro, kuriame taip darniai dirbo įvairių kartų aktoriai, ir ėmėtės kurti atskirą sambūrį?

- Vieni per tuos aštuoniolika laisvės metų išdavė žmogiškuosius idealus, kiti pradėjo tarnauti pinigams. O aš, net nesusimąstydamas, kad taip darau, išdaviau pačią teatro idėją. Kaip mes supratome laisvę? Kaip galimybę pademonstruoti savo pavardę - ką aš galiu. Ir aš išėjau. Daryti teatro. Ir nepadariau. Iš tiesų mes jį sužlugdėm išeidami. Jaučiuosi labai nemaloniai, nes prisidėjau prie teatro šeimos griūties. Tikėdamas, kad kuriu kažką ypač naujo ir svarbaus, iš tiesų grioviau. Dabar bandau atkurti, atstatyti - per jaunus žmones, bandau juos burti į krūvą. Kad jie taptų šeima. Dabar tik tą ir darau - čia, kolegijoje. Kad jie suprastų, jog teatras yra kolektyvinis menas, o kad taip būtų, reikia gerti kavą kartu, būti kartu, reikia pyktis ir taikytis, reikia džiaugtis. Turi būti šeima. Šiandien nebėra nei kartų, nei šeimų - teatras yra Sachara. Į jį užbėgame pasiimti socialinės pašalpos. Mūsų niekas nebesieja.

- Kodėl teigiate, kad nieko nepadarėte? "Menų sambūryje" buvo įdomių spektaklių: "Pamoka", "Faustas"...

- Taip, bet aš juos dariau sau, savo vardui. Kaip ir Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas - mes dirbom savo ženklui. Aš susikūriau vietinį "brendą", E.Nekrošius - tarptautinį, o kur postūmis ateičiai? Mes užgesom. Ir mus istorija pamirš, jei jumyse nepaliksim kūrybos kibirkščių, jei tos kibirkštys nuslops mūsų bufetuose, mūsų jaukiuose namuose, automobiliuose. Ramus, sotus jaukumas žudo, tai yra mirties kultūra.

Prieškariu Kaune buvo vaidinamas "Hamletas", "Šarūnas" - pavadinimai skambūs, tačiau Balys Sruoga teigė, kad tai miesčionių teatras, nieko bendro su scenos menu neturintis reiškinys. Juozas Miltinis, pamatęs Kauno poniučių teatrą, spjovė ir išvažiavo mokytis į Paryžių. Grįžęs pradėjo kurti teatrą dykroje. Mes važiuodavom į Panevėžį kaip į Meką. Stasys Petronaitis, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Dalia Melėnaitė, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, Algimantas Masiulis - visi nuostabūs. Karta, kuri scenoje ieškojo tiesos. Prie jų šliejomės, iš jų mokėmės. Aš gimiau iš jų.

- Kokią įsivaizduojate savo studentų ateitį?

- Galbūt atsiras kolegijos teatras. Per pusmetį pavyko sukurti šiokį tokį produktėlį. Buvom jį nuvežę į Šilutę, žadam į Sedą. Norime į mokyklas, kad moksleiviai suvoktų, jog meno kūrimas - dainavimas, šokis - nėra atsitiktinumas, o juodas darbas. O kas dabar jaunam žmogui įkalta? Mane turi pastebėti! Nesvarbu talentas, darbas, atsidavimas, svarbu, kad kas nors pastebėtų - Arūnas Valinskas ar kitas, ir jau tada tapsiu žvaigžde. Nebūtinas balsas nei judesys, nereikia mokytis, užtenka šmėstelėti "Danguje" ir esi pripažintas, mylimas. Svarbu - atsitiktinumas. Jei tikrai tikime atsitiktinumu, tada dingsta gyvenimo prasmė. Bet jei pripažįsti, kad yra dėsningumas, jeigu juo patiki, dirbi, sieki, tobulėji, prasmė atsiranda.

- Kaip studentai reaguoja į tokius jūsų žodžius, juk aplinkos spaudimas didesnis?

- Geriau už Albertą Schweitzerį nepasakysi: pavyzdys yra vertingiausia auklėjimo priemonė. Aš turiu rodyti pavyzdį. Nežiūrėti, kiek man valandų skirta. Jie tą mato. Kito būdo, kaip sudominti, nežinau. Jeigu jie nueis kur nors kitur, nenorės čia dirbti, kaltinsiu save. Vadinasi, nemokėjau jų įkrauti, gal net nesu vertas būti pedagogu. Bet jie jau yra grupė, per tą pusę metų tapo grupe. Pradėjo tikėti, kad esu ne pavienis "aš", o visi kiti tik mane aptarnauja, bet esame "mes", ir tas "mes" yra jėga.

Nesunku pastebėti sunkios šių dienų ligos simptomų: menininkas nebetiki meno poveikiu - kad daina gali pravirkdyti, paveikti kito žmogaus smegenis ir širdį. Paprastai kūrėjas siekdavo, kad veiktų kūrinys, per jį autorius bylodavo apie prisilietimą prie objektyvios tiesos. Šiandien mano pavardė ir persona svarbiau.

Nė trupučio nekaltinu jaunų žmonių. Save kaltinu. Tėvus ir visą pirminę kultūrą, kurią jiems pateikėm. Aš kaltas, kad miškas iškirstas. Turėjau sustabdyti. Aš, tu - mes abudu. Gal atrodau kvailas, bet tikrai taip manau. Matytų tokią mūsų poziciją vaikai ir tikėtų mumis. Kas nulėmė tokį mūsų emigracijos mastą? Aš matau tėvų užkoduotų vaikų būrį. Vaikas niekad nevažiuos į Airiją ar Angliją, jeigu jam nuo ryto iki vakaro nebus kalama: bėk iš čia, aš savo gyvenimą sugadinau ir tu sugadinsi. Čia yra ne Tėvynė, čia yra šūdas. Ir jis išvažiuoja, net nežinodamas, kur yra siunčiamas. Taip sovietmečiu kolūkiečiai varė vaikus į miestą: bėk, tu čia sąnarius prarasi. O kad jis gyveno bendrabutyje ir virto zoologine būtybe, tėvai apie tai nežinojo. Dirbo prie staklių kaip robotas ir net paukščio negirdėjo. Juk čia yra kodas.

- Sugebate įkrauti kitus, o kaip įkraunate save?

- Yra gamta. Yra vaidmenys - jie tave ir nulipdo, ne tu juos. Visi vaidmenys stipresni už V.Masalskį.

- Argi jų įtaka tokia ilgalaikė?

- Taip, kaip ir tavo darbų įtaka. Jei parašysi vieną, antrą, trečią gerą, dvasingą straipsnį, įdėsi širdies, naktimis nemiegosi, žinoma, kad jie tavo gyvenimui darys didžiulę įtaką. Jei lengva ranka brūkštelsi niekalą, tavęs nė trupučio šis darbas nekilstelės.

Stebiuosi mūsų aktorių, vaidinančių televizijos humoro laidose, parsidavimo lygiu. Kaip jie nesusimąsto dėl vieno paprasto dalyko - kad tai atsilieps jiems patiems, ir labai greitai?

- Kodėl iš Kauno persikėlėte į Vievį?

- Paprasčiausiai neturėjau tiek pinigų, kad Vilniuje ar Kaune įsigyčiau bent mažylytį namuką.

- O gal to pareikalavo atsiskyrėliškoji jūsų pusė?

- Ne, paprasčiausiai susiradau mažyliuką namuką. Man jis jaukus. Be to, patogi magistralė. Važiuodamas automobiliu ir pailsiu, ir padirbu, pasiruošiu paskaitai ar repeticijai. Be to, gamta, netoli miškas. Tam tikras atsitraukimas svarbu - jei tu kasdien malsies picerijoje, tai ir kursi apie piceriją. Negalima nuolat mirkti vienam padaže. Reikia atsitraukimo akimirkų - pažvelgti į save ir į visą pasaulį truputėlį kitu kampu. O tada vėl galėsi atvažiuoti į miestą ir kažką jam atiduoti. Ir vėl atsitrauksi. Visi turim turėti kiautą, kur galėtume nors trumpam užsidaryti ir susikaupti.

- Kokių turite neigiamų bruožų?

- Visus, kiek įmanoma! Kokius tik išvardysi, neprašausi pro šalį.

- Gal kuriuos nors jau įveikėte?

- Negaliu pasakyti: įveikiau, nes gal jau rytoj tas paukštis kirs tau į pakaušį. Neįveikiau. Galiu tik sakyti: šiuo momentu. Šiandien aš negeriu, šiandien aš... Bet apie tai net kalbėti neverta. O įveik tu garbėtroškos ydą. Kaip su savo ego susitvarkyti? Su juo kovoji visą gyvenimą ir patiri nuolatinių gundymų. Įveikti save, kad tarnautum kitam, menininkui yra pirminis dalykas. O rūkymai, gėrimai - vaikų žaidimai.

- Kada pastarąjį kartą vaidinote ne savo režisuotame veikale?

- Labai seniai. Tai buvo J.Vaitkaus "Migelis Manjara", 1996-ieji. Bet jau ir prieš tai stačiau pats. Todėl, kad nebesusikalbėdavau su režisieriais.

- Jūs ginčininkas ir peštukas?

- Ne.

- Pribloškiate savo intelektualumu ir - konfliktas?

- Ne, grynai profesiniai dalykai. Aš ieškau tos meninės teisybės, lygiai kaip ir jie. Vėliau iškyla ir charakterio savybės - mano ar kito, bet pirmiausia yra nesusikalbėjimas profesiniu požiūriu. Man tikrai scenoje neįdomu formalizmas, aš ieškau gelmės, paprastumo. Turiu jausti nuoširdumą, nenoriu matyti garbėtroškos pagauto generolo, kuris demonstruotų man savo antpečius. Nepakenčiu.

- Aktoriaus dalia - pakęsti.

- Aš tikiu, kad teatras yra kolektyvinis darbas. Režisierius yra akis iš šalies ir visus įkraunantis akumuliatorius. O kuriame visi kartu. Manau, kad aktorius - lygiateisis kūrėjas, jam priklauso dalis spektaklio, į kurį jis įpučia dvasios.

- Jūs esate teatro fanatikas. Ar kartais neperlenkiate?

- Sustabdyti šitą chaotišką, agresyvų, pilną informacijos ir išniekinimo pasaulį įmanoma tik tokiu būviu, kuris jam būtų labai neįprastas. Stovi didmiesčio gatvės maišalynėje būrelis žmonių - meldžiasi, dainuoja, žiūri į dangų. Ir praeiviai susidomės, stabtelės, žiūrės, galvos. Toks pat yra teatro principas. Kažkokiu neįprastu būviu ir tikėjimu jis turi traukti, kad žiūrovas ateitų patirti tos gyvasties, tos sektos. Sakai, fanatikas? Bet tau įdomu su tuo fanatiku V.Masalskiu kalbėtis? Su tuo bepročiu.

Kurdamas spektaklį "Aš, Fojerbachas" keldavausi penktą ryto, septintą jau būdavau teatre ir rėkaudavau iki devynių. Visi juokėsi, bet kito pasirinkimo neturėjau, kitu laiku sceną gavome tik septynias dienas. Nebūtų nė to "Fojerbacho", jei būtume pasitenkinę septyniomis. Čia ne fanatizmas, taip turi būti. Aš atsakomybę jausiu prieš tave, kai ateisi žiūrėti premjerą. Tai kada aš ją parengsiu? Kada užkariausiu tą didelę scenos erdvę? Kadangi nėra vienų galimybių, surandu kitų. Su studentais taip pat. Jei dirbčiau su jais tik tiek valandų, kiek parašyta, nieko ir nebūtume nuveikę.

- Tvirtinate, kad spektaklis - nuolatinės grumtynės: kas ką - scena salę ar salė sceną.

- Taip, tai amžina kova su publika. Reikia ją apkrėsti, sujaukti, priversti klausytis. Man keista girdėti pasakymą: mūsų publika tokia gera, ji viską priima. Jei priima viską, vadinasi, šiukšliadėžė. Toji kova - ne muštynės, ne. Tai yra meilė, kaip šeimoje - vienas kito papildymas. Paprasčiausiai aš gerbiu ir myliu žiūrovus, mano kūrinys skirtas jiems - be kito menas neegzistuoja. Antraip bus onanizmas. Mano fantazijos demonstravimas yra onanizmas. Kam jis įdomus? Geriausiu atveju laikraščiui, kuris mane pagirs, parašys. Arba prizui gauti. Saviraiška - impotentų balius, o menininkas yra kovotojas. Chirurgas su skalpeliu rankoje. Spektaklis - dvi valandos konflikto. Per tą laiką turi atsirasti tam tikras prasmės ryšys. Ir jei tu iš meilės ir pagarbos publikai neapkrėsi jos prasme, ji bus teisi.

- Kaip pajaučiate, kad publika apkrėsta?

- Oi! Pauzę ne aš darau - tu darai pauzę. Aš, pavyzdžiui, sakau sakinį, seka pauzė, čia ne aš ją darau - tu. Aš girdžiu tave, kiek ją turiu tęsti. Dar tu fantazuoji? Jau nebe? Tada sakau kitą sakinį. Arba turiu berti taip greitai, kad net nespėtum fantazuoti, kad įkiščiau tau į burną. Čia jau toks žaidimas. Vaikams aiškinu: žiūrovus kaip pelę su sūriu turite įvilioti į pelėkautus, jie įeina, tada duris trinkt užtrenki ir kiši, kiši, kiši jai viską, ko reikia. Ir ji tada ima, valgo, kramto, čepsi. Primaitini, atidarai pelėkautus - bėk. Išeina apsvaigusi. Arba neapsvaigusi. Arba sukrėsta. Kito kelio nėra. Forma, formalizmu nieko tu jos nenustebinsi, nes ji nieko neišgyvens. Yra brangus teatras ir pigus. Brangus, kai ant scenos yra žmogus, pigus - kai daug aparatūros, technikos, formalizmo, o žmogaus nėra. Ir visi to žmogaus ieško, nes mus supa per daug technikos. Mes jau visai nustojom domėtis žmogumi. Mums neįdomi šita žemė. Žmogus jau neberanda kitame žmoguje įdomybės. Jam neįdomus partneris, pavasaris, pumpuro sprogimas. Kokie čia stebuklai vyksta! Mes juos mindom, praeinam.

- Kokie stebuklai vyksta jūsų miške?

- Miške daug vyksmo visais metų laikais. Miestas visada vienodas - žiemą ar vasarą. Jis gana įdomus penktą ryto. Garsai labai pavieniai: skamba vežami buteliai, kiemsargis gramdo sniegą. Tada miestas daug žadantis, paslaptingas. Devintą dešimtą sučirškia telefonai ir jis tampa oficialus, kaip pasipūtęs komersantas su kaklaraiščiu. Per pietus - grynas turgus: ir žmonių veiduose, ir mintyse. Vakare - "bordelis". O miškas kiekvieną dieną kitoks. Saulė praspindo pro debesį, jis jau kitoks - kitokie šešėliai, o šešėliai sukuria paslaptį. Atskrido vienas paukštis, jis jau kitoks, prabėgo stirna - kitoks. Įžengė blogas žmogus, kuris primėtė šiukšlių - kitoks. Miškas turi neįtikimiausių paslapčių. Sielai jos gali daug duoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"