TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Su V.Kernagiu susitikdavo užkulisiuose

2008 10 25 0:00
Vos prieš savaitę gauta V.Kernagio vardo gitara Domantui - itin brangus apdovanojimas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Domanto Razausko emocijos po dainuojamosios poezijos festivalio "Tai - aš" dar nenurimusios. Vaikinas kaip vaikas džiaugiasi gauta Vytauto Kernagio vardo gitara. Gal tai jį kartu su grupe pagaliau paskatins susiimti ir išleisti albumą? Gerbėjai vis triukšmauja ir nesulaukdami Domanto eilėraščių rinkinio.

D.Razauskui - 25 metai, tačiau jo biografija tikrai įspūdinga. Jis užaugo gana meniškoje šeimoje: tėtis - žinomas baltistas Dainius Razauskas, itin mėgstantis muziką, dainavęs chore, gitara grojęs įvairiose grupėse, mama - germanistė. Galbūt aplinka lėmė, kad Domantas nuo vaikystės linkęs į meną: iš pradžių piešė, paskui ėmė dainuoti, skambinti gitara, kurti prozą ir poeziją, vaidinti įvairiose teatro trupėse. Šiandien jo gyvenimas sukasi apie muziką, poeziją ir... žurnalistiką. Jis yra vieno informacinio portalo naujienų redaktorius. Tačiau ne tai svarbiausia.

Pirmosios dainos vaikystėje

- Esate ne kartą premijuotas. Pastarasis įvertinimas - V.Kernagio vardo gitara. Kaip jautėtės ją gavęs?

- Nesu linkęs idealizuoti premijų. Nors turiu draugų, kurie atvirai kalba, kaip jiems to reikia. Garsiai reikalauja, vėliau jomis mėgaujasi.

Žinoma, jauku ir šilta, kai tave įvertina. Net kai sako, kad darai blogai, viduje kažkas knibžda ir tikina, kad eini tinkama linkme. O kai įvertina, tada dvigubai geriau - apsiramini.

Tikriausiai sunku rasti Lietuvoje muzikantą, kuriam V.Kernagis nebūtų padaręs įtakos. Vaikystėje pirmosios dainos, kurias pradėjau akompanuoti gitara, kaip tik ir buvo V.Kernagio. Tad šis apdovanojimas svarbus ne kaip pats įvertinimas, bet jo simbolinė reikšmė.

Atvirai sakant, nesitikėjau, kad apdovanos tokį pienburnį kaip aš. Juk net albumas neišleistas. Kai pakilau į sceną atsiimti apdovanojimo, gal ir nuovargis "suveikė", bet pasidarė baisu - gerąja prasme. Jaudinausi, kad lyg ir turiu pateisinti, kažką įrodyti, nors taip ir nėra. Vėliau per baigiamąjį koncertą iš tos baimės net nusidainavau. Buvau susijaudinęs kaip mažas vaikas, kurį pagyrė.

- Gal pažinojote V.Kernagį?

- Negaliu sakyti, kad buvome bičiuliai, per koncertus matydavomės užkulisiuose. Kelios savaitės prieš iškeliaujant Vytautui buvome susitikę gatvėje, persimetėme keliais žodžiais. Buvome pažįstami kaip kolegos, dirbantys skirtinguose aukštuose. Mano ryšys su juo - kiek kitoks, labiau susijęs su vaikyste, kai mintinai mokėjau visas jo dainas, kurias ir dabar su draugais kartais dainuojame. Tai ryšys su legenda. Jautiesi, lyg būtum apdovanotas mokytojo atributu.

Menininkas ir teisininkas

- Kokią įtaką padarė tėvai?

- Kaip čia pasakius... Gyvybinę...

- O renkantis gyvenimo kelią?

- Jokios. Gal pasąmonę kažkiek veikė tai, kad tėvas visada buvo arti kultūros ir meno. Jis - menininkas, bet kartu - ir akademinės visuomenės narys.

Mama suprato, kad nuo vaikystės buvau linkęs į menus: piešiau, dainavau, lipdžiau, vaidinau dramos studijose. Ji matė, kad auga beviltiškas menininkas.

- Šeimoje esate vienas vaikas?

- Turiu jaunesnį brolį. Taip pat retu pagonišku vardu Daugilas. Lietuvoje tokių tėra gal tik du. Renkant mums vardus, prasiveržė tėvo baltistika.

Su broliu esame skirtingi. Jis linkęs į "tikslesnius" dalykus. Šiuo metu studijuoja teisę. Tačiau lankosi ir mano koncertuose. Kartais mane, po pasirodymo "nusibaigusį" iš nuovargio, arba su draugais, parveža namo.

- Vietoj taksi vairuotojo?

- Gėda prisipažinti, bet kartais - taip. Tenka prašyti tokios paslaugos, nes pats nevairuoju.

Piešia sąsiuvinių puslapiuose

- Vaikystėje piešėte. O dabar?

- Ne, nepiešiau gal dešimt metų. Tik nuo vaikystės vis dar išlikęs įprotis paišyti paskutiniuose sąsiuvinių puslapiuose, bet tai - visiškai abstraktūs dalykai, tiesiog inertiškai vedžioju ranką. Man nesinori, o ir sąžinė neleidžia imtis piešimo, nes aš - ne dailininkas, neišmanau technikos, nors ir esu mokęsis. Dabar mano mąstymas labiau akustinis nei vaizdinis.

- Kaip sekasi vaidinti?

- Kadaise norėjau gyvenimą susieti su aktoryste arba režisūra. Dabar jokių planų neturiu, dėl ateities - sunku pasakyti. Pomėgį kurti personažus, etiudus, improvizuoti patenkinu scenoje per koncertus. Beveik kiekvienas koncertas tampa spektakliu. Tačiau jei iš bičiulių teatralų gaučiau kokių rimtesnių pasiūlymų, tikrai apsvarstyčiau.

Dainos - visiems už dyką

- Gal dabar susiimsite ir išleisite albumą?

- Pradėjome daugiau repetuoti. Vis dėlto esame labiau koncertuojanti grupė: mums svarbiau gyvos muzikos koncertai ir tik paskui - albumas. Pirmiausia mėgaujamės ir džiaugiamės tuo, ką darome. Tačiau jau esame nusprendę išleisti albumą. Nepaisant to, kad jis visada šiek tiek įrėmina, nes daina įrašoma tik taip ir ne kitaip. O mums malonu per koncertą atlikti vis naują tos dainos versiją. Paties albumo svarba - daugiau dokumentinė. Yra daug dainų, kurių tik tekstą užrašau, o akordų - niekada, juos pirštai patys groja. Tiesa, kartais pamiršti, kokias dainas esi sukūręs, nes nėra jokio tai paliudijančio dokumento. Be to, albumas - lyg vaikų žaidimas: kiti muzikantai taip daro, padarykime ir mes. Svajoji, kad albumą padovanosi draugams ir artimiesiems.

- Iki Kalėdų įrašysite?

- Ne, iki Kalėdų albumo dar nebus, esame gerokai įstrigę dėl techninių galimybių ir laiko stokos. Aš nelabai turiu laiko, o ir mano kolegos dalyvauja daugybėje skirtingų projektų. Be to, draugai įrenginėja savo studiją, ir mes tikimės ten daug geriau ir greičiau viską padaryti. Visą laiką norėjome, kad prie įrašų studijos pulto stovėtų artimas, pažįstamas žmogus, kuris būtų ne tik profesionalas, bet jam patiktų mūsų muzika ir jis mėgautųsi darbu.

Tad kol kas nėra frustracijos, kad reikia kuo greičiau viską padaryti. Man visada įtartinai atrodo tie atlikėjai, kurie nori viską kuo greičiau įrašyti, tada prastumti reklamą - viską staigiai sutvarkyti. Stengiamės nepasiduoti šiam srautui. Kai norime - važiuojame, koncertuojame, susitinkame su žmonėmis, bendraujame su publika. Tai ir yra mūsų džiaugsmas.

- Jūsų dainas internetu galima ne tik klausyti, bet ir laisvai parsisiųsti. Keista šiais laikais.

- Kolegos dėl to mane dažnai pašiepia. Tačiau esu principingas, griežtas ir kategoriškas. Daina man niekada nebus prekė. Žinau žaidimo taisykles, kad reikia išleisti "kompaktą", bet juk galiu platinti savo dainas ir internetu. Tegul žmonės dalijasi. Man bus daug mieliau, jeigu tūkstantis klausytojų pasidalys vieną dainą, negu, pavyzdžiui, vienas nusipirko albumą - ir žiūrėk, kad tik niekas daugiau nepersirašytų. Mano galva, visame muzikos ir meno pasaulyje dėl autorių teisių yra gerokai perlenkta. Būna absurdiškų situacijų, kurios tikrai ne į naudą pačiam menui ir kultūrai.

Poezijos ekstazė

- Albumu dar nekvepia, tai gal bičiuliai rimčiau prispaudė išleisti knygą?

- Ačiū Dievui, turiu gerų draugų, kurie nuolat spaudžia, kad reikia knygos. Tačiau pats labai kritiškai žiūriu į tai, ką rašau. Reikia surinkti tam tikrą kiekį eilėraščių, dėl kurių man nebūtų gėda ir galėčiau sąžiningai atiduoti redaguoti. Periodikoje pasirodė labai mažai kūrybos - tiek eilėraščių nė pusei knygos neužtektų.

Eiles kuriu rečiau nei dainas. Dauguma poetinių minčių "sueina" į dainas, o aš nenoriu dainų tekstų knygos. Šiuos dalykus esu labai aiškiai atskyręs.

Vis dėlto poezijos rinkinys, manau, jau yra arti. Gal net arčiau nei albumas. Datų negaliu pažadėti, bet prie knygos šiuo metu labai intensyviai dirbu. Tik negali sau įsakyti, kad šį vakarą reikia dar trylikos eilėraščių. Be to, būna taip - džiūgauji, kad parašei labai gerą eilėraštį. Apimtas ekstazės parodai jį draugams, o šie teškia: "Totalų šūdą parašei." Tada supyksti, kad jie nieko nesupranta. Po savaitės perskaitęs pats supranti, kad eilėraštis tikrai nevykęs: taisai, mėgini perrašyti arba lauki kito. Tai labai subtili ir intymi erdvė, kurios nesuplanuosi kaip statybų.

Iš populiarumo juokiasi

- Tampate vis žinomesnis. Tuoj būsite žvaigždė, iš kurios gatvėje visi kaulys autografo.

- Tiesą pasakius, nelabai suprantu, kam reikalingi muzikantų autografai. Vienintelis jų autografas - muzika. Mūsų grupė visada į vadinamąjį populiarumą žiūrėjo kaip į žaidimo dalį, kai galima pasijuokti, scenoje pasišaipyti, atskleisti, kiek žmoguje yra tuštybės. Scenoje gali parodyti iškilmingą gestą, neva esi žvaigždė, bet visa tai - tik sarkazmas. Žinoma, yra žmonių, kurie tokį juoką, pasityčiojimą iš kiekvieno kvailesnio klausimo suverčia žvaigždžių ligai ir panašiai. Tuomet kartais dar labiau stengiamės tai akcentuoti.

Per mūsų koncertus nėra žvaigždės ir klausytojo, publika kartu su mumis kuria dainą. Smagu, kai į koncertus susirenka atviri, nuoširdūs, neturintys išankstinio nusistatymo žmonės. Todėl mes gana atidžiai renkamės, kur groti.

- Ar užklysta į koncertą tokių, kurie reiškia nepasitenkinimą jūsų muzika?

- Žmonės, kurie netyčia užsuka į mūsų koncertus, dažniausiai "užsikabina" ir lieka. Žinoma, yra tokių, kurie išeina: "Sorry, čia ne mūsų muzika." Atvirą nepasitenkinimą dažniausiai reiškia internetu. Su tokiais susiduriu savo interneto svetainėje. Man labai įdomu atsakinėti į žmonių klausimus, skaityti jų komentarus, diskutuoti. Kuo daugiau kontaktų, tuo geriau. Svetainėje lankosi žmonės, kurie domisi mūsų muzika, bet pasitaiko ir užklystančiųjų tik iškeikti. Sunku suvokti: kam lankytis nemėgstamo, kone nekenčiamo žmogaus svetainėje, gaišti laiką ir rašyti komentarą? Aš pats niekada gyvenime, pavyzdžiui, Britney Spears svetainėje nerašysiu: "Užsičiaupk tu vieną kartą, kvaila žiurke." Vietoj to geriau aplankysiu savo mėgstamos grupės svetainę.

Lengviausias kelias

- Dar dirbate žurnalistinį darbą.

- Darbas man suteikia galimybių daugiau investuoti į muziką: nusipirkti geresnį instrumentą, rinktis, kur ir kada noriu koncertuoti, o ne lipti į sceną penkias dienas per savaitę visur, kur tik kviečia. Iš esmės kol kas (tik nesakykite mano darbdaviams) man reikia darbo tam, kad turėčiau pasirinkimo laisvę. Jis nėra ir niekada nebuvo pagrindinis dalykas. Manęs tikrai nevilioja kilti karjeros laiptais.

- Kodėl pasukote į žurnalistiką?

- Jau mokykloje teko vesti televizijos laidą moksleiviams. Niekada nesiveržiau į žurnalistiką, bet rašyti šiek tiek moku, tad ilgai nieko neieškodamas pasukau lengviausiu keliu. Man tai - gana lengvas darbas, nes suprantu peripetijas ir kaip jį atlikti, kad nepaaukočiau visos kūrybinės energijos ir būtų gana profesionalu. Juk ir pats mokiausi lietuvių filologijos, literatūros. Man niekada nebuvo problemų rašyti, versti, redaguoti. Pamenu, pirmas žurnalistinis rašinys buvo statybų tema. Žurnalo apie statybas redaktorius buvo mano bičiulis, jis mane pasikvietė. Kadangi nieko nenutuokiau, teko vaidinti, kad susigaudau. Tarkim, cemento firmos atstovo prašydavau neva mūsų skaitytojams paprastai suprantamai paaiškinti apie cemento rūšis, iš tiesų jis pirmiausia aiškindavo man.

- Gal žurnalisto darbe pasitaikančios istorijos įkvepia kurti?

- Ne, man kūryba ir žurnalistika - dvi visiškai skirtingos sritys. Retai kada eilės gimsta iš kokių nors istorijų, daugiau iš nuotrupų, pajautimo, juslių... Tai tarsi margų taškų pilnas impresionistinis paveikslas. Man iš vieno taškelio dėliojasi visas paveikslas, o ne iš vieno paveikslo gimsta kitas paveikslas. Sunku atsekti, kur yra pati kūrinio gimimo pradžia.

Žinoma, kuri nors tema tikrai gali labai skaudžiai paliesti. Kad ir kaip kūryboje vengčiau politikos, vienai dainai ji padarė labai didelę įtaką, nes jau nebegalėjau susitvardyti, apėmė siutas, nukreiptas prieš bukumą ir absurdą.

Maištas dėl diplomo

- Kodėl metėte lietuvių filologijos studijas? Iš principo, nusistatęs prieš sistemą?

- Ketvirto kurso pabaigoje - iš principo, bet tikrai nenusistatęs prieš sistemą, mečiau universitetą. Todėl, kad tada labai daug laiko atimdavo muzikinė veikla. Buvo daug dalykų, kuriuos norėjosi daryti nieko nelaukiant. O ant nosies buvo diplominis darbas, kuris manęs tuo metu jau nebedomino. Kita vertus, tai buvo vaikiška pankiška protesto forma - parodyti žmonėms, kad studijavau literatūrą ne tam, kad gaučiau diplomą, bet todėl, kad man tai buvo įdomu. Bent jau pirmus tris kursus. Pati sistema ten kiek kvailoka, nes tiek literatams, tiek kalbininkams dėstomi tie patys dalykai kaip svarbiausi. Ketvirtame kurse mane tai ėmė nervinti.

- Kaip reagavo tėvai?

- Niekaip. Pasakiau, kad mečiau, ir viskas. Tuo metu jau buvau nuo jų nepriklausomas.

- Tėvai dažnai mėgsta vaikams patarti, kaip elgtis. Gal mėgino perkalbėti?

- Iki šiol apie tai dar kalba. Po kurio laiko aš ir pats norėjau sugrįžti, bet taip ir nenuėjau į paskaitas.

Mūsų visuomenė susikūrusi iliuziją, kad jei nesi baigęs aukštojo mokslo - esi ne žmogus. Kvailystė. Mano tėvai gerokai sąmoningesni ir puikiai supranta, kad žmogus ir be aukštojo mokslo diplomo gali puikiausiai dirbti, kurti, siekti to, kas jam įdomu. Juolab kad jokie postai man neįdomūs. Galbūt kada šaus į galvą - baigsiu, galbūt ką nors kita studijuosiu. Buvo metas, kai mokytis universitete buvo smagu. Universitetas mane suvedė ir su lemtingais žmonėmis muzikos kelyje. Dabar tai - praeitas etapas.

Trumpai

Kartu su Domantu dabar jų grupės branduolį sudaro multiinstrumentalistas Dėdė Semas - Saulius Petreikis ir akordeono meistras Audrius Pazniokas. "Reti profesionalai, su kuriais scenoje galima šitaip kurti, džiaugtis, žaisti, improvizuoti", - džiaugiasi savo kolektyvu vaikinas.

Gruodį Domanto laukia koncertai Osle ir Berlyne. "Dainuosiu lietuviškai. Turiu kelias angliškas dainas, bet jos yra labai senos ir silpnos", - prisipažįsta atlikėjas.

Domanto kūrybą norima įsprausti į kokius nors muzikos žanro rėmus, bet tai jo nežavi. "Prieš kurdamas niekada negalvoji, kokio žanro dainą parašysi. Štai atsisėsiu prie klavišų ir parašysiu "ambientinį" kūrinį. Taip nebūna. Pirmiausia atsiranda tekstas ir melodija, paskui jis natūraliai apauga instrumentuote, vėliau kūrinys tobulinamas per repeticijas, koncertus. Tada ateina kas nors iš šalies ir sako, kad čia toks ir anoks stilius. Terminai tėra susitarimo reikalas, jie su pačia muzika turi tiek bendro, kiek rankinis laikrodis su laiku. Aš, pavyzdžiui, dainuojamosios poezijos niekaip nesuprantu. Man šis terminas reiškia daugiau atlikimo būdą, o ne žanrą. Kodėl grupės "Antis" kūryba - ne dainuojamoji poezija, juk jie atliko Gintaro Patacko ir kitų poetų eiles. Tekstai tikrai stiprūs. Tačiau jei yra elektrinė gitara ir būgnai, tai jau - ne dainuojamoji poezija, o rokas", - stebisi atlikėjas.

Domanto darbų sąrašas: dar mokyklos laikais radijuje vedė laidas vaikams, vėliau pusantrų metų dirbo gitaros mokytoju privačioje mokykloje, nepriklausomame radijuje "Start FM" savo iniciatyva kūrė laidą apie nekomercinę muziką "Kitas laikas"; jam teko darbuotis viename nacionaliniame dienraštyje ir keliuose žurnaluose.

Domanto sąraše - daugiau kaip 150 dainų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"