TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Su žvaigždėmis - lyg ant parako statinės

2012 07 04 8:13

Aplinkui visi kuždėjosi: ką ta aktorė padarys, jei finansiniai reikalai tokie pašliję. Pati svarsčiau, iš kur imsiu energijos ir semsiuos išminties...

MARIJA DIČPETRYTĖ

Prasidėjo. Darbas ne tik įstaigoje tarp popierių, bet ir namie - naktimis, net su aukščiausia temperatūra. "Pavaldiniai" žvelgė įtariai, ypač buhalterijoje. Vėliau paaiškėjo, kad buvo pasirengę viską mesti ir trauktis iš pozicijų...

Su variacijomis

Pirmaisiais metais, gruodžio mėnesį, centras kaip ant lėkštutės "pateikė" komiką Jevgenijų Leonovą. Pati, neprašydama kitų pagalbos (atvirai sakant, visų prisibijojau), surengiau aštuoniolika susitikimų. Per dieną po tris ir visi vakarais. O mūsų "Moskvičius" - be padangų! Vairuotojas, vilniškis lenkas, telefonu klausdavo: "Padangos y...yra? Nėra? Aš su rooogutėm nevažosu." Ačiū geriems žmonėms, kurie matydami mano beviltišką būklę padėjo. Negaliu skųstis, visada atsirasdavo supratingų geranorių, kurie talkindavo iš balos išbristi. Gavau padangas ir su "rooogutėm" nereikėjo važiuoti...

Stengėmės pritraukti ir propaguoti saviškius aktorius, lektorius, režisierius, operatorius. Centrinis biuras sukluso: ką jūs ten tik su savais kadrais norite dirbti? Na, ir pasipylė aktorių iš "Mosfilmo", "Lenfilmo", Ukrainos, Latvijos, Estijos, kitų respublikų. Aišku, žiūrovai buvo patenkinti, atvykdavo įžymūs kūrėjai, bet pasitaikydavo ir tokių, kuriems rūpėjo tik užsidirbti neįdedant pastangų.

Būdavo, suplanuojam susitikimus, o išvakarėse, kokią vienuoliktą vakaro, skambina "suplanuotasis" ir aiškina pasigavęs slogą, galįs net nedarbingumo lapelį mums atsiųsti. Taip nuo vienuolikos vakaro iki ketvirtos ryto sėdžiu prie telefono ir žadinu miegančius mūsiškius. Ir šiandien tebesu dėkinga aktoriams Juozui Kisieliui, Algimantui Masiuliui, Baliui Barauskui, Stasiui Petronaičiui, Laimonui Noreikai (jų jau nebėra tarp mūsų), Vytautui Tomkui, Romui Ramanauskui, Nijolei Oželytei, Vaivai Mainelytei, Gediminui Storpirščiui, Gediminui Girdvainiui ir daugeliui kitų. Tai buvo mūsų atspara.

Štai Rolanas Bykovas. Žinomas aktorius, režisierius. Visi jo susitikimai būdavo labai įdomūs. Sulaukdavo daugybės klausimų. Į pirmus susitikimus atvyko su žmona - Jelena Sanajeva. Gavom ką tik atidarytame viešbutyje kambarį. Aišku, "blogas" - dar nėra užuolaidėlių ant langų (tai žmonos priekaištai). Staiga, kaip iš giedro dangaus: "Mes šeštadienį privalom būti Maskvoje, ten svarbus susitikimas, prašome šeštadienio renginius perkelti į sekmadienį." O juk viskas ne taip paprasta.

Šeštadienį, pusę dvyliktos nakties, skambutis. "Jūs nesujaudinkit, Rolanas jau važiuoja pas jus vėlesniu, pravažiuojančiu traukiniu. Bus dieną, pusę trijų (o susitikimas - trečią valandą)". Staiga J.Sanajeva priduria: "Rolanas, lipdamas į traukinį, prisiminė, kad filmuotą medžiagą paliko taksi. Gal galite surasti?"

Še tau, boba, devintinės. Taksi parkų numerių nežinom, jų gal penkiolika ar aštuoniolika. "Gal jūs galite ką nors padaryti?" Taip ir tupėjau iki ryto prie telefono. Ieškojau adatos šieno kupetoj. Skambinau kaip "seneliui į kaimą" - gal žinot, kas iš jūsų vairuotojų vežė R.Bykovą į geležinkelio stotį, jis paliko mašinoj filmus. Tik trečią valandą nakties dispečeris atsakė teigiamai. Vėl problema - kaip juos pristatyti į Vilnių. Per "Aeroflotą".

Pusę trijų išlipęs iš traukinio R.Bykovas pasakė, kad, deja, filmuotos medžiagos nėra ir jis nežino, ką daryti. O mes kaip kokie fokusininkai rodom, kad jau vienuoliktą ryto pasiėmėm ją iš lėktuvo. Vos neatsisėdo iš nuostabos: "Turbūt stebuklingą lazdelę turite..." Tokių susitikimų "su variacijomis" - labai daug.

Be kaprizų ir kompleksų

Valerijus Nosikas - mielas aktorius, turintis puikų humoro jausmą. Paskutiniai jo kūrybiniai susitikimai numatyti Panevėžyje. Skambina Romas Gudas, mūsų režisierius organizatorius, klausia, ką daryti - renginys baigiasi 21 val., o Valerijaus lėktuvas - 22 val. Privalo suspėti, rytą 6 val. turįs būti filmavimo aikštelėje. Nusprendėm renginį baigti 15 minučių anksčiau, paleisti filmą. O Romas savo mašina "skraidins" į Vilnių.

Pati lėkiau į oro uostą ir pranešusi dispečeriui apie padėtį drebėdama laukiau. Jau, jau baigia sulipti paskutiniai keleiviai, o jų vis nėra. Budintis milicininkas skėsčioja rankomis ir staiga į salę įsiveržia Valerijus su gėlėmis, tiesiai milicininkui į glėbį... Mes dėkojom dispečeriui, kuris dešimt minučių sulaikė skrydį, o milicininkas su gėlių puokšte glėbyje šluostėsi prakaitą. Neretai renginiai vykdavo tarsi sėdint ant parako statinės.

Natalija Gundareva. Šviesi asmenybė - aktorė, kūrusi šiltus, jaukius personažus, ne mažiau miela gyvenime. Jokių kaprizų, kompleksų, labai lengva bendrauti.

Renginys vyko Kaune. Kol aktorė rengėsi susitikimui, nuėjau pažiūrėti į kasą, kaip sekasi. Tuo metu rezgėsi nedidelis konfliktas. Žmona, su gėlių puokšte, pirko du bilietus. Vyras bambėjo: "Man neįdomu, neinam."

Salė pilnutėlė. Atsisėdau antroj eilėj ant pristatomos kėdės ir net prunkštelėjau - šalia konfliktuojančios poros. Natalija labai paprastai ir įtaigiai, vietom pasišaipydama iš savęs pasakojo apie kūrybinį kelią. Ir vis pasigirsdavo plojimų. Po klausimų ir atsakymų žmonės traukė prie jos padėkoti. O tas vyras, taip irzliai demonstravęs abejingumą, griebė nuo žmonos kelių gėles ir pirmas pribėgęs apkabino Nataliją. Papasakojau jai šį nuotykį, abi skaniai pasijuokėm.

Kasmet visų respublikų kino propagavimo biurų direktoriai buvo kviečiami į seminarą už Maskvos esančiuose Kino sąjungos kūrybos namuose. Teko išklausyti labai įdomių ir drąsių (ypač Valentino Tolstycho) pamąstymų apie ateities kiną. Papūtė nauji vėjai, lūžo senieji stereotipai. Pagrindiniais veikėjais tapo neeilinės asmenybės, kurias slėgė farsiška rutina.

Vieną rytą po pusryčių, renkantis į salę, mane pakvietė į telefono kabiną. "Skambina iš Lietuvos". Čirškesys ir staiga lyg bomba: "Broniaus nebėra". Išėjusi iš kabinos išlemenau: "Aktoriaus Broniaus Babkausko nebėra". Stojo tokia tyla! Visi sustingo - latviai, estai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai. Visus suvienijo pagarba talentingam kūrėjui.

Būdavo ir kuriozų. Prelegentai kalbėjo rusiškai. Aš, žinoma, užsirašinėjau lietuviškai. Ir štai berašydama girdžiu už nugaros šnypštimą: "Kokiais čia hieroglifais rašai? Ot, nacionalistė!" Atsisukau - vienas iš Maskvos skyriaus darbuotojų. Nespėjau sureaguoti, Gruzijos ir Estijos skyrių direktoriai buvo greitesni, jie puolė sakyti, kad taip pat rašo gimtąja kalba.

Kur mano šalikas?

Po kurio laiko į Lietuvą atvyko Aleksejus Batalovas. Ramus, inteligentiškas, simpatingas - kokį matydavome filmuose. "Gerasis žmogus" - taip galėtume apibūdinti ir jo herojus, ir jį patį. Susitikimai vyko tik Vilniuje. Nebuvo galima jo niekur vežti. Ne tik kino teatrai, bet ir gamyklos, įmonės "plėšėsi" norėdamos jį išvysti ir pabendrauti. Romantiškas, išsiblaškęs, tokiom gerom akim į tave žvelgdamas naiviai kaip vaikas sako: "O aš nežinau, kur mano šalikas". Išeidamas: "Man bus šalta - pirštinių neturiu". Taip turėjom numatyti visas smulkmenas. Tai vienas iš nedaugelio aktorių, kuris po visų vakarų visą mūsų biurą - 9 žmones pakvietė į restoraną "Senasis  rūsys". Buvom pagerbti kaip grafai. Šiltų žodžių sulaukė kiekvienas, ypač mūsų "kadrinis" vairuotojas Staselis.

Štai kontrastas. Dvi aktorės. Viena - jaunoji Natalija Andreičenko, kita - įžymioji Margarita Volodina iš "Optimistinės tragedijos". Į susitikimus su žiūrovais jos važinėjo atskirai. Natalija keliavo po Žemaitiją, Margarita - po didžiuosius miestus. Baigiantis turnė, Natalija atvyko į viešbutį 23 val., Margarita - vidurnaktį.

Kadangi tik viena naktis, o abi aktorės iš tos pačios Maskvos, viešbučio administracija skyrė dvivietį kambarį. Pirmą valandą nakties mane žadina režisieriaus organizatoriaus skambutis. "Nežinau,  ką daryti. Margarita užsispyrė ir neina į tą kambarį, kur miega Natalija. Reikalauja atskiro kambario, grasina skųstis, kad paskutinę naktį negalėjo pamiegoti 7 valandų." Prašau pakviesti ją prie telefono. "Supranti, kaip čia pasakius, - išgirstu kimų balsą, - gal jūs nežinot, aš juk "narodnaja" (t. y. liaudies artistė), o Natali dar jauna... Kaip čia atrodys?" "Puiku, - sakau, - kadangi esi liaudies artistė, tai ir būk, priartėk prie liaudies!" - "Na, aš maniau..." - "Nesigadink poilsio, eik ilsėtis, o rytoj susitiksim ir pasišnekėsim." Nurimo.

Manau, ji žinojo, kad aš buvusi aktorė. Suprato, jog tokiais įnoriais nepagąsdins. Rytą, kai susitikom ir išgėrėm kavos, džiaugėsi, kad viskas pasisekė, lietuviška publika labai gera. O kaprizai manęs nebaugina, tik šypseną kelia.

Kiek daug aktorių svečiavosi mūsų kvietimu! Mieloji Vija Artmanė pasakė, kad jaučiasi kaip namuose.

Nepamirštamas Olegas Dalis, tas maištingasis tyruolis. Įkarštis, temperamentas, tiesos ieškojimas! Kai grįžo iš kelionių po Lietuvą, mums dar ilgai atsirūgo. Iš saugumo komiteto atėjo atstovas ir pareiškė, kad gautas skundas dėl Olego pasakytų nepriimtinų minčių. Netikėti tuo skundu negalima, parašė karo veteranai iš Leningrado. Kaip biuras galėjo pražiopsoti jo priešiškumą mūsų santvarkai?! Buvom nustebinti: ką tokio jis galėjo padaryti, nebent agitavo nuversti tarybų valdžią. Romas, visur Olegą lydėjęs ir juo rūpinęsis, turėjo rašyti pasiaiškinimą.

O buvo taip. Utenos kultūros rūmuose O.Dalis, kalbėdamas apie negeroves kino organizacijose ir studijose, sakė: "Įsivaizduokit, tokio temperamento, masto ir galimybių aktorių kaip Michailas Uljanovas režisieriai ignoruoja, neranda jam tinkamo vaidmens. (Ir iš tiesų - M.Uljanovas tuo metu buvo užgniaužtas - aut.) Tokius režisierius reikia šaudyti!" Taip ir pasakė.

O į susirinkimą visiškai atsitiktinai užklydę veteranai suprato, kad sušaudyti reikia M.Uljanovą...

M.Uljanovas pas M.K.Čiurlionį

Štai geležinkelio stotyje sutinkame žmogelį su "kepke". Jis šypsosi: "Sveiki, vilniečiai". Tai buvo M.Uljanovas. Kai parodėme jam susitikimų grafiką, pirmas klausimas buvo ne apie viešbutį ir patogumus, kurie daugeliui labiausiai rūpėjo, bet ar galės Kaune aplankyti M.K.Čiurlionio muziejų. Tad reikėjo išvykti anksčiau, kad visur spėtume. Nuostabios, įdomios dienos. Sibirietis, sakyčiau, grynuolis, norintis kuo daugiau pasisemti iš mūsų tautos kūrybinio lobyno. Nuėjome į muziejų. Ties kiekvienu paveikslu jis stabtelėdavo po penkias ar dešimt minučių.

Staiga įeina būrys turistų. Išvydę M.Uljanovą spygaudami apspinta ir prašo autografo. Kad būtumėt matę jo akis! Kai baigėsi šis "spektaklis", jis nuoširdžiai apgailestavo, kad sutrukdė pabūti su M.K.Čiurlioniu.

Per susitikimus nebuvo kada net filmuotos medžiagos parodyti, pora valandų prabėgdavo kaip viena akimirka. Tikra asmenybė gebėjo patraukti ir užvaldyti publiką ne triukais, juokeliais, o būtent atvirumu skaudžiais visiems rūpimais klausimais. Rašteliai į sceną plaukė šūsnimis. Skaitant juos buvo akivaizdu, kad žmonės šiuo aktoriumi tiki, atrodė, būtent jis tas gyvenimo problemas gali išspręsti. Nemeluosiu sakydama, kad daugelis mūsų valdžios vyrų, atėjusių į susitikimus su M.Uljanovu, jam pasakojant "tikrą tiesą apie Leniną", kone lindo po kėdėmis. Jeigu ne jis, o kitas aktorius būtų taip drąsiai sakęs tiesą, neabejotinai būtų atsidūręs "kur reikia". Jis turėjo teisę taip kalbėti, nes buvo įkūnijęs šį personažą. Be to, visapusiškai išanalizavęs istorinę medžiagą.

Per tas penkias dienas, kol M.Uljanovas viešėjo Lietuvoje, teko nemažai bendrauti su juo ir prie kavos puodelio, ir prie pietų stalo.  Kai įsišnekėjom apie mano kūrybinį kelią, paprašė parodyti nuotraukų iš spektaklių. Pasakė: "Pas mus aštuoniasdešimtmečius aktorius atveža į teatrą, kad jie galėtų "pasireikšti", o čia keturiasdešimties išeiti iš teatro." "Mužestvenaja ženščina". Išvažiuodamas padovanojo Federico Garcia Lorcos knygą. Keletą metų vis gaudavom sveikinimus įvairių švenčių proga. Rašė, kad tik išvykęs suprato, jog pamilo šį mažą, gražų, išdidų kraštą - Lietuvą.

Greitoji pagalba

Sąjunginis kino festivalis. "Lietuvos" kino teatre, kur turėjo vykti įžymaus aktoriaus Viačeslavo Tichonovo vakaras, paskutinę minutę sužinom, kad jis iš Maskvos neatvyko. Ką daryti, juk bilietai išgraibstyti! Įpuoliau į "Neringos" viešbutį pas Nikolajų Jeriomenką ir prašau: "Gelbėk! Tu esi greitoji pagalba". Jis pradėjo juoktis: "Negaliu, mano dukrai šiandien sukanka treji, pažadėjau paskambinti į Maskvą". Sakau: "Mielasis, po susitikimo paskambinsi iš mano telefono, tik dabar važiuojam!" Žinojau, kad V.Tichonovo niekas kitas negalėtų pakeisti - reikia žymaus artisto. Kitaip publika būtų protestavusi "kojomis". Išėjau į sceną ir improvizuoju: "Susiklostė tokios aplinkybės... Jūsų visų gerbiamas aktorius negalėjo laiku išvykti iš Maskvos, todėl šiandien jo nepamatysit." Salėje tyla, paskui staiga šurmulys, bruzdėjimas, trinksi kėdės, kai kas kyla iš vietų. "Bet, - nutraukiu triukšmą, - jums suteikiamas didžiulis malonumas pamatyti ir išgirsti jauną, ne mažiau talentingą, gerai pažįstamą iš ekrano aktorių, suvaidinusį Sorelį filme "Raudona ir juoda". Salėje plojimai ir balsai: "Jeriomenka!"

Tarsi svarstis nuo pečių nukrito. Atrodytų, ko čia jaudintis, na, grąžins bilietus, na, reikš nepasitenkinimą. Bet kur tada mūsų profesionalumas - rask išeitį iš keblios padėties. Galų gale ir publika liko patenkinta, ir Kolia su glėbiu gėlių išėjęs iš susitikimo paskambino dukrai. Ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Per šį festivalį mūsų būrelis dirbo kaip gerai suderintas instrumentas... Pažįstami kartodavo: "Kaip gerai, kad išėjai iš teatro, dabar vadovauji kolektyvui, darbas malonus, lengvas..." Čia tai jau kaip Dievas duos, manydvau sau. Vadovauti taip pat sudėtinga.

Štirlicas!

Štai vos prieš dvi dienas mums buvo pranešta, kad į Vilnių pageidauja atvykti V.Tichonovas. O mes norim pailsėti, visus planus įvykdėm. Centrinis biuras nustebęs - ką jūs, šitoks laimikis. Pats Štirlicas pasisiūlė, bus furoras.

Ir prasidėjo sumaištis. Per dvi dienas neliko nė vienos vietos. Mums siūlė vos ne po 50 rublių, kad tik įleistumėm. Štai kur įmanomas uždarbis iš šalies! Žinoma, taip tik pokštavome. Bet kur tą Štirlicą dėti kovo 8-ąją? Rytą pasitikau jį prie traukinio. Išlipo su glėbiu išsiskėtusių tulpių. Viešbutyje pirmas jo klausimas, kur gauti daugiau gėlių. Užsukom į turgelį. Vakare Dramos teatre norėjo jas įteikti Vaivai Mainelytei. Gražu - sveikina buvęs kino partneris!

Nuėjome į Operos teatrą - ten "Toska" su Virgilijumi Noreika ir Ukrainos primadona. Teatro vadovybė pasiūlė direktoriaus ložę. Per pertraukas vaikščioti teatre neįmanoma - visi tik kumšt kumšt vienas kitą - Štirlicas! O paskui užgriuvo tam tikrų institucijų išskirtinis dėmesys. Nebuvau net girdėjusi tokio generolo Zvezdionkino (taip vėliau jį pristatė). Jis į mane pažiūrėjo kaip į musę, prilipusią prie V.Tichonovo atlapo. Buvom pakviesti į uždarą teatro barą. Kažkas kažką šnekėjo, o aš tuo metu žiūrėjau, kaip barmenas žongliruoja indu. Skambutis pakvietė į salę. Prasidėjo trečias veiksmas. Aktorius, žvilgtelėjęs į laikrodį, tyliai paprašė po šio veiksmo grįžti į viešbutį...

Rytą, vos atėjus į darbą, netikėtas skambutis. Prisistato žmogus iš saugumo komiteto ir pareiškia, kad jų organizacija pageidauja susitikti su Štirlicu. Aiškinu, kad visi renginiai suplanuoti. Man sakoma, kad kitą rytą bus atsiųsta juoda "Volga". Dar mėginau išsisukti abejonėmis, ar artistas sutiks. Buvo griežtai atsakyta - sutiks! Kai apie tai pasakiau Viačeslavui, jis reagavo ramiai: "Viskas aišku. Reikia. Juk aš vaidinau žvalgą Štirlicą." Kitą rytą mus nuvežė į tą "didingą pastatą", pasitiko pats Zvezdionkinas. Pakvietė į salę, o aš turėjau rankinuką ir, kaip visada, krepšį - buvo liepta palikti. "O ar nedings?" - iš inercijos paklausiau. Visi susižvalgė, o generolas atsakė: "Iš čia niekas nedingsta!" Įžengėm į salę. Išsižiojau - pilna vyrų. Nuvedė kartu su aktoriumi į prezidiumą ir pasodino. V.Tichonovas kalbėjo beveik valandą. Galų gale viskas baigėsi. Prasidėjo renginių maratonas...

Trumpai

Marija Dičpetrytė - aktorė, dirbusi Klaipėdos dramos ir Jaunimo teatruose. 1973-1988 metais ji vadovavo Kino meno propagavimo biuro Lietuvos skyriui. Apie tai - šis jos pasakojimas. Lietuvos biuro vadovei teko bendrauti su daugybe "sąjunginio" kino asmenybių, aktorių ir režisierių, organizuoti jų susitikimus su Lietuvos žiūrovais, pažinti iš arčiau, ir ne vien paradinę pusę...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"