TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Suaugusių žmonių žaisliukai

2012 09 01 7:53
Buvęs policijos pareigūnas J.Lazarenka surinko per 200 skirtingų uniforminių kepurių. / Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Įdomių, kartais net keistokų pomėgių turi ne vienas populiarumą pelnęs žmogus. Kolekcionavimo aistra užsidegusios garsenybės savo namuose kartais kaupia tokius eksponatus, kurie verčia iš nuostabos gūžčioti pečiais.

Vieni ima kolekcionuoti pašto ženklus, kiti - monetas, atvirukus ar net automobilius. Tačiau pasitaiko ne visai tradicinių kolekcijų, kai užsikrečiama aistra kaupti gana keistus daiktus - surūdijusius gelžgalius, smėlį, bites ar dar ką nors. Sugalvok tu man rinkti, tarkime, plytas, korsetus ar šampano kibirėlius!

Apie aistrą kolekcionuoti LŽ pasakojo viena gražiausių Lietuvos moterų Jurgita Jurkutė, renkanti vėžliukus, užtarnauto poilsio išėjęs policijos pareigūnas Jonas Lazarenka, kaupiantis uniformines kepures, Vilniaus rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus, kolekcionuojantis plytas su įspaudais, mados namų "Cantas" vadovė Jolanta Mikalajūnienė, surinkusi seksualių korsetų kolekciją, aerobikos trenerė ir TV šokių projekto nugalėtoja Joana Bartaškienė, besižavinti skrybėlaičių rinkimu, ir renginių vedėjas Jogaila Morkūnas, kurio namuose kaupiami šampanui šaldyti skirti kibirėliai.

Vykdama į Kiniją dalyvauti "Mis Pasaulis" konkurse, J.Jurkutė vežėsi pirmąjį vėžliuką, kurį dovanojo mylimasis. / Žilvino Pekarsko nuotrauka

Vėžliukas Šapriukas

Kai pernai per gimtadienį gražuolei TV laidų vedėjai ir diplomuotai aktorei Jurgitai Jurkutei kolega Vytautas Šapranauskas tiesioginiame eteryje padovanojo gyvą vėžlį, mergina sutriko. Nors jau keletą metų ji kolekcionuoja vėžliukų figūrėles, gyvo šarvuoto padarėlio iki tol nebuvo turėjusi, be to, apie jos aistrą vėžliams bene niekas nežinojo. Pašnekovė LŽ prisipažino, kad rinkti šias figūrėles pradėjo prieš penkerius metus. "Man tie padarėliai atrodo ir labai mieli, ir kartu tvirti, nors daugelis juos laiko gležnais gyvūnėliais. Vėžlys man simbolizuoja stabilumą", - sakė Jurgita.

Pirmasis jos kolekcijos vėžliukas - sutuoktinio, tuomet dar tik draugo, dovana. Kai pelniusi "Mis Lietuva" titulą gražuolė 2007 metais vyko į "Mis Pasaulis" konkursą Kinijoje, šis pliušinis žaliaakis vėžliukas ją lydėjo kaip talismanas. Dabar Jurgitos kolekcijoje jau bene trys dešimtys žavių šarvuotukų. "Turiu prisipažinti, kad kolegos Vytauto dovanotas gyvas vėžliukas - labai mielas įnamis. Paprastai jis gyvena specialiame akvariume, bet kartais išleidžiu jį pasivaikščioti po namus. Vėžliuką pavadinau Šapriuku, manau, jam toks vardas labai tinka", - šelmiškai kikeno J.Jurkutė.

Artimiausi Jurgitos draugai ir giminaičiai, žinodami jos aistrą rinkti vėžlių figūrėles, kolekciją papildo iš tolimų ir egzotiškų kraštų vežamais suvenyrais. J.Jurkutės namuose yra iš Galapagų salyno atkeliavusi vėžlio figūrėlė, iškalta iš tenykštės uolienos, V.Šapranauskas jai iš Balio salos prieš keletą metų taip pat parvežė unikalų dirbinį. "Taip Vytautas ir sužinojo, ką renku. Jis vėžliuką pirko nė neįtardamas apie mano aistrą", - pasakojo jauna moteris.

Pasak televizijos laidų vedėjos, jos kolekcija pilnėja savaime - vienus eksponatus dovanoja draugai, kitus perka pati. Pamačiusi gražią figūrėlę Jurgita niekada nepraeina pro šalį. Jos namuose nėra specialios lentynos, kurioje puikuotųsi kolekcija - vėžliai išsibarstę po visus kampus. "Kur jie tinka, ten ir "apsigyvena" - ant palangių, virtuvėje, kambariuose. Tarkim, virtuvėje yra draugų iš Kubos atvežta kavos dėžutė, ji medinė, o ant dangtelio išdrožtas vėžlys. Dydžiu jie irgi įvairiausi - yra figūrėlių, telpančių į delną, yra tokių, kuriuos gali jaukiai apsikabinti. Man svarbiausia, su kokia emocija, prisiminimu jie yra susiję, todėl net negalėčiau įvardyti brangiausiai kainavusio kolekcijos eksponato", - sakė pašnekovė.

Aistra kepurėms

Buvęs įvairių policijos struktūrų vadovas, šiuo metu jau išėjęs užtarnauto poilsio, Jonas Lazarenka garsus ne tik ilgamete nepriekaištinga tarnyba, bet ir savo aistra kolekcionuoti įvairių valstybių uniformines kepures. "Dabar mano kolekciją pamatyti sunkoka, nes ji sudėliota į dėžes. Dirbdamas policijoje leidau sau "piktnaudžiauti tarnybine padėtimi" ir buvau jas išdėliojęs nedidelėje salytėje, nes kabinete tiesiog nebetilpo", - linksmai pasakojo J.Lazarenka.

Buvęs pareigūnas kvatojo, kad yra "pliuškinas" ir renka ne tik uniformines kepures, bet ir visokius kitus įdomius daiktus, mat tiesiog trūksta valios juos išmesti. Vaikystėje jis rinko senovinius buities rakandus, o tapęs pareigūnu atrado aistrą uniforminiams galvos apdangalams. "Kolekcijoje yra ne tik kepurių, bet ir šalmų, kepių, piločių ir sportinių kepuraičių. Jas kaupiu nuo 1991 metų, kai prasidėjo pirmosios komandiruotės į užsienį", - teigė J.Lazarenka.

Per į komandiruotes jis keisdavosi uniforminėmis kepurėmis su užsienio kolegomis, ši pareigūno aistra kaskart stiprėjo. J.Lazarenka sukaupto galvos apdangalų rinkinio rimta kolekcija nevadina, nes kai kurių eksponatų net kilmės nepamena. "Rimtas kolekcininkas savo eksponatus rūšiuoja, juos aprašo, datuoja. Mano rinkinys gana chaotiškas", - kuklinosi pašnekovas. Per tarnybos metus jis surinko apie 200 įvairių kraštų ir struktūrų uniforminių kepurių. Jam pačiam brangiausia juoda "Aro" beretė, ją J.Lazarenka dėvėjo vadovaudamas šiai antiteroristinių operacijų rinktinei.

Žinodami vyro pomėgį, uniforminių kepurių atgabena bičiuliai ir draugai, tačiau dauguma rinkinio eksponatų sukaupta paties pareigūno. Kai išėjo užtarnauto poilsio, pildyti kolekciją tapo kebliau - pensininko galimybės gana ribotos. J.Lazarenka juokdamasis prisiminė, kad "brangiausiai" jam yra kainavusi ne kuri nors kolekcijos kepurė, o kita aistra - ginklai. "Vienoje pirmųjų užsienio komandiruočių Nicoje, Prancūzijoje, susitaupęs dienpinigių nusipirkau keletą pagal senovinius modelius padarytų suvenyrinių "puštalietų". Užuot nupirkęs žmonai kvepalų, pinigus išleidau, jos požiūriu, veltui. Sulaukiau labai rimtų priekaištų", - nusikvatojo J.Lazarenka.

Rotušės ceremonmeisteriui S.Pilinkui plytos primena duonos kepalus. / Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Pilinkau, pirk plytą!

Vilniaus rotušės ceremonmeisterio Sauliaus Pilinkaus aistra - plytos. "Pirmiausia jos man labai panašios į duonos kepalėlius, - klausiamas, kodėl užsikrėtė aistra rinkti tokius, regis, neišvaizdžius daiktus, sakė jis. - Be to, Vilniuje jų visą laiką buvo labai daug, įvairių ir tikrai senovinių. Blaškydamasis po miestą gali aptikti daug archeologinių kasinėjimų likučių, griūvančių pastatų. Vilnius juk nuolat buvo griaunamas ir vėl iš šiukšlių statomas. Bent jau mano jaunystės metais plytų mieste buvo labai daug ir labai gražių."

S.Pilinkui plytos daug gražesnės už jūros akmenėlius, kuriuos mielai renka daugelis žmonių. Nostalgiją kelia ir tai, kad plytos - žmogaus rankų darbas, o dažnoje jų gali rasti įvairių įspaudų. Pačią pirmą plytą Saulius parsinešė mokydamasis devintoje klasėje. Aptiko ją Vilnelės pakrantėje, prie vieno tiltelio liekanų. "Radau tokį labai gražų daiktą, su - kaip man tada pasirodė - įspaustu kažkokio gyvulėlio pėdsaku. Tai buvo atsitiktinis radinys, bet vėliau tokių plytų pradėjau ieškoti sąmoningai", - pasakojo S.Pilinkus.

Rotušės ceremonmeisteriui daro įspūdį skirtingos vadinamosios plytų traukės - kaip ir duonos kepalo, kurį kepėjas perbraukia rankomis, įspausdamas vageles, kad kepamas nesuskilinėtų. "Lygiai taip pat daromos ir plytos", - teigė pašnekovas. Būtent tokių pažymėtų plytdirbių gaminių jis ir stengiasi aptikti. Tačiau vertingiausi kolekcijos eksponatai - plytos su atsitiktiniais gyvūnų letenų įspaudais. "Daugiausia turiu plytų su šunų letenėlių įspaudais. Kad tokią rastum, tenka perkiloti kokius šešis tūkstančius paprastų plytų, patikėkit, nėra lengva", - juokėsi S.Pilinkus. Jis pasakojo, kad senovėje plytdirbiai gaminius dažniausiai džiovindavo lauke. Ten būdavo apstu naminių ir laukinių gyvūnų, kurie neretai pažymėdavo džiovinamas prieš degimą plytas. "Turbūt kiekvienas žino, kad senovėje sodybos kieme galėdavai sutikti įvairiausių gyvų padarų - vištų, žąsų, kiaulių, avių, ožkų, šunų, kačių, šunų, varnų, žiurkių. Visų šių gyvūnų letenomis pažymėtą plytą turiu savo kolekcijoje", - išdidžiai sakė ceremonmeisteris.

S.Pilinkus pasidalijo džiugiais lūkesčiais, kad netrukus jo plytų rinkinys gali būti eksponuojamas vienoje Lietuvos pilių, įsikūrusių Baltarusijos pasienyje. Pašnekovo teigimu, įdomių plytų savo kolekcijoje jis turi keletą šimtų, dar keletą šimtelių - "neįdomių". Juokėsi, kad namo iš surinktų plytų nesirengia statyti, nes išeitų labai mažas - kaip dėdės Moliūgo iš pasakos apie Čipoliną.

Labiausiai Saulius mėgsta vieną kolekcijos eksponatą - plytos fragmentą su žiurkės letenėlės įspaudu. "Kita labai patinkanti plyta - su įspausta K raide. Šia raide prasideda mano sūnaus Kasparo vardas", - sakė plytų rinkėjas. Vyras juokėsi, kad jaunystėje išvengė sovietmečiu populiaraus chuliganų kabinėjimosi, kai norėdami apiplėšti žmogų nedorėliai siūlydavo aukai pirkti plytą. "Girdėjau, kad buvo net įkainiai - už tris arba penkis rublius. Į laikraštį suvyniota plyta nelaimėliui kainuodavo penkis, paprasta - tris rublius. Bet man niekas nesiūlė. Gal būčiau pirkęs", - šmaikštavo S.Pilinkus.

J.Mikalajūnienės aistra - moteriškumą ir seksualumą pabrėžiantys korsetai. / Asmeninio albumo nuotrauka

Korsetas - labai moteriška

Vilniaus mados namų "Cantas" vadovės Jolantos Mikalajūnienės aistra labai moteriška - ji negali atsispirti korsetų žavesiui. Pašnekovė prisipažino, kad visai neplanavo jų kolekcionuoti, tačiau pamažu ją užvaldė šių seksualių drabužėlių kaupimo azartas. "Tai atsitiko tarsi savaime. Įsigijusi pirmąjį korsetą prieš bene dvylika metų, pradėjau domėtis jų istorija, juk šis drabužis buvo dėvimas ne vieną šimtmetį. Man tokia moters aprangos detalė atrodo labai  moteriška, seksuali ir labai graži", - tikino J.Mikalajūnienė.

Nors korsetai jau nebedėvimi taip masiškai kaip XVIII-XIX amžiuje, jų paklausa tarp gražiosios lyties atstovių išlieka. Mados namų vadovė teigė, kad su gerai pasiūtu šiuo seksualiu drabužėliu moteris jaučiasi pasitempusi, be nesuvaržyta. "Svarbu, kad drabužis būtų gerai sumodeliuotas ir pasiūtas pagal figūrą. Geras dizaineris gilinasi į korseto siuvimo technologiją, čia tikrai labai daug niuansų - drabužis turi gerai laikytis, leisti moteriai normaliai kvėpuoti, nesudaryti problemų sėdint. Gerai pasiūti jį tikrai sudėtinga", - pabrėžė J.Mikalajūnienė.

Ji nusijuokė sakydama, esą pirmieji įsigyti korsetai šiandien atrodo naivokai, tačiau moteris jų išmesti ar kam nors atiduoti neketina. Šių seksualių drabužėlių ji turi apie dešimtį, kai kurie nėra visai "gryni" korsetai - tai palaidinukės ar suknelės su įsiūtais korsetais. Dažniausiai mados namų vadovė juos siuvasi pagal individualų užsakymą arba įsigyja iš žinomų dizainerių kolekcijų.

"Turiu lininių, šilkinių, labai įvairių - nuo klasikinio juodo, kurį, mano manymu, privalu turėti kiekvienai moteriai, iki korsetinių diržų, kurie rišami ant palaidinės ar suknelės. Linkėčiau kiekvienai moteriai nors kartą įsisprausti į korsetą ir pajusti, kaip jis patempia, su juo jautiesi labai moteriška", - tikino grožio versle ilgus metus dirbanti J.Mikalajūnienė. Kadangi yra labai liekna, ji šmaikštavo, kad tobulas korsetas tinka ne tik apkūnesnėms moterims, norinčioms prispausti nepageidautinus apvalumus, bet ir smilgelėms, norinčioms išryškinti figūros privalumus - liekną liemenį, gražiai prilaikomą krūtinę.

Mados namų vadovei jos kolekcijoje, ko gero, labiausiai patinka iš Gruzijos parsivežtas iš vilnos nuveltas korsetas. "Technologiškai labai įdomiai pagamintas daiktas. Nors Lietuvoje taip pat populiaru velti įvairius daiktus - rankinukus, kepures - šis gruzinų veltas korsetas yra unikalus, neteko daugiau tokių matyti", - sakė J.Mikalajūnienė. Dažniausiai ji dėvi vieną neseniai įsigytą korsetą, kiti spintoje pagarbiai sudėlioti į dėžutes ir saugomi kaip vintažiniai egzemplioriai. Pašnekovė prisipažino, kad nenešiojamus, pabodusius drabužius dažniausiai kam nors atiduoda, tačiau šių seksualių dalykėlių nė už ką neatsisakytų.

Aerobikos trenerei J.Bartaškienei susižavėjimą kelia skrybėlaitės. / Erlendo Bartulio nuotrauka

Ponia Skrybėliuotė

Neblėstančios energijos ir charizmos aerobikos trenerė ir TV šokių projekto nugalėtoja kaunietė Joana Bartaškienė garsi ne tik savo sportiniais laimėjimais, bet ir įdomių skrybėlaičių rinkiniu. Moteris pasakojo, kad šių prašmatnių galvos apdangalų virusu užsikrėtė prieš penkiolika metų, per kelionę į Vieną, kur aptiko jai labai patikusią džinsinę skrybėlaitę. "Nuo jos ir prasidėjo: draugės gyrė, kad man labai tinka, todėl ėmiau dairytis tiek vasarinių, tiek žieminių skrybėlaičių. Mano amžiaus moterims (J.Bartaškienei - 62 metai) toks aksesuaras labai tinka, plika galva nebelakstysi", - nusijuokė pašnekovė.

Kai kurių įsigytų skrybėlaičių J.Bartaškienė prisipažino net nedėvinti, tiesiog laiko jas dėl grožio. Labiausiai ji vertina skrybėles dėl praktinės paskirties - po šiuo galvos apdangalu galima puikiai paslėpti nesutvarkytus plaukus. Kolekciją sudaro apie 20 įspūdingų skrybėlių, dar beveik antra tiek ji turi sukaupusi berečių, kurias taip pat labai mėgsta dėvėti.

Visas skrybėlaites Joana pirko pati, draugai ir artimieji nerizikuoja jų dovanoti. "Skrybėlaitė - įpareigojantis aksesuaras. Prie jo reikia derinti aprangą: žiemą - paltą ir batus, vasarą - suknelę ar sijoną", - teigė ji. Žiemą Joana mėgsta pasipuošti kailinėmis skrybėlėmis, turi siūtų iš baltosios, juodosios ir sidabrinės lapės kailio. J.Bartaškienė tikino, kad kolekcionuoti skrybėlaites nėra pigus malonumas, jos rinkinyje yra tokių, kurios kainavo po kelis šimtus litų. "Turiu dvi prancūziškas skrybėlaites, kuriomis ypač didžiuojuosi. Pamačiusi man patikusią parduotuvės vitrinoje ar lentynoje, galiu keletą dienų vaikščioti ratais ir grožėtis, bet galų gale vis tiek nusiperku", - juokėsi energingoji aerobikos trenerė.

Šampano Jogailai

Linksmų plaučių, greitakalbis renginių organizatorius ir vedėjas Jogaila Morkūnas garsus ne tik žavėjimusi oranžine spalva, bet ir įvairiomis kolekcijomis. Vyras renka lėktuvėlius, vėliavas ir šampano kibirėlius. Pastaroji kolekcija yra nuolat naudojama ir dažnai papildoma. "Kai keliavau po Prancūzijos Šampanės provinciją, teko lankytis keliose šampano daryklose. Ten pamačiau oranžinės spalvos šampano "Clicquot" kibirėlį. Juk suprantate, negalėjau atsispirti", - kvatojosi Jogaila, prisimindamas savo šampano kibirėlių kolekcijos pirmąjį eksponatą.

Aistra kibirėliams įsiliepsnojo įsigijus ir gavus dovanų dar keletą šių blizgančių daiktelių. "Sakau sąžiningai, dabar išvydęs nematytą šampano kibirėlį jį arba iškauliju, arba nusiperku", - juokdamasis dėstė J.Morkūnas. Jogailos kolekcija jau tampa savotiška problema. Pasak vyro, labai sumažėjo namų gyvenamoji erdvė, nes šampano kibirėlių per penkerius metus prisikaupė penkios dešimtys.

Kolekcijoje yra kibirėlių, į kuriuos galima sudėti iki dešimties šampano butelių, unikalių, vienetinių, pagamintų specialioms progoms.  "Šampanas - mano mėgstamas gėrimas, domiuosi naujovėmis, istorija, bendrauju su gamintojais ir šio gėrimo importuotojais. Kibirėlius dažniausiai ir įsigyju iš jų, nes parduotuvėse jų negausu, o esantieji - neįdomūs. Tarkime, atėjęs nusipirkti naujos ar klasikinės rūšies šampano į jį importuojančią bendrovę, visada klausiu, ar turi tos firmos kibirėlių. Perku keletą butelių šampano, o kibirėlį prašau man duoti dovanų. Dažnai gaunu. Jeigu neduoda - nusiperku", - greitakalbe bėrė J.Morkūnas.

Pašnekovas tikino, kad kolekcijos eksponatų gauti nėra lengva, nes jų nusipirkti galima tik specializuotose parduotuvėse ir dažniausiai tik užsienyje. "Šampanės regione yra kibirėlių klondaikas - ten kiekvienas šio gėrimo gamintojas turi ir reikalingų aksesuarų. Juk neatšaldyto šampano joks save gerbiantis prancūzas tiesiog negers. Ten nuvažiavęs jaučiuosi kaip rojuje. Labai mėgstu šampaną ir kibirėlių jam atšaldyti niekada nebus per daug", - juokėsi aštrialiežuvis. Žinodami Jogailos aistrą, įdomesnių eksponatų jam parūpina ir draugai.

Didžiąją dalį savo lobių J.Morkūnas sandėliuoja dirbtuvėje, tačiau ten jie visi nebetelpa, todėl dalis kolekcijos įkurdinta virtuvėje ir terasoje. "Gerdamas šampaną visada stengiuosi jį atšaldyti to gamintojo kibirėlyje, kokios rūšies šampanas ragaujamas", - tikino Jogaila.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"