TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sudie Montevidėjui, labas Vilniui

2014 05 31 6:00
Marisa tiesiog pasiūlė vaikams susipažinti su tolima šalimi ir vėliau patiems nutarti, ar jie čia liks. Alinos Ožič nuotrauka

Gimusi ir užaugusi Pietų Amerikoje, Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, Marisa Leonavičienė prieš trejus metus visam laikui persikėlė gyventi į savo senelių gimtinę Lietuvą. Pirmieji pamečiui į protėvių žemę atvyko keturi jos paaugliai vaikai, o vėliau ir mama atskubėjo į Vilnių.

"Nors gyvenimas Lietuvoje yra visai kitoks nei Lotynų Amerikoje - kiti metų laikai, kitas žmonių temperamentas, kultūra, gyventi čia labai gera. Vienintelis mano priekaištas kai kuriems lietuviams - tolerancijos stoka. Esate tokie kultūringi, rūpestingi ir darbštūs žmonės, tad susidūrusi su kai kuriomis netolerancijos apraiškomis, atvirai sakant, buvau nustebusi", - prisipažino gyvenimą Lietuvoje kurianti moteris.

Pirmasis bandymas

Marisa pirmą kartą į senelių kraštą atvyko prieš du dešimtmečius. Studentė, neseniai išmokusi lietuvių kalbą Vasario 16-osios gimnazijoje, važiavo į Lietuvą tobulinti kalbos įgūdžių ir pamatyti, kur gimė jos babytė. Įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto antropologijos specialybę, ketino kurti savo verslą. "Buvo sudėtingi laikai. Atvirai sakant, mane išgąsdino reketininkai, kurie iš karto prisistatė, vos tik ėmiausi verslo iniciatyvos - norėjau atidaryti kavinę. Niekas kita nebuvo baisu - nei kad trūko maisto parduotuvėse, nei gana skurdžiai apsirengę žmonės. Mačiau, kad lietuviai yra darbštūs, turi savo sodus ir daržus, visomis išgalėmis sukasi iš sunkios padėties pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo metais. Tačiau tas nesaugumo jausmas, kurį jutau tada, kai aplankė "kampuoti" vyrukai, nepatiko, todėl po pustrečių metų, praleistų Lietuvoje, grįžau į Urugvajų", - pasakojo M. Leonavičienė.

Ji tikino, kad dabar grįžusi į Lietuvą mato didžiulę pažangą, kurią šalis padarė per daugiau nei du dešimtmečius. Moters teigimu, kas porą metų atvažiuodama į senelių gimtinę kaskart matydavo vis gerėjančią situaciją. Galiausiai tai ir lėmė sprendimą kraustytis čia gyventi su šeima. "Jeigu palyginčiau pirmą įspūdį ir šį pastarąjį, patirtą jau gyvenant Vilniuje, būtų lyg diena ir naktis", - šypsojosi Marisa.

Važiavo pamečiui

Kai prieš keletą metų Leonavičių šeima nutarė kelti sparnus į Lietuvą, pirmiausia iš Montevidėjo į Vilnių atvažiavo Marisos vyras Darius. Paskui tėtį atvyko jaunėlė dukra Lina, pamečiui - vyresnieji Liepa ir Rimantas. Mama su vyriausiuoju sūnumi Dariumi atvažiavo paskutinė. "Dažnai manęs klausia, ar nebijojau siųsti vienų vaikų į Lietuvą. Nebuvo taip, kad jie būtų buvę vieni - čia buvo jų tėtis, o aš laukiau, kol vaikai apsipras, išmoks kalbą, įsitvirtins, ir tik tada atvykau pas juos. Buvau lyg savotiškas saugumo garantas Montevidėjuje, jeigu vaikai staiga nutartų, kad Lietuvoje gyventi negali. Be to, vien dėl ekonominių dalykų negalėjome kraustytis visi kartu. Šeima didelė, tokia kelionė iškart visiems tiesiog per brangiai kainavo", - teigė moteris.

Marisa prisipažino, kad jos vaikai išauklėti "keistai" - nei geriau, nei blogiau negu kiti, tiesiog kitaip. Jiedu su vyru visada stengėsi ugdyti jų toleranciją, nepriklausomybę, savarankiškumą, iš mažumės mokė gaminti valgį. Tai darė manydama, kad, neduok Dieve, užklupus nelaimei atžalos sugebėtų pasirūpinti savimi. Jokios prievartos vykti į tėvo gimtinę ir mamos senelių kraštą vaikams nebuvo - Marisa tiesiog pasiūlė susipažinti su tolima šalimi ir vėliau patiems nutarti, ar jie čia liks. "Matau, kad nesuklydau, - sakė ji. - Vaikai sėkmingai mokosi, kuria ateities planus. Vos atvykusiems jiems teko gerai išmokti kalbą, todėl užsienio lietuviams skirtoje mokykloje "Lietuvių namai" metus mokėsi, o dabar tęsia mokslus atitinkamose klasėse. Darius ir Liepa jau bebaigią mokyklą, ketina studijuoti aukštojoje. Rimantas dabar vienuoliktoje, Lina - dešimtoje klasėje. Jie tikrai gerai kalba lietuviškai, kartais net mane pataiso, jeigu suklystu."

Marisa puikiai kalba lietuviškai. Kad nėra gimusi ir augusi Lietuvoje, išduoda tik švelni, ispanakalbiams būdinga kai kurių žodžių tartis. Su vaikais ji visuomet bendrauja tik ispaniškai. Pašnekovės teigimu, visos mamos su savo vaikais kalba gimtąja kalba, tad ji - ne išimtis. Be to, mokėti ispanų kalbą yra didelis turtas, tikrai praversiantis gyvenime. Marisa gavo darbą vienoje Vilniaus turizmo agentūroje būtent dėl tobulos ispanų kalbos - moteris globoja iš Ispanijos ir Lotynų Amerikos atvykstančias ispanakalbių turistų grupes.

Vardai - pagal skambesį

Marisa prisipažino, kad gražius lietuviškus vardus vaikams rinko drauge su vyru. Ieškojo tokių, kurie būtų lengvai ištariami ispanų kalba ir gražiai skambėtų, kad bendraamžiai Montevidėjuje vaikų neerzintų, nepravardžiuotų. Moteris prasitarė, kad šiuo metu jos ir vyro keliai išsiskyrė, tačiau buvę sutuoktiniai situacijos nedramatizuoja, toliau gražiai bendrauja.

Gyvendama Urugvajuje Marisa buvo Lietuvos garbės konsulė, aktyvi lietuvių bendruomenės veikėja. Įsikūrusi Vilniuje irgi daug bendrauja su Urugvajuje gimusiais ir į Lietuvą gyventi atvykusiais žmonėmis. "Mūsų čia yra vienuolika urugvajiečių, dar susipažinau su iš Argentinos, Čilės, Kolumbijos, Kosta Rikos ir Meksikos atvykusiais ispanakalbiais. Lotynų Amerikos šalių atstovų Lietuvoje yra nemažai, kai kurie jų čia gyvena jau po kelis dešimtmečius. Nors bendruomenės nesame subūrę, susitinkame per įvairius renginius, pasikalbame ispaniškai, o tai visada smagu", - tikino M. Leonavičienė.

Pasak Marisos, Lietuvoje jai, gimusiai ir augusiai karšto, saulėto klimato šalyje, labiausiai ir trūksta saulės. Kitas iššūkis moteriai buvo žiema. Sakė, iki šiol neišmokusi vaikščioti apledėjusiais keliais - persekioja baimė paslysti ir nugriūti. Teko mokytis tinkamai rengtis žiemą. "Iš Urugvajaus atsivežiau žieminių rūbų, bet Lietuvoje jie negelbsti, - juokėsi Marisa. - Ten apsivelki šiltą megztuką arba švarką - ir nešalta. Mano šalyje nėra tokio dalyko kaip centrinis šildymas. O Lietuvoje iš lauko užėjus į šildomą patalpą - karšta. Ilgainiui supratau, kad reikia rengtis lengvesniais drabužiais ir šiltu paltu, neprisivilkti daug megztinių, su kuriais patalpoje prakaituoji."

Tobulo grožio ruduo

Anot M. Leonavičienės, nors ir pasitaiko juokingų smulkmenų, ją be galo žavi tai, kad Lietuvoje labai akivaizdūs keturi metų laikai. Kai po niūrios žiemos, kurios nuobodulį labai praskaidrina savam krašte nematytas sniegas, pavasarį ima pumpuruoti ir žydėti augalai, Marisa atgyja kartu su gamta. "Vasaros Lietuvoje šiltos, o ne karštos kaip Urugvajuje, čia viskas žaliuoja, širdis negali atsidžiaugti tokiu grožiu. Tačiau man nuostabiausias metų laikas yra lietuviškas ruduo. Tokių medžių spalvų niekur daugiau nesu regėjusi. Bandžiau šį grožį fotografuoti, bet mano akys mato daugiau, negu gali perteikti technika. Ruduo Lietuvoje yra tobulo grožio metas."

Marisa prisipažino, kad yra baigusi kulinarijos kursus, todėl šeimą nuolat lepina įvairiais skaniais patiekalais. Moters teigimu, urugvajietiška virtuvė labai įvairi, mat šalyje gyvena daugelio tautų atstovai. Ji gamina tradicinius šalies patieklaus - makaronus su įvairiais padažais, kuriuos į Urugvajaus virtuvę atvežė atvykėliai italai. Mėgsta jos tautiečiai ir patiekalus iš bulvių, daržovių, mėsos. Tradiciškai daržoves ir jautieną Lotynų Amerikos gyventojai kepa specialioje krosnyje ant grotelių. Moteris planuoja, kad tokią krosnį ateityje būtų galima susimūryti, tada autentiškų savo krašto patiekalų galėtų pasigaminti dažniau. "Mano tėtis ir seneliai - lietuviai, tad moku gaminti ir lietuviškus valgius. Mano vaikai mėgsta abi virtuves, dėl to problemų tikrai nekyla", - šypsodamasi tikino pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"