TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sūduvietis prašo nepravardžiuoti Sūduvos

2007 01 20 0:00
Kęstutis Subačius Sūduvą nužvelgė skvarbiu tyrinėtojo žvilgsniu.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Marijampoliečiai neįtarė, kad iki Nepriklausomybės paskelbimo Kapsuko miestui vadovavęs Kęstutis Subačius, iš profesijos diplomuotas statybininkas, kada nors miklins rašytojo plunksną ir vieną po kitos išleis dvi vertingas istorines knygas

Prieš keletą metų autorius visuomenei pristatė knygą "Marijampolės miestas po 1940 metų", o šiemet pateikė antrą staigmeną - istorinę Sūduvos krašto apžvalgą nuo priešistorinių laikų iki XX

amžiaus III dešimtmečio. Joje įdomus akcentas - tie, kurie vadina šį kraštą Suvalkija, o ne Sūduva, prasivardžiuoja.

Pradžia - nuo giminės šaknų

"Nemanau, kad esu rašytojas istorikas, - atviravo knygas rašantis ir leidžiantis 69 metų marijampolietis Kęstutis Subačius. - Kiekvienas turėtų gerai pažinti savo kraštą, gimtinę, valstybės ir

tautos istoriją. Be šito žmogus, drįsčiau sakyti, yra mažaraštis. Jį galima lengvai "vedžioti". Dar kodėl tuo domiuosi? Gal savotiškai jau tapo ir pomėgiu, nes negaliu atsitraukti. Kai pradėjau gilintis, pajutau, kad neužtenka paviršutinių faktų. Norisi sužinoti, kodėl atsitiko, įvyko, iš kur kilęs pavadinimas?"

Tramplinu tapo knygelė, pavadinta žinynu apie miestą. Jos autorystės Subačius neprisiima, nes išleido kartu su bendraautoriu marijampoliečiu Algimantu Stanaičiu. Jau pirmu savarankiško darbo nuopelnu Subačius vadina nedideliu tiražu išleistą, tik šeimoje naudojamą Subačių šeimos kroniką. Autorius joje aprašė visą savo šeimos gyvenimą. Jo paties šaknys gimtuosiuose Lazdijuose. Ne mažiau įdomi ir artima žmonos Angelinos (namiškių vadinamos tiesiog Lina) tėviškė Renavo dvare Žemaitijoje.

Anot Subačiaus, giminės šaka didelė, nebaigtas genealogijos medis, todėl manąs "Šeimos kroniką" tęsti. Gilindamasis sužinojo, jog Lietuvoje ši pavardė gan dažnai minima: Subačiaus gatvė, Subačiaus vardu pavadinti gynybiniai vartai, Subačiaus miestelis ir dvaras. Marijampolietį sudomino ir bendrapavardis selekcininkas Antanas Subačius, kiti šią pavardę Lietuvoje garsinantys žmonės, kurie gal ir gali būti jo giminaičiai: "Knieti ištyrinėti, kaip ir iš kur tie Subačiai atsirado? Šito darbo dar nesu padaręs."

Neleis pravardžiuoti

"Knygą apie Sūduvą pradedu savo posakiu: "Mūsų praeitis - stiprybės šaltinis. Ji maitina tautos medį per jo šaknis, etnosą ir kalbą." Ant viršelio antrosios pusės - Stelmužės ąžuolas, kuriam daugiau nei 2 tūkst. metų. Tas medis gyvas todėl, kad turi geras šaknis ir jo kamienas labai tvirtas. Analogiją galima išvesti apie tautą. Jeigu bus stiprios tautos medžio šaknys, jokios audros, negandos tos tautos nesunaikins. Kad taip būtų, reikia gerai mokėti savo istoriją, pažinti tautą, branginti brangiausią vertybę - kalbą. Stengiausi iš faktų, surinktų iš daugybės šaltinių, sudaryti visumą ir sudėlioti Sūduvos krašto istorinę apžvalgą. Į išsamią istorinę knygą nepretenduoju. Mano apžvalga sunkiai, bet turėjo tilpti į 400 puslapių, nes leidyboje daug reiškia turimi pinigai. Turėjau kai kur įvykius apžvelgti tik prabėgomis", - apibendrino savo lėšomis išleistą knygą autorius.

Be kitų svarbių detalių, Subačius gvildena, jo požiūriu, labai didelę neteisybę šiam kraštui ir nepagarbą tautai, gyvuojančiam tūkstančius metų, kai net rimtoje literatūroje šitas kraštas politiškai pravardžiuojamas ir vietoj Sūduvos vadinamas Suvalkija. Anot savamokslio tyrinėtojo, knygos viršelyje skaitytojas ras Turlojiškių, kitų vadinamos Kirsnos gyvenvietės žmogaus veido rekonstrukcijos nuotrauką. Ją autorius vadina krašto paveldu, nes 8 tūkst. metų senumo kaukolė buvo rasta Sūduvos žemėje, neatvežta iš kažkur kitur. Subačius sakė, kad į knygą viskas netilpo. Jam labai svarbus buvo fragmentas iš graikų istoriko, geografo, mokslininko Klaudijaus Ptolemėjaus sukurtų žemėlapių, kur įvardyta Sūduvių gentis.

Šešupė gavo paukščio vardą

Pasak Subačiaus, jo dėmesį patraukė Rudaminos piliakalnis (Lazdijų r.), kur buvo Kirsnavos žemė, o ant piliakalnio stovėjo Kirsnos pilis, viena paskutinių pilių, sunaikintų Sūduvos žemėje.

Kryžiuočiai, pasak tyrinėtojo, puldami šitą pilį naudojo bombardas - įdėdavo ir šaudydavo didžiulius akmenis. Jau kitoje vietoje, netoli Marijampolės, kur dabar yra Kumelionių piliakalnis, buvo bene ilgiausiai stovėjusi Kimenavos pilis. Subačiaus duomenimis, kryžiuočiai pirma nusiaubė valsčių, o paskui puolė pilį: "Sūduviai aukojosi iki paskutinio. Jų mitologijoje yra labai gražių kilnumą ugdančių dalykų. Pasakyta: "geriau man mirti, negu mano tėvai pateks į nelaisvę". Radau tokias nuostatas. Pasiaukojamai gynėsi. Beje, ne vieną mūšį laimėjo."

Tyrinėdamas kraštovaizdį, Subačius susidomėjo, kodėl Šešupė teka į tą, o ne į kitą pusę? Kodėl ji taip vadinama? Ir pats nudžiugo sužinojęs, kad Šešupė savo vardą gavo iš sūduviečių "sese" vadinto

balsingo lakštingalų šeimos paukščio - juodojo strazdo. Knygos autorius nustatė, kad kol jotvingiai Š raidės neturėjo, sakė "sese", o paskui sulietuvėjus pasidarė "šeše". Ir taip atsirado juodojo strazdo Šešės upė, o dar vėliau - Šešupė. Kantriai Subačius šifravo, kodėl net dvi upės Sūduvoje gavusios Javonio pavadinimus. Čia vėl aptikęs raidžių "žaidimą". Sūduvių mitologijoje buvo deivė

Jevinė, o lietuvių kalbos žodyne yra ir "javas", ir "jevas". Dar Subačius prisiminė ir Marijampolėje vykusias tradicines žemdirbių dienas, kai vainikuodavo Jievaro vainiku. Mitologijoje dar buvo ir jevaro šventė, kai iš paskutinių nenupjautų rugių pindavo kasą, aplink išpurendavo žemę ir užkasdavo duonos riekę, kad deivė Jevinė būtų pamaitinta ir kitiems metams vėl neštų derlių. O kai pasėdavo javus ir šie prasikaldavo, švęsdavo daigotuves. Subačius sako, kad jis taip ir išvedęs Javonio pavadinimą, nes tai buvo javų auginimo kraštas.

Orai ir grūdai

Marijampolietis knygoje spausdina kunigaikščio Vytauto laišką "Europos šalių valdovams, didikams, miestų bendruomenėms", rašytą 1409 metų rugsėjo 9 dieną, likus dešimčiai mėnesių iki Žalgirio mūšio. Sako, kad laiške yra sūduviams labai reikšminga detalė, kur kalbama apie bado metu žiaurų draudimą atsigabenti grūdų, visai nepaisant artimo meilės.

"Radau detalių, kad prieš 600 metų, 1407-aisiais, kaip ir dabar, nebuvo žiemos. Kronikose rašoma, kad gruodžio mėnesį obelys net pražydo. Įsivaizduojate? Vėliau buvo lietinga vasara, ruduo, ir supuvo javai. Vieni šaltiniai teigia 1408 metais, o kiti - 1409 metais. Tai Vytautas susitarė su Jogaila, paprašė pagalbos, kad iš Lenkijos Jogaila pasiųs Lietuvai javų. Pakrovė 20 laivų. Tuo metu jie tikriausiai ne tokie dideli buvo, kad Nemunu galėjo plaukioti. Bet gana talpūs, nes Nemunas tada buvo vandeningesnis. Išplaukė į Baltijos jūrą, ir kryžiuočių ordinas visus šiuos laivus su grūdais užgrobė prie Ragainės. Tai buvo sunkus smūgis. Todėl Vytautas savo laiške Europai rašė apie javus. Viena Žalgirio mūšio priežasčių buvo ta, kad kryžiuočiai norėjo ekonomiškai pasmaugti Lietuvą, o Lietuva nesileido. Čia randu atsakymą, kodėl tada pribrendo Žalgirio mūšis. Beje, šnekant apie orus, dar anksčiau, apie 1279 metus, Sūduvoje irgi buvo badas dėl labai prastų orų", - pasakojo marijampolietis.

"Nėra vienos tiesos"

Subačius tikina nesibaiminąs sulaukti kritikos ar sveikų ginčų, nes, anot jo, niekada nėra vienos tiesos. "Apie Lietuvą istorijų yra bent dešimt, jose gausu interpretacijų. Bet kažkur tarp jų visą laiką yra jungianti tiesa. Todėl nesijaudinu, jei kas nors pradės sakyti kitaip ar remsis kitais šaltiniais", - teigė Sūduvos krašto tyrinėtojas.

Jis tikisi, kad knyga tikrai pasieks tuos, kurie nori labiau pažinti savo kraštą. Vien tik metų prireikė, kol autorius su pagalbininkais parengė techninę knygos dalį leidybai, o medžiagai kaupti, rašyti atiduoto laisvo laiko Subačius sakosi nei gailėjęs, nei skaičiavęs. Dalį medžiagos jau turėjo rašydamas Marijampolės istorijos apžvalgą, gali džiaugtis ir namie sukaupta gausia biblioteka, kur vyrauja istorinė literatūra, žinynai. Paklaustas, kada randa laiko rašyti, nes dirba statybomis užsiimančioje bendrovėje, patikino, kad sūnus jau geriau už tėvą vadovauja firmai, todėl ir sąlygų bei laisvo laiko kitam darbui atsiranda.

Pašnekovas sakė nejaučiąs skriaudos sudėtingam laikotarpiui, kai beveik 14 metų dirbo tuometinio Kapsuko vykdomojo komiteto pirmininku. Pavyko finansuoti Česlovo Sasnausko bažnytinį chorą, rasti lėšų restauruoti archyvu paverstą Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią. Baigęs vykdomojo komiteto pirmininko karjerą Subačius jau pirmą dieną po atleidimo nuėjo į bažnyčiai priklausantį Krikščioniškosios kultūros centrą ir įsidarbino reikalų valdytoju. Subačius buvo vienas iniciatorių atgaivinti Marijampolės dramos teatrą ir jau kurį laiką vadovauja šiuo teatru besirūpinančiai draugijai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"