TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sugrįžęs iš fronto

2015 12 24 6:00
Volodimiras Kuharas įsitikinęs, kad Ukraina jau ne pirmą sykį atsiduria situacijoje, kai patiems jos piliečiams tenka kautis už vakarietišką šalies orientaciją. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Savanoriu kariuomenėje tarnavęs Volodimiras Kuharas, grįžęs iš fronto Rytų Ukrainoje, renka bendražygių atsiminimus norėdamas atkurti „keisto karo“ vaizdą. Tiek dėl pačių karių ir jų artimųjų, tiek dėl istorijos. 

Susipažinkite – gruodžio pradžioje Lietuvoje viešėjo ukrainietis V. Kuharas. Dviejų vaikų tėvas. Nuo 2010 metų jis vadovauja nevyriausybinei organizacijai „Ukrainiečių alternatyva“. Ją su bendraminčiais įkūrė iškart po prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo Viktoras Janukovyčius. Nesužavėti jo valdymo aktyvistai ėmė kurti ekonomikos bei viešojo administravimo reformų programas, organizuoti viešus renginius, išvykas į istorines Ukrainos vietas. Prieš išvykdamas į frontą Volodimiras vertėsi vertimais bei dirbo „fikseriu“ – žmogumi, kurį užsienio žurnalistai samdo dėl organizacinių reikalų, tokių kaip vertimai, transportas, potencialūs pašnekovai etc. Darbo reikalais prieš pat neramumus šalyje jam teko lankytis Kryme, Donbase, net ir toje pasienio vietoje, kur nukrito Malaizijos lėktuvas MH-17.

Į frontą

„Niekada nemaniau, kad išeisiu į kariuomenę. Prieštaravau tokiems jos principams kaip visų suvienodinimas, hierarchija. Sovietmečiu, esant mokiniu tekdavo lankyti pilietinės gynybos ir karinio pasirengimo pamokas. Nežiūrėjau į jas rimtai. Baigęs mokyklą būčiau atlikęs privalomą karo tarnybą, bet tais metais Michailas Gorbačiovas nuo jos atleido studentus. Taigi neturėjau jokios patirties šioje srityje. Tačiau karui Rytų Ukrainoje prasidėjus supratau, kad turiu ten būti“, – pasakoja V. Kuharas, tarnavęs kariuomenėje nuo 2014 metų rugpjūčio iki 2015 metų rugsėjo.

Iš pradžių vyras dvejojo dėl patirties trūkumo, nežinojo, ar nori dirbti su žmonėmis, dėl kurių Ukrainos kariuomenė yra prastoje padėtyje. Jis buvo girdėjęs istorijų apie vadų korupciją, piktnaudžiavimą karių darbu, pavyzdžiui, įsakant jiems statyti vasarnamius. Rimtiems apmąstymams V. Kuharą pastūmėjo bičiulis iš „Ukrainiečių alternatyvos“, išėjęs į armiją dar 2014 metų kovą. Galiausiai Volodimiras suprato, kad galimybė apginti savo šalį gali pasitaikyti tik kartą gyvenime ir ja pasinaudojo.

Nuo 2014 metų kovo Ukrainoje iš viso buvo sukurta per keturias dešimtis savanorių batalionų. Kaip pasakoja V. Kuharas, prisijungęs prie 12-ojo Kijevo bataliono, pirmąkart pratybose jie dalyvavo gegužę, o birželį išvyko į Luhansko sritį, Novoaidaro rajoną. Iš esmės jo dalinys turėjo ginti strateginius objektus sostinėje, tačiau buvo išsiųstas į Rytus. Tuo metu reguliari armija, pasak pašnekovo, buvo labai nelanksti, prie jos negalėjo prisijungti vyresni nei 45 metų asmenys: „Daugybė žmonių, kovojusių Afganistane, turėjusių patirties, negalėjo tapti reguliarios kariuomenės dalimi. Tokie batalionai kaip mūsų buvo galimybė tarnauti šaliai“.

Fronte

Motyvacija, trijų treniruočių ciklas šaudymo klube ir dvi dienos savanorių organizuotų pratybų – apie savo pasirengimą kovoti prieš atvykstant į frontą pasakoja V. Kuharas. Vienas kaimynas kariškoje palapinėje taip pat buvo vertėjas ir tango šokių mokytojas, kitas – seržantu tapęs dailidė. Kitaip nei pašnekovas, dauguma tarnavusių jo batalione šiokios tokios patirties karyboje turėjo. Pirmasis įspūdis fronte, kaip pasakoja jis, buvo broliškumo su kitais kariais – nepažįstamais žmonėmis – pajautimas: „Mus pasitikę kariai buvo labai pozityvūs, bet ne sentimentalia prasme. Jie netuščiažodžiavo, buvo rimti ir mūsų, naujai atvykusiųjų, atžvilgiu labai dėmesingi“. Jį labiausiai nustebino tai, kad kariai vieni kitus įvairiausiomis progomis vaišina saldainiais: „Žinoma, saldumynai nieko nepakeičia gyvenime, tačiau pasijauti priimtas“.

Be pasirengimo, kaip pasakoja pašnekovas, trūko ir šiuolaikinės technikos: „Rusijai apginklavus separatistus ir įsikišus su reguliaria kariuomene, mums reikėjo daugiau nei sovietinių ginklų“. Sovietmečiu pagamintų kalašnikovų ar pistoletų Urainoje nestigo, kariuomenė turėjo ir kulkosvaidžių, priešlėktuvinių ginklų, kažkiek granatų. Ukrainiečiai naudojo „DŠK“ sunkųjį kulkosvaidį, sukurtą dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Batalionui siūlė ir kulkosvaidį „Maksim“, sukurtą dar anksčiau – XIX a. pabaigoje. „Tai gera ginkluotė, bet visiškai pasenusi: sunki, greitai įkaistanti. Mes jos nepaėmėme, bet kiti daliniai naudojosi“, – sako V. Kuharas.

Jaunėliui Volodimiro sūnui Ostabui – dešimt metų. Aktyvus berniukas kantriai laukė, kol tėtis kalbėjo su žurnaliste.

Antiteroristinę operaciją prieš prorusiškus separatistus Ukraina pradėjo 2014 metų balandį, tą patį mėnesį ji buvo pristabdyta, ją atnaujinus po prezidento rinkimų gegužę antra pauzė padaryta birželį. „Jei nebūtume kelis sykius pristabdę operacijos, manau, kad galėjome susigrąžinti savo teritorijas, atstatyti Ukrainos suverenitetą“, – teigia V. Kuharas. Anot jo, pirmos dvi pauzės buvo nereikalingos: „Separatistams leista sudėti ginklus ir pasitraukti iš šalies, tačiau buvo akivaizdu, kad jie taip nepadarys. Balandį parodytas silpnumas, o per vienašales paliaubas birželį Luhansko gatvės gaujos apsiginklavo kalašnikovais, gautais iš Rusijos. Jie jau galėjo atremti mūsų kariuomenę. Tai buvo lūžio taškas operacijoje. Mano nuomone, vėliau tvarkėmės tik su tų klaidų pasekmėmis“.

Kare kaip kare – apie pašnekovo patirtus sunkumus daug nešnekame. Šalta, miego trūkumas, nesaugumo būklė, per pirmąsias savaites netekti penki kilogramai svorio. Paklaustas, kas po karo patirties pasikeitė asmeniniame gyvenime, pašnekovas atsako pradėjęs filosofiškiau žvelgti į kasdienybę: „Sužinojau, kad žmogui daug nereikia. Kariui netgi kvaila iš namų pasiimti daug daiktų, nes teks juos nešti. Nereikia penkių rūšių šampūno, kartais gali išsiplauti galvą ir su gabalėliu muilo, kurį irgi ne pats išsirinkai. Išsiverti tik su dviem uniformos komplektais. Supratau, kad XXI amžiuje žmogus gali ne vieną mėnesį išgyventi miške, miegoti duobėje“.

Iš fronto

Iš Luhansko srities į sostinę V. Kuharas sugrįžo gruodį. Jis atsimena ilgą kelionę, džiaugsmą, kai pasitiko šeimos nariai, žurnalistai, Kijevo meras. Savanoriams suorganizuotas paradas vienoje pagrindinių miesto gatvių. Į frontą jau kaip bataliono vado pavaduotojas jis vėl sugrįžo tik gegužę ir išbuvo iki rugsėjo mėnesio. Nuo tada kitų karių, savo kolegų, klausinėja apie patirtis, renka jų pasisakymus, planuoja išleisti knygą. „Tai buvo keistas karas. Ypač pradžioje trūko komunikacijos priemonių tarp vienetų. Negalėjai žinoti, kas dedasi kaimyniniame kaime. Mažai kas iš pusės tūkstančio batalionio narių suprato, ką darėme antiteroristinėje operacijoje. Noriu atkurti tą vaizdą dėl pačių kolegų, jų šeimų, vaikų, istorijos“. Pasak pašnekovo, jų lengvųjų pėstininkų batalionas saugojo karius su sunkiąja artilerija, šturmuoti buvo ne jų darbas, tačiau ne visi tai supranta. Dėl to jam atrodo svarbu atkurti nuveiktus bendražygių darbus.

Kalbėdamas su iš fronto sugrįžusiaisiais V. Kuharas pastebi panašumų, daugelio jų seneliai nuo valstybės nukentėjo, o štai anūkai ją gynė ginklu. „Ukrainiečiai nesižavi savo valstybe, taip kaip rusai, anksčiau apie tai skaičiau knygose, o pamačiau per Maidaną ir karo metu. Kalbu su skirtingais žmonėmis, tačiau girdžiu panašias istorijas. – pasakoja karys. – Jie supranta, kad vyriausybė ir valstybė nėra tas pats. Pirmiausia jie kovojo dėl to, kuo tiki, dėl šeimos, tik kokioje septintoje vietoje atsiranda valdžia. Manau, tai normalu“.

Anot NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, paliaubos Rytų Ukrainoje nepažeidžiamos, tačiau „situacija vis dar labai trapi“. V. Kuharas aiškina, kad karine prasme tokiai būklei Ukraina pasmerkta ilgam, mat vis dar nekontroliuoja savo sienų, o Rusija neatitraukė sunkiosios karinės technikos: „Iš Rusijos ir prorusiškų teroristų pusės yra karo tikimybė, bet niekas nežino, ar ji bus įgyvendinta. Nemanau, kad Ukraina imsis atstatyti savo valdžią tose teritorijose, dabar separatistai turi jau daugiau ginkluotės nei mes“. Politiškai karo tikimybė labai maža, teigia vyras, tačiau karine prasme jis gali atsinaujinti bet kuriuo metu. „Protingiau mąstyti kariškai, o ne politiškai, nes padariniai gali būti dramatiški, ypač ukrainiečiams“ – priduria jis.

Ir geopolitinės įžvalgos

Nors Samuelis Huntingtonas garsiajame veikale „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ Ukrainą priskyrė prie ortodoksiškojo pasaulio, V. Kuharas įsitikinęs, kad šitaip jo šalies padėtis supaprastinama: „Ukraina visuomet buvo kažkur per vidurį. Vakarinė graikų apeigų katalikų dalis akivaizdžiai priklauso Vakarams. Kijevas ir centrinė Ukraina, nors ir ortodoksiški, bet persiėmę vakarietiškomis idėjomis, iš čia jos pasklisdavo ir į Rusijos miestus“. Ukraina, anot jo, jau ne pirmą kartą kovoja dėl vakarietiškumo, liberalios demokratijos, europinių vertybių, tas pats vyko ir Nepriklausomybės kovų laikotarpiu XX amžiaus antrajame dešimtmetyje.

Vyro nestebina sumažėjusi Vakarų parama bei dėmesys Ukrainai, jis supranta, jog priežasčių bendradarbiauti su Rusija Europai yra daugiau nei konfrontuoti. Dideli pinigai, Sirija, nenoras kovoti – vardina jis. Iš kitos pusės, jam atrodo, kad Vakarai akivaizdžiai parodo Rusijai jos biją, ir palygina: „Kai šuo supranta, kad bijai – anksčiau ar vėliau įkąs“. V. Kuharas teigia, kad lapkritį Turkijos numuštas Rusijos lėktuvas yra pastarosios karinės jėgos desakralizacija: „Anksčiau jie laimėdavo visur, kur eidavo, o dabar jų lėktuvas numuštas. Džiaugiausi, matydamas liūdną Vladimiro Putino veidą“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"