TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sunkiausias jam - S.Čiučelio vaidmuo

2014 01 04 6:00
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius S.Čiučelis jaučiasi laimingas, tad nieko savo gyvenime nekeistų. Erlendo Bartulio (LŽ) nuotrauka

Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktorius Saulius Čiučelis yra vienas geriausių vaidinančios jaunosios kartos kūrėjų, nesvaigstančių dėl svajonių vaidmens ar tobulybės siekio.

Su Sauliumi susitikome po spektaklio vaikams „Kiškis pabėgėlis“. Jo biografijoje – Artūro Areimos „Vyšnių sodas“, „Plėšikai“, Gyčio Padegimo "JAH", Agniaus Jankevičiaus „Akmenų pelenai“ ir kiti. Net jei vaidmuo nepagrindinis, S.Čiučelis vis tiek išsiskiria plastika, jam būdinga dėl šiuolaikinio šokio pomėgio. Paklaustas, ar kitame gyvenime būtų šokėjas, S.Čiučelis lingavo galvą – būtų toks pat, tame pačiame teatre ir su tais pačiais kolegomis, nes toks yra laimingas.

Paskutinis potėpis

- Sauliau, kitados, išvydusi ne pirmą spektaklį, kuriame vaidinai, priėjau prie tavęs Laisvės alėjoje ir pagyriau už vaidmenį. Dažnai taip nutinka?

- Tai buvo pirmas kartas. Pasitaiko dėkojančių žmonių: kasininkių, padavėjų kavinėje. Tąkart sutrikau, nes skubėjau į repeticiją, ėjau greitu žingsniu. Esu pelėda – rytais tenka skubėti. Kita vertus, ką tokiu atveju atsakyti? Kritiką priimu lengviau nei pagyras, nes ji būna tiesmuka, be paslėptos prasmės, neabejoji, ar žmogus tai daro nuoširdžiai. Kadangi dauguma mano vaikystės draugų – Obeliuose, kur gimiau, arba Vilniuje, kur mokiausi, tad Kaune dažniausiai susiduriu su nepažįstamais žmonėmis.

- Tuomet išdrįsau prieiti svarstydama, kad be gerų žodžių menininkai jaučiasi neįvertinti. Ar aktoriui reikia, kad kas nors prieitų ir pagirtų?

- Vyresnės kartos aktoriams pavydžiu laikų, kai į teatrą jiems ateidavo krūvos laiškų. Žmonių akyse jie buvo intelektualūs, pagarbiai stebimi, - tai sunki duona. Prieš Kalėdas vaidinome „Baltą drobulę“, ir viena moteris Dainiui Svobonui atnešė laišką, kuriame buvo parašyta: „Ačiū už teatrinį stebuklą, kurį žiūriu 20 kartą.“ Juk ji ir mane matė tiek kartų! O kaip Dainius jautėsi?! Būti reikalingam – svarbu. Kiekvienas aktorius – šiek tiek egoistas.

- Sako, stojantieji į aktorinį mano esantys geriausi ir gražiausi...

- Man tai mažiau pasireiškė, nes nė velnio nesupratau, kas ta aktorystė. Tik dvyliktoje klasėje pamačiau pirmą profesionalų spektaklį, iki tol svajojau būti archeologu. Imlumas, noras suprasti teatrą nepaliko laiko puikuotis. Žinoma, pirmame kurse atrodo, kad viskas taip lengvai pavyksta, vėliau supranti, jog esi niekas, ir turi dirbti juodą darbą. Vis dėlto ketvirtas kursas buvo mieliausias – išeini į gyvenimo mokyklą, repetuodamas naują kūrinį, kaskart pradedi vis iš naujo.

- Tarkim, sulauki blogos recenzijos. Koks tavo veiklos planas?

- Laikraščio neplėšau ir į kritiko pavardę nebaksnoju. (Juokiasi.) Recenzijas perskaitau, bet mano vaidybos jos nepaveikia. Nebent režisierius keistų pastatymą, bet tuomet juo nebetikėčiau... Seniai esu supratęs, kad kiek žmonių – tiek nuomonių. Kritikų ir teatralų pasakymus laikau diskusijų objektu. Personažas yra mano kūrinys. Juk nuėjęs į muziejų nededu dar vieno potėpio į patinkamą paveikslą.

Kūno simbolika

S.Čiučelis - "Vyšnių sode". / Donato Stankevičiaus nuotrauka

- NKDT trupėje yra nemažai jaunimo. Tave vertinu kaip vieną geriausių dėl balso ir plastikos resursų, nes kiekvienu vaidmeniu ne "persineši" iš ankstesnio, o išplėtoji. Štai galimybė pasireikšti tavo egocentrizmui...

- Kolegas vertinu teigiamai, bet viename spektaklyje kas nors suvaidina geriau už mane, o kitame man labiau pasiseka. Jiems ir sau linkiu vieno – atėjus į repeticiją galvoti, ką dar galiu padaryti dėl šio personažo? Iš savęs reikia daug reikalauti ir kaskart tikrinti galimybes. Netausoju savęs net repetuodamas, turbūt esu darboholikas. Man sunkiausia per repeticiją, kai statomos ne mano scenos, nes labiau pavargstu sėdėdamas.

- Feisbuke nuolat dalijiesi šiuolaikinio šokio ir baletų įrašais. Kiek iš tiesų tau patrauklus šokis?

- Baigęs mokyklą stojau į choreografės Airos Naginevičiūtės kursą „vaidyba (šiuolaikinis šokis)“, bet pasiklydau tikrąja to žodžio prasme, nes maniau, kad tai ir bus aktorių kursas. Kadangi su šokiu neturėjau nieko bendro, į kursą nepatekau ir metus studijavau civilinę inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kai tapau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursiu, A.Naginevičiūtės studentai jau buvo antrakursiai, susidraugavome, kalbėdavomės. Mėgstu šį meną. Patinka perprasti simbolius, judesio reikšmes. Įdomu, kaip perteikiama mintis ne tik tekstu, iš to mokausi. Vienas mano favoritų yra Eimuntas Nekrošius, nes jo spektaklius reikia spręsti. Iki šiol regiu Polonijaus nužudymą...

- Kitame gyvenime būtum šokėjas?

- Nežinau, ar būčiau, bet norėčiau. Dar labiau norėčiau būti ten, kur esu, su šiais pačiais žmonėmis, šiame teatre. Esu laimingas, gyvenu nenuobodų gyvenimą, dirbu nepabostantį darbą. Neįsivaizduoju savęs sėdinčio biure.

- Kartais nesinori nors dienai ištrūkti iš tradicinio teatro ir užsiimti kokia nedidele alternatyva, tarkim, „Estetomotto“, kuriame vaidinai per 2006-ųjų AXX festivalį?

- Niekada nesakau, kad kas nors panašaus nešaus į galvą, bet esu patenkintas teatru.

- Rūkai?

- Niekaip negaliu mesti. Tą valią išeikvoju darbiniam maksimalizmui. (Juokiasi.)

Kai spektakliai neleidžia užmigti

- Baigei skambaus pavadinimo Obelių vidurinę mokyklą. Ar nebuvo nuobodu augti Rokiškio rajone?

- Į mokyklą grįžti nenorėčiau, nors nuobodu nebuvo. Kiekvieną penktadienį vykdavo šokiai, pramogų prasimanydavome su draugais, kurie išlikę iki šiol. Dabar, kai grįžtu švenčių, pasidaro liūdnoka. Turbūt didmiestyje žavi tai, ko neturėjau paauglystės metais: čia pailsiu, patinka spūstys, aukšti pastatai, masė žmonių. Iš tiesų labai juos myliu, vienas neišgyvenčiau.

- Ar esi patyręs tokį fenomeną kaip mūza?

- Ne, jeigu tai apčiuopiama, jei neapčiuopiama - taip. Aš turiu mūzą. Manau, man sekasi gyvenime.

- Vakarais žmonės susitinka su draugais, eina į koncertus, parodų atidarymus, kiną ar barą. Tu vaidini spektakliuose ir vienintelį laisvadienį turi nei šiokią, nei tokią dieną – pirmadienį...

- Mane supa teatralai, jie gyvena analogišku režimu. Draugai, kurie turi vadinamąjį normalų gyvenimą, likę Vilniuje. Kol esu jaunas – mano dienos, mano naktys, galiu rasti laiko viskam. Sunku užmigti po spektaklio, jis reikalauja daug psichologinių ir fizinių galių, kūnas lieka tarsi parengtas, todėl grįžęs namo blūdiju. Užsimerkus atrodo, kad galvoje dar šneka daug balsų. Ypač nemiga apninka prieš premjerą.

"Didžiausia mano sugauta lydeka", - pasigyrė aktorius S.Čiučelis. / Asmeninio albumo nuotrauka

- Savo pomėgiais įvardiji sportą, muziką, kiną. Kodėl filmavaisi kokybe nepasižymėjusioje televizinėje melodramoje „Moterų alėja“?

- Ėjau ten dėl darbo prieš kamerą patirties, praplėsti profesinių galimybių. Gaila, kad serialų kūrėjus spaudžia laiko terminai. Tai, mano manymu, užkerta kelią kūrybiniams ieškojimams, kokybei. Aktoriui daugiau satisfakcijos teikia kinas, jame lieka kokybės. Kolekcionuoti filmus – kitas mano pomėgis.

- O sportas – būdas atsipalaiduoti?

- Taip, teatre labiau pavargsta galva. Sportas atkuria pusiausvyrą tarp psichinių ir fizinių galių, kitaip tariant, reikia nuvarginti ir kūną, kad jie atsigautų kartu. Patinka gainioti futbolo kamuolį, surengti krepšinio čempionatą su draugais, parėkauti. Mano buvusi svajonė – motokrosas. Kai gyvenau Obeliuose, su šviesaus atminimo tėčiu lankydavome varžybas.

- Kas skatina azartą?

- Atsakysiu filosofiškai – gyvenimas. Esu labai azartiškas, daugelį dalykų darau su užsidegimu.

Tik "ačiū“

- Turi gerą vaizduotę?

- Manau, kad gerą. Atsakysiu praktiškai: kai pažiūriu filmą, o paskui skaitau tą pačią knygą, mano vaizduotė blokuoja juostos kadrus, kurie vis bando užimti jos vietą.

- Dėl E.Nekrošiaus „Hamleto“ stojai į aktorinį. Toks grįžimas į pradžią būtų svajonių vaidmuo?

- Nebūsiu originalus, bet neturiu svajonių vaidmens... iki dar vienos pjesės skaitymo su režisieriumi. Šiuo metu svajonių vaidmuo yra Trofimovas „Vyšnių sode“.

- Per „No theatre“ apdovanojimus „No awards“ Elžbieta Latėnaitė dėkodama už savąjį kalbėjo apie teisingo gyvenimo stereotipus. Kokią kalbą rėžtum gavęs svarbų apdovanojimą?

- Prisipažinsiu – to labai bijau. Kai buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, labiausiai baiminausi, kad gausiu tą apdovanojimą ir nežinosiu, ką pasakyti. Buvau sumanęs vienintelį žodį "ačiū". Bet ar tas "ačiū" skambėtų nuoširdžiai ir dėkingai?

- O jei įsivaizduotum, kad esi savo personažas?

- Tai padėtų, bet nesu. Spektaklyje kalba kažkas kitas, o aš, Saulius Čiučelis, ar esu kam nors įdomus? Per pavardžių ir titulų vardijimą, kuriems dažniausiai dėkojama, tik sužinai, kas sukūrė tą menininką. Ne, tikrai nebūčiau pasakęs vienintelio žodžio, tik noriu pasakyti, kad sunkiausias mano vaidmuo yra pats S.Čiučelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"