TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sūnui graži ir Sonią vaidinanti mama

2007 12 01 0:00
A.Pukelytė ir A.Kazanavičius - kartu gyvenime ir scenoje.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kai viename filme visa salė prapliupo kvatoti iš skriaudžiamo Alekso Kazanavičiaus personažo, aštuonmetis aktoriaus sūnus Augustas atsistojo ir pro ašaras pasakė: "Ko čia juokiatės visi kaip kalakutai?!"

Jaunimo teatro aktoriaus A.Kazanavičiaus žmona - taip pat aktorė. Aušra Pukelytė pažįstama iš vaidmenų ne tik Jaunimo teatre, bet ir režisieriaus Eimunto Nekrošiaus "Meno forto" spektakliuose. Ji taip pat vaidina televizijos seriale "Prokurorai". A.Kazanavičius televizijos žiūrovams pažįstamas iš serialo "Atžalos". Kino mėgėjai turbūt įsidėmėjo ir jo sukurtą kunigo vaidmenį naujausiame režisieriaus Algimanto Puipos filme pagal Jurgos Ivanauskaitės romanus "Nuodėmės užkalbėjimas".

Dabartiniame Jaunimo teatro repertuare yra trys spektakliai, kuriuose vaidina abu aktoriai: "Žmogaus gyvenimas", "Triukšmas už kulisų", "Jei taip, tai šitaip". Dabar su režisieriumi Jonu Vaitkumi repetuojami Petro Vaičiūno "Patriotai" bus ketvirtas.

"Lietuvos žinių" pašnekovai vardijo ir daugiau aktorių šeimų Jaunimo teatre: Nerijus Gadliauskas ir Aldona Bendoriūtė, Jurgis Damaševičius ir Edita Zizaitė, Algirdas Latėnas ir Elvyra Piškinaitė, Kostas Smoriginas ir Dalia Brenciūtė, Gediminas Girdvainis ir Kristina Andrejauskaitė.

Namuose ant kalno

"Man patinka, kad vyras yra ir kolega, - sakė aktorė A.Pukelytė. - Sunku tik dėl vaikų, kai turime palikti vienus, jei kartu vaidiname." A.Kazanavičius pritarė, jog iškyla problemų, kai vaikai

suserga, nors nedarbingumo pažymėjimo nėra nė vienas ėmęs per visus tuos metus, kai dirba Jaunimo teatre. Vis taip išeina, kad nėra kam vaidinti, o jei atšauktų spektaklį, sąžinė užgraužtų.

A.Kazanavičius Jaunimo teatre dirba dešimt, A.Pukelytė - septynerius metus. Kurį laiką kartu gyvenusi pora susituokė 2003 metais. Sūnus Augustas - aštuonerių su puse, jaunėlė Elžbieta - penkerių su puse metų.

Šeima įsikūrusi unikalioje Vilniaus vietoje - Rasų gatvėje turi pusę namo ir sodą. Aktorių namuose aukštai ant kalno mėgsta lankytis kolegos, ir net savo šventes ten švęsti.

"Atšventėme dvejas ne mūsų vaikų krikštynas, - juokėsi A.Pukelytė. - Visus mielai priimame, todėl dažnai pas mus - kolegų susibūrimo vieta. Daug bendraujame ir po darbo. Nors visi skubame, lekiame, vis tiek randame laiko susitikti."

Mama mušė tėtuką

Aktoriai sakė, kad stengiasi vaikų į teatrą nesivesti, nors jie ir labai nori. Pašnekovai prisiminė vieną atvejį, kai į spektaklio "Jei taip, tai šitaip" repeticiją pasiėmė dukrą.

"Buvo toks scenos ieškojimas, dabar jos atsisakyta, spektaklyje liko kitas variantas, bet tada per repeticiją turėjau Aleksą, vaidinusį mano brolį, visaip barti ir mušti, - pasakojo A.Pukelytė. - Elzytei tėvas - tiesiog stabas, pusdievis, tikras numylėtinis, ir vaikas labai susisielojo. Verkdama puolė į sceną. O kitą dieną nuėjusi į darželį pasakė: "Žinokite, vakar mama taip tėtuką mušė ir barė!"

Aktoriai pripažino, kad ir vyresnysis sūnus labai asmeniškai į viską reaguoja, nors protu kaip ir suvokia, jog čia scena - ne gyvenimas.

Kai seneliai nusivedė Augustą į "Dėdę Vanią", jis po kokių dviejų trijų dienų prieš užmigdamas pasikvietė mamą ir pasakė: "Mama, nebijok, tu labai graži." Kelias dienas vaikas negalėjo pamiršti nuoskaudos, kad spektaklyje mamos vaidinama Sonia negraži.

Ieškant savęs

A.Kazanavičius gimė Altajaus krašte, nes ten tėvas, tremtinių vaikas, baigęs Krasnojarsko radiotechnikos institutą gavo paskyrimą dirbti. Kai buvo metukų, tėvai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Iš pradžių Aleksas, kaip ir vyresnysis brolis Vladas, studijavo tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute Dailės fakultete.

"Apie aktorystę nesvajojau ir tokių iliuzijų, kad būsiu aktorius, neturėjau. Greičiau norėjau stoti į Dailės institutą studijuoti tapybą arba grafiką, - prisiminė pašnekovas. - Kai mečiau pedagoginį, kilo pavojus, kad gali išvežti tarnauti sovietų armijoje, todėl nusprendžiau studijuoti aktoriaus meistriškumą. Maniau, metus pasimokysiu ir tada dar truputį pasirengsiu stojamiesiems dailės egzaminams. Bet kai įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, taip ir likau ten."

A.Kazanavičius studijavo Irenos Bučienės ir Vitalijaus Mazūro vadovaujamame kurse. Negalėtų pasakyti, kad iš karto rado save ir ar rado. Buvo visokių minčių per ketverius studijų metus. Ir baigęs jas dar galvojo apie Dailės akademiją. Tačiau taip sutapdavo, kai tik pradėdavo rengtis stojamiesiems, ką nors piešti, aktorių užgriūdavo darbai ir laiko nebelikdavo.

Kad sparnai užaugtų

A.Pukelytė studijavo Muzikos ir teatro akademijoje metais vėlesniame kurse negu vyras. Kursui vadovavo A.Latėnas ir E.Piškinaitė.

"Man kaip ir iš anksto buvo nulemta, kad būsiu aktorė. Jau nuo darželio visi sakė, ir patikėjau, jog taip turi būti, - prisiminė pašnekovė. - Niekada nesigailėjau, tačiau nemanau, kad šis darbas yra vienintelis, kurį galėčiau dirbti. Gal jis mielesnis, įdomesnis, tačiau sugebėčiau turbūt ir ką kitą. Tik žinau, kad be teatro tikrai nebūčiau, ar dirbčiau siuvėja, bibliotekininke, ar dar kuo nors."

Aktorės karjera gana sėkmingai klostėsi nuo pat pradžių. Jau ketvirtame kurse vaidino Natašą E.Nekrošiaus spektaklyje "Trys seserys". Ir vėliau didelių pauzių nebuvo.

"Gal mažiau tų darbų, kol vaikai buvo maži, bet tokios duobės, kad sėdėtum ir lauktum vaidmens, ačiū Dievui, nelabai atsimenu, - sakė A.Pukelytė. - Baigus studijas norisi labai daug dirbti - bet kur ir su bet kuo, kas tik kviečia. O dabar nori ne tik vaidmenis kurti, bet ir pats kaip žmogus tobulėti. Tokio spektaklio, kad sparnai užaugtų. Iš tokių itin įsimintinų, tik dėl pačios medžiagos labai trumpai rodytas buvo Pauliaus Budraičio spektaklis "Šventųjų vaidinimai" ir man ypač artimas E.Nekrošiaus "Metai". O iš vaidmenų labai laukiama Sonia A.Latėno spektaklyje "Dėdė Vania".

Aktorė smagiai juokėsi priminusi Izos vaidmenį J.Vaitkaus spektaklyje "Ivona, Burgundos kunigaikštytė", nes šį personažą kiekvienas vis kitaip vadina: ir Undinėle, ir Žiužiu, ir Blizge, ir Kirmėle Pūkuota. Pasak pašnekovės, gerai, kad yra ir rimtų, ir komiškų vaidmenų, nes gali labiau atsiskleisti. Nors stengiasi ir rimtuose vaidmenyse rasti kokių nors smagių dalykų, nes personažai, kaip ir žmonės, negali būti vien labai rimti, niekada nesijuokti, nepokštauti.

Tėvystė "veža"

A.Kazanavičius savo karjerą vadino daugmaž tolygią, nors prisiminė ir tokį laikotarpį, kai beveik metus pjaustė odą įmonėje, siuvančioje rankines ir diržus. Reikėjo iš ko nors gyventi, kol atsirado vaidmenų, kai aktorių kursas 1995 metų pabaigoje pradėjo repetuoti diplominį spektaklį.

"Kiek dirbu teatre, gal pora metų buvo tokių prastesnių, palyginti su bendru visų metų krūviu, - tik viena dvi premjeros. Tad kai gimė dukra, truputėlį daugiau teko namie praleisti, - prisiminė aktorius. - Pirmą pusmetį su kūdikiu buvo Aušra, o kai ji pradėjo repetuoti Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje "Bausti negalima pasigailėti", taip pat vaidinti seriale "Prokurorai", paleidau ją ir pats atsisakiau poros darbų. Nežinau, ar toks dėsnis suveikė, kad ir kiti nebesiūlė, tačiau taip išėjo, jog pora metų buvo ramesnių."

Iš dabartinių vaidmenų A.Kazanavičius išskyrė tardytoją J.Vaitkaus spektaklyje "Pagalvinis" ir pastorių Agniaus Jankevičiaus "Šmėklose". Ir vaidinti smagu, ir medžiaga gana rimta.

"Apskritai man visi vaidmenys smagūs, - tikino pašnekovas. - Pradedi repetuoti ir susidraugauji su vaidmeniu. Gal net ne tokiame tvirtame ar komerciniu požiūriu nesėkmingame spektaklyje vis tiek atrandi sau smagių momentų. Tarkim, Aušros minėti "Šventųjų vaidinimai" - visiškai nekomercinis spektaklis, ir net pats blaiviai protu suvoki kodėl. Supranti, kad iš tikrųjų ta medžiaga neįkandama pažiūrėjus pirmą kartą, bet kuo ilgiau vaidini, tuo daugiau klodų tau atsiskleidžia, tekstai atveria naujų minčių."

Kur viskas užsimiršta

Neseniai Jaunimo teatre parodytas "Triukšmas už kulisų" aktoriui sunkiausias iš vaidinamų spektaklių. Tiesiog išgręžia. Atrodytų, linksma komedija žiūrovams atsipalaiduoti, atviras farsas be jokių didelių minčių, tačiau vaidindamas sunkesnius vaidmenis rimtuose spektakliuose mažiau pavargsta.

"Turi būti ir tokių spektaklių. Nieko nepadarysi, - kalbėjo A.Kazanavičius. - Nors dabar teatro politika tokia, kad pagrindinis uždavinys pasidaro linksminti žiūrovus, nes komerciniai spektakliai atsiperka, juos dažniau rodo. Bus labai liūdna, jei iš teatro liks tik tiek. Vien tokio teatro man nereikia."

Aktoriui smagu kurti įvairius vaidmenis, bet turi būti, pasak pašnekovo, jų pilnatvė. Negalima apsiriboti vienu žanru ar vienu tikslu - prajuokinti žiūrovus ir kad salės būtų pilnos. Žinoma, visada malonu, kai salės pilnos. Kad ir kokį spektaklį vaidintum, visai kitaip jautiesi. Tačiau labai liūdna, jei žmonės į teatrą susirenka tik juoktis.

"Scena turbūt yra tokia stebuklinga vieta, kad įeini ir viskas užsimiršta, - kalbėjo A.Pukelytė. - Po spektaklio, kai pavyksta gerai suvaidinti ir jauti žiūrovų supratimą, nors esi fiziškai pavargęs, patiri daug džiaugsmo. Tai viską atperka. O jei, kaip Aleksas sakė, vargsti vargsti, save atiduodi ir nejauti to vidinio džiaugsmo, tada sunkiau."

Tik vyrų atvaizdai

A.Kazanavičius prisipažino nemėgstąs komentuoti nei spektaklių, nei filmų, kuriuose vaidina, nes nesvarbu, ką jis galvoja, svarbu, ką mato žiūrovai. Teatras ir kinas yra vizualūs menai, tad filosofinių traktatų apie vaidmenis nereikia - ką sugebi perteikti, tiek ir yra. Nors darbas scenoje ir filmavimo aikštelėje skiriasi. Teatre kurdamas personažą ir bendradarbiaudamas su režisieriumi aktorius daugmaž žino, kuria kryptimi eina ir kur turi ateiti. Kino rezultatas nelabai nuspėjamas. Negali pradėti savo vientisos istorijos, kaip ją įsivaizduoji. Gali įsivaizduoti ką nori, bei kai bus sukurtas filmas, daug kas atrodys nauja ir netikėta. Režisierius pasirinks scenas, kokių jam reikia, ir sumontuos filmą, kaip jam reikės.

Lietuviškų filmų sukuriama nedaug. A.Kazanavičius nemažai vaidino užsienio režisierių, pavyzdžiui, rusų, japonų, juostose. Smagiu darbu jis vadino pernai A.Puipos sukurtą "Nuodėmės užkalbėjimą".

"Vyrai ten nėra pagrindiniai personažai. Filmas - apie dvi moteris. Iš pradžių kaip ir apie vieną Viką, bet vėliau išsirutulioja labai graži dviejų moterų istorija, - pasakojo aktorius. - Vyrų istorija nepasakojama. Ir su režisieriumi kalbėjome apie tai, kad yra tik vyrų atvaizdai moterų akimis, todėl visą motyvaciją, kodėl mano personažas taip elgiasi, susigalvojau. Kiek to filme likę ir ką mato žiūrovai, yra ne visa jo gyvenimo istorija - tik tie momentai, sąlyčio taškai su Vika. Ir jie skausmingi, galbūt sunkiai paaiškinami, todėl tas kunigo personažas išeina toks ciniškas, žiaurus. Bet jis toks pat žiaurus abiem - Vikai ir sau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"