TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šunys išeina ir niekada nebegrįžta

2013 08 09 6:00
Pifo šeimininkė L.Babraitytė-Piekurienė teigė, kad jam itin patikdavo būti kaime Dzūkijoje. Asmeninio albumo nuotrauka

Jeigu savo gyvenimo dienas baigiantis šuo vieną dieną išeina ir nebegrįžta, tai gali būti ne todėl, kad pakliuvo į rankas chuliganams ar jį partrenkė automobilis. Manoma, jis jaučia, kad miršta, ir nenori, jog tai matytų šeimininkai. Seni žmonės sako, kad taip elgiasi protingi augintiniai.

Šunys gyvena trumpiau negu jų šeimininkai, todėl neišvengiamai ateina diena, kai tenka atsisveikinti su augintiniais. Tai labai liūdna diena gyvūnus mylintiems žmonėms. Kartais nutinka, kad senas šuo, išėjęs į lauką, kažkur dingsta ir nebegrįžta. Šeimininkai stengiasi jį surasti, bet viskas perniek - jokių pėdsakų.

Poilsis ant žolės. Paskutinė Pifo vasara./Asmeninio albumo nuotrauka

Atsisveikinimas

Vertėja Birutė Želvytė-Daulenskienė dukart liūdėjo, kai gyvenimo pabaigą jausdami augintiniai išėjo ir nebegrįžo. "Pirmas atvejis buvo maždaug prieš 20 metų, kai gyvenome Justiniškėse, - pasakojo ji. - Šunį - jis jau buvo senas - atvedė mano amžiną atilsį sūnus Marius. Atėjo abu galvas nuleidę. "Priimk", - paprašė sūnus. Šunį, kurį pavadinome Džeksonu, kažkas pametė Užupyje. O sūnui pagailo. Džeksonas buvo geras, paklusnus."

Šuo gerai orientuodavosi. Šeimininkams nė nereikėdavo jo vedžioti. Augintinis išlėkdavo pabėgioti ir po kurio laiko grįždavo namo. Vieną vakarą B.Želvytė-Daulenskienė sėdėjo prie rašomosios mašinėlės ir dirbo - vertė. Džeksonas atsigulė prie slenksčio. Ir įdėmiai, neatitraukdamas žvilgsnio, žiūrėjo į šeimininkę. Ši stebėjosi tokiu šuns elgesiu. Iš ryto išleistas į lauką šuo nebegrįžo. "Atsisveikinimo žvilgsnis buvo gilus", - atsidususi pasakė B.Želvytė-Daulenskienė.

Kinologo A.Zalecko šuo Ringo paskutinę savo gyvenimo dieną išlydėjo šeimininką iš namų atsitūpęs tarpduryje./Asmeninio albumo nuotrauka

Juoda dovana

Po kurio laiko vieno jubiliejaus proga B.Želvytė-Daulenskienė nuo šeimos gavo dovanų maždaug pusantro mėnesio juodą Labradoro retriverį. Pavadino jį Storiu. "Kai paėmiau į rankas kamuoliuką, šis prie manęs prisiglaudė, - prisiminė moteris. - Taip tuos 11 metų ir gyvenome. Net vienoje lovoje miegodavome. Storiui būdavo smagu prisiglausti. Ramiau." B.Želvytė-Daulenskienė šunį apibūdino kaip itin draugišką, paklusnų, gerai išauklėtą, net intelektualų. Sakė, kad jis suprasdavo ne tik situacijas, bet ir niuansus. Moteris pasakojo, kad Storis keletą kartų apgynė namus bei šeimininkų turtą - išgąsdinęs ir nuvijęs piktavalius. O kartą apsilankiusiam policijos pareigūnui Storis atnešė raudoną širdies formos pagalvėlę ir padėjo jam ant kelių.

Daulenskiai turi ir katę. Kadaise pavadinę ją Gudrute, vėliau "perkrikštijo" į Koškę. Dabar namiškiai juokiasi, kad jos vardas Gudrutė, o pavardė Koškė. Arba priešingai. Augintiniai dideli draugai nebuvo, bet vienas kitą toleravo. Šeimos nariai - Birutė ir vyras Mintautas, dukros Patricija bei Simona mėgo Storį. Šuo kartu būdavo ir Vilniuje, ir sodyboje - ten jis turėjo ką veikti. B.Želvytė-Daulenskienė prisiminė, kad juodasis draugas nuo ežero į kalną užnešdavo dideles medines kalades, laikydamas jas nasruose. "Atitempdavo kaip didžiausią laimėjimą: štai jums malkų, šeimininkai", - prisimindama šypsojosi pašnekovė. B.Želvytė-Daulenskienė sakė, kad Storis niekada nieko neimdavo nuo stalo. Net nekrimstelėdavo - maistą galima būdavo ramiai palikti. Net į jam skirtą dubenį įdėto ėdalo neskubėdavo sukirsti.

"Girdėjau ne vieną istoriją apie išėjusius šunis", - sakė Muitinės mokymo centro vyr. inspektorius kinologas A.Zaleckas./Muitiės departamento nuotrauka

Naktinėjo prie laužo

Labradoro retriveris pragyveno 11 metų ir du mėnesius. Pastaraisiais metais šuo sunkiau vaikščiojo, matyt, skaudėdavo kojas. Laiptais kopdavo atsargiai - pastoviniuodamas. Tačiau jokia liga nesirgo, tiesiog buvo vis silpnesnis.

Birželį Daulenskių šeima važiavo į sodybą švęsti Joninių. Naktį tradiciškai buvo degamas laužas, prie jo sėdima. Galiausiai visi išsiskirstė miegoti. "Iš ryto atsikėliau, padaviau katei ėsti. Pastebėjau, kad niekur nematyti šuns, - prisiminė B.Želvytė-Daulenskienė. - Palaukiau, paklausiau vaikų. Tada pradėjome dairytis." Šeimininkai išieškojo visas apylinkes, bet Storio nerado. "Jis išėjo į gamtą, - teigė B.Želvytė-Daulenskienė. - Paskutinis įsiminęs dalykas: šuo, nors buvo paėdęs ir palakęs, lyg kažko prašė dukters Simonos. Ji pamatė kampe Storio mėgstamą kamuoliuką. Šuo jį paėmė ir kieme su juo pažaidė. Simona apsidžiaugė, kad Storis atsigavo ir lyg jaunystę prisiminė."

Šeimininkai šuns ieškojo tris dienas. Jie nerimavo: gal augintinis sužeistas, gal jam reikia pagalbos. Nežinia nedavė ramybės. Tačiau vietos žmonės patarė nevargti, nes nepavyks rasti. Jų nuomone, šuo išėjo, kad nebegrįžtų.

Daulenskių šuo Storis mėgo nešioti šakas ir rąstelius.jpg/Asmeninio albumo nuotrauka

Jautrus ir supratingas

Gyvūnams neabejinga vilnietė Laima Babraitytė-Piekurienė beveisliu augintiniu rūpinosi 16 metų. Ji tiksliai prisimena, kada namie atsirado šuniukas. "Tai buvo 1996 metų balandį. Tuo metu nugaišo mūsų papūgėlė. Vaikai Mykolas ir Augustina - jie tuo metu buvo nedideli - labai išgyveno. Nusprendėme, kad reikia šuns. Vyras Gediminas norėjo didelio, veislinio. Tokio ir ieškojome. O mano bendradarbė tuo metu papasakojo, kad jos vaikai rado išmestą šuniuką. Pasiūlė pažiūrėti. Nuvažiavę išvydome apie trijų mėnesių šuniuką - stovintį ant kojų, bet labai nusilpusį, baisiai atrodantį, nes tai buvo oda aptraukti griaučiai. Vaikai pasakė: "Šito šuniuko norime." Paėmiau jį ant rankų ir parsivežėme namo", - pasakojo L.Babraitytė-Piekurienė.

Vaikai augintinį pavadino Pifu, nes toks buvo mėgstamos knygelės personažo vardas. Iš pradžių šunytis buvo nepaprastai baikštus. Nuo staigesnio namiškių judesio susigūždavo, imdavo cypti. Po kurio laiko atsigavo, išdrąsėjo. Klausiama, kokios Pifo savybės labiausiai patiko, L.Babraitytė-Piekurienė sakė: "Jis man atrodė kaip žmogus: viską jausdavo, suprasdavo. Būdavo, nežiūrėdami į šunį kalbėdavome, tarkime, kad rytoj važiuosime į kaimą, svarstydavome, ką pasiimti. Kitą dieną Pifas atidžiai mus stebėdavo, kišdavo galvą, kad uždėtume pavadėlį. Mylėjau jį, nes buvo nepaprastai protingas, labai prisirišęs."

Daulenskių augintiniai Storis ir Gudrutė Koškė dideli draugai nebuvo, bet vienas kitą toleravo./Asmeninio albumo nuotrauka

Galiausiai pasiligojo

Kada L.Babraitytė-Piekurienė pastebėjo, kad Pifas akivaizdžiai sensta? "Žilti pradėjo nuo kokių 12 metų. Vystėsi katarakta. Paskutinius metus ant akių matėsi valktis. O būdamas maždaug 14 metų apkurto", - vardijo pašnekovė. Jai niekada nekilo minties šunį užmigdyti. Net paskutinius metus, kai šuo susirgo vėžiu, pradėjo trikti įvairios funkcijos, slaugė, kaip galėjo. "Kai Pifą nuvežėme pas veterinarijos gydytoją, jis diagnozavo - vėžys, pasakė, kad operuoti nėra prasmės. Patarė, kol nejaučia skausmo, nieko nedaryti, o kai pradės kankintis, atvežti užmigdyti", - prisiminė L.Babraitytė-Piekurienė.

Šuo silpo, nebelaikė šlapimo, eidamas klupdavo. Paskutiniais metais šeimininkė, augintinį, pavedžiojusi lauke, laiptais į butą dažnai tiesiog užnešdavo ant rankų. "Matydama, kad Pifui vis blogiau, jį glostydavau, sakydavau: "Tu dar nemirk, dar pagyvenk." O jis liūdnai žiūrėdavo į mano akis", - su graudesiu prisiminė moteris.

Tyliai išėjo

L.Babraitytė-Piekurienė pasakojo, kad anksčiau kelionę automobiliu į kaimą Dzūkijoje šuo sunkiai ištverdavo. Pifas cypdavo, jį net pykindavo, todėl šeimininkai prieš kelionę neduodavo ėsti. O pernai pavasarį į kaimą vežamas šuo pirmą kartą buvo ramus, necypė. Visą kelią gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Tada Laima net pajuokavo: "Nepraėjo ir 16 metų, o jis priprato prie kelionių." Dabar augintinio šeimininkė galvoja, kad Pifas žinojo nebegrįšiąs. Jautė, jog ši kelionė paskutinė.

Tačiau tada L.Babraitytė-Piekurienė manė, kad po sunkios žiemos šuniui gamtoje, gryname Dzūkijos ore, pasidarys geriau. "Ten Pifui labai patiko, todėl tikėjausi, kad atsigaus, - sakė ji. - Ten šuo buvo laisvas. Galėjo bėgioti, kur tik nori, maudytis upėje." Nuvežtas į kaimą šuo pirmą dieną iš tiesų pagyvėjo. "Tai buvo šeštadienis, - prisiminė L.Babraitytė-Piekurienė. - Pifas pradėjo dūkti, kiauksėti, lyg būtų jaunas šuo. Apsidžiaugiau, kad atsigavo." Tačiau sekmadienio rytą jis jau buvo kitoks - vangus, nieko neėdė. Vis žiūrėdavo į šeimininkę liūdnomis akimis. Dieną, kai ji gamino pietus, trumpam išėjusi į verandą pamatė pro vartelius dingstantį Pifą. Šuo ėjo pabrukęs uodegą, vilkdamas koją už kojos. Moteris dar pamanė, gal reikėtų augintinį pakviesti ir uždaryti vartelius. Tačiau juk jam taip įprasta buvo visur laisvai vaikščioti.

Ir nebegrįžo

Vakarop nesulaukdama grįžtančio Pifo jo šeimininkė pradėjo nerimauti. Sėdo į automobilį, lėtai apvažiavo visas apylinkes, bet šuns niekur nebuvo. Klausinėjo žmonių, kai kurie sakė matę, kad jis ėjo per "ulyčią". Tačiau grįžtančio niekas nepastebėjo. O viena garbaus amžiaus kaimynė pasakė: "Vaikeli, šuo išėjo mirti." L.Babraitytė-Piekurienė nustebo: "Kaip tai - mirti? Juk Pifas toks prisirišęs. Jis tapo tarsi mano dalele." Kaimynė paaiškino: "Vadinasi, labai geras ir protingas šuo. Nenorėjo, kad matytum, kaip jis miršta. Jis išėjo. Nebeieškok." Pifas niekada nebegrįžo, jo niekas niekada nebematė.

L.Babraitytė-Piekurienė sakė, kad kaimo žmonės pasakojo ne vieną tokią istoriją. Vietiniai dzūkai tikino, kad protingi šunys išeina nugaišti. "Kodėl jie taip daro? Nežinau, - svarstė pašnekovė. - Galbūt taip myli savo šeimininkus, kad nenori suteikti jiems skausmo. Manau, kad mes, žmonės, jau praradome tą jausmą, o gyvūnai išsaugoję - žino, kada baigiasi jų gyvenimas. "

Dabar B.Želvytę-Daulenskienę džiugina katinas./Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Vietoj šuns - katinas

Dabar L.Babraitytė-Piekurienė turi katiną. Viskas susiklostė savaime. "Tai simboliška. Balandžio mėnesį išėjo Pifas. Maždaug po trijų mėnesių, vasarą, nuvažiavau į kaimą atostogauti. Tuo metu maniau, kad rudenį paimsiu kokį nors beglobį šuniuką, - pasakojo moteris. - Vasarojant kaime, pradėjo lankytis katinas. Iš to, koks būdavo alkanas, supratau, kad jis - pamestinukas."

L.Babraitytė-Piekurienė pradėjo maitinti miaukiantį svečią. Iš pradžių katinas jos bijodavo, stebėdavo iš toliau, nesileisdavo glostomas. Vis dėlto ateidavo ir laukdavo, kol sodybos šeimininkė ko nors įdės į dubenėlį. "Vieną dieną sėdėjau verandoje ir skaičiau knygą, - prisiminė L.Babraitytė-Piekurienė. - Staiga tik šast - ant kelių užšoko katinas. Ir ėmė laižyti man rankas. Vėliau pradėjo lydėti kaip šuo - ir einančią maudytis į upę, ir grybauti į mišką." Taip Baltuliu pavadintas katinas tapo L.Babraitytės-Piekurienės augintiniu. Dabar jiedu visur kartu - ir miesto bute, ir kaimo sodyboje.

Gyvūnai jaučia galą

Muitinės mokymo centro vyresnysis inspektorius kinologas Artūras Zaleckas istorijas apie išėjusius ir nebegrįžusius šunis traktuoja kitaip. Jis nurodė kitas priežastis. Anot kinologo, jeigu, tarkime, šuo laižo žmogui ranką ar veidą, tai nėra meilė šeimininkui. Augintinis rodo, kad žmogus yra už jį stipresnis, tikisi, kad nebus skriaudžiamas, gaus maisto. Tokį šunų elgesį kinologas lygino su vilkų. A.Zaleckas įsitikinęs, kad gamtoje tarp gyvūnų meilės nėra. Tarkime, vilkų gauja turi vedlį. Tačiau jei iš šalies ateina visai nepažįstamas vilkas, susikauna ir nugali vadą, pats tampa lyderiu. O buvęs vedlys pabrukęs uodegą pasitraukia. Gauja gerinasi prie naujojo dominuojančio patino. Prieraišumo buvusiam vedliui nelieka. Niekas paskui jį neina. Šis pavyzdys rodo, kad gyvūnai ir meilės nejaučia, ir sentimentų neturi, ir atjauta jiems nepažįstama.

Kinologas mano, kad gyvūnai gali jausti, jog artėja pabaiga, nors mokslas nėra nustatęs, ar tikrai taip yra. Tačiau kaime senas šuo išeina ne todėl, kad jo gaištančio nematytų šeimininkai. Tiesiog pajutęs, kad silpsta, eina ieškoti ramesnės vietos pabūti, nes triukšmas vargina, šurmulys erzina. "Šuo to vengia ir eina ieškoti kertelės, kurioje būtų ramu, - tvirtino kinologas. - Jis atsigula ir laukia, kad grįžtų jėgos. Atsikelti nebegali, nes per sunku. O jei ir bando, kadangi yra senas, nebesiorientuoja, kur grįžti." Pasak A.Zalecko, žmonės taip pat galėtų jausti, kad mirtis artėja. "Tačiau mes nuo viso to užsiblokuojame", - teigė pašnekovas.

Atsisveikinimas tarpduryje

Kinologas sakė girdėjęs ne vieną istoriją apie nebegrįžusius augintinius. "Mano šuo buvo senas - būtų išėjęs, jei būtų galėjęs", - mano A.Zaleckas. Pasirodo, maždaug prieš tris savaites jis neteko vokiečių aviganio Ringo. Jau prieš mėnesį šuniui buvo labai bloga, jis vos vaikščiojo. Išvestas į lauką tiesiog guldavosi. Tačiau tądien 14 metų Ringo buvo visiškai žvalus. Žaidė, voliojosi, nešiojo pagalius. Atrodė atgavęs jėgas. "Kai ėjau iš namų, šuo atsisėdo tarpduryje, - liūdnai prisiminė A.Zaleckas. - Šitaip jis niekada nedarydavo. Toks tupėjimas buvo neįprastas. Man į galvą atėjo mintis: "Negi dabar atsisveikina?" Kad atsikeltų, pašaukiau: "Ringo, ateik čia, eime pasivaikščioti." Tačiau jis neatėjo. Ir aš išėjau iš namų." Grįžęs šeimininkas rado Ringo nebegyvą.

Antro tokio paties nebebus

Kartais šeimininkai nežino, ką daryti netekus augintinio: iškart imti jauną tos pačios rūšies gyvūną, kitokį ar kurį laiką visai nieko neturėti. A.Zaleckas sakė, kad čia nepatarsi, pats žmogus turi nuspręsti. Tačiau reikia suprasti, kad tokio paties būdo ir išvaizdos kaip buvęs augintinis negalima tikėtis. Gyvūnas bus kitoks, nesvarbu, net jei tos pačios rūšies ir labai panašus. Netekusiems augintinio žmonėms A.Zaleckas siūlytų neužsisklęsti ir ką nors pasiimti auginti. "Jaunas pūkų kamuoliukas psichologiškai atgaivins žmogų, - įsitikinęs kinologas. - Gyvūnas spurdės, žais, judės - ir namai vėl bus gyvybingi."

Iš žurnalistės išgirdęs istoriją, kad netekusi šuns moteris dabar turi katiną, kuris pats atėjo, A.Zaleckas sakė: "Esu už tai, kad reikia priglausti ir rūpintis beglobiais gyvūnais. Jei taip atsitiko, kad vienas gyvūnas išėjo, o kitas atėjo - labai gražu. Tegul būna tokia legenda, galima ja tikėti. Gyvenimas be tikėjimo būtų neįdomus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"