TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Svaras: "Medžiai be šaknų miršta"

2009 06 13 0:00
"Nesu išskirtinis", - mano Svaras.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Grupės "G&G Sindikatas" įkūrėjas Svaras, sužinojęs, kad jam suteikta galimybė dalyvauti ketvirtoje organizuojamoje ekspedicijoje "Misija Sibiras 2009", pakeitė visus turėtus planus. "Antrą kartą tokių dalykų gyvenime gali nebepasitaikyti", - sako reperis.

Įvairiuose socialiniuose projektuose dalyvaujantis Svaru vadinamas Gabrielius Liaudanskas įsitikinęs, kad žinoti savo krašto istoriją - būtina. Tarkim, kad jaunesnės kartos galėtų geriau suprasti, kodėl svarbu prisiminti ir minėti Gedulo ir vilties dieną, kuri bus rytoj - birželio 14-ąją. Būtent tądien 1941-aisiais prasidėjo masiniai Lietuvos žmonių trėmimai į tolimąjį Sibirą ir kitas atkampias Sovietų Sąjungos vietas.

Su žmona Rima auginantis penkerių metukų Mykolą ir vienuolikmetę Dominyką vyras tikisi, kad dar labiau ūgtelėjus atžaloms lietuvių tremtinių vietas pavyks aplankyti visai šeimai. O iki tol Svaras į Vidurinę Aziją ir Kazachiją tvarkyti tremtinių kapų vyksta su "Misijos Sibiras 2009" dalyviais.

Laiko garbe.

- Kaip patekote tarp šios ekspedicijos dalyvių?

- Paskambino Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovas ir paklausė, ar sutikčiau dalyvauti šioje misijoje. Jie darė kažkokias apklausas internete. Portalų lankytojai galėjo pareikšti savo nuomonę, kas iš žinomų žmonių turėtų ten dalyvauti. Taip tuose sąrašuose ir atsidūriau. Tada organizatoriai pasiteiravo, ar neprieštarauju ir ar galėčiau vykti, jei mane išrinktų. Aš tai laikiau didele laime ir garbe, tad sutikau - ir man pasisekė.

- Kodėl? Traukia tokio pobūdžio kelionės?

- Yra begalė prasmių. Pati mažiausia ir nereikšmingiausia, kad mane apskritai traukia kelionės. Tačiau dalyvauti šioje misijoje nutariau ne dėl to. Svarbiausia - nepamiršti, kokia yra ši misija ir su kokia vėliava ji vykdoma. Pakeliauti po pasaulį gali bet kada ir bet kur - tai susiorganizuoti paprasta pačiam. O tokias šventas vietas aplankyti gali ne kasdien. Tuo metu, kai vyks žygis, jau buvau susiplanavęs kitą didelę kelionę. Tačiau net nesusimąstęs pakeičiau visus planus. Antrą kartą tokių dalykų gyvenime gali nebepasitaikyti.

- Koks jūsų asmeninis tikslas vykstant į misiją?

- Galima apie tai kalbėti kaip apie važiavimą tvarkyti kapviečių, siekį skatinti pilietiškumą, asmeniniu pavyzdžiu rodyti patriotiškumą ir visa kita. Tačiau manau, kad patys svarbiausi dalykai turi būti suvokiami, o ne pasakomi. Kad ir kokį žodį pasakyčiau, vis tiek nepasakyčiau visko. Kalbant apie tėvynės meilę, žodžiai yra niekinis dalykas. Ji arba yra, arba jos nėra. Taip pat ir su paprasta meile - jos žodžiais neišreikši (šypsosi). Tėvynei meilė reikalingiausia tokia, kuri pagrįsta darbais.

Žinote, mielai viską jums papasakosiu, kai grįšiu (šypsosi). Dabar, kol esu čia, labai sunku kalbėti. Tokiu atveju pradėčiau fantazuoti. Nežinau, kas mūsų laukia kelionėje, kas bus nuvykus ten. O iš gyvenimo ko nors tikiuosi nubudęs kiekvieną rytą. Tad tokios pat mintys ir apie būsimą misiją.

Į kelionę nesikrausiu jokių lagaminų - pasiimsiu kuprinę, ir tiek. Man nereikia daug daiktų. Viskas tilps vienoje kuprinėje. Juk žmogui reikia mažai.

"Užkabino" Sąjūdis

- Ar domėjotės savo giminės istorija? Turbūt giminaičiai, kaip ir daugelis mūsų tautiečių, neišvengė tremties.

- Mano giminė yra labai kontroversiška. Joje buvo visko: nuo partinių iki tremtinių. Iš tikrųjų labai normali lietuviška giminė - kiekvienoje taip buvo.

Kai kurie giminaičiai patyrė tremtinių dalią, gyveno ten, paskui grįžo. Daugelis jų šiuo metu jau mirę.

- Ar teko su jais pabendrauti, išklausyti jų išgyvenimų?

- Sovietmečiu niekas nesigirdavo tokiais dalykais ir vaikams per daug nepasakodavo. Daugiausia apie Lietuvą, lietuvybę sužinodavau viešėdamas kaime Viekšniuose (Mažeikių r.). Ten būdamas vaikas praleisdavau daug laiko. Viekšniuose gyveno mano seneliai, kiti artimieji. Senelis buvo vargonininkas, tad šeima buvo ne tokia, kuri patiktų sovietų valdžiai. Tačiau namie lietuvybė itin skatinta. Ten buvo daug knygų. Kadangi jos patiko nuo mažumės, skaitydavau viską, ką galėdavau.

- Ar paaugus nedingo patriotiniai jausmai?

- Meilė tėvynei nebūtinai turi dingti. Viskas priklauso nuo to, kokios vertybės susiformuoja ir tampa pagrindinės. Įtakos turi daug kas: aplinka, kurioje užaugai, draugai, interesai. Tai sudėtingas procesas. Esu šventai įsitikinęs, kad tėvynę mylinčių žmonių Lietuvoje yra daug daugiau nei jos nemylinčių. Netgi apie tuos, kurie išvažiuoja į užsienį, negalima teigti, kad išdavė Lietuvą, ją pametė ir kad jie yra blogi. Mes nežinome kiekvieno asmeninių motyvų. Be to, kiekvienas jų bet kurią minutę gali grįžti.

- Kaip buvote auklėjamas?

- Esu gimęs Sovietų Sąjungoje. Mokykloje buvau pionierius, spaliukas - viskuo, kuo tuo metu priklausė būti. Didžiausias susidomėjimas lietuvybe atsirado Sąjūdžio laikais. Buvome jaunimėlis, kuris ne itin pakluso taisyklėms. Galima sakyti - tokie chuliganėliai (šypsosi). Žinoma, ne kriminaliniai. Atsiradus Sąjūdžiui, buvome jauni, veržlūs, maištingi, energingi, ir tie įvykiai mus traukė. Kai mitinguose žmonės kalbėdavo, rašydavo laikraščiai, mums būdavo "žiauriai" įdomu. Tiek daug atrasta: Sąjungos žlugimas, tiesos traukimas į šviesą. Tai, kas vakar buvo tiesa, kitą dieną jau pasirodė netiesa.

Turbūt yra laimė patirti metamorfozes. Žmonės, gyvenę vienu istorijos etapu, tiek nepamatys, kiek augę dviejose sistemose.

- Tuo metu tikriausiai buvote paauglys? Kaip nutiko, kad nepatekote į tuos sovietinio mąstymo rėmus, kurių, rodos, mūsų visuomenėje vis dar yra?

- Taip, buvau paauglys. Šiuo metu žinau daug suaugusiųjų, kurie nemąsto tais stereotipais. Nors tam tikrų dalykų išlikę. Aišku, tai rimta filosofinė diskusija - kokią žalą ir per kiek metų padaro sistema, ką ji palieka žmogui. Žinoma, kai ką ji tikrai paliko tiek manyje, tiek jumyse, ir net mano vaikai šiek tiek tą jus. Nes jie nuo manęs neatsiejami. Tačiau visada yra du keliai: mes galime keikti sovietus ir juos viskuo kaltinti, bet jei kalbėsime apie dabartį, už viską, kas vyksta mūsų gyvenime šiandien, esame atsakingi mes patys. Nereikia gyventi praeitimi - ji praėjo; turime stengtis ir padaryti viską, kad rytoj būtų gerai.

Gyvena kaip žmonės

- Kodėl svarbu domėtis tuo, kas vyko prieš kelis dešimtmečius?

- Todėl, kad medžiai be šaknų miršta. Viskas remiasi į istoriją. Jei neturi pamato - neturi į ką atsiremti. Pilietis, neturintis tėvynės meilės pamato, niekada nebus tas, kuris galės padaryti ją stiprią visais atžvilgiais. Kraštui reikia mylinčių žmonių. O istoriją sudaro tai, ko mes gėdijamės ir kuo didžiuojamės.

- Ar stengiatės pasakoti savo vaikams, ką teko išgyventi Lietuvai?

- Turiu du vaikus - penkerių Mykolą ir vienuolikos Dominyką. Mažasis dar gyvena savo pasaulyje, o Dominyka - labai skaitanti ir nemažai visko žinanti. Noriu jai parvežti daug informacijos iš šios misijos. Pats irgi tiesiogiai nesu susidūręs su tremtimi - tik skaičiau apie tai arba kalbėjau su žmonėmis, kurie ten buvo. Tačiau tai yra jų išgyvenimai. Noriu savo ranka prisiliesti prie šios istorijos dalies. Manau, daug ką pajusiu.

- Kaip auklėjate savo vaikus? Stengiatės skiepyti patriotiškumą ir pilietiškumą?

- Įvardyti ir viską sudėlioti į lentynas? Ne... Tiesiog noriu, kad išaugtų geri žmonės. Gero žmogaus sąvoka apima daug dalykų. Jie patys viską nuspręs. Mes su žmona vaikams galime sukrauti startinę kuprinę. Stengiamės. Dabar matau, kad viskas gerai: didžiuojuosi savo vaikais. Manau, kad didžiąja dalimi - tai jų nuopelnas. Ir, žinoma, tėvų pavyzdys. Stengiamės auklėti vaikus, bet gyvename kaip žmonės, ne kaip dievai (juokiasi).

Žino keistų žodžių

- Esate pilietiška asmenybė, užsiimate socialine veikla. Kodėl?

- Ir dar žinau begalę keistų žodžių (juokiasi). Sunku pasakyti, kas turėjo įtakos tokiam mano pasirinkimui. Gal ne vaikystė, ne patys artimiausi žmonės. Esu idealistas ir tai iki šiol manyje gyva. Visada atsirinkdavau, kas gerai, kas blogai, kas teisinga, kas ne. Gyvenime mačiau kovą tarp melo ir tiesos, tarp tamsos ir šviesos. Tad vieną kartą pasirinkau vieną pusę ir visada jos laikausi.

- Ar jūsų idealizmas - išties nepalaužiamas?

- Niekada negalime garantuoti, kas atsitiks po metų, dvejų ar trejų. Tačiau niekas nesistengia manęs keisti. Egzistencinio liūdesio būna daug. Kai žiūri aplinkui, būna negera. Bet ir šiuo atveju gali rinktis du kelius: arba liūdėti, arba bandyti gyventi toliau. Jeigu šimtas vagių aplink - nebūtina būti tokiam, kaip jie. Čia šiurkščiai pasakiau, bet taip yra. Juk viskas labai paprasta.

- Bet stovėdamas kryžkelėje žmogus dažnai sudvejoja...

- Taip. Aš taip pat dvejoju, ir klaidų darau, ir pasielgiu blogai. Nesu išskirtinis. Tiesiog tokia mano susiformavusi pasaulėžiūra. Ji yra kaip dėlionė: iš begalės įvykių, sutiktų žmonių, gyvenimo, kaip jis su manimi elgiasi, kaip aš su juo. Klausimų "kodėl žmogus toks" stengiuosi nekelti. Jei su sutiktu žmogumi tau pakeliui, eini, jei ne - sukate į skirtingas puses.

Pradėti nuo savęs

- Kiek žinau, kartą esate lankęsis Sibire? Koks jausmas ten būti?

- Tai buvo seniai ir labai trumpai. Sibiras turi tam tikrą "psichologinę spalvą". Ją sunku nusakyti žodžiais. Sibiras yra didingai gražus ir mirtinai pavojingas. Nežinau, kaip tai išreikšti, bet ten yra nejuokinga vieta.

- Praėjusį savaitgalį buvote bandomajame žygyje. Kokios mintys apie šiuolaikinį jaunimą aplankė?

- Žygyje laiką praleidome labai smagiai. Sėdėdamas prie laužo klausiau būsimų dalyvių motyvacijos ir džiaugiausi, kad tokių žmonių yra. Norinčiųjų dalyvauti misijoje buvo išties daug, tikiuosi, kad nepatekusieji nenusimins ir nuo to jų meilė Lietuvai nesumažės, jie nepyks ir širdgėlos užanty nelaikys. Manau, kiekvienam, kuris ten pakliūva, tai gali būti labai didelė "vertybinė įkrova" tolesniam gyvenimui.

- Judviejų su žmona pasaulėžiūros turbūt panašios?

- (Sutrikęs.) Mes taip keistai jaučiamės, kai žiniasklaida apie tai rašo ir kalba... Taip, jos pasaulėžiūra tokia, kaip mano. Žmona mane labai palaiko. Galimybės vykti jai kartu nesvarstėme, nes yra vaikai ir visa kita. Kadangi kelionės mums nesvetimos, neatmetu minties, jog kada nors mes visi ten nukeliausime ir pamatysime savomis akimis. Norėčiau, kad paaugę vaikai būtinai apsilankytų tose vietose. Tai gyva istorija ir ten yra dalis mūsų.

Dauguma mano draugų panašūs į mane. Pavyzdžiui, domėjimasis istorija yra labai palaikomas grupėje "G&G sindikatas". Kastis (Kastetas - Kastytis Šarnickas), Pushaz (Andrius Glušakovas) ir aš, vykdami į koncertus, beveik visada gvildename istorines temas. Ir taip vyksta daugelį metų.

- Taip kukliai apie save kalbate, bet juk tiems žmonėms, kurie domisi grupės veikla, jūs galite būti autoritetas.

- Gal ir gerai. Nors nuo to man jaukiau nepasidaro. Dabar prasidės kuklumo rodymas (juokiasi). Iš tikrųjų - jei kam nors galiu ką nors duoti, jei tai kam nors kažką reiškia, viskas "čiotkai". Tačiau kiekvienas privalo pradėti nuo savęs. Negali ilgai laikytis svetimo pavyzdžio ar visą gyvenimą sekti kitais. Pats turi toks tapti. Norėdamas toks būti, privalai turėti savo vertybes, o ne skolintis jas iš kito.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"