TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Svarbiausia gyvenimo diena

2013 05 25 7:37
M.Čobotas dirbo mažiau matomą, bet sunkų darbą. Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka

Gegužės 26 dieną signatarui Medardui Čobotui būtų sukakę 85 metai. Išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą tą įsimintiną 1990 metų kovo 11 dieną jis balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Kaip vėliau prisipažino, apsispręsti buvo nelengva, nes sulaukė priekaištų ir net grasinimų.

Su M.Čobotu buvome pažįstami daugiau kaip 40 metų. Mūsų kolektyvinio sodo sklypelius skyrė tik keliukas ir kaimyno valda. Vasarą prošal eidamas maudytis vis regėdavau, kaip darbuojasi ar ilsisi Čobotų šeima. Kaip dabar manau, tikriausiai Medardą esu dažniau matęs pusnuogį, per darbymetį išsirengusį, rudais plaukais apžėlusia krūtine negu oficialų, kostiumuotą, su kaklaraiščiu. Sodininkai - tai ne kokie savame kiaute užsisklendę daugiabučių gyventojai. Jie vieni kitus pažįsta, sveikinasi, pasišneka, mato, kieno obelys gražesnį derlių brandina, kieno tulpės vešliau žydi, kieno bulves kolorado vabalai apnikę, kieno pievelė antrą savaitę nešienauta. Žino, ką kas kasa, kala, pas ką svečiai atvažiavę. Tiesa, pastaraisiais metais, kai soduose atsirado privačių valdų, saugomų piktų šunų, kai kiekvienas labiau prakutęs sodininkas vieline tvora ėmė tverti savo sklypelį, šie draugiški ryšiai pradėjo trūkinėti.

Pusnuogis sodo viršininkas

Taigi M.Čobotą pažinau kaip stamboką, nuogalių, saulės apsvilintą sodininką, darbštų, konstruktoriaus talentu apdovanotą vyrą. Nežinau, kaip jis gydė ligonius Vilniaus geležinkelininkų poliklinikoje, kokius darbus dirbo būdamas direktoriaus pavaduotoju Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo institute. Bet mačiau jo įkeltus inkilus, įrengtą aukščiausią visame sode televizijos anteną, puikią pavėsinę. Pats pasidarė tokias įmantrias sūpuokles: atsisės, būdavo, su žmona ar vaikais, spaudo iš lėto kojomis pedalus, ir sūpuoklės visą Čobotų giminę supa, linguoja. Tuo įrenginiu supausi ir aš, tik nesugebėjau perprasti mechanizmo veikimo subtilybių. O jeigu reikėdavo kokio grąžto, varžto ar atsuktuvo, bėgdavau pas M.Čobotą, atidarydavo dirbtuvėlės duris ir surasdavo, ko atėjai prašyti.

Gerą dešimtmetį buvome sodo viršininkai, jis - valdybos pirmininkas, man buvo tekęs sekretoriaus, protokolų rašytojo vaidmuo. Kasmet po du kartus mes, valdybos nariai, eidavome apžiūrėti sklypelių, kas kaip tvarkosi, ką augina. Pirmininkas pirmasis su sklypininkais sveikindavosi, apžiūrinėdavo, ginčydavosi, patarinėdavo, o aš viską protokoluodavau, nugalėtojus skelbdavau sodų bendrijos skelbimų lentoje. Tas pirmininko aktyvumas duodavo gerų rezultatų: keletą metų mūsų sodas buvo tarp tvarkingiausiųjų Vilniaus krašte. Bendromis jėgomis lygindavome sodo keliukus, dažydavome vandentiekio vamzdžius, tvarkydavome siurblinę, rinkdavome šiukšles gretimame miškelyje. Kartais M.Čoboto užmojus, iniciatyvą tekdavo slopinti. Užsidegė kartą miškelyje įrengti susirinkimų aikštelę. Nė neapsidairėme, o jau statybininkai įkasę stulpus, iš pusrąsčių sukalę suolus, padarę stalą. Sumokėjome po dešimtinę už tą iniciatyvą, tik posėdžiavome vos keletą kartų. Praėjo pora metų, suolai nuo drėgmės sutrešo, kitus per tą laiką vaikigaliai išvartė.

"Esu lenkas..."

Kai prasidėjo Sąjūdžio renginiai, M.Čobotas pasinėrė į gilesnius vandenis, atsisakė sodo pirmininko pareigų. Atmintinais 1990-aisiais Vilniaus geležinkelininkų rinkimų apygardoje buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu, o kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Kaip vėliau pats sakė, buvo nelengva apsispręsti, sulaukė priekaištų, net grasinimų. Dauguma jo tautiečių lenkų deputatų to istorinio apsisprendimo valandą susilaikė, kitaip tariant, sąmoningai atsisakė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro vardo. M.Čoboto politinę kryptį ir apsisprendimą ryškiai parodė jo pirmoji kalba pirmajame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje: "Esu lenkas ir labai gerai žinau, kaip vyko įvykiai Lenkijoje, kur galų gale vis tiek laimėjo "Solidarumas", tai yra tokio tipo judėjimas, kokį mes turime Lietuvoje. Todėl atvirai sakau - balsuosiu už gerbiamą Vytautą Landsbergį, ir pritariu jo norui savo pavaduotoju matyti gerbiamą Algirdą Brazauską." Kitame posėdyje M.Čobotas į lietuvių kalbą vertė svečio - Lenkijos Seimo nario Z.Vujeco - sveikinimo kalbą. Dar tą pačią dieną pasiūlė programiniuose dokumentuose aiškiau formuluoti tautinių mažumų teises, kėlė klausimą, kaip bus sprendžiamas karinių komisariatų likimas. Daug vėliau, jau gyvenimo saulėlydyje, savo biografijoje rašė: "1990 m. kovo 11 diena, galbūt svarbiausia mano gyvenimo diena. Išsipildė mano ir mano šeimos troškimas gyventi laisvoje demokratinėje valstybėje. Šis labai svarbus Aktas pakeitė mano gyvenimą, veiklos kryptį - tapau politiku."

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Akto signataras M.Čobotas Aukščiausiosios Tarybos rūmuose 1990 metų kovą. / Jono Juknevičiaus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotrauka

Ryškūs pėdsakai

Reikia pasakyti, kad M.Čobotas nepriklausė nuolatinių kalbėtojų grupei, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, o dirbo mažiau matomą, bet sunkų įstatymų leidybos darbą, Atkuriamajame Seime vadovavo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijai, dar kito šaukimo Seime buvo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komiteto narys. Reikėtų visos studijos norint išvardyti, kiek dirbta, kiek ginčytasi dėl dešimčių socialinių įstatymų. Gal kada nors tai padarys būsimi mūsų šalies parlamentarizmo istorikai.

Dėl parlamentinių darbų gausos "savo sodo" deputatą rečiau matydavome, bet susitikę pasikalbėdavome be jokių "ponas" ar "gerbiamasis". Nepraleisdavo nė vieno sodininkų susirinkimo, sakė, kad bendraudamas su sodo kaimynais pailsi, dvasiškai atsigauna. Sode nereikia jokios vaidybos, etiketų, kaklaraiščių, čia viskas nuoširdu, tikra. 2005 metų rudenį paminėjome mūsų kolektyvinio sodo, dabar - sodininkų bendrijos, keturių dešimtmečių jubiliejų, ta proga susirinkimų pievelėje surengėme gegužinę. Keliems sodo veteranams, tarp jų M.Čobotui, įteikėme atminimo dovanėles, šokome, dainavome, ragavome zuikinės trauktinės.

Kai į Lietuvą atvyko garsus rašytojas Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas, M.Čobotas buvo jo vertėjas ir palydovas. Vieną pavakarę garsųjį svečią atsivežė į savo sodo namelį. Mačiau, kaip abu iš lėto vaikščiojo sodo keliuku, paskui nuėjo prie upės ir susėdę ant kranto šnekučiavosi, kol nusileido saulė.

Išrinktas Vilniaus miesto tarybos nariu, jis ketverius metus vadovavo Sveikatos apsaugos, aplinkosaugos, sanitarijos ir higienos komitetui. Jau pats komiteto pavadinimas rodo, kiek daug temų teko nagrinėti, priiminėti sprendimus. Niekas negalės paneigti, kad tuomečiame sostinės gyvenime yra likęs ryškus M.Čoboto pėdsakas.

Pagyvenusių žmonių reikalai

Ir kaip tik tuo metu, per patį visuomeninės veiklos darbymetį, "mūsų sodininkas" susižavėjo dar viena, atrodo, jam pačia artimiausia sritimi. Daug metų jis domėjosi gerontologijos, medicinos mokslo srities, tiriančios žmonių senėjimo priežastis ir reiškinius, problemomis, rašė mokslo darbus, kurį laiką buvo Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis gerontologas. 1995 metais buvo išrinktas Vilniaus TAU, t. y. Trečiojo amžiaus universiteto, rektoriumi. Tame universitete mokėsi, bendravo žmonės, išėję į užtarnautą poilsį.

Jungtinių Tautų Organizacija 1999-uosius paskelbė Tarptautiniais pagyvenusių žmonių metais. Jiems artėjant kilo susidomėjimas trečiojo amžiaus universitetais. Jie buvo įsteigti Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, kituose miestuose. Prasidedant tiems tarptautiniams metams paprašiau "Savivaldybių žinių" žurnalui duoti interviu. Sutartą valandą buvau M.Čoboto darbo kabinete savivaldybės rūmuose, senajame komunistų partijos centro komiteto pastate. Nustebino kabineto trečiame aukšte dydis. Išsiaiškinome, kad mano pašnekovas dirba, sveikatos ir visokias senatvės problemas sprendžia buvusio LKP CK sekretoriaus, vėliau irgi tapusio signataru, Liongino Šepečio kabinete. Jau vien to kabineto dydis bylojo, kokios svarbios jo šeimininko pareigos. Tiesa, kalbėjome ne pačiame kabinete, o už jo esančiame savotiškai privačiame kambarėlyje, sėdėdami ant sofos prie mažo staliuko, gurkšnodami sekretorės paruoštą kavą.

Pasidžiaugė, kad sostinėje jau steigiami pagyvenusių žmonių dienos centrai, kad daugėja senimui skirtų kultūrinių renginių. Pasigyrė, kad jo vadovaujamas universitetas tapo labai populiarus ir turi net 12 fakultetų, kad aukštosios mokyklos noriai skolina patalpas užsiėmimams, kad geri santykiai su jų vadovais, fakultetų dekanais. Tačiau sielojosi, kad centrinė šalies valdžia per mažai rūpinasi senų žmonių gyvenimo ir buities sąlygomis, kad poliklinikose ir ligoninėse beveik nėra gydytojų gerontologų, gerai išmanančių lėtinių senatvės ligų gydymo ypatumus. Tas pokalbis "Trečiasis amžius ir gyvenimo kokybė" buvo išspausdintas "Savivaldybių žiniose" 1999 metų vasario 4 dieną.

Atgulė poilsio

Nors M.Čobotas buvo patyręs gerontologijos specialistas, nors kitus mokė, kaip išvengti ligų, kartą susitikęs skundėsi, jog sunkiai nepagydoma liga serga žmona, kad ir pats pradėjo negaluoti, greitai pavargsta, maudžia širdį.

Tik iš užuojautos, išspausdintos laikraštyje, sužinojau apie jo žmonos mirtį. O karštą 2009 metų rugpjūčio dieną prie Signatarų kalnelio šalia žmonos Martos amžinojo poilsio atgulė ir Medardas. Prie kapo labiausiai sujaudino ne bendražygių kalbos, o grupelės Trečiojo amžiaus universiteto studentų sugiedotas vergų išsilaisvinimo ir vilties himnas iš Giuseppe Verdi operos "Nabukas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"