TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Svarbūs ir išnykę upeliai, ir nuskriausti žmonės

2007 05 12 0:00
Aldonai Žemaitytei kūrybiniame kelyje daug padėjo ir padeda ją suprantantis vyras Antanas Petrauskas.
Asmeninio albumo nuotrauka

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Vilkaviškio rajone, Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose, vilnietė žurnalistė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė teigė: "Kai rinkausi žurnalistiką, turėjau vienintelį norą - ginti žmogų. Jį reikia ginti nuo neteisingos valdžios, gyvenimo neteisybių, skriaudos, padarytos kito žmogaus. Ir jeigu man pavykdavo apginti, sakydavau, kad gyvenu prasmingai."

Kaip sako žurnalistė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, jos kūrybinė branda išsiskleidė dirbant "Literatūros ir meno" savaitraštyje ir jau savarankiškai leidžiant "Dienovidį". Suvalkietiškus darbštaus ir atkaklaus charakterio bruožus atskleidė viena po kitos jai patikėtos

redaguoti knygos. Tarp jų buvo ir tremtinių, politinių kalinių, Sausio 13-osios gynėjų prisiminimai, ir prozininkės Birutės Pūkelevičiūtės dvitomis "Aštuoni lapai", "Devintas lapas", ir knyga apie poeto Bernardo Brazdžionio sugrįžimą į Lietuvą.

Norėtų vis grįžti ir grįžti

- Gyvendama daug metų Vilniuje ir dirbdama žurnalistinį darbą vis ką nors naujo atrandate savo gimtinėje. Pernai net pasiryžote dalyvauti ekspedicijoje, rengiant knygą apie Pilviškių valsčių. Ar dažnai tenka grįžti į tėviškę?

- Mano tėviškė yra Vilkaviškio rajone, netoli Pilviškių miestelio. Višakio ir Šešupės santakoje buvo toks Simokų kaimas. Dabar ten jau beveik nieko nelikę. Visoje apylinkėje savo gražumu išsiskyrusią tėvų sodybą ilgus metus priminė tik vienišas šulinys, bet ir tas dabar jau užverstas. Tada, kai jis dar buvo, pagal mano scenarijų Lietuvos televizijos "Telefilmas" buvo sukūręs dokumentinį filmą "Apraudotieji mūsų namai". Rašiau ne tik apie savo gimtuosius namus, bet ir apie kitų Lietuvos vietovių žmonių išmarintus, sunaikintus, sutryptus gyvenimus. Televizininkai man sakė, kad tas filmas buvo sunaikintas tragiškomis Sausio 13-osios įvykių dienomis,

omonininkams įsiveržus į Radijo ir televizijos pastatą. Man savotiškai graudu, kad jo nebeliko. Filme buvo įamžintas mano tėviškės šulinys, mano pasivaikščiojimai po gimtinės laukus. Taigi dabar sakau: mano tėviškė - visa Suvalkija.

Važiuodama pro Bartninkus mūsų tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškės link, prisiminiau, kaip, tik baigusi vidurinę, tris mėnesius dirbau mokytoja Sausininkų pradinėje mokykloje, pavaduodama ten vieną mokytoją. Buvo žiema, per sutemas, atvažiavusi iš savo Pilviškių į Bartninkus, pėsčiomis žygiuodavau pro Ožkabalius į Sausininkus. Įsidarbinau mokykloje, nes labai norėjau studijuoti žurnalistiką, o anais laikais stojant į šią specialybę reikėdavo turėti darbo stažą. Nesulaukiau to stažo ir jau kitą vasarą nunešiau dokumentus į Vilniaus universitetą lietuvių kalbos ir literatūros studijoms. Dar prisimenu, kaip, palikdama tą mokyklą, apsiverkiau. Apsiašarojo ir

vaikai. Taigi tos apylinkės mano išvaikščiotos, anuomet ten buvo žinomi visi keliai.

Jau sakiau, kad dabar visa Suvalkija tarsi tapo man tėviške: ir laukai, nes visoje Lietuvoje kitų tokių nerasi, ir vienkiemiai, ir kalvos, kurios, artėjant Vištyčio link, vis auga ir didėja, ir šilai, žaliuojantys pakaitomis su lapuočių giraitėmis. Gal amžius kaltas, kad manyje kaupiasi vis didesnė nostalgija šiam kraštui. Vaikystė keistai priartėja prie dabarties, o visas gyvenimas, sakytum, susispaudžia į trumpą laiko tarpsnį. Tą, kas vyko vaikystėje ar jaunystėje, atsimeni, lyg tai būtų buvę vakar.

Suvalkijon vis norėčiau grįžti ir grįžti. Kai grįžtu, atrandu joje tai, ko anksčiau nepastebėdavau.

Griūva akyse

- Grįžtate, ko gero, ne tik mintimis, bet ir su rūpesčiais?

- Labai norėjosi išgelbėti ir prikelti garsios mūsų išeivijos dailininkės, kraštietės Magdalenos Stankūnienės tėviškę Oželiuose. Brolis ir sesuo Stankūnai, gyvenantys JAV, savo tėviškę Oželiuose dovanoja Lietuvai. Bandžiau apie tai kalbėtis ir su Marijampolės, ir su Vilkaviškio savivaldybių valdžia, ir net su Vilkaviškio vyskupijos

ekonomu. Nuvažiavau į Oželius ir vieną, ir kitą kartą. Apėjau sodybą ir mačiau, kad dar daug ką čia galima atstatyti. Tik noro reikia. Unikali klėtis su skliautiniais, labai giliais rūsiais. Didelis gyvenamasis namas su "salkomis". Pastatų rąstai dar tokie tvirti, kad net skamba. Vyskupo ekonomas dalykiškai man paaiškino, kad, norint

prikelti sodybą, reikėtų įdėti nei daugiau, nei mažiau kaip 5 milijonus litų. Net pašiurpau! Man atrodo, kad pakaktų ir milijono. Yra Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Yra ir mūsų Vyriausybės atitinkami fondai. Yra pavienių rėmėjų.

Pritaikius vienkiemį tokiam kilniam tikslui, kaip senelių ar vaikų globos namai, kaip menininkų vasaros plenerai, kaip liaudies amatų centras, rengiantis amatininkų stovyklas ir seminarus, kaip poilsinės švietimo darbuotojams, sodyba sulauktų naujo gyvenimo. Netoli yra Oželių ežeras, miškas, pro kiemą vingiuoja Žvirgždės upelis.

Senas sodas, maumedynas, šimtamečiai ąžuolai - visą šį grožio kampelį sukūrė Jono ir Magdalenos Stankūnų tėvai ir seneliai, ir jį verta išsaugoti, kaip darbščių, grožį mėgusių protėvių paminklą, kaip jų dvasios atminimą. Vieta tarsi tyčia skirta poilsiui, jei nuolat gyventi čia ir neišeitų. Dabar viskas akyse griūva, nyksta, apauga užmiršimo žole. M.Stankūnienė yra Vilkaviškio garbės pilietė, stipriai parėmusi Vilkaviškio krašto muziejų, Marijampolei padovanojusi puikią meno galeriją. Ji nusipelnė, kad pasirūpintume jos tėviške.

Išskirtinė žemė

- Ar daug straipsnių publikavote apie savo vaikystės ir jaunystės kraštą?

- Apie Suvalkiją nemažai rašiau dirbdama "Literatūroje ir mene". Rašiau apie numelioruotus upelius, apie išdraskytus vienkiemius, iškirstus alksnynus, sunaikintus sodus. Man ir dabar kelia begalinį liūdesį tas nusiaubtas peizažas, kai vietoj upelio, kuris tavo vaikystėje buvo pilnas sietuvų su saulėje blyksinčiomis žuvimis, aplink kurį augo gervuogynai ir avietynai, o jis vingiavo per pievas lyg brydė per rasą, dabar randi plyną lauką be medelio, be krūmelio. Randi tik molį ir plynę... Man tai labai skaudi tema.

Dabar, man atrodo, Suvalkija jau atsigauna. Bet Nepriklausomybės pradžią žymėjo laikotarpis, kada kaimo žmonės buvo sutrikę. Matyt, ir žurnalistai, ir politikai padarė klaidą, kad žmonėms jie nerodė gairių, kaip tinkamai ir kryptingai reikia pradėti naują gyvenimą. Daug tenka keliauti po Lietuvą. Suvalkija bene anksčiausiai

pradėjo atsigauti. Suvalkiečiai pirmieji susigriebė, pradėjo atsikurti ūkiai. Vilniaus krašte arba Panevėžio, Molėtų link dar ir šiandien vietomis guli nedirbama žemė. Kas gali būti nykiau už niekieno žemę? Suvalkijoje niekieno žemės beveik nėra. Dar ir

dėl to Suvalkija man išskirtinė.

Reikli redaktorė

- Jums vis daugiau siūlo redaguoti knygų, nors daugelis žino, kad esate labai reikli redaktorė. Šiemet Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos respublikinėje šventėje, vykusioje Suvalkijoje, prestižinę dr. Vinco Kudirkos premiją pelnė jūsų redaguota žurnalistės Aurelijos Arlauskienės knyga "Tomas Šernas: vakar buvo rytoj". Ar tikrai esate "bjauri" redaktorė?

- Tikriausiai. Nemėgstu atmestinio darbo. Man bet kuris darbas turėdavo būti padarytas gerai, to kažkaip sugebėdavau išreikalauti iš savo darbuotojų. Leisdama "Dienovidį", iš anksto mintyse jau matydavau kiekvieno būsimo numerio vaizdą. Ir kiekvieną knygą redaguodama skiriu jai daug laiko. Gal toks perfekcionizmas ir nėra

labai geras dalykas, bet manau, kad knygų autoriams tai tik į naudą.

Deimantas tarp pelenų

- Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi gana neskalsią žurnalistės duoną?

- Rinktis žurnalistiką skatino noras ginti žmogų: nuo valdžios savivalės, piktų žmonių šmeižtų, keršto, pavydo, skriaudų... Ir jeigu man tai pavykdavo padaryti, sakydavau, kad gyvenu prasmingai. Už vieną straipsnį "Nemuno" žurnale 1986 metais, "perestroikos" priešaušryje, mane netgi išmetė iš darbo. Toks buvo kompartijos centro komiteto įsakymas, tad tuometinės redakcijos niekuo nekaltinu. Ir užsidarė visų redakcijų durys. Tada priglaudė Architektų sąjunga - garbė jos buvusiam pirmininkui Anatolijui Rasteikai. Tapau pusiau architekte. Po to pamažu atšilo laikai, vėl grįžau į žurnalistiką.

Niekada net nesvajojau, kad kada nors galėsiu leisti savo laikraštį ir jį kursiu bei tvarkysiu taip, kaip įsivaizduoju ir noriu. Apskritai Lietuvos nepriklausomybė man buvo tokia šventa, kad gal net apakino. Turbūt padariau klaidų, perdaug patikėdama kai kuriais politikais. Maniau, kad dauguma, atėjusiųjų į Nepriklausomybę,

staiga, lyg burtininko lazdele mostelėjus, taps idealistais. Šventas mano naivumas!

Taip nebūna gyvenime. Idealizmą galima palyginti su deimantu, spindinčiu tarp pelenų. Bet šis mineralas labai retas, tad jeigu aptinki žmogų idealistą, brangink jį ir džiaukis tarsi patirtum didelę šventę.

Ir patarėjas, ir barometras

- Dar nieko neužsiminėte apie savo šeimą?

- Žurnalistikoje niekada nebūčiau tiek padariusi, jeigu ne mano vyras Antanas. Turiu labai supratingą gyvenimo draugą. Jis man padeda visokiais gyvenimo atvejais. Padėjo ir kūrybiniame darbe. Perėmė daug buities rūpesčių. Pagaliau jis yra pagrindinis mano kūrybos vertintojas - kaip barometras, parodantis, ar tinkamai elgiuosi. Už tai esu jam labai dėkinga.

Kūrybinis darbas, jeigu jį dirbi sąžiningai, atima nemažai sveikatos. Kai rašydavau "Dienovidžio" vedamuosius, manęs klausdavo: "Kaip gali šitaip greitai, tiksliai ir taikliai parašyti?" Atsakydavau: "Reikia rašyti širdimi." Lygiai taip dabar kalbu su jumis.

- Esate ir pati išleidusi knygą?

- Iš tiesų, esu parašiusi knygą apie Nepriklausomybės Akto signatarą profesorių Kazimierą Antanavičių "Tamsa ištirpsta šviesoje". Tai reiškia, kad šviesa galų gale vis tiek nugali tamsą. K.Antanavičius buvo dramatiška asmenybė. Jis nelabai pritapo prie naujųjų laikų, nepakentė melo ir veidmainystės. Kaip ir profesorius

Česlovas Kudaba, anksti išėjo anapilin. Beje, buvo žmonių mylimas ir labai populiarus.

Užsidavė nelengvą temą

- Kokie jūsų planai dabarčiai ir ateičiai?

- Bibliotekų archyvuose esu surinkusi nemažai medžiagos apie Vilniaus krašto lietuvių žurnalistus ir jų leistą spaudą lenkų okupacijos metais - tarp 1920 ir 1940 metų. Tai nelengva tema, to meto periodika beveik netyrinėta. Laikotarpis nepaprastai sudėtingas, dramatiškas, nes Vilniaus krašte ypač persekiojama, terorizuojama buvo to meto lietuviška spauda. Tuomet Vilniuje dirbę lietuviai žurnalistai šį laikotarpį išgyveno didvyriškai.

- Save jau kuris laikas pristatote kaip nepriklausomą žurnalistę. Kaip susiklostė "Dienovidžio" leidybos tąsa?

- "Dienovidis" buvo mano dvasios kūdikis, ir jo jau niekada nepakartočiau. Nepakartos ir kiti. "Dienovidis" buvo lyg šauksmas tyruose, regint vis tamsėjančią, materializmo dvasios apimtą žurnalistikos padangę. Šiuo metu ir žurnalistika, ir žurnalistai vis labiau bręsta, ryškėja takoskyra tarp rimtosios ir bulvarinės spaudos. Pagal autorinę sutartį dirbu viename leidinyje, rašau ir kitiems. Darbų pakanka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"