TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Svetimi vaikai tapo savais

2008 04 26 0:00
Didelė šeima: Rogeris (kairėje), Kristina, Nicholasas, Alexandra ir Jūratė per viešnagę Kinijoje.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Norėjau jausti savyje gyvybę, bet negalėjau turėti vaikų", - apgailestavo apie savo gyvenimą pasakodama Amerikos lietuvė Jūratė Kazickaitė. Vis dėlto ji užaugino tris vaikus, kuriems nėra biologinė mama.

Su žurnaliste, verslininke ir filantrope J.Kazickaite susitikome per jos viešnagę Lietuvoje. Kalbėjomės gražiuose Kazickų namuose Vilniaus senamiestyje, gurkšnodamos kokakolą. Regis, pokalbis turėjo būti smagus - turtingų išeivių dukrai nereikia vargti, kad uždirbtų kasdienei duonai, ji gali užsiimti tuo, kas labiausiai patinka: labdara, visuomenine veikla, moterišku verslu, rašyti. Tačiau viešumoje visada linksma ir energinga moteris pasakodama apie save prisiminė sunkiausius gyvenimo laikotarpius.

Nelaiminga meilė

Jai ne visada sekėsi asmeninis gyvenimas. "Septynerius metus mylėjau vieną vyrą, - apie ilgai trukusį romaną tyliai prakalbo J.Kazickaitė. - Gyvenome kartu. Bet jis buvo alkoholikas. Labai norėjau jam padėti. Kaip gali palikti žmogų, kai jis sako: "Negaliu be tavęs gyventi. Nusižudysiu." Buvo labai sunku."

Vienintelis būdas nutraukti šį ryšį buvo išvažiuoti kur nors toli. Ir J.Kazickaitė iš Amerikos iškeliavo net į Nepalą. Taip nelaimingas meilės romanas baigėsi.

Skirti vienas kitam

Praėjo nemažai metų, kol J.Kazickaitė rado sau skirtąjį. Apie pažintį su būsimu vyru Rogeriu Altmanu pašnekovė pakiliai sakė: "Atrodo, nuo pirmų minučių Dievulis tarė: "Čia - tavo vyras." Tik ilgai truko, kol vienas kitą suradome."

Kai pora susituokė, J.Kazickaitei tada buvo 39-eri, R.Altmanui - 36-eri. Pašnekovė tikino, kad nors buvo ne jaunuoliai, vienas prie kito nesunkiai prisiderino. "Išsirinkau gerą vyrą, su juo visada buvo labai patogu, - šypsojosi moteris. - Nuo pat pažinties pradžios mes kalbėjome, kaip trokštame gyventi ir ko norime iš gyvenimo."

Jie greitai suprato, kad abu mėgsta keliones, žaisti golfą ir tenisą, iš ryto bėgti krosą, lankytis restoranuose ir šokti, ilgai miegoti.

Paskui paaiškėjo, kad mėgsta panašų maistą. Įsimylėjėliai vienas apie kitą sužinojo daug smulkmenų. Pamažu atsiskleidė, kiek daug jiedu turi bendro.

J.Kazickaitė su vyru gyvena beveik 27 metus, o kalbėjo apie jį, lyg būtų ką tik susipažinusi ir įsimylėjusi. "Rogeris labai mielas, švelnus, jautrus, protingas..." - apibūdino sutuoktinį moteris.

Šeima svarbiau už darbą

Anuomet, kai ištekėjo, J.Kazickaitė nusprendė nebedirbti kasdienio žurnalistinio darbo. Ji norėjo ramesnio gyvenimo. "Jei šeštadienį ar sekmadienį skambina šefas, negali jam pasakyti, kad šiandien nedirbi. Turi eiti. Tačiau toks darbas man labai patiko. Buvo įdomu. Susitikdavau su svarbiais žmonėmis, - pašnekovė aiškino, kuo traukė žurnalistika. - Ištekėti labai netroškau. Bet įsimylėjau. Kai sukūriau šeimą, užsinorėjau vaikų."

Todėl J.Kazickaitė nusprendė pirmiausia rūpintis šeima. Nuo tada straipsnius rašė kaip laisva žurnalistė.

Nuo kūdikystės

Kai moteris suprato, kad niekada nepagimdys kūdikio, nusprendė pasirūpinti svetimais vaikais. J.Kazickaitės ir R.Altmano šeima mielai būtų įsivaikinę mažylių iš Lietuvos, bet anuomet, daugiau kaip prieš 20 metų, neturėjo tokios galimybės. Ir Amerikoje nebuvo lengva tai padaryti. Tačiau sutuoktiniams kantrybės netrūko. Pora eidavo žiūrėti be tėvų globos likusių vaikų. "Jie tokie gražūs, net širdį suspausdavo", - prisimindama atsiduso moteris.

Galiausiai šeimoje vienas po kito atsirado trys mažyliai, nes J.Kazickaitė, pati užaugusi didelėje šeimoje, norėjo turėti daugiau vaikų. Ji iki šiol ryškiai atsimena, kaip ant rankų laikė kūdikius. "Alexandra, kai paėmiau ją iš ligoninės, buvo trijų dienų. Nicholasui - dešimt dienų, o Kristinai - trys mėnesiai. Tad žinau, ką reiškia kūdikį maitinti iš buteliuko, - spindinčiomis akimis pasakojo pašnekovė. - Pamenu, kaip man padavė trijų kilogramų ryšulėlį. Pravėrusi jį pamačiau baltą užsimiegojusį Alexandros veidelį. Iškart pamilau mergaitę. Mane lydėjęs advokatas pasakė: "Ji labai graži."

Kad tik būtų laimingi

Sudėtingiausia buvo, kai atėjo paauglystė. Įvaikiai užsibūdavo mieste, iki paryčių linksmindavosi klubuose. J.Kazickaitė išgyvendavo, kad jie nepakliūtų į blogas kompanijas. Bet kartu su paauglyste baigėsi ir tokie rūpesčiai.

Moteris sakė niekada nerodžiusi, kokią gyvenimo kryptį įvaikiams rinktis. Nė vienas nepanoro tapti žurnalistu, kaip juos užauginusi J.Kazickaitė. Tačiau kiekvienas turi savo siekių ir svajonių. Šeimos jaunėlė - 19 metų Kristina - Šiaurės Karolinos universitete studijuoja reklamą ir viešuosius ryšius. Nicholasas, kuriam dabar 23-eji, dirba įgyvendinant programą "World Science Festival". Vyriausioji atžala, 24 metų Alexandra, yra magistrantė, studijuoja socialinius mokslus. "Tegul jie užsiima, kuo tik nori, - sakė moteris. - Man tik svarbu, kad būtų laimingi."

J.Kazickaitės įvaikiai keletą kartų lankėsi Lietuvoje. "Mano jaunėlei Kristinai čia labai patiko, - džiaugėsi tėvų kraštą mylinti moteris. - Lietuvoje ji sutiko daug jaunų žmonių, stebėjosi, kad visi moka anglų kalbą."

Tarp vienuolių

J.Kazickaitė sakė pati paauglystėje nebuvusi priešgyna. "Mano jaunystė buvo gana sunki. Buvau tyli mergaitė. Svajotoja. Sėdėdavau viena savo kambaryje ir žaisdavau su lėlėmis. Man patiko rašyti. Buvau rimta. Gyvenau savo pasaulyje", - vaikystę ir paauglystę prisiminė moteris. Jūratė buvo labai religinga. Mokėsi katalikiškoje mokykloje, kurioje dėstė vienuolės.

Turėjo tik 10 dolerių

Dabar Kazickų šeima turtinga. Tačiau Jūratė gerai atsimena nepriteklius, kuriuos teko patirti apsigyvenus už Atlanto. "Tėvelis visko pasiekė sunkiu darbu, - sakė J.Kazickaitė. - Iš Lietuvos mūsų šeima išvažiavo, kai man buvo metukai. Vokietijoje gyvenome kaip dipukai. Kai atvažiavome į Ameriką, tėvelis turėjo 10 dolerių, kuriuos laimėjo laive žaisdamas kortomis. Kai jis studijavo universitete, gaudamas mažą stipendiją, mamytė dirbo fabrike. Gyvenimas buvo sunkus. Tačiau tėvelis buvo protingas, turėjo didelių ambicijų, todėl daug ir pasiekė."

Juozas Kazickas vaikams aiškino, kad reikia siekti mokslo, stengtis būti optimistiškiems. Dukra įsiminė tėvo žodžius: "Gyvenimas įdomus. Kiekviena diena yra dovana. Reikia mylėti Dievą. Būti geru žmogumi. Visada sakyti tiesą." J.Kazickaitė teigė, jog išmoko džiaugtis ir būti laiminga. Žino, kad net tamsiausiomis gyvenimo dienomis reikia turėti vilties.

Vietname sužeidė

Mintys apie viltį žurnalistei pravertė 1967-1968 metais Vietname. Šioje šalyje J.Kazickaitė patyrė, kas yra karas. Ji pasakojo, kad tėvas "nebuvo laimingas", sužinojęs, kur susiruošė dukra. "Aš jo ir neklausiau. Man buvo 23-eji, turėjau darbą, pinigų. Tiesiog pasakiau, kad išvažiuoju", - Jūratė tuomet gyveno jau savarankiškai.

Jaunai korespondentei Vietname buvo labai sunku ir baisu. "Nesuprantu, kaip žmonės gali vienas kitą žudyti dėl politinių dalykų. Ten mane sužeidė - veidą, nugarą ir koją. Po to Vietname dar pabuvau du mėnesius, tada grįžau į Niujorką", - prisiminė tragiškus įvykius pašnekovė.

Į Ameriką grįžusiai J.Kazickaitei rūpėjo judėjimai prieš karą, už ekologiją, moterų laisves. Tokiomis temomis ji rašė straipsnius. "Buvo labai įdomūs laikai, mūsų kartai rūpėjo šios problemos", - sakė pašnekovė. Vėliau žurnalistės heroje beveik dvejiems metams tapo Jimmo Carterio žmona Eleanor Rosalyn. "Kai ji kur nors važiuodavo - į Argentiną, Čilę ar kitur, keliaudavau kartu", - pridūrė J.Kazickaitė. Per vieną tokių kelionių žurnalistė ir sutiko savo būsimą vyrą R.Altmaną.

Kaip perkūnas iš dangaus

J.Kazickaitė su šeima gyvena Niujorke. Ji pasakojo, kad vyras R.Altmanas turi savo bendrovę ir konsultuoja kompanijas, norinčias nupirkti kitas bendroves.

Pastaruoju metu J.Kazickaitė straipsnių neberašo. Kartais išspausdina komentarą ar nuomonę. Neseniai jai kilo mintis parašyti romaną. "Visi geriausi sumanymai ateina, kai sportuoju. Kurti romaną sumaniau, kai vieną rytą bėgiojau po Centrinį parką Niujorke, - linksmai pasakojo pašnekovė. - Ši idėja buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus."

Vasario mėnesį 65 metų gimtadienį atšventusi moteris dovanojo sau naują kompiuterį. Prie romano dirba kasdien po penkias valandas ir tikisi jį baigti per pusę metų. Buvusiai žurnalistei nebereikia rašyti, ką pasakė vienas ar kitas pašnekovas, ji pati sugalvoja, ką herojui kalbėti. "Man tai labai patinka", - tikino J.Kazickaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"