TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Svetur gerai, namie - geriausia

2012 10 27 8:55
Aktoriui S.Uždaviniui kūryba Lietuvoje regisi prasmingesnė nei už Atlanto. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Išbandę gyvenimo užsienyje džiaugsmus ir vargus, bet tėvynės šauksmo parvilioti namo lietuviai tiki - emigracija nėra toks blogas reiškinys, kaip piešiama. Jie mano, kad įgavusi neįkainojamos patirties dalis išvažiavusiųjų tikrai sugrįš.

Ar tikrai skalsi lietuvio emigranto svetur valgoma duona? Jos ragavusiems ir namo sugrįžusiems tautiečiams taip neatrodo. Kol geresnio gyvenimo ištroškusieji būriais traukia laimės ieškoti užjūriuose, išminties, žinių ir dvasinių patirčių pasisėmusios asmenybės grįžta namo. Reemigracija kol kas nėra masinė, bet jos daigai teikia vilčių.

Apie paskatas ir priežastis iš užsienio grįžti į tėvynę ir savo gyvenimą kurti čia LŽ pasakojo emigrantų duonos ragavę žmonės, pastaraisiais metais sėkmingai dirbantys Lietuvoje. Aktorius ir režisierius Sakalas Uždavinys, juvelyras Sigitas Virpilaitis, jauni ir entuziastingi vienos internetinės komunikacijos agentūros darbuotojai Gintas Alseika, Ieva Pivoriūnaitė ir mokslininkas, biochemikas Daumantas Matulis savo pavyzdžiu rodo, kad pieno upės kisieliaus krantais randamos ir Lietuvoje, reikia tik noro dirbti.

Nei plano, nei koncepcijos

Režisūros mokslus tolimojoje Kanadoje baigęs aktorius Sakalas Uždavinys prisipažino, kad sprendimas su žmona Silvija emigruoti 1992 metais į Kanadą kilo dėl tuo metu jį apėmusios depresijos. Jam norėjosi kardinaliai keisti profesiją ir gyvenimo būdą. "Pasitaikė tokia galimybė - išvažiuoti, tai ir išvažiavau. Supratau, kad likęs čia įsivelsiu į ką nors nemalonaus. Savo emigraciją pavadinčiau brandesnės jaunystės "bzichu", - pasakojo Sakalas. Pašnekovas teigė, kad į Kanadą išvyko neturėdamas nei aiškaus plano, nei koncepcijos, ką ten veiks. Po dešimties metų suprato, kad stebuklas neįvyko, dvasia nenurimo. 

"Jeigu būčiau neišvažiavęs, gal ir čia būčiau ką nors labai įdomaus nuveikęs. Kita vertus, visą gyvenimą nebūčiau sau dovanojęs, kad to nepadariau. Gyvenu pagal patarlę: "Gailėkis ne to, ką padarei, o to, ko nepadarei." Negaliu sakyti, kad tie dešimt metų buvo prarasti ar praleisti ne taip, kaip reikia", - sakė S.Uždavinys. Aktoriaus įsitikinimu, kiekvienas žmogus turi tobulėti, o gyvendamas svetur jis patyrė ir išmoko tokių dalykų, kurių, likęs Lietuvoje, nebūtų išgyvenęs. "Tarkime, išvažiuodamas mokėjau anglų kalbą, mokiausi S.Nėries mokykloje, kur ji buvo dėstoma sustiprintai nuo pirmos klasės. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) taip pat turėjome puikią anglų kalbos profesorę Liliją Vanagienę. Bet kalba iš tiesų išmokstama, kai ja bendrauji, gyveni ir jauti. Kai gali ja juokauti. Tik tada, manyčiau, galima sakyti, kad esi išmokęs kalbą", - sakė Sakalas. Jis angliškai rašė kursinius darbus ir referatus, studijuodamas Kanadoje režisūrą. Šia kalba apgynė ir magistro darbą.

Vertingas laikas

S.Uždavinys patikino, kad gyvendamas svečioje šalyje nostalgijos tėvynei nejautė. Ilgėjosi tik artimų žmonių, kurie liko Lietuvoje. Pradėjęs dirbti Kanados teatro trupėse, filmavimo aikštelėse, aktorius sakė suvokęs, kad jų darbo kokybė - menka. "Kanada - puikus kraštas. Gyventi patogiai geresnės šalies, ko gero, nerasi. Bet darbas mano srityje - aktorystė, režisūra - man buvo lėkštas. Supratau, kad veiklos kokybės požiūriu Lietuvoje man bus daug geriau", - pasakojo jis.

Aktorius prisipažino, kad sprendimas po dešimties metų grįžti nebuvo labai lengvas. Nusijuokė, kad suprato, jog Lietuvoje iššokęs kaip Pilypas iš kanapių ir sušukęs: "Štai ir aš! Mylėkite ir gerbkite!" entuziazmo iš aplinkinių nesulauks. Todėl grįžęs pirmiausia įstojo į meno aspirantūrą LMTA. Bet darbas vijo darbą, ir karjera, aktoriui grįžus, klostėsi puikiai.

"Galiu atsakingai pasakyti, kad Kanadoje praleistas laikas buvo labai naudingas. Vien kalbos mokėjimas atvėrė savotišką šliuzą semtis žinių. Jau vien tam vertėjo sugaišti laiką", - sakė Sakalas. Emigracijoje jis tapo tolerantiškesnis. Pabuvęs svetimame krašte, kaip teigė, suvokęs, kad rojus Žemėje nėra sukurtas, kiekviena šalis susiduria su savomis problemomis.

"Buvimas ten praplėtė mano horizontą, suteikė išminties ir kantrybės. Pagyvenęs Kanadoje, kurioje stiprios demokratinės tradicijos, supranti, kad žmonės yra atsakingi už šalies gerovę, o ne vyriausybė. Valstybė visada turės tokią vyriausybę arba parlamentą, kokie yra tos šalies žmonės. Todėl neverta rautis plaukų, mes Lietuvoje turime tai, kokie patys esame. Juk ne veltui biblinis Mozė 40 metų savo tautą vedžiojo po dykumą, kol išmirė vergovėje gimusi karta. Vergo mentalitetas turi mirti ir mumyse", - filosofiškai dėstė Sakalas.

Šiomis dienomis filmuodamasis jauno režisieriaus Romo Zabarausko kuriamame filme "We Will Riot" aktorius sakė matantis, kad jaunoji karta Lietuvoje jau visai kita - drąsi, aktyvi. Jauni žmonės - pasaulio piliečiai, kuriems neegzistuoja kalbos ir kultūros barjerai. "Viskas su Lietuva gerai, tiesiog reikia laiko. Spjausiu į barzdą kiekvienam, kuris sakys, kad lietuviai - nieko verti. Dar ir kaip verti, tik duokite laiko, ir jie parodys", - entuziastingai kalbėjo S.Uždavinys.

Pasak jo, galimybė žmogui pažinti kitos šalies kultūrą - lyg nugyventi dar vieną gyvenimą. Patirtis - neįkainojama. Grįžusiojo iš emigracijos nuojauta jam kužda, kad iš šiomis dienomis emigruojančių tautiečių dalis po kurio laiko grįš namo. "Nemanau, kad grįžtų daug žmonių. Iš dešimties gal kokie du. Bet turėkime omeny tai, kad tie du turės ryšius su likusiais aštuoniais. Ne visi jie bus verslininkai ar mokslininkai, bet šiais laikais pasaulis remiasi komunikacija, todėl kuo daugiau mes turėsime ryšių su svetur gyvenančiais saviškiais, tuo geriau. Mano galva, stabdyti bet kokį procesą dirbtiniu būdu - kvaila. Taip ir su emigracija - sudarykime sąlygas tautiečiams grįžti. Vienintelis mūsų šalies išteklius yra žmogus, mes neturime naftos ar anglių. Taigi ir būdas mums išlikti - rodyti dėmesį žmogui. Laisvas žmogus visada turi pasirinkimą, tegu jis renkasi Lietuvą", - kalbėjo S.Uždavinys.

Ten nebuvo miela

Vienas geriausių Lietuvos juvelyrų Sigitas Virpilaitis nesusigundė skalsesniu duonos kąsniu užjūriuose. Nors ne kartą kviečiamas vyko į Ameriką padirbėti itin sėkmingą karjerą Niujorke darančio lietuvio juvelyro Aleksandro Šepkaus dirbtuvėse, šaknų, kaip prisipažino, ten net nesvarstęs įleisti. "Kol nenuvažiavau į Ameriką, gal ir buvo tokių minčių, - pasakojo auksakalys. - Tačiau pabuvęs supratau, kad kūryba ten užsiimti negalėsiu. Ne ta aplinka. Man ten nebuvo miela."

Juvelyras svarstė, kad jauniems, užsienyje mokslus baigusiems žmonėms, kuriems neegzistuoja kalbos ir kultūros barjerai, mąstyti apie gyvenimą svetur gal ir yra prasmės. Tačiau menininkui, kurio gyvenimo tikslas - kūryba, emigracijoje tektų "sudeginti" pačius kūrybingiausius metus siekiant įsitvirtinti. "Yra vienetai menininkų, kurie Lietuvoje tiesiog neišsitenka - kad ir tas pats A.Šepkus, jo kūrybingumas liejasi per kraštus. Bet ir tokiam sunku įsitvirtinti kitur. Padėjo didžiulis darbštumas. Kitiems tenka dirbti nuo ryto iki vakaro kokioje nors firmoje ir kūrybą pamiršti", - teigė pašnekovas.

Juvelyras prisipažino esąs be galo laimingas, kad kurti gali čia, Lietuvoje. Prisiminė, kad, nuvykęs į Ameriką, patyrė kultūrinį šoką. "Ten toks skubėjimas, o čia gali ramiai žiūrėti į debesis, svajoti. Mes turime tokį turtą, kurio patys dažnai neįvertiname. Taip, gyvenimo kokybė Amerikoje yra geresnė. Bet gyventi tokioje ramybėje, kokioje gali gyventi čia, menininkui yra prabanga. Kas to nežino, tiems ir nesakykite, tegu važiuoja", - juokavo S.Virpilaitis.

Pabendravęs su Amerikoje įsikūrusiais lietuvių emigrantais, auksakalys sakė iš jų pasakojimų įsitikinęs, kad pirmieji metai svetur yra gyvenimas ant lagaminų - "rytoj važiuoju atgal". Anot jo, Lietuvoje kiekvienas mūsų turime savo atspirties tašką, šaknį, į kurią remiamės. Išvykus to netenkama ir prasideda "lakstymas". "Jeigu žmogui tai patinka, o iš to dar gimsta kažkoks rezultatas - kūriniai - puiku. Bet dažniausiai yra tiesiog įsiveliama į kažkokius kultūrinius "triukšmus". Kalbu, žinoma, apie meno profesijų žmones", - sakė S.Virpilaitis.

Tai, kad lietuviai keliauja ir apgyvendina svetimus kraštus, juvelyrui nerimo nekelia. "Juk ir graikai apgyvendino įvairias Viduržemio jūros pakrantes. Buvo naujo atradėjai, tyrėjai. Šis faktas yra geras. Gal kas nors iš išvažiavusiųjų atras Lietuvą iš naujo. Ir tai bus taip pat įdomu kaip kitados atrasti Airiją, Norvegiją ar Ameriką", - kalbėjo jis.

Susimaišymas, pasak S.Virpilaičio, sveikas reiškinys. Nuvažiavęs ir pamatęs, kad visur gyvena tokie pat žmonės, dažnas lietuvis atsikrato kompleksų. Kiek iš to išlošiama, prognozuoti menininkas nesiėmė.

Juvelyras S.Virpilaitis tik gimtajame krašte gali semtis įkvėpimo kurti. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka  

Įgauti patirties

Vienoje internetinės komunikacijos firmoje sėkmingą karjerą darantis jaunuolis Gintas Alseika LŽ sakė, kad emigranto duonos ragavo aplinkybių spaudžiamas. Vaikinas mokslus baigė ir darbo ieškoti pradėjo 2009 metais, kai Lietuvoje visu smarkumu siautėjo ekonominė krizė. "Buvau ką tik baigęs mokslus, neturėjau nei patirties, nei praktikos, - pasakojo Gintas. - Per vieną pokalbį dėl darbo gavau patarimą pabandyti produktyviai išnaudoti šį krizinį laikotarpį - pasimokyti toliau ar važiuoti padirbėti į užsienį, kad vėliau, atkakliai siekdamas savo tikslų, jau būčiau labiau pasikaustęs ir lengviau gaučiau darbą Lietuvoje."

Jaunuolis taip ir padarė - išvažiavo į tautiečių pamėgtą Londoną ir įsidarbino vienoje Europos Sąjungos administruojamų institucijų aplikacijų palaikymo specialistu. Dvejus metus sėkmingai darbavosi emigracijoje. "Matyt, kiekvieno žmogaus trauka namo yra labai individuali. Pažinau nemažai lietuvių, kurie Londone sėkmingai dirbo ir gyveno, nesvarstydami galimybės grįžti į tėvynę. Aš - kitoks. Visada tikėjau, kad dirbsiu Lietuvoje. Tačiau stačia galva nenėriau, dar dirbdamas ten susiradau darbą gimtinėje ir tik tada grįžau", - pasakojo G.Alseika.

Jaunas vyras prisipažino, kad jam svarbūs ryšiai su draugais ir artimaisiais, kurie, išvykus svetur, nukenčia. "Esu iš tų, kuriuos traukia namo, - patikino Gintas. - Nemažai mano draugų ir pažįstamų bent jau kol kas patenkinti savo gyvenimu ten. Mokosi, kyla karjeros laiptais ir gerai jaučiasi. Tačiau ir jie vis pamąsto apie grįžimą į Lietuvą. Tiesa, kol kas tai ir lieka tik pamąstymai."

Pasak G.Alseikos, net ir tie, kurie Jungtinėje Karalystėje gyvena iš minimalios algos, gali tai daryti kokybiškiau nei Lietuvoje. Tačiau paties pašnekovo prioritetai nėra vien pilvo gerovė. Gintas visada žinojo, kad savo gyvenimą kurs Lietuvoje. Londone gaudamas bene tris kartus didesnį atlyginimą jis daug nesvarstydamas sutiko grįžti, kai tik tėvynėje rado darbą, kuris jam buvo prie širdies.

"Jaunas žmogus negali tikėtis, kad iš karto jam ims kristi pinigai iš dangaus. Tenka paarti nosimi žemę, norint užsikabinti. Bet tai juk yra normalu", - filosofiškai dėstė jaunuolis. Jis tiki savo jėgomis, kad įdėjęs darbo ir pastangų susikurs sėkmingą karjerą ir gyvenimą ne pasaulio krašte, o tėvynėje. "Ir ten, ir čia reikia dirbti norint gerai gyventi", - nusijuokė vaikinas. Jis tiki, kad dalis emigravusiųjų po kurio laiko grįš į Lietuvą - ir tai bus ta geroji dalis, kuri rūpinasi ne tik sočiu pilvu, bet ir savo gyvenimo perspektyvomis kaupdama įvairialypę patirtį, kurią sėkmingai galės panaudoti tėvynėje.

Dvejus metus Londone G.Alseika sėmėsi patirties, kuri praverčia grįžus dirbti Lietuvoje. /Oresto Gurevičiaus nuotrauka  

Buvo "planas B"

G.Alseikos kolegė Ieva Pivoriūnaitė LŽ sakė, kad ji - tipiška mokslo emigrantė. Mergina į Jungtinę Karalystę, į Niukaslo universitetą važiavo semtis žinių. Baigdama trejus metus trukusias žiniasklaidos ir komunikacijos studijas, pradėjo ieškoti darbo Lietuvoje. "Visada žinojau, kad grįšiu, - sakė Ieva. - Internetu radusi patinkantį darbą, čia grįžau. Tiesa, buvo ir "planas B" - jeigu nebūtų pavykę rasti įdomios veiklos gimtinėje, būčiau kuriam laikui važiavusi į Londoną ir bandžiusi laimę ten. Bet viskas susiklostė sėkmingai."

Ievos prioritetai visada buvo šeima, artimieji, todėl vien dėl materialinės gerovės užsienyje ji sakė net nesvarsčiusi likti ilgam. Mergina mato, kad mūsų šalis atsigauna, vis daugiau jaunų žmonių grįžta iš užsienio, įgavę vertingos patirties, ir dirba gimtajame krašte. "Man patinka Lietuvoje. Nors kartais kiek glumina aplinkinių niūrumas, vis vien mūsų žmonės įdomesni - jie nuodugnesnio mąstymo, ne tokie primityvūs ir materialistai, kokių ten sutikau", - teigė I.Pivoriūnaitė. Ji sakė, kad nesmerkia tų, kurie laimingo gyvenimo ieško svetur. Tvirtino suprantanti, jog ir pačiai gyvenimas galėjo susiklostyti taip, kad galėjo tekti duonos kąsnį užsidirbti emigracijoje.

"Džiaugiuosi, kad turiu gerą darbą Lietuvoje. Bet galėjo susiklostyti kitaip, tada ir aš būčiau iš tų, kurie priversti darbo ieškotis užsienyje", - sakė Ieva. Mergina tiki, kad po kurio laiko didžioji dalis emigravusiųjų grįš į gimtinę. Jos nuomone, vertinga tai, kad lietuviai gali laisvai keliauti, gyventi ir kaupti patirtį svetur, tačiau dažnas ilgainiui suvoks, jog stebuklų nebūna, dirbti reikia visur, o namai yra namai. "Reikia laiko, bet tie, kurių vertybės yra ne tik materialios, tikrai kada nors parvažiuos", - įsitikinusi mergina.

Išsilavinimas, gautas Jungtinėje Karalystėje, I.Pivoriūnaitei padėjo rasti svajonių darbą tėvynėje. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka  

Optimistinis mokslininko žvilgsnis

Dvylika metų Jungtinėse Valstijose itin sėkmingą mokslo ir darbo karjerą daręs biochemikas Daumantas Matulis sakė, kad į Ameriką, būdamas 30-metis, ką tik studijas baigęs jaunuolis, vyko ketindamas pamatyti pasaulio. "Ketinau važiuoti studijuoti į Suomiją, mokiausi suomių kalbos, - prisiminė mokslininkas. - Tačiau susipažinau su vienu nuostabiu profesoriumi iš JAV, jis ieškojo studentų ir būsimų darbuotojų. Pas jį ir nuvažiavau."

D.Matulio karjera už Atlanto klostėsi puikiai, tačiau po 12 metų gyvenimo Amerikoje jis nutarė įgytas žinias taikyti gimtinėje. Prisipažino supratęs, kad pabuvus dar ilgiau jo vaikai užaugtų amerikiečiais. Neatmetė ir patriotinio motyvo, juolab Lietuvoje gyvena ir biochemiko tėvai. "Net mano šefas sakė, kad būtų gražu, jei grįžčiau į tėvynę ir jai atiduočiau savo įgytas žinias. Jo tikslas nebuvo perimti jauną ir perspektyvų mokslininką Amerikai, o jį išlavinti ir paskatinti kurti gimtojoje šalyje", - pasakojo D.Matulis.

Mokslininkas D.Matulis tiki, kad į Lietuvą grįš didžioji dalis emigravusių tautiečių. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka  

Grįžęs į Lietuvą biochemikas pamatė, kad tėvynė atsimainė neatpažįstamai. "Nors daug kas pas mus gana nihilistiškai žvelgia į nueitą kelią, visada akcentuoju, kad po 12 metų grįžau į labai stipriai pažengusį kraštą, kuriame gera gyventi. Ne vien pinigais viskas matuojama. Galimybės Lietuvoje dabar yra puikios", - patikino mokslininkas.

Jis tiki, kad iš emigracijos po 10 ar daugiau metų grįš nuo ketvirtadalio iki pusės išvažiavusių tautiečių. "Priklausomai nuo to, kiek gerės Lietuvos ekonominė situacija, daugės ir reemigruojančių žmonių. Yra šansas, kad grįš kokie 75 proc. išvažiavusiųjų", - optimistiškai prognozavo biochemikas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"