TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Taitietis ilgai žemėlapyje ieškojo Lietuvos

2007 06 09 0:00
Tanaapupa Theophile Sulpice įsitikino, kad egzotiški Polinezijos šokiai Lietuvos publikai labai patinka.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Nenuostabu, kad Vilniaus vandens parke jau dirbančios polineziečių muzikantų ir šokėjų grupės vadovas Tanaapupa Theophile Sulpice iš Taičio, gavęs pasiūlymą šiame parke skleisti polinezietišką kultūrą, sakė ilgai žemėlapyje ieškojęs Lietuvos. Jis turbūt yra iš toliausiai kada nors į Lietuvą atvykęs žmogus.

Galbūt ir mums ilgai tektų ieškoti žemėlapyje Taičio salos, iš kur atvykęs Tanaapupa Theophile Sulpice. Ir net ne kiekviename žemėlapyje ją rastume, nes tai tik viena (bet pati didžiausia) iš Draugijos salų, išsibarsčiusių Ramiajame vandenyje tarp Pietų Amerikos ir Australijos. Šios salos kartu su Tuamotaus, Markizo, Gambjė, Tubuajo salynais (iš viso 118 salų) sudaro Prancūzijos Polineziją.

Theophile puikiai kalba prancūziškai, mat jų salose daug įvairių dialektų, o ir visi polineziečiai tarpusavyje geriausiai susikalba prancūziškai. Taitis kaip ir kitos gretimos salos 1880 metais paskelbtas Prancūzijos protektoratu, o nuo 1958 metų - savarankiška Prancūzijos Polinezijos užjūrio bendrija.

Kažkur prie Rusijos

Prieš išvykdamas atgal į Taitį (Vilniuje pagal sutartį iki metų pabaigos liko dalis jo grupės šokėjų ir dainininkų) Theo mielai atsakė į LŽ klausimus.

- Ką apie Lietuvą žinojote ir manėte prieš čia atvykdamas?

- Kai į mus internetu kreipėsi vandens parko vadovai, prašydami Lietuvoje pristatyti polinezietišką kultūrą, niekaip negalėjome suprasti, kur ta Lietuva. Mus net ištiko savotiškas šokas - Taityje niekada nesame nieko girdėję kalbant apie Lietuvą. Iki šiol koncertuoti vykdavome į dideles šalis - Meksiką, Kiniją, Japoniją, Braziliją, JAV, Čilę, Argentiną. Galima sakyti, esame buvę visame pasaulyje. Lietuvos nežinojome. Kai pagaliau radau ją žemėlapyje, pamaniau, kad tai labai šalta tolima šalis kažkur netoli Rusijos, kad čia gyvena uždari, šalti žmonės. Po koncerto Vilniuje, didžiulėje arenoje, susidariau nuomonę, jog Lietuvos publika labai puiki, atidi, žmonės labai linksmi, simpatiški, iš reakcijos supratau, kad jiems mūsų kultūra patinka. Net nesitikėjau tokio šilto priėmimo. Dabar jau nemanau, kad lietuviai - šalti žmonės.

Pastebėjau ir skirtumų: pas mus svečiams visada dovanojama gėlių, pas jus to nėra.

- Kiek truko jūsų skrydis į Lietuvą?

- Devyniolika valandų iš Taičio į Paryžių, paskui dar tris valandas iš Paryžiaus į Vilnių.

Nesibaigianti vasara

- Ar pas jus dabar vasara?

- Pas mus visada vasara! Jokių kitų sezonų. Taityje visada karšta. Jūra visada 28 laipsnių šilumos. Mums net vandens parkų nereikia - mes ištisus metus maudomės jūroje.

- Ar jūsų sostinė Papeetė panaši į Europos miestus?

- Dabar jau panaši. Modernumas į Taitį atėjo labai greitai. Per pastaruosius trisdešimt metų jis tiesiog "sprogo" mūsų šalyje. Man labai liūdna, kad žmonės praranda savo identitetą, prisirišimą prie savo kultūros. Aš manau, kad modernumą reikia pritaikyti prie savo identiteto, o per naująsias technologijas galima pagarsinti tai, ką gero turime išsaugoję savo kultūroje.

Aš pykstu ant Polinezijos vyriausybės, kad turtingiems pasaulio žmonėms išparduoda vandenyno pakrantes, o į Taitį atvykstantiems turistams lieka vis mažiau laisvų, prieinamų paplūdimių. Tačiau nuvykus į kitas mažesnes salas galima rasti puikių pakrančių.

- Kaip keliaujate iš salos į salą?

- Laivais ir nedideliais lėktuvėliais. Kai kuriose salelėse nėra įprastų uostų, tiesiog iššoki iš laivelio ir brendi per vandenį... Tai mums įprasta, tai vertina ir turistai. Pas mus dar daug civilizacijos nesugadintos gamtos, kuria labai didžiuojamės. Daugelyje salų yra viešbučių turistams, daugiausia - Taityje. Pavyzdžiui, dešimties dienų poilsį Taityje su skrydžiu iš Paryžiaus galima nusipirkti už maždaug 2-3 tūkstančius eurų.

Beveik nuogi

- Jūsų šokėjai ir šokėjos dėvi labai gražius nacionalinius drabužius. Ar su tokiais žmonės vaikšto ir Taičio kaimuose?

- Taip. Daugelyje salų žmonės vaikšto panašiai apsirengę. Moterys mėgsta kokoso plaušo sijonus. Kodėl? Todėl, kad pas mus visada šilta. Pas mus nebūna šalto metų laiko. Taigi polineziečiai negali vaikščioti europietiškai apsirengę. Jie vaikšto beveik neapsirengę. Tai pas mus normalu.

- O sostinėje?

- Kadangi, kaip sakiau, Papeetė jau moderni, žmonės čia vaikšto lengvai apsirengę. Mieste labai daug turistų.

- Kiek sostinėje gyventojų?

- 26 000. O kiek Lietuvoje gyventojų?

- Per 3 milijonus.

- O, tai jūsų labai daug! Mūsų mažiau. Visoje Polinezijoje nesiekia ir milijono - tik 260 000. Polineziečiai XVIII amžiuje buvo beveik išnykę. Ypač sunkūs metai buvo 1747-ieji, kai vyko daug žudynių, karų, epidemijų. Ispanų ir portugalų piratai grobė mūsų moteris, išžudė daug neginkluotų vyrų, išplatino daug ligų. Izoliuotų salelių gyventojams, neturintiems imuniteto europietiškoms ligoms, net sloga buvo mirtina. Po šio sudėtingo periodo visoje Polinezijoje buvo likę tik 523 žmonės. Visi jie gyveno Markizo salose, o, pavyzdžiui, Uapau saloje gyveno tik vienas žmogus. Juos radę prancūzų misionieriai rūpinosi ir gydė, paskui išmokė melstis Jėzui.

- Kokia religija vyrauja Taityje?

- Dabar - protestantų ir katalikų. Senovės religiją misionieriai seniai uždraudė. Uždraudė mūsų dievą Tikį (kiekviename salyne Tikis šiek tiek skirtingai vaizduojamas). Mes negalime ant jų pykti, nes buvo daug ir blogų dalykų, pavyzdžiui, kanibalizmas. Dabar mes iš savo senosios religijos, kultūros imame tai, kas joje yra gero.

Dar labai daug žmonių išpažįsta ir senąją religiją. Nors katalikybė irgi labai populiari, bet, pavyzdžiui, ir aš nematau skirtumo, kodėl labiau reikia tikėti Jėzumi Kristumi, o ne mūsų senuoju dievu Tikiu. Tai juk mūsų kultūra, atėjusi iš labai seniai. Mes gaiviname šią savo kultūrą, bet ant nieko nepykstame, kad šalia jos atsirado ir kitų religijų. Tai veda modernumo link.

Šoka prezidentams

- Kaip dabar žiūrima į prancūzus jūsų šalyje? Nėra neigiamos nuostatos, kad tai - jūsų buvę kolonistai? Ar jums laisvai leidžiama plėtoti savo kultūrą?

- O taip! Mes kasmet liepos 14-ąją per Prancūzijos nacionalinę šventę Paryžiuje prezidentui parengiame po spektaklį. Šokome ir dainavome Jacques'ui Chiracui. Dabar esame pakvieti šokti pas naująjį prezidentą Nicolas Sarkozy.

Turime Prancūzijos pilietybę ir galime laisvai be vizų keliauti po pasaulį. Tačiau apie 10-15 proc. gyventojų nenori Prancūzijos pilietybės, jie tiesiog be jos ir be pasų gyvena Polinezijoje. Jie mano, kad taip labiau išsaugos savo identitetą. Aš irgi esu už savo kultūros išsaugojimą, ją populiarinu, bet esu ir už Prancūziją. Ji mums dabar daug duoda, padeda plėtoti naująsias technologijas, edukacines programas. Polinezija ir Prancūzija turi bendrą istoriją, kurią reikia vertinti.

Be to, prancūzai mums suteikė žmogaus teises. Jų dėka mes tapome lygiaverčiais žmonėmis. Į mus dabar niekas nežiūri kaip į laukinę kanibalų tautą.

Senoliai - kanibalai

- Įdomu, iki kurio amžiaus pas jus buvo populiarus kanibalizmas?

- Iki XVIII amžiaus vidurio. Mano senelės senelis buvo paskutinis žmogienos valgytojas. Tai mūsų tautos istorija, ir mes ją turime žinoti.

- O moteris kanibalai valgė? Ar tik vyrai vyrus?

- Viską valgė! Ir, kaip pasakojo senelė, tai visai skanu. Iš tatuiruočių raštų gentys atskirdavo kitų genčių žmones. Savo gentainių nevalgė. Tik svetimus.

- Jūsų dievas Tikis skulptūrose vaizduojamas iškištu liežuviu. Jūsų šokėjai vyrai taip pat šokdami iškiša liežuvį. Ką tai reiškia?

- Tai labai senas ritualinis ženklas. Liežuvis iškišamas pasisveikinant su kitos genties nariu prieš nukertant jam galvą. Tai savotiškas gąsdinimo ženklas. Šokant ritualinį karo šokį - haka - priešams taip pat rodomas liežuvis (jie taip gąsdinami).

Be to, haka šokių yra įvairių (keletas šokama ir vandens parke). Pavyzdžiui, haka-tatu šokamas prieš tatuiruotės darymą norint numalšinti tatuiravimo skausmą (pas mus jis daromas ir dabar niekaip nemalšinant skausmo, su ryklio dantimi). Taip išreiškiama pagarba Tikiui. Įsivaizduokite, kad skausmingas viso kūno tatuiravimas trunka beveik mėnesį. Pas mus visi polineziečiai vyrai ir dabar labai tatuiruoti. Moterims leidžiama tatuiruotis vieną kūno pusę. Norėdami iškęsti tą skausmą, jie šoka ritualinius šokius prašydami stiprybės. Vienas privalomų šokio gestų - liežuvio kaišiojimas.

Pas mus tatuiruotės daromos ne dėl grožio, kaip populiaru tarp europiečių. Mums tai senosios mūsų kultūros išraiška. Be to, kiekvienas motyvas ką nors reiškia, pavyzdžiui, driežai reiškia žinią, vėžlys - meilę. Ir ne pats žmogus nusprendžia, kokį raštą tatuiruotis. Raštus parenka tatuiravimo meistras - Turuka. Tai svarbus bendruomenės žmogus, kurio visi klauso, jis sprendžia, kas kokiam žmogui tinka. Mūsų kultūroje Turuka - gerbiamas aukšto rango žmogus, tarsi žynys, kuriuo liaudis tiki. Kadangi Taityje senovėje nebuvo rašto, kultūra plito per tokius žmones, kuriais visi tikėjo.

- Kokie pagrindiniai Taičio simboliai?

- Juodieji perlai, mūsų šokiai ir įvairių gyvų gėlių girliandos. Polineziečiai girliandoms naudoja tokias gėles, kokios paplitę toje saloje. Kai kurių Europoje apskritai nėra, tad aš net nežinau, kaip jas prancūziškai pavadinti. Girliandas mes visada dovanojame svečiams. Išvažiuodami jie jas turi išmesti į jūrą - kad vėl sugrįžtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"