TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tarp kalėjimo sienų užsimezgusi bičiulystė

2008 10 25 0:00
Koncertuodamas Lukiškių kalėjimo salėje, prancūzų muzikantas B.Cantat į sceną pakvietė direktoriaus pavaduotoją J.Malaškevičių.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Prancūzų kalba ir troškimas bendrauti su žmonėmis suvedė lietuvį Joną Malaškevičių, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotoją, ir prancūzų dainininką Bertrand'ą Cantat. Ši pažintis ir draugystė teisininkui - viena iš daugybės įdomių patirčių, dėl kurių darbo kalėjime jis nekeistų į jokį kitą.

Prieš penkerius metus populiarus Prancūzijos roko grupės "Noir Desir" lyderis B.Cantat už draugės, besifilmavusios Vilniuje garsios aktorės Marie Trintignant nužudymą buvo įkalintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojas J.Malaškevičius baigia rašyti knygą apie prancūzą, kurio meilės romanas pasibaigė taip nelemtai.

Repetavo kartu.

Galima sakyti, kad dėl lietuvio ir užsieniečio pažinties "kalta" prancūzų kalba. Kalėjime J.Malaškevičius vienintelis ją mokėjo, todėl tapo dainininko "globėju", net artimai susidraugavo su Prancūzijos žvaigžde, kartu koncertavo kalėjimo salėje.

"Pirmuosius tris mėnesius jam buvo depresija. Einant laikui, atsigavo. Man kilo mintis: kodėl jam nepagrojus, būtų gera repeticija. Iš Prancūzijos B.Cantat atsiuntė gitarą, aš pasilikdavau po darbo, nusivilkdavau oficialius drabužius, lįsdavau į džinsus, užsidarydavome klubelyje ir vieni repetuodavome po dvi, tris valandas", - pasakoja J.Malaškevičius, kuris ne tik skambina gitara, bet ir turi stiprų balsą.

Tik prieš išvykdamas B.Cantat išdrįso pagroti kitiems įkalintiesiems, kalėjimo darbuotojams, tada ir Joną į sceną kvietė. Nors roko muzikantas nenorėjo niekam apie tai skelbti, jo brolis vienam prancūzų žurnalui už apvalią sumelę pardavė nuotraukas iš kalėjimo. Taip Lukiškių kalėjimo ir B.Cantat "paslaptis" tapo vieša.

Prieš ketverius metus dainininkas buvo perkeltas kalėti į Prancūziją, o prieš metus paleistas į laisvę. "Anuomet labai šiltai atsisveikinome. Džiaugiuosi, kad jis buvo paleistas lygtinai. Pagal būdą šis žmogus - visai ne nusikaltėlis, tiesiog nutiko nelaimė. B.Cantat - talentingas kūrėjas", - pasakoja teisininkas.

Prancūziškas "pragaras"

Paties J.Malaškevičiaus būdas - kaip menininko ir psichologo. Pagal profesiją - teisininkas. Pagal prigimtį - dzūkas. Mat abu tėvai dzūkai, pedagogai. Mama dėstė prancūzų kalbą.

Jauni specialistai gavo siuntimą į Klaipėdą, ten "ąžuolėlis" ir gimė. Jonas mokėsi dailės mokykloje. Paskutiniais mokymosi metais iškilo dilema, ką studijuoti - dailę ar teisę. Buvo beveik apsisprendęs stoti į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar - Vilniaus dailės akademija). Buvo nusižiūrėjęs taikomosios dailės arba dizaino specialybes. Tačiau tuomet suveikė pragmatiškas protas - sprendimas apsisuko 180 laipsnių kampu, vaikinas nusprendė rinktis teisės studijas Vilniaus universitete. "Aš - ne iš teisininkų dinastijos. Daviau 20 proc., kad įstosiu", - prisimena J.Malaškevičius.

Vaikinas mėgo istoriją, su mielu noru rašė rašinius laisvomis temomis, bijojo tik užsienio kalbos. Todėl paskutinius metus pasidavė mamos muštrui. Kai galų gale įstojo į Teisės fakultetą, prancūzų kalbą vyrui pradėjo dėstyti mamos mokinė. Jonas trynė delnus: "Bus protežė, galėsiu nesimokyti prancūzų kalbos, tinginiauti." Kartą praleidęs paskaitą sulaukė skambučio iš Klaipėdos. Mama klausė: "Kas dedasi? Kodėl nelankai prancūzų kalbos?" Po pokalbio jaunuolis kaip šilkinis visus ketverius metus į prancūzų paskaitas vaikščiojo, tikrą "prancūzų pragarą" išgyveno. Užtat iki dabar laisvai susikalba, puikiai supranta šią kalbą.

Teisės studijos ir muzika

Dvejus pirmuosius studijų metus jis buvo universiteto kultūros klubo pirmininkas, turėjo laisvą paskaitų grafiką. "Buvau "prie meno". Ir dabar tėvai kartais kaip į paplaukusį pažiūri", - neslepia kalėjimo direktoriaus pavaduotojas.

Tuo metu grojo, dainavo, bandė rašyti apsakymus. Koncertai, spektakliai, teisininkų dienos... Kada mokytis? Teko rinktis - ar studijuoti, ar studentauti. Trečiame kurse Jonas apsisprendė studijuoti, išėjo iš klubo ir kibo į mokslus. Vis dėlto sukūrė grupę, kurioje kartais muzikuodavo ir Jono bendramokslis Egidijus Kūris, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas.

Grupės draugai susitinka kiekvienais metais. Dabar kaip tik sprendžia, kur šiemet susirinks. "Grupė draugiška, visi paprasti, dabar vieni - advokatai, kiti - teisėjai, treti - kalėjime dirba", - juokiasi J.Malaškevičius.

"Geriau būk advokatas"

Baigęs universitetą jaunas specialistas buvo išgrūstas į Panevėžį, nors po mokslų planavo grįžti į Klaipėdą. Tuo metu sukūrė šeimą - vedė bendrakursę, taip pat teisininkę. "Su Tina susipažinome idiliškoje aplinkoje - kolūkyje raudami runkelius, - J.Malaškevičius prisimena trečią kursą, rugsėjo mėnesį. - Tamsiaplaukė simpatiška panelė. Pažiūrėjau, pažiūrėjau... Ir užsidegė ugnelė."

Jau 25 metus jiedu gyvena kartu. Pykstasi, džiaugiasi - viską ištveria.

Panevėžyje vyras dirbo tardytoju, dabar vadintųsi tyrėjas. Tardyti nusikaltėlius teisininkui labai nepatiko. Ir tuometinė prokurorė jam sakydavo: "Geriau tau dirbti advokatu. Kai žiūriu tavo tardymo išvadas, matau, kad labiau ieškai, kaip žmogų išteisinti, o ne kaip apkaltinti." Jei kaltė neįrodoma, J.Malaškevičiui nekildavo ranka rašyti, jog žmogus kaltas.

Šešis kartus jis ėjo pas Vidaus reikalų ministerijos Tardymo skyriaus viršininką, prašė būti paleistas iš darbo. "Penkis kartus jis mane išgrūdo iš kabineto. Siūlė dirbti ministerijoje, centriniame aparate; kai nesutikau, rėkė. Šeštą kartą atėjau - juokėsi. "Gerai, Malaškevičiau, išleisiu tave, bet prašysies atgal - nepriimsiu", - prisimena teisininkas.

Tada vėl reikėjo rinktis. Vyras galėjo tapti juristu tuometinėje Kuro aparatūros gamykloje, dėstyti universitete arba mokymo centruose ar eiti dirbti į kalėjimą. Pasirinko kalėjimą - pasirodė įdomiausia. Visus tuos darbo metus gaudavo įvairių pasiūlymų keisti užsiėmimą, bet vis likdavo.

Baisu ir drėgna

Prisimindamas sovietmetį, apie 1986 metus, J.Malaškevičius piešia niūrų kalėjimo vaizdą. Jis siūlo įsivaizduoti: 8 kvadratinių metrų kameroje (kiek didesnė nei sovietiniais laikais statytų namų virtuvė - aut.) kalėjo 4 nuteistieji. Patalpėlė baisi, drėgna. Duryse - maža akutė. Kameroje nieko nėra - tik gultai. Maistas - košė, iš vandens išvirta sriuba, arbata. Buvo radijo taškas, galėjai klausytis Lietuvos pirmąją programą ir vieną rusų. Knygos - suplėšytos, banalios. Laikraščių kaliniai praktiškai negaudavo. "Įsivaizduokite - dešimt metų sėdėti tokioje kameroje. Iš žmogaus tampi žvėrimi", - užsidegęs kalba entuziastas.

Kaliniai - geri psichologai

J.Malaškevičius laimingas, kad dirba kalėjime. Grynas teisininko darbas - sausas: straipsniai, kodeksai, aktai. Jis, kalėjimo direktoriaus pavaduotojas, dirba teisinį, socialinį, psichologinį darbą, bendrauja su žiniasklaida, visuomene. Sunku patikėti, bet psichologai ir socialiniai darbuotojai taip pat labai nori dirbti kalėjime, visi etatai užimti, net šiokia tokia specialistų eilė susidariusi. Nori ne dėl atlyginimų dydžio, o todėl, kad įdomu.

Kas ketvirtas įkalintasis pažįsta direktoriaus pavaduotoją - žino, kad jam geriau nemeluoti. Kai Jonas, būdamas jaunas ir "žalias", tik atėjo dirbti į kalėjimą, susidūrė su kaliniais - gerais psichologais. "Jie pradeda taip šnekėti, kad tau akys nuo ašarų sudrėksta. Patiki, kad įkalintieji teisūs, kad jie čia skriaudžiami. Pasirodo - tai yra superaktorystė", - patirtimi dalijasi J.Malaškevičius. Yra tokių pavojingų nusikaltėlių, kurie kalėjime su pertraukomis praleidę 25 metus, bet atrodo kaip inteligentai: plaukai pražilę, su akinukais, kalba ypač taisyklingai, žodynas puikus, dėmesingai išklauso pašnekovą, nesiginčija. "Jei pamatytumėte gatvėje, palaikytumėte garbiu profesoriumi. O jis - recidyvistas, vos išėjęs į laisvę vėl ką nors "susuka" ir grįžta į kalėjimą, nebemoka prisitaikyti prie visuomenės", - pasakoja teisininkas.

Grubiais cinikais nevirsta

Nerašyti įkalintųjų įstatymai J.Malaškevičiui kartais kelia pagarbą. Jie negali vogti vienas iš kito, turi būti nusiprausę, nusiskutę, švarūs, nublizgintais batais. Nevalia vienas kito iškeikti, net tokiais žodžiais kaip "durnius" ar "kvailys", tai - didelis įžeidimas.

"Kalėjimo sienos grūdina", - vėl apie save kalba pašnekovas. Jis pastebi, kad dirbdamas kalėjime vis mažiau bijo, labiau vertina žodžio laikymąsi, tampa vyriškesnis. Anksčiau vyravo nuomonė, kad kalėjime dirbantis žmogus virsta grubiu ciniku. J.Malaškevičius su tuo nesutinka. "Iš mūsų darbuotojų reikėtų pasimokyti tolerancijos ir mandagumo. Man pačiam keista, kodėl taip yra", - tikina direktoriaus pavaduotojas.

Žmona Tina būtų raginusi vyrą nebedirbti tokio darbo, jei matytų neigiamus pokyčius. Įvyko atvirkštinė reakcija: anksčiau vyras buvo niūresnis nei dabar, gal tik juokeliai "riebesni".

Trumpai

J.Malaškevičiaus mintys apie save, draugystę, darbą kalėjime Ninos Barboros knygoje "Autoportretai":

* Gimiau 1961 metų birželio 24 dieną per Jonines, todėl ir esu Jonas.

* Vertinu tikrą draugystę - ne "šiaudinę". Gerai turėti kelis tikrus draugus, kurie neišduos nelaimėje. Manau, kad tas, kuris sako turįs daug draugų, klysta - pusė jų yra "šiaudiniai". Tikrų draugų - vienetai. Jie patikrinti laiko.

* Jeigu kas mano, kad darbas kalėjime neteikia nieko įdomaus, galiu pasakyti, kad anaiptol - tai įdomus, grynai psichologinis darbas. Kartais įdomiau dirbti čia nei teismuose, prokuratūroje ar kažkokiose firmose. Jei jaunystėje kas nors būtų pasakęs, kad dirbsiu kalėjime, turbūt būčiau parpuolęs ir negreit atsikėlęs.

* Stengiuosi būti toks, koks buvau prieš dvidešimt metų. Jeigu galima, mėgstu nesiskusti. Mėgstu tamsius akinius, gerą motociklą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"