TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tarp Lietuvos ir Norvegijos švytuojantis profesorius

2016 10 05 6:00
Gediminas Karoblis: "Šiemet lietuvių mažuma Norvegijoje aplenkė švedų mažumą. Dabar esame antra didžiausia šios šalies mažuma po lenkų." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Noras susigrąžinti išvykusius į užsienį lietuvius yra atgyvenęs. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje tampa normalu „švytuoti“ tarp dviejų šalių. Tad užsienyje gyvenančius lietuvius reikėtų siekti ne susigrąžinti, o aktyviau įtraukti į šalies gyvenimą. Deja, mūsų valstybė neretai atstumia savo tautiečių iniciatyvas.

Kuo skiriasi užsienyje dirbantis, tačiau į Lietuvą nuolat grįžtantis žmogus nuo to, kuris dirba tarptautinėje kompanijoje ir kuria produktą ne Lietuvai? Ar į užsienį išvykęs žmogus indėlį kuriant Lietuvos gerovę gali įdėti tik paklusdamas radikaliam reikalavimui fiziškai būti tėvynėje?

Tokius klausimus kėlė apie lietuvių bendruomenę Norvegijoje interviu „Lietuvos žinioms“ pasakojęs Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybos pirmininkas Gediminas Karoblis.

Bendruomenė plečiasi

– Norvegija tebėra tarp šalių, į kurias emigruoja daugiausia lietuvių. Pavyzdžiui, pernai į šią šalį išvyko 2866 lietuviai, 2014 metais – 2631, 2013 metais – 3005. Per penkerius metus šis skaičius pasiekė 15 494 – panašiai tiek 2013 metais Palangoje buvo gyventojų. Ar jūs Norvegijoje jaučiate gana dramatiškai augant lietuvių bendruomenę?

– Be abejonės. Pagal oficialią statistiką, Norvegijoje kaip nuolat čia gyvenantys užsiregistravę 37 tūkstančiai. Šiemet lietuvių mažuma Norvegijoje aplenkė švedų mažumą ir dabar yra antra didžiausia šios šalies mažuma po lenkų. Mums, Norvegijoje esantiems lietuviams, ši statistika labai džiugi, vis dažniau girdima sava kalba – ne tik gatvėse, bet ir įstaigose. Susikūrusi gera aplinka: žmonės bendrauja, kartu švenčia, pas lietuvius galima net savo reikalus sutvarkyti – automobilį susiremontuoti arba į grožio saloną nueiti. Lietuviškų cepelinų mūsų mieste dar nėra, bet latvių restoranas bandė juos gaminti. (Juokiasi.) Tai taip pat reiškia galimybę nenutautėti. Nors vaikai mokosi norvegiškose mokyklose, bet taip pat yra daug įsteigtų lietuviškų mokyklėlių.

Be to, šioje šalyje veikia jau ne tik didžiausia Oslo lietuvių bendruomenė – per penkerius metus lietuvių bendruomenių organizacijos buvo steigiamos įvairiuose Norvegijos regionuose. Ten taip pat gyvena daug tautiečių, taigi padedame, kad jie nesijaustų vieniši.

Tiesa, statistiką reikėtų vertinti atsargiai. Pavyzdžiui, kartą nusprendžiau balsuoti grįžęs į Lietuvą. Tada sužinojau, kad turiu deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje – nesvarbu, kad čia esu tik trumpam. Taigi taip ir padariau. O po dviejų savaičių vėl deklaravau išvykimą, ir šis faktas nugulė į statistiką. Įsivaizduokite, kaip tai gali iškreipti skaičius, jeigu daug žmonių deklaruoja savo gyvenamąją vietą dėl įvairių oficialių priežasčių: imdami paskolą ar ką nors pirkdami.

– Sakote, Norvegijoje steigiamos lietuviškos įmonės, galima gyventi savo tautiečių apsuptyje. Visa tai labai pozityvu, bet ar gyvendami lietuviškoje aplinkoje žmonės neatsisako integruotis į Norvegijos bendruomenę?

– Geras klausimas, bet tai labai priklauso nuo žmogaus. Pirma, Norvegijoje yra akivaizdus slenkstis – kalba, jis anglakalbėse šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje, lietuvių bendruomenėms nėra toks reikšmingas – anglų kalbą moka daugiau žmonių, ją greičiau ir išmoksta. Vis dėlto laikui bėgant lietuviai Norvegijoje supranta, kad reikia mokytis norvegų kalbos ir įsitraukti į vietos gyvenimą. Tai, tiesa, skirtingos kartos priima nevienodai – vaikai jau darželiuose ir mokyklose išmoksta kalbą.

– Norvegijoje turite rimtą darbą – dėstote universitete, taip pat vadovaujate Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybai. Kas jus labiausiai motyvuoja imtis šios veiklos?

– Kai įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, mačiau, kad be lietuvių išeivių jis tikrai nebūtų atsikūręs. Išeivijos įnašas ir pagalba man padarė labai didelį įspūdį, pats iš jos esu tikrai daug gavęs. Pamaniau, kad situacija tarsi apsivertė: aš važiuoju dėstyti į Norvegiją, ir tai yra būdas tęsti tai, kas vyko po Antrojo pasaulinio karo, daugiausia JAV ir Vokietijoje, kur būrėsi senosios lietuvių bendruomenės. Tai man stipriausia motyvacija. Kita motyvacija – paprasčiausias noras bendrauti. Žinoma, bendruomenė – tai ne tik smagūs vakarėliai, bet ir atsakomybė. Manyčiau, daugelį labai stipriai motyvuoja vaikai – noras, kad jie išlaikytų lietuvybę. Tėvai labai jaučia vaikų perėjimą į norvegišką gyvenimo būvį. Svarbu ir tai, kad Norvegijos tvarka aktyviems žmonėms užtikrina paramą – iniciatyvas labai stipriai remia savivaldybės.

Stiprėja savitarpio pagalba

– Nors statistika rodo, jog absoliuti dauguma iš Lietuvos išvyksta dėl ekonominių priežasčių, vis daugiau kalbama apie tai, kad sprendimą emigruoti lemia ir socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, netikėjimas ateitimi ir pan. Kokias priežastis jūs matote bendruomenėje? Ar ten atvykusių tautiečių motyvai kuo nors skiriasi nuo emigracijos į kitas šalis priežasčių?

– Manyčiau, kad nesiskiria. Yra įvairios žmonių grupės, taigi ir jų priežastys skirtingos. Dėl vienų priežasčių dirbti į kitas šalis važiuoja mokslininkai, o dėl kitų žmonės vyksta į fabrikus. Taigi apibendrinti išvykimo priežasčių turbūt nereikėtų.

– Ar stebėdamas gausėjančią lietuvių bendruomenę matote kokias nors išskirtines šio reiškinio tendencijas?

– Tendencija galbūt yra ta, kad žmonės čia daug geriau įsikuria ir gali padėti kitiems. Prieš penkerius metus pirmiesiems į mažesnius miestus atvykusiems lietuviams reikėjo patiems viską atrasti. Dabar keliai nutiesti, bendruomenė nukreipia tinkama linkme. Tai didžiausias pokytis, nes anksčiau tokios palankios terpės nebuvo. Tiesa, dalis čia anksčiau atvykusiųjų truputį izoliuojasi, saugosi, nes yra ir bėdų, susijusių su nusikalstamumu – daug lietuvių Norvegijos kalėjimuose. Tai liūdnas dalykas. Tačiau ši bėda, manyčiau, traukiasi. Prieš dešimt metų žmonės labiau bijojo atsiverti ir bendrauti.

– Ar palankios sąlygos kurti verslą Norvegijoje?

– Manyčiau, kad aplinka kurti verslą, taip pat smulkųjį, labai palanki, tik reikia daug žinių. Norvegijoje tiek savivaldybių, tiek aukštesniu lygmeniu siūloma labai daug priemonių ir pagalbos jį pradedant. Tačiau daugelis žmonių tiesiog nežino visų galimybių ir dėl to labai nukenčia. Tačiau situacija gerėja, nes stiprėja tarpusavio pagalba.

– Kaip, jūsų požiūriu, gyvenimas Norvegijoje pakeitė lietuvius?

– Žvelgiant apskritai, Norvegijoje viskas vyksta šiek tiek lėčiau, nėra tokio streso kaip Lietuvoje ar kitose šalyse. Ir lietuviai ten gyvendami daugiau atsipalaiduoja. Tai lemia saugumo jausmas, kai žmonės tiki, kad viskas eina gerai, net ir nepaisant to, kad valiutos kursas per trejus metus dėl naftos kainų pasikeitė gana drastiškai.

Atgyvenęs mąstymas

– Norvegijos valstybės pozicija dėl atvykėlių palanki, o kaip visuomenė priima svetimtaučius, ar nėra diskriminacijos užuomazgų?

– Mano žiniomis, situacija tikrai nėra tokia, kokią girdime esant Anglijoje dėl „Brexit“. Norvegai daug tolerantiškesni. Diskriminacija ir netgi smurtiniai atvejai gali būti nebent pavieniai. Be abejo, imigracija – ne tik lietuvių, bet ir apskritai gyventojų iš kariaujančių Artimųjų Rytų kraštų – vienas aktualiausių klausimų Norvegijoje. Tačiau dauguma vietinių, kiek man tenka susidurti, labai palankiai į tai žiūri – skirtingai nei, pavyzdžiui, Švedijoje, kur įtampa didesnė ir į valdžią ateina radikalios partijos. Neatrodo, kad Norvegijoje iškiltų tokia partija, bent jau kol kas.

– Lietuvoje tarp politikų bemaž madinga kalbėti apie emigracijos masto mažinimą ir išvykusių lietuvių susigrąžinimą. Kaip vertintumėte jų pastangas ir priemones – ar apie jas girdėti Norvegijoje?

– Manau, kad šita diskusija yra per daug radikalizuota ir orientuota į priešybes. Atrodo, kad jei žmogus išvažiavo, jo fiziškai Lietuvoje nėra, tai jį reikia susigrąžinti, fiziškai įstatyti į Lietuvos ribas, ir jokių tarpinių variantų negali būti. O kaip dėl žmonių, kurie švytuoja pirmyn ir atgal, t. y. padirba užsienyje ir keliems mėnesiams grįžta į Lietuvą? Ar jie išvažiavę, ar neišvažiavę? Toks pat klausimas kyla ir dėl virtualios migracijos. Jeigu žmogus savo intelektą skiria įmonei, kuri dirba ir kuria produktus ne Lietuvai ir ne Lietuvoje, o jis pats čia yra tik vartotojas, – ar jau viskas gerai? Bet jeigu jo protas ir darbas neprisideda prie Lietuvos gerovės? Situacijos yra labai įvairios, todėl kyla klausimas, kas yra tas susigrąžinimas? Ar kas nors galvoja, kaip susigrąžinti tuos, kurie dirba pasaulinėse kompanijose?

Aš į Lietuvą sugrįžtu per doktorantūros darbų gynimą. Mokslininkai ir kitose srityse dirbantys žmonės, globalios Lietuvos lyderiai daug išmoko įvairiose pasaulio vietose, jie nori ir gali šį tą duoti Lietuvai. Tik nereikia nereikia reikalauti grįžti – tai labai atgyvenęs mąstymas.

– Galbūt tuomet valstybė turėtų ieškoti daugiau priemonių ne kaip susigrąžinti išvykusius, o įtraukti juos į Lietuvos gyvenimą ir skatinti palaikyti ryšį su tėvyne?

– Taip. Iš Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pozicijų galiu pasakyti, kad šiuo klausimu gana sėkmingai sekasi bendradarbiauti su Švietimo ir mokslo ministerija. Nors jos skiriama parama nėra tokia didelė kaip, pavyzdžiui, Lenkijos valdžios skiriama parama lenkiškoms mokykloms užsienyje, bet ji auga, ir šis procesas yra labai pozityvus. Pavyzdžiui, teikiama parama vaikams, iš užsienio atvykstantiems į vasaros stovyklas. Juk labai svarbu, kad jie kalbėtų lietuviškai ir pabūtų aplinkoje, kurioje nėra šnekančiųjų norvegiškai. Dar galime pasidžiaugti, kad pradėjome daugiau bendradarbiauti ir su Vidaus reikalų ministerija dėl prekybos žmonėmis prevencijos. Tačiau antai santykiai su Kultūros ministerija yra nepaprastai sunkūs – įvairiuose projektuose ji tiesiog neleidžia dalyvauti organizacijoms, kurios nėra registruotos Lietuvoje, ir tai yra esminis stabdys. Ministerijų valdininkų požiūriai skiriasi.

– Taigi reikėtų bendros valstybės pozicijos lietuvių bendruomenių užsienyje atžvilgiu?

– Be abejo. Tikrai reikia, ir aktyvios – ne tik žodžiais, bet ir veiksmais pagrįstos pozicijos, kad parvažiavę žmonės ne tik lietuviškos duonos ar lašinių nusipirktų, bet ir ką nors daugiau paliktų: ar savo profesinį įnašą, ar tuo, ką išmoko, pasidalytų.

Mano manymu, reikėtų keisti mąstymą, nustoti dramatizuoti emigracijos klausimą ir suprasti, kad daug žmonių švytuoja šen ir ten. Mano paties statusas Norvegijoje, išvertus iš anglų ir norvegų kalbos (angliškai – commuter, norvegiškai – pendler), būtų „švytuoklės statusas“ – važinėju pirmyn ir atgal, mano darbas ir namai yra skirtingose vietose. Ir ši mano padėtis niekuo nesiskiria nuo draugų Trondheime, nes jie gavo darbą Osle ir švytuoja tarp Norvegijos miestų. Toks yra šiuolaikinis pasaulis – namų ir darbo vieta ne visuomet sutampa.

Nemato prasmės balsuoti

– Kaip vertintumėte lietuvių bendruomenės Norvegijoje aktyvumą ir domėjimąsi Lietuvos aktualijomis? Artėja Seimo rinkimai. Ar Norvegijos lietuviai planuoja balsuoti?

– Manau, Lietuvos aktualijomis jie tikrai domisi, visų pirma, skaito internetinius dienraščius. Tačiau jų požiūris į politiką turbūt dar skeptiškesnis nei gyvenančiųjų Lietuvoje. Politika yra tikrai labai sunki tema. Bendruomenėse su bet kuo pakalbėjus matyti, kad pilietiškas aktyvumas balsuoti nėra savaime suprantamas. Čia, kaip ir Lietuvoje, būdingos tos pačios nuostatos –“nėra už ką balsuoti“. Tik Lietuvoje taip mąsto maždaug pusė lietuvių, o ten – gerokai daugiau. Dėl to labai gaila.

– Ar išvykusieji yra labiau nusivylę Lietuvos valdžia?

– Tai ne nusivylimas ar neviltis, o prasmės nematymas. Dar turiu paminėti, kad rinkėjų teisės gyvenančiųjų čia, Lietuvoje, ir užsienyje užtikrinamos nevienodai. Pastovų adresą užsienyje turintys lietuviai balsuodami susiduria su didesniais barjerais. Jiems reikia užsiregistruoti specialiame internetiniame rinkėjo puslapyje, kuris dažnai neveikia arba kuriame yra daugybė techninių problemų, be to, kai kurie dar nežino, jog užsiregistruoti būtina per kiekvienus rinkimus. Dar reikia sulaukti, kol „suvaikščioja“ vokai. Visa tai daug sudėtingiau, nei į namus gauti rinkėjo lapelį, nors kiekvienam Lietuvos piliečiui teisė balsuoti turėtų būti užtikrinta vienodai. Aišku, galima kalbėti apie tai, kiek valstybei tai kainuoja ir kokiu būdu tai padaryti. Dar galima ir pajuokauti, kad galbūt geriausi programuotojai išvažiavo iš Lietuvos ir nebėra kam sutvarkyti bei prižiūrėti rinkėjo puslapio. Tačiau reikia pradėti nuo politinių sprendimų, užtikrinančių šias Lietuvos piliečių teises.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"