TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tarp mygtuko spustelėjimo ir kadro – praeitis

2014 10 31 6:00
Arturas Valiauga žavisi, kaip vieno žmogaus istorija gali papasakoti apie visą šalį. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Spalį Šibatos fotografijos festivalyje Japonijoje dalyvavo lietuvis Arturas Valiauga. Ten pristatyti du jo projektai: „Tarp krantų“ (2007-2008 ), kuriame vaizduojama Baltijos jūra plaukiojančių keltų ir pakrantės uostų kasdienybė, bei „Japonijos dienos meniu“ (2009) - apie vietiniams nepastebimas kasdienybės detales, sutelkiant dėmesį į maisto temą. Socialinės ir tiriamosios fotografijos atstovas pasakoja, kodėl rytiečiai taip domisi Lietuva, ir kas jam įdomiau už egzotiškus momentinius kadrus.

- Į festivalį jus pakvietė seniausios Japonijoje fotostudijos savininkas ir šio renginio vadovas Yukihiro Yoshihara, viešėjęs Lietuvoje pernai. Ar šiais laikais dar sunku užmegzti tokias, atrodytų, neįtikimas pažintis? – LŽ teiravosi Arturo Valiaugos.

- Turbūt ne, bet reikėtų padėkoti tarpininkams „Kultūros meniu“. Yukihiro – menininkas, šeimos palikimą, šešių kartų fotografijų archyvą, pavertęs meno projektu, kuris per šeimos nuotraukas pasakoja visos šalies istoriją. Tai unikalu. Skaičiuojama, kad fotografijai yra 170 metų, o šiai studijai – 150. Šiandien ji jau moderni, bet likęs klasikinis apšvietimas – didžiulis stoglangis. Ir, žinoma, nesuskaičiuojamas kiekis stiklinių plokštelių. Čia įžvelgiu didelę fotografijos, kaip istorijos dokumento, prasmę.

- Mes kartų tradicijos, išskyrus Stanionius (Vytautą ir sūnų, taip pat Vytautą, 2013 metais adaptavusį tėvo fotografijas šiems laikams), neturime.

- Matyt, Stanionių atvejis vienintelis. Mano šeimoje fotografų taip pat nebūta. Identiteto požiūriu reikėtų pavydėti, kad japonų uždarumas leido jiems išsaugoti tautinį unikalumą. Bet koks užsiėmimas – arbatos, lašišų namai, samurajų šeimos – turi gilias šaknis. Mūsų krašte viskas buvo sugriauta. Tik dabar pradedame kurti.

- Su jumis vykusi kuratorė Eglė Deltuvaitė skaitė dvi paskaitas apie Lietuvos fotografiją. Kokią ją pateikėte?

- Eglė pristatė humanistinę 7-ojo dešimtmečio fotografiją, socialistinį realizmą, kuris peraugo į pasaulietišką, bendražmogišką pavidalą Antano Sutkaus dėka. Ir dabartį – XXI amžiaus kūrybą, kai jauni menininkai nebeturi posovietinio kredito. Jiems tenka grumtis su pasauliu.

- Esate laikomas vidurinės kartos autoriumi. Ir jums tenka grumtis?

- Žinoma. Neturėjau tiesioginės karo patirties kaip mano tėvas, bet gyvenau laukinio kooperatyvo laikais, kai sparčiai keitėsi vertybės, kai dar nebuvo atverti langai ir durys į pasaulį. Buvau tarpinėje situacijoje. Bėgome nuo fotografijos dokumentalumo, reportažo, tačiau konceptualus suvokimas ir nebuvo atsiradęs.

Kaip japonai tapatinasi su Lietuva

- Rudenį į Tokijo džiazo festivalį buvo vėl pakviesta Dainiaus Pulausko džiazo grupė. Per šį renginį rodyti lietuvių rankdarbiai, tradiciniai valgiai. Kodėl japonai taip mumis domisi?

- Vien Chiune Sugihara leidžia jiems tapatintis su Lietuva. Šis žmogus Japonijoje – herojus. Iš pirmos kelionės pokalbių supratau, kad juos įkvėpė Vytauto Landsbergio, kuris Tokijaus gatvėse buvo atpažįstamas, asmenybė, mūsų samurajiška nepriklausomybės kova. Japonai turi uždarumo kompleksą, todėl yra smalsūs. Kultūra – pagrindinis pažinimo įrankis.

Fotografuodamas „Japonijos dienos meniu“ menininkas neieškojo akį traukiančių kadrų. Japonams įdomu pažvelgti į save iš šalies. / Arturo Valiaugos nuotrauka

Japonų dievus, kaip jie patys sako, sukūrė gamta, o pas mus - priešingai. Mes gyvename ant žemės, jie – ant lavos, žvelgdami gamtos stichijai į akis. Todėl mes žvelgiame į praeitį arba ateitį, o jie stengiasi gyventi čia ir dabar. „Fauste“ europietis sakytų: „Sustok, akimirka žavinga“, japonas – „Bėk bėk, akimirka žavinga“.

Galbūt esu nelaimingas, kad nemačiau turistinės Japonijos. Tačiau trečią kartą ten lankydamasis jaučiausi kaip namie, nors būta didžiulio nesusišnekėjimo ir pastangų kalbėti ženklais. Tenka nusitrenkti toli, kad suprastum save ar savo kultūros reikšmę.

Egzotika – ne dėl to, kad gražu

- Tai, kas egzotiška, leidžiasi gerai įamžinama. Žinoma, egzotiška gali būti ir (pa)prasta priemiesčio žmogaus buitis ar miesto marginalas. Vis dėlto, ar lengva "prakalbinti" tokias vietas, kuriose jau kalba sava istorija?

- Nėra blogos fotografijos, yra tik netinkamas jos panaudojimas (šypsosi). Turistinė fotografija įdomi, jei pateikiama kelionių gide. Jos tikslas – atskleisti tą egzotiką. Nematyti dalykai savaime intriguoja. Bet jei siekiama kalbėti bendražmogiškais faktais, fotografija prasideda ne nuo vietos, o nuo idėjos. Kulminacija yra ne akimirka, o aplinka, kontekstas.

Projektas „EU-Japan“ vyksta jau 16 metų. Kviečiami fotografai tuoj nufotografuos visą Japoniją. Ir tai aktualu, nes šalis ne rodoma užsieniečiams, o japonai patys žvelgia į save kitu rakursu. Apie Lietuvos kaimą prieš nepriklausomybę medžiagos nėra likę.

- Kalbėjote apie antidokumentiškumą. Tačiau gal fotografija visais laikais buvo ir bus dokumentas?

- Taip, dėl to 1996 metais grįžau prie socialinės tematikos. Kitos medijos naudoja fotografiją kaip dokumentą, šiandien ji išgyvena renesansą.

- Šibatos festivalio tema – „Atmintis“. Savo, dokumentuotojo, kurio kadrai ateityje bus reikšmingi prisimenant dabartį, darbe turėtumėte matyti daug prasmės.

- Ir atsakomybės. Nėra dokumento, jei nėra liudijimo ar įvykusio fakto. Tie, kurie inicijuoja į „EU-Japan“ panašius projektus, tampa tarsi liudininkais. Menininko subjektyvumas, autobiografinis pasakojimas darosi itin vertingi.

- Kalbant apie subjektyvumą... Kolektyvinę atmintį formuoja vaizdas, sukuriamas menininko.

- O menininkus ir vaizdus tiria akademinės struktūros. Fotografija nesibaigia vien parodymu, ji dar analizuojama kultūriniu, sociologiniu, antropologijos požiūriu.

Šią vasarą važinėjau po Velso pilis ir interpretavau, kas vyksta Europos užribiuose. Apie globalėjančią Europą kalbu iš savo, vieno žmogaus, perspektyvos. Pasirinkęs objektus, rakursą, apšvietimą komponuoju vaizdinį tekstą kaip rašytojas, dėliojantis žodžius, kablelius. Žodis turi kelias reikšmes, o vaizdas – nesuskaičiuojamą galybę jų. Čia ir fotografinio vaizdo magija bei metafizika.

Šimtas kadrų

„Tarp krantų“ - taip pat gyvenimo dokumentika. / Arturo Valiaugos nuotrauka

- Fotografas – visada keliautojas?

- Taip, kelionė neatsiejama. Man ji leidžia pabėgti nuo rutinos. Kurdamas namie ar studijoje turi šimtą buitinių galvos skausmų, o keliaudamas gali susitelkti į save.

- Ar yra kita galimybė susitelkti?

- (Mąsto.) Internetas leidžia pažinti pasaulį neatsitraukus nuo stalo. Bet tai niekada neatstos asmeninės patirties. Kalbėjome apie užribį – būtent jis parodo, ką slepia reprezentacinis centras, - tikro gyvenimo druską. Pavyzdžiui, norint sužinoti ekonominę miesto padėtį, reikia eiti į turgų, nes oficialios struktūros gyvenimą rodo gražesnį. Menininkas visada atsiduria užkulisiuose, patiria jaudinamą tarpinę būseną: tarp turgaus ir Seimo. Tarp gyvenimo ir mirties.

- Manau, dabartiniame "greito vartojimo" pasaulyje besisukančiam žmogui fotografija tampa pernelyg stabili, nuobodi medija.

- Tai gera pastaba. Darydamas nuotraukų serijas siekiu judesio, laiko pojūčio ir distancijos.

Dvejojau, ar kinas, ar fotografija, yra patogus individualus įrankis. O tapyba kartais net tiksliau atskleidžia tiesą. Prisiminkime nufotografuotą melžėjos pirmūnės portretą „Tarybinėje tiesoje“, šlovingą jos gyvenimą ir kitą istorijos dalį – tremtį, sugriautą ūkį. Kontekstas tampa ypač svarbus.

- Esate susitelkęs į individualumą, praeitį?

- Galima sakyti. Nuo mygtuko paspaudimo iki pamatymo, viskas atsiduria praeityje.

- Kai japonai išrado autofokusą, užkabino beždžionei ant kaklo fotoaparatą ir iš jos padarytų kadrų išrinko kelis meniškiausius. Šiais laikais jaunimas – kaip ta beždžionė: nieko neišmano apie negatyvą, chemiją, nes tereikia daugkart paspausti mygtuką ir išrinkti gražiausią kadrą iš dvidešimties. Ir jūs su nostalgija prisimenate būrimo laikus, kai ryškindamas nuotrauką nežinodavote, kas išeis?

- Taškymasis ryškaluose turėjo žavesio, paslapties. Šių dienų darbastalis patogus, nereikia sėdėti tamsoje. Mąstau, kas būtų buvę, jei A. Sutkaus karta būtų turėjusi tokias galimybes, o ne kaupusi juosteles lentynose? Jų archyvai gigantiški, o mes elgiamės valiūkiškai – dar nemokame suvaldyti skaitmenos.

Beje, Japonijoje vedžiau dirbtuves moksleiviams. Jauni žmonės turi kameras, telefonus, tad kaip priversti veikti kitas jusles? Panaudojau principą camera obscura, nes japonai visuomet nešiojasi maisto dėželes, vadinamas „Bento box“. Jie turėjo išimti savo sumuštinius ir paragauti fotografijos per nuojautą. Su savo „Bento box“ pats pasidariau smagių darbų.

- Idėjos, konteksto svarbos mokote ir vaikus?

- Be abejo. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje nuolat „knisu protą“ studentams. Bet gal smagu paspausti šimtą kadrų? Pasidaryti selfie (liet. asmenukę), keistis atvaizdais? Iš žaidimo gali atsirasti gerų sumanymų, kartais ir asmeninis albumas gali tapti vertingu kūriniu. Kas yra tas menas? Amžina diskusija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"