TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tarpininkaujanti tarp ES ir besivystančio pasaulio

2015 05 04 6:00
Inga Česnulaitytė.  Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

„Lietuva man – įkvepianti vieta grįžti. Čia yra niša, kurią galima užpildyti savo žiniomis, daugybė neatrastų galimybių“, – sako tvarios plėtros besivystančiose šalyse specialistė Inga Česnulaitytė, jau penktus metus gyvenanti Nyderlanduose.

Išvykusi studijuoti vystomojo bendradarbiavimo su gan abstrakčiu supratimu apie tai, kokios problemos kamuoja augančias ekonomikas, šiandien pašnekovė dirba su konkrečiais projektais, finansuojamais Europos Sąjungos (ES). Daugiausiai jie susiję su aplinkosauga, gamtiniais ištekliais, klimato kaita. „Matau save tarpininko vaidmenyje – tarp komandos, kuri įgyendina projektus besivystančiose valstybėse, ir ES išorinės politikos“, – paaiškina lietuvė.

Nuo teorijos prie praktikos

Šiuo metu 27-erių I. Česnulaitytė gyvena ir dirba Utrechte, mieste, į kurį atvyko studijuoti vystomojo bendradarbiavimo magistro. Tiesa, po kiek laiko studijų profilį šiek tiek pakeitė ir baigė tvarios plėtros magistrą su specializacija besivystančiame pasaulyje. 2010 metais, kai Inga išvyko iš Lietuvos, tokių studijų Lietuvoje dar nebuvo. „Reikėjo kažkur važiuoti“, – sako pašnekovė, pažymėdama, kad Utrechto universitetas patraukė savo profesoriais. Jie visų pirma ne teoretikai, o praktikai, daugelį metų gyvenę besivystančiose šalyse ir tik vėliau nusprendę gilintis teoriškai.

„Tai buvo pats patraukliausias aspektas. Norėjau nutolti nuo universiteto, kuris duoda abstrakčias žinias“, – savo apsisprendimą dėl studijų komentuoja Inga. Be to, jai patiko, kad studijų programoje numatytas pusmetis lauko tyrimui vienoje besivystančių valstybių atlikti: „Žinojau, kad užuot likusi universiteto bibliotekoje ir kalbėjusi sudėtingais terminais, pakliūsiu į labai praktinę situaciją, iš arčiau pamatysiu procesus, kuriuos studijuoju“.

Dėmesys valstybėms paraštėse

„Mano motyvacija kilo iš abstraktaus galvojimo. Net atvažiavusi į Utrechtą dar neturėjau praktinės problemos, kurią norėčiau išspręsti. Tačiau ilgainiui studijuojant tai pasikeitė. Kiekvienos paskaitos metu buvo nagrinėjami labai konkretūs atvejai, tarkime, geriamojo vandens trūkumas ar natūraliųjų išteklių apsauga, švietimo svarba. Pradėjo dėliotis visai kitas vaizdas – ėmiau žvelgti į besivystančias šalis per probleminius aspektus ir galvoti, kaip tai galima spręsti“, – pasakoja mergina.

Užuot pasirinkusi gerai pramintą taką ir skyrusi dėmesį Rytų partnerystės valstybėmis, su kuriomis mus sieja panaši XX amžiaus antros pusės istorija, I. Česnulaitytė nuėjo mažiau Lietuvoje pažįstamu keliu: „Skatino bendražmogiškas smalsumas ir atvirumas nepažintam. Galbūt ir tai, kad besivystančios valstybės, kuriomis domėjausi, tarkime Pietų Amerika, buvo ir išlieka Lietuvos užsienio politikos paraštėse. Mes žinome, kad tokios šalys kaip Gvatemala egzistuoja, galbūt renkamės jas kaip itin egzotiškas atostogų vietas, tačiau žinome labai mažai. Supratau, kad tai yra niša, kurią galėčiau užpildyti, apie kurią būtina kalbėti“.

Pasak pašnekovės, atkūrus Nepriklausomybę, pirmiausia reikėjo atrasti save pačius, po to kaimynus, o dabar geografinė aprėptis pamažu plečiasi. Ji pastebi, kad atsiranda vis daugiau lietuvių, kurie domisi besivystančiu pasauliu – ir akademikų, ir kelionių knygų autorių. „Nesu tikra kuo virs šis procesas, ar išsivystys stipri vystomojo bendradarbiavimo politika, tačiau jis vyksta“, – kalba Inga, atkreipdama dėmesį, jog iš Vidurio ir Rytų Europos regiono Čekija yra viena lyderiaujančių šioje srityje.

Įtraukti vietinius – būtina

Pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu studijų metais I. Česnulaitytei tapo žmonės, dirbę su konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, biodegalų problemą Tanzanijoje drauge su vietiniais gyventojais sprendęs studijų draugas. Pašnekovė pabrėžia, kad teoriškai sumanymas gali atrodyti puikus, tačiau praktikoje neįmanomas įgyvendinti: „Popieriniai sprendimai ne visada veikia. Jie gali būti nepriimtini kultūriškai ar techniškai, nepalankus klimatas. Pavyzdžiui, galima pasiūlyti labai įmantrų vandens siurblį, tačiau po trijų mėnesių sugenda viena jo detalė ir nėra kuo jos pakeisti. Įrenginys liks kaip graži dekoracija ar prisiminimas apie žmones, kurie jį atvežė“. Anot Ingos, galvojimas už vietinius ir jų neįtraukimas yra vienas esminių vystomojo bendradarbiavimo iššūkių. Neretai teigiama, kad besivystančių valstybių gyventojams reikalinga ne žuvis, o meškerė, tačiau Inga papildo: „Svarbu paklausti, kokias žuvis jie žvejoja, ir kokių meškerių reikia tokioms žuvims pagauti“.

„Mano kursas buvo mažas Jungtinių Tautų modelis“, – apie studijas Utrechte pasakoja lietuvė. Studentai suvažiavo ne tik iš Europos šalių, bet ir Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos. Iš tolimųjų kraštų atvykę nuo europiečių skyrėsi tuo, kad paprastai studijas pradėdavo jau įgiję praktinio darbo patirties ir turėdami aiškų tikslą. Pašnekovė kalba, kad jai užtruko atrasti nišą, į kurią norėtų gilintis. „Iš pradžių atrodė, kad viskas vienodai verta dėmesio ir vienodai svarbu – nuo švietimo ar moterų teisių iki natūralųjų išteklių. Vystomojo bendradarbiavimo problemų – nesibaigiantis sąrašas. Lengva pasimesti“.

Nevadovėlinė patirtis Ekvadore

Ilgainiui Inga pradėjo gilintis į vandens išteklių problematiką. Pagrindine jos tyrimo ašimi magistriniam darbui tapo didelės hidroelektrinės statybos Ekvadore, Amazonės džiunglėse. „Iš tvarumo perspektyvų hidroelektrinės vertinamos kur kas palankiau nei šiluminės elektrinės, tačiau iš vietinių jų statybos sulaukdavo didžiulio pasipriešinimo. Paprastai hidroelektrinės prie upių visiškai sujaukdavo vietos bendruomenių, priklausomų nuo upės kaip geriamo vandens, maisto šaltinio, susisiekimo priemonės, kasdienybę“, – pasakoja pašnekovė. Ekvadore ji aplankė keletą skirtingų vietinių bendruomenių, kuomet hidroelektrinė – didelis valstybinės reikšmės projektas – buvo statoma. Elektros energija, kaip pasakoja ji, yra vienas Ekvadoro vystymosi variklių.

Didžiausią įspūdį I. Česnulaitytei paliko skirtumas tarp vadovėlinės tikrovės ir to, ką pamatė nuvažiavusi: „Atvykau su išankstinėmis nuostatomis apie tai, kad hidroelektrinės daro neigiamą įtaką vietos bendruomenėms. Dažnai pasitaikantis atsakas tokiais atvejais būdavo protesto akcijos. Tikėjausi, kad vadovėlinė situacija atsikartos Ekvadore. Galiausiai supratau, kad tai buvo perdėm supaprastintas požiūris“. Žinoma, dalis gyventojų priešinosi ir suprato neigiamus statomos hidroelektrinės atnešamus pokyčius, tačiau Ingą nustebino, kad tuo pačiu daugelis šias statybas panaudojo kaip galimybę užsidirbti. Vietiniai metė, ką dirbę, ir ėmėsi statybų. Pašnekovė prisiminė pokalbį su vietiniu veterinaru, kuris sakė, kad išeidami dirbti į statybas vyrai renkasi greitus pinigus keletui mėnesių, tačiau tuo metu be priežiūros palieka dirbamą žemę. Plotai, kuriais rūpintasi iš kartos į kartą kelis dešimtmečius, neprižiūrimi greitai netenka savo vertės. Tradicinis pragyvenimo šaltinis prarandamas dėl trumpalaikės naudos.

„Apie daugelį problemų esame linkę galvoti, supriešindami dvi stovyklas. Mano atveju blogųjų vaidmenį turėjo užimti valstybė ir hidroelektrinės statytojai, gerųjų – vietos bendruomenės nariai. Tačiau ne viskas taip paprasta“, – kalba lietuvė, pasak kurios, apsilankius Ekvadore pasirodė, kad tikrovė gerokai sudėtingesnė nei atrodė iš akademinių diskusijų, nevyriausybinių organizacijų ar žiniasklaidos pateikiamos informacijos.

Būtini tarpininkai

Ekvadore kalbama vietine kečujų bei ispanų kalbomis, pastarosios pašnekovei teko pramokti, norint bendrauti su vietiniais. „Kalbėjimas vietos kalba atveria gerokai daugiau durų. Įgyji tam tikrą aurą aplink save. Žmonės turi išankstinių nuostatų užsieniečių, kuriuos vadina gringo arba gringa, atžvilgiu. Pakanka, kad kalbi angliškai – esi tapatinamas su amerikiečiu. Tai pirma asociacija. Dažniausiai nėra laiko ir per sudėtinga aiškinti, kad man anglų – ne gimtoji kalba, – apie bendravimą su Ekvadoro gyventojais pasakoja Inga. – Galvojau, kad labai greitai įsiliejau ir tapau visiškai nepastebima, tačiau tai buvo visiška netiesa“.

Atliekant tyrimą lietuvei teko atsidurti ir itin sudėtingose situacijose, kuomet vietiniai manydavo, kad ji galinti išspręsti jų problemas: „Kartais būdavo labai sunku paaiškinti – kad ir kaip norėčiau aš neturiu reikalingų priemonių, nieko negaliu padaryti“. Kita vertus, mezgėsi draugystės ryšiai, Inga sutiko pačių įvairiausių žmonių – nuo inžinierių iki žemdirbių. Ekvadore pažinti žmonės buvo didžiausias merginos įkvėpimas, jiems paskyrė ir magistrinį darbą. Taip pat patirtis Pietų Amerikoje patvirtino jau anksčiau turėtą supratimą, kad vystomajame bendradarbiavime ypač didelė tarpininkų svarba: „Reikalingi žmonės, kurie sugeba išklausyti vietos žmones, ir tuo pačiu išmano ES užsienio politiką“. Šitaip I. Česnulaitytė supranta ir savo profesinio darbo prasmę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"