TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tas saldus žodis - valdžia

2008 10 18 0:00
Verslininko, Seimo nario A.Boso darbuotojai jau aštuonerius metus sveikina jį Boso dienos proga.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kada būti vadovu sunku, kada - gera? Ar jausti valdžios galią - saldu? O jei pavaldiniui reikia pasakyti garsiąją amerikiečio Donaldo Trumpo frazę: "Tu atleistas"? Apie tai kalbėjomės su žinomais žmonėmis, kurie vadovauja didesniems ar mažesniems kolektyvams.

Žodis "bosas" skamba išdidžiai. Tačiau išbandymą valdžia išlaiko ne kiekvienas vadovu tapęs žmogus. Būna, kad arogantiškumas įstumia net į kuriozines situacijas, apie kurias vėliau kuriami, tarkim, "elektros skydinės" anekdotai. Tačiau šią savaitę minėtos Boso dienos proga mes pakalbinome atsakingai pareigas einančius vadovus. O ir humoro jausmo jiems netrūksta. Į mūsų klausimus atsakė bosas, kurio net pavardė tokia - verslininkas Antanas Bosas, ir dar vienas verslininkas, turintis simbolinę pavardę - Kęstutis Verslovas. Apie moteriško vadovavimo subtilybes pasakojo leidyklos "Tyto alba" direktorė Lolita Varanavičienė ir įmonės "SEB Lizingas" direktorė Jūratė Nedzinskienė. Kalbinome ir kultūros židinių sergėtojus poetą Kornelijų Platelį, muziką Donatą Katkų bei žurnalistų kalvės svarbiausią kalvį Žygintą Pečiulį.

Bosas iš didžiosios raidės

Prieš aštuonerius ar dešimt metų darbuotojai pradėjo jį sveikinti Tarptautinės boso dienos proga. "Tai sutapimas", - taip Antanas Bosas paaiškino pavardės ir statuso darbe identiškumą. Paklaustas, kokia pavardės istorija, juokavo: "Mano senelis buvo Bosas, tėvas - Bosas, netyčiom ir aš tapau Bosu."

Baigęs darbą Seime verslininkas ketina visa galva pasinerti į jam priklausančios Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos (VLPFK) reikalus. A.Bosas įsitikinęs, kad dirbant vadovu neužtenka vien entuziazmo ir energijos, reikia būti savo srities profesionalu. "Todėl, kai tapau inžinieriumi mechaniku, vėliau baigiau ir strateginio valdymo bei strateginio planavimo doktorantūrą", - pasakojo bosas, kuriam svarbiausia - ištesėtas žodis. Sunkiausia jam atsikratyti menamais verslininkais, norinčiais gyventi ne savo darbo pastangomis, o kitų sąskaita. Kai tokius "užuodžia" šalia savęs, labai mandagiai atsiprašo jų už sutrukdytą laiką.

Verslininko pavaldinių būryje šių žmonių jau nėra - per ilgą laiką įmonės prezidentas atsirinko. "Tais, kurie dabar šalia manęs, pasitikiu šimtu procentų. Tai profesionalūs ir garbingi žmonės", - tvirtino vadovas. Jis pagiria, pamalonina, morališkai palaiko savo išrinktuosius. Nors vadžių nepaleidžia - yra teisingas ir griežtas.

"Mūsų laikais vadovaujant svarbu visuomet pasitarti su komanda", - pabrėžė penkerius metus Klaipėdos universitete dėstęs A.Bosas.

Ir išėjęs iš biuro jis mąsto apie darbo reikalus. "Kitaip neįmanoma. Čia jau gyvenimo būdas: galvoji dieną, galvoji naktį. Kartais tikrai prisisapnuoja sprendimo būdas, ką turėčiau daryti, - sakė verslininkas. - Pavargstu. Bet kam dabar lengva?"

Į pakaušį nekvėpuoja

Savaitraščio "Literatūra ir menas" vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis gerai žino, ką reiškia būti bosu. Jis yra vadovavęs leidyklai "Vaga", Švietimo ir mokslo ministerijai. Paskambinus į "Literatūros ir meno" redakciją, ragelį pakėlė ne kokia sekretorė ar administratorė, o pats K.Platelis. Pasmalsavus, ar žino apie Boso dieną, redaktorius ir poetas pradėjo juoktis. Nežinojo. Ir niekas jo tądien darbe nepasveikino. "Baisus bosas, - šaipėsi K.Platelis. - Šiandien mes spausdiname laikraštį, ir apskritai čia esu vienas."

Linksmai nusiteikusio boso paklausėme: ar sudėtinga dirbti vadovaujamą darbą, kokios savybės tam padeda ir trukdo? "Na, man labiausiai trukdo mano minkštas būdas, - atviravo K.Platelis. - Esu nepakankamai griežtas vadovas. Padeda tokie dalykai: stengiuosi, kad žmonės žinotų savo užduotis ir dirbtų savarankiškai, kad nereikėtų stovėti už nugaros ir kvėpuoti į pakaušį." Tačiau pripažino, jog kartkartėmis reikėtų patikrinti, ką veikia pavaldiniai. Prieš priimdamas sprendimus K.Platelis visada pasitaria su komanda.

Su pavaldžiais žmonėmis vadovas kalbasi tik apie darbą ar domisi ir jų šeimos, asmeniniu gyvenimu? "Tai mano silpnoji vieta - nelabai domiuosi asmeniniais dalykais. Galbūt derėtų daugiau", - neslėpė K.Platelis. Tačiau laisvalaikį kartais leidžia ir su pavaldiniais.

Klausiamas, ką daro, jei mato, kad darbuotojas akivaizdžiai prastai dirba, "minkštasis" vadovas sakė: "Kviečiu pasikalbėti. Bandome žiūrėti, kas trukdo: trūksta kompetencijos ar yra kokių kitų priežasčių." Ar K.Platelis yra kada nors ištaręs bauginamą frazę: "Tu atleistas"? "Gal ne visai taip. Bet ne kartą teko padaryti, kad žmogus pats pasiprašytų atleidžiamas iš darbo. Kaip tokiais atvejais jaučiuosi? Aišku, blogai", - teigė jis.

Į pavaldžius padlaižius K.Platelis nekreipia dėmesio, juolab kad sunku atskirti: gal darbuotojas tiesiog malonus. Reaguoja tada, kai mato, jog tokiu elgesiu bandomi dangstyti nepadaryti darbai. K.Platelis nėra girdėjęs, kad pavaldiniai už nugaros juo piktintųsi. Tačiau supranta: nepatenkintų visada gali atsirasti. "Kiekvienas sprendimas turi ir šalininkų, ir priešininkų, todėl įvairių kalbų būna", - tvirtino K.Platelis.

Numylėtinių šis meniškas bosas neturi. "Tokiems dalykams nelieka laiko. Pagal pareigas su vienais bendrauju gal daugiau, su kitais - mažiau. Koks gali būti palankumas? Reikia darbą dirbti", - sakė jis.

Padlaižiams būtų riesta

Užvakar, Boso dieną, paskambinome ir Lolitai Varanavičienei, leidyklos "Tyto alba" direktorei. Paklausėme, ar kas nors kokia nors proga ją sveikino. "Boso dienos proga bendradarbiai skelbimų lentoje užrašė sveikinimą, - linksmai kalbėjo vadovė. - Nors iki šiol nežinojau, kad yra tokia diena."

L.Varanavičienė teigė, jog moteriai lengva dirbti vadovaujamą darbą. "Jei visus myli, labai gerai", - paaiškino. Norėdama sužinoti, kokia ji vadovė, griežta ar tolerantiška, leidyklos direktorė paklausė šalia buvusios lietuvių literatūros projektų vadovės Aušros Karsokienės. Ši žodžio kišenėje neieškojo: "Kaip žvėris." Bet tuoj apsigalvojo.

L.Varanavičienė pasakojo, kad su pavaldiniais ne tik kartu leidžia laisvalaikį, bet ir į keliones išsiruošia. Pastarąjį kartą visi autobusu važiavo į druskos kasyklas Lenkijoje. Leidyklos vadovė tikino, kad tuomet, kai su pavaldiniais nekalba apie darbą, šneka apie madas.

Anot L.Varanavičienės, leidykloje nėra prastai dirbančių darbuotojų, nes sugeba tokių "neprisileisti". Ir frazės: "Tu atleistas" jai nėra tekę sakyti. Buvo darbuotojų, kurie "neprilipo", bet tai supratę patys išėjo iš darbo. Padlaižių leidykloje taip pat nėra. "Jei tokius identifikuočiau, nežinau, ką padaryčiau", - dėl visa ko pagrasino L.Varanavičienė. "Tyto albos" vadovė sakė, kad jai dirbti padeda humoro jausmas, žaibiška reakcija ir intuicija. Trukdo pernelyg didelis optimizmas.

"Būna situacijų, kai sprendimus priimu viena - griežtai ir autokratiškai, - su humoro gaidele balse tvirtino L.Varanavičienė. - Bet šiaip esu linkusi tartis." Apie 15 metų leidyklai "Tyto alba" vadovaujanti moteris prisipažino, kad išbandymas valdžia yra didžiulis. Turi būti labai atsakingas žmogus. Vadovo darbas, anot L.Varanavičienės, nesaldus: "Būna situacijų, kai nelabai kas norėtų atsidurti mano vietoje. Net daugeliu atvejų... Kodėl dirbu vadove? Kitaip negaliu, mano horoskopo ženklas - Avinas. Turiu ragais daužyti į sieną, taip žvaigždės lėmė."

Valdžia yra išbandymas

Septynerius metus įmonės "SEB Lizingas" direktore dirba Jūratė Nedzinskienė. Šiuo metu ji vadovauja 133 žmonių kolektyvui. Pernai ši moteris buvo išrinkta geriausia metų vadove Lietuvoje. J.Nedzinskienę džiugina jai pavaldūs darbuotojai: "Žmonės dirba noriai, garsėja lojalumu įmonei, yra iniciatyvūs ir geranoriški."

Jų kolektyve įprasta džiaugtis bet kurio darbuotojo laimėjimais. "Kas nors susilaukė dvynukų - džiaugiamės, kas nors žaidė loginius žaidimus per olimpines žaidynes Kinijoje ("The first Worlds Mind Sports Games") - sveikiname. Kasmet visas kolektyvas renka Lizingo metų žmogų", - pasakojo J.Nedzinskienė.

Kai reikia priimti lengvus sprendimus, ji - demokratiška vadovė, kai sprendimas reikalauja autoritetingo pavyzdžio - tampa autokratiška, o kasdieniame darbe moteris yra liberali, kartais gal net per daug.

Ar direktorė susiduria su kolegų vyrų priekaištais, nepasitikėjimu? "Mūsų kolektyve visais atvejais dominuoja kompetencija, vadovo emocinis intelektas, sugebėjimas vadovauti", - diplomatiškai išsisuko J.Nedzinskienė.

Važiuodama namo automobiliu geriausia 2007 metų vadovė klausosi mėgstamos muzikos. Vienu metu ji skaito kokias keturias knygas - kad

pagal nuotaiką pasirinktų tinkamiausią. Kai geras oras, visa šeima išsiruošia pasivažinėti dviračiais. "Mano dukroms "valdžios" supratimas svetimas, o su vyru sutariame be dirbtinų taisyklių, - apie "valdžios pasiskirstymą" namie kalbėjo moteris. - Valdžia yra tikriausias išbandymas žmogui."

Liberalus profesorius

Kito mūsų pašnekovo Žurnalistikos instituto direktoriaus Žyginto Pečiulio neklausėme, ar jam lengva. Jis ragavęs kiek kitokio vadovo darbo. Prieš 20 metų iš televizijos atėjo į Vilniaus universitetą, tapo Istorijos fakulteto prodekanu, o įkūrus Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą - instituto direktoriaus pavaduotoju. "Turiu biurokratinio darbo patirties", - patikino Ž.Pečiulis.

Pusantro mėnesio jis vadovauja Žurnalistikos institutui. Dėl to mokslinį kūrybinį darbą profesorius atidėjo į šalį. "Tikiuosi, prie posėdžių, smulkių organizacinių dalykų įprasiu", - sakė direktorius. Anksčiau jis daugiau laiko leisdavo rašydamas straipsnius, knygas, dirbdamas namie, auditorijose ar bibliotekose. Dabar reikia dažniau į darbą vaikščioti, bendrauti su kolegomis, planuoti instituto veiklą, išklausyti nepatenkintų studentų priekaištus.

Viena priežasčių, kodėl televizijos žinovas ėmėsi vadovauti Žurnalistikos institutui, - noras įgyvendinti savo idėjas. "Tai ir buitiniai dalykai - atidaryti kiemelį ar pastatyti kavos aparatą. Ir organizaciniai, kūrybiniai, - pavyzdžiui, nauji projektai", - apie idėjas kalbėjo instituto direktorius. Jo vadovaujamame kolektyve - 17 žmonių. Iki šiol konfliktų su pavaldiniais nebuvo. Ž.Pečiulis labai norėtų išvengti nereikalingų nesutarimų.

Tik tarp jo ir kelių studentų jau buvo kilusi įtampa. "Kai studentai buvo išbraukti iš sąrašo, atėjo aiškintis pas mane. Įtampos buvo ir dėl praktikos bei studijų. Bet, regis, jau išsiaiškinome", - sakė Ž.Pečiulis.

Save jis laiko liberaliu vadovu. Net bijo kraštutinumo, kad neįsigalėtų anarchija, kad vengdamas paskirstyti užduotis, neturėtų pats atlikti visų darbų. "Esu iniciatyvus žmogus, bet jei nesulaukiu paramos ar matau pašaipą, abejingumą, galiu labai greitai atšalti. Tačiau kol kas nesiskundžiu dėl to", - pasakojo Žurnalistikos instituto direktorius.

Ž.Pečiulis - ne toks žmogus, kad grįžęs namo šoktų į šlepetes ir pamirštų viską, kas buvo darbe. "Turiu kabinetą, kompiuterį, darbo sąlygas, bet negaliu čia rašyti straipsnių. Tuos darbus, kuriems reikia ypatingo dėmesio, susikaupimo, atlieku namie", - aiškino profesorius.

"Prapučia smegenis"

"Sveikiname Tarptautinės boso dienos proga", - užklupome prekybos namų "Transis" savininką ir vadovą Kęstutį Verslovą. Apie tokią dieną jis išgirdo pirmą kartą. "Laikau save darbo žmogumi, o ne bosu", - šypsojosi verslininkas, tai pačiai įmonei vadovaujantis nuo 1991 metų. Jo komandoje - 12 darbuotojų.

Sunkiausia vadovui - netikėti pasaulio iššūkiai. Dėl finansų krizės jo firmai dabar - sunkus metas. "Kas sugalvos nestandartinį sprendimo būdą, išlips iš krizės "su pliusais", kas nesumanys - turėdamas nuostolių. Dieną naktį mąstau, ieškau nestandartinio sprendimo", - dalijosi rūpesčiais K.Verslovas.

Namie verslininkas niekada nekalba apie įmonės reikalus. Specialiai treniravosi, kad galėtų darbo rūpesčius ir džiaugsmus palikti biure. Reikia duoti smegenims pailsėti: maloniai pabendrauti su žmonėmis, paskanauti norimo maisto, pažiūrėti gerą filmą. K.Verslovui patinka po darbo leisti laiką su kūrybingais, meno žmonėmis, kurie - tarsi iš kito pasaulio. "Esu jiems dėkingas, kad prapučia man smegenis savo skrydžiais ir svajonėmis. Džiaugiuosi, jog turiu daug tokių kolegų", - kalbėjo prekybos namų vadovas.

Kai Kęstutis mato, kad žmogus nesugeba atlikti savo darbo, iškart nemeta jo į gatvę. Pirma pasako, jog darbuotojas turėtų ieškotis kito darbo, o kai šis ką nors randa, tuomet atsisveikina. "Šiandien, kai visi apsikrovę paskolomis, pasakyti žmogui, kad nuo rytdienos jis nebedirba, yra nesupratingumas", - įsitikinęs vadovas.

K.Verslovas neleidžia savo darbuotojams padlaižiauti - pagyrūniškoms kalboms neskiria nei dėmesio, nei laiko. Kolektyve jis jaučiasi kaip paprastas komandos narys. Vadovo manymu, jei žmogus negodus ir prisiima tiek įsipareigojimų, kiek gali įvykdyti, tada ir valdžia gali būti saldi.

Vadovauja nuo mažens

Dirigentą, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovą Donatą Katkų pagavome autobusu keliaujantį į Vokietiją koncertuoti. Paskambinome jam ketvirtadienį, Boso dieną. "Kokia diena? Boso? Kokio boso? Tikrai nežinojau, - juokėsi. - Yra toks seimūnas Bosas (kadenciją baigiantis Seimo narys A.Bosas - aut.). Tai čia ir jo diena?"

Pirma D.Katkaus vadovavimo patirtis - darželyje Kaune. Jis buvo trejų, kai pradėjo diriguoti darželio vaikams: organizuoti, nurodinėti, kas turi žaisti su mašinomis, kas - ką kita.

Užaugęs muzikologas ėmėsi rimtesnių projektų. Dabar jo žinioje - kamerinio orkestro kolektyvas. "Nesu žmogus, kuris leidžia įsakymus ir reikalauja, kad kiti vykdytų", - aiškino orkestro vadovas. Pirma jo užduotis - motyvuoti atlikėjus, strateguoti, kurti projektus. D.Katkaus patirtis sako, kad vadovauti - tai būti aktyvesniam už kitus ir jausti didžiulę atsakomybę už žmones bei darbo rezultatus. "Pavyzdžiui, mano žmonai krinta didžiulė atsakomybė - ji man vadovauja, - šmaikštavo dirigentas. - Per 40 metų ji išauklėjo mane, kad "šliures" reikia padėti ne bet kur, o ant kilimėlio."

D.Katkaus manymu, vadovas turi būti ryžtingas. "Yra labai daug gerų, protingų žmonių, bet jie abejoja ir nepriima sprendimo kaip tas Buridano asilas tarp dviejų šiaudų ryšulių", - kalbėjo dirigentas. Orkestro vadovui yra tekę imtis ryžtingų sprendimų. Vienas tokių - atleisti brangius jam muzikantus, kai šie pradėdavo girtauti prieš koncertus arba po ilgų repeticijų, vadovo pamokų nepasiekdavo gerų rezultatų. Nuo pat pirmos dienos jis skatino kolektyve paprastus, žmogiškus santykius, kad kiekvienas galėtų sakyti, ką mano, kaip jaučiasi, ko nori.

D.Katkaus - muzikanto, dirigento, pedagogo, muzikologo - darbo diena prasideda gana anksti rytą, prieš septintą, ir baigiasi vidurnaktį. Vienos darbo idėjos keičia kitas, bet menininkas nė nebando nuo jų pailsėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"