TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tatjana Liutajeva: „Draugauju su buvusiais vyrais“

2015 03 16 6:00

Kovo 12-ąją aktorei Tatjanai Liutajevai sukako penkiasdešimt metų. Nors pastaruoju metu Tatjana gyvena Maskvoje, gražiausius penkiolika savo gyvenimo metų ji praleido Lietuvoje, kurią iki šiol mini su didele meile.

T. Liutajeva suvaidino daugiau nei šimtą vaidmenų kine ir teatre. Tačiau žiūrovams iki šiol ji yra gražioji Anastasija Jagužinskaja iš itin populiaraus filmo "Pirmyn, gardemarinai!". Aktorės gyvenime vyko daugybė įsimintinų įvykių, kurie nutiko ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir kasdieniame gyvenime. Pernai jos dukra Agnė Ditkovskytė padovanojo jai ilgai lauktą anūką Fiodorą. Minėdama solidų jubiliejų, iki šiol jaunatviškai atrodanti moteris davė interviu užsienio spaudai.

Kinostudijos "Mosfilm" kuluaruose iki šiol prisimenama, kaip jaunutė ketvirto kurso VGIK'o studentė Tania Liutajeva dalyvavo grafienės Anastasijos Jagužinskajos vaidmens bandymuose. Ji apsirengė siaurą suknelę su didele iškirpte ir krinolinu, įėjo į kambarį, kur sėdėjo filmavimo grupė ir visi ten buvę vyrai neteko amo. Liekna, grakšti, su kupeta banguotų plaukų ir spindinčiomis žaliomis akimis - T. Liutajeva buvo laikoma gražiausia kurso mergina. Tačiau nei savo grožio, nei jo jėgos pati Tania tada nesuvokė, laikė save paprasta mergina.

"Mano mama taip sakydavo, - pasakojo Tatjana. - Kai gimtojoje Odesoje per tėvų susirinkimus mokykloje mamos imdavo girtis savo vaikais: "Mano Sonia tokia talentinga", "O mano Josia toks protingas", mama atsistodavo ir sakydavo: "O mano Tania - paprasta mergaitė".

"Paprastos mergaitės" Tanios klasiokai, matyt, labai nustebo, kai keletą metų po mokyklos baigimo, 1988 metais per televizorių pamatė, kaip Michailas Bojarskis, vaidindamas ševalje de Brilji, šaukė: "Žvaigžde mano, Anastasija!" - kreipdamasis į T. Liutajevą, vaidinančią grafienę Jagužinskają.

- Tatjana, filmą "Pirmyn, gardemarinai!" žiūrėjo milijonai žmonių. Pasisekimas buvo milžiniškas. Jūs tai pajutote iš karto?

- Visai ne (juokiasi). Puikiai atsimenu tą laiką. Aš, jau laukdamasi Agnės, atvažiavai į Odesą ir filmą mes žiūrėjome kartu su mama. Tada mama ėmė manimi didžiuotis. Iki tol ji manė, jog aktorystė - nerimta profesija, norėjo, kad tapčiau gydytoja. Ir štai pažiūrėjome pirmas dvi šio filmo serijas. Kitą dieną, prieš eidama į gatvę aš ilgai ir kruopščiai šukavausi plaukus, galvojau: išeisiu, mane gi visi atpažins. Išėjau, pasivaikščiojau, pasivažinėjau troleibusu - niekas nepažino. "Na, ir kur ta šlovė?" - pagalvojau tada. O paskui man pasidarė juokinga ir nusuraminau visam gyvenimui.

- Jūsų neerzina, kad iki šiol esate siejama būtent su šiuo vaidmeniu?

- Ne, kodėl gi turėtų? Nors nemanau, kad "gardemarinuose" suvaidinau genialiai, tačiau ne veltui sakoma, kad tai mano "raktinis" vaidmuo. Gerai, kad toks yra. Be to, visas filmavimo laikas buvo toks nuostabus, man regėjosi, jog man nugaroje išaugo sparnai. Buvau labai jauna, dar tik bebaigianti mokslus ir staiga - tokia sėkmė. Man vos 21-eri, pirmoji mano gyvenime filmavimo diena, pirmą kartą einu "į kadrą", kinkos dreba, nieko nesuprantu, tik girdžiu režisierės balsą: "Greičiau, greičiau". Bėgu, o manęs laukia M. Bojarskis su skrybėle. Juk tai fantastika. Pačiame pirmame savo filme susipažinau su tokiais didžiais žmonėmis: Jevgenijumi Jevstignejevu, Vladislavu Strželčiku, Natalija Gundareva, Rimma Markova. Iki šiol nuoširdžiai dėkoju režisierei Svetlanai Družininai, kad tada patikėjo manimi, niekam nežinoma mergiote.

- O kodėl nutarėte tapti aktore?

- Užaugau Odesoje ir, žinoma, mėgau su tėčiu lankytis miesto operos teatre. Bet tapti aktore panorau tik dešimtoje klasėje. Mane tiesiog užgriuvo tas noras. Įstojau į teatro klasę, kurią organizavo garsi odesietė, nuostabi, eruditė, gražuolė Olga Kvašniova. Ji draugavo su Vladimiru Vysockiu ir Marina Vladi, bendravo su daugeliu legendinių meno žmonių. Konkursas patekti į šią teatro klasę buvo sunkesnis, nei stojant į aukštąją mokyklą. Aš patekau tik kaip laisvoji klausytoja, bet mokiausi stropiai. Mokėmės šokių, sceninės kalbos, teatro istorijos. Būtent tais metais Aleksėjus Batalovas rinko pirmą VGIK'o kusrą ir pirmas egzaminų turas vyko Ukrainoje ir Baltarusijoje.

Į Odesą atvyko komisija, aš pasiruošiau, išmokau poeto Boriso Pastenako eilių, atėjau, atsistojau, atvėriau burną ir ėmiau jas skaityti - visa tokia romantiška. Ir staiga vienas dėstytojų sustabdo mane ir sako: "Papasakok anekdotą", Aš stoviu ir galvoju: "Kokį, po galais, anekdotą?" - ir bandau prisiminto kokį nors, kur nėra keiksmažodžių. Vos vos išspaudžiau porą padorių ir juokingų. Ir mane priėmė. Vėliau dėstytojas man sakė: "Žinai, priėmiau tave ne todėl, kad šauniai papasakojai anekdotą, o dėl to, kad mačiau, kaip tavo akyse šmėkštelėjo mintis, kol tu galvojai, kokį anekdotą pasakoti" (juokiasi).

- Jūs ir dabar meistriškai pasakojate anekdotus?

- Taip, bet iki šiol mažai žinau tokių, kur nebūtų nenorminės kalbos (juokiasi). Aleksandras Abdulovas filmo "Virš tamsaus vandens" aikštelėje pradėdavo pasakoti anekdotus ir visada sakydavo: "Aš žinoma, pirmas anekdotų pasakotojas, bet tu tikrai antra."

- Iš karto po "gardemarinų" ištekėjote už lietuvio aktoriaus ir dainininko Olego Ditkovskio ir išvažiavote su juo į Vilnių. Pragyvenote Vilniuje penkiolika metų. Spėjote dar kartą ištekėti už režisieriaus Roko Ramanausko, daug dirbote teatre. Pagimdėte du vaikus. Ar tie metai jus kažkaip pakeitė?

- Iš esmės ne. Mano Odesos temperamentas niekur nedingo. Manau esminis dalykas, kurį įgavau Lietuvoje - skonio ir saiko pojūtis. Ypač profesiniuose dalykuose. Mes su dukra Agne šia prasme panašios. Abi nemėgstame kai scenoje "plėšoma širdis" - šaukiama, raudama balsu. Galiu pravirkti nors dabar, iš pusės apsisukimo, tačiau tai nereikškia, kad jūs pulsite manęs gailėtis.

- Po antrų skyrybų grįžote į Maskvą. Viena, su dviem vaikais. Sunku buvo pradėti gyvenimą iš naujo?

- Kad ne. Kažkaip viskas savaime klostėsi. Ne iš karto, žinoma, tačiau gavau pasiūlymą vaidinti. Su spektakliu "Oskaras" apvažiavome ne tik Rusiją, bet ir Ukrainą, Baltarusiją, buvome gastrolių Izraelyje. Pinigų buvo mažai. Nuomojomės mažą dviejų kambarių butelį Maskvoje prie Kursko stoties. Jame buvo seni sovietiniai baldai, dvelkė naftalinu. Didžiausia laimė mums buvo kai nusipirkome skalbimo mašiną. Mes su Agnyte iki keturių valandų ryto žiūrėdavome kaip ji sukasi. Tai - mūsų pirmoji skalbimo mašina. Jausmas buvo toks, kad viskas mums dar priešakyje. Mano sūnus Dominykas, tarp kitko, iki šiol tą laiką prisimena kaip patį laimingiausią. O dabar gyvename užmiestyje, visi kartu - aš, sūnus, dukra su vyru ir anūkas Fedia. Mūsų namas didelis, be mūsų jame gyvena dar trys šunys.

- Gyvenate kartu su savo suaugusiais vaikais?

- Agnė su Lioša (aktorius Aleksejus Čadovas) norėjo, kad gyvenčiau su jais. Sutikau, bet ne todėl, kad be jų jausčiausi vieniša - man pačiai su savim nenuobodu, visada turiu kuo užsiimti. Tiesiog kartu linksmiau.

- Kaip prasideda jūsų eilinė diena?

- Pabundu, rąžausi. Kartais keliuosi anksti, o jeigu yra galimybė pamiegoti - vėliau. Bet pabudusi iš karto bėgu į pirmą aukštą pamaitinti šunų, išleidžiu juos į kiemą. Paskui žadinu sūnų (Dominykas dabar moksi dešimtoje klasėje), žaidžiu su anūku. Išgeriu stiklinę šilto vandens su citrina ir einu gaminti šeimai pusryčių. Jie visi valgo skirtingai: sūnus mėgsta dribsnius su pienu, Agnė nori pusryčiams ko nors rimčiau - pavyzdžiui omleto, Lioša paprastai valgo avižų košę. Paskui visi išsibėgiojame su savais reikalais. Per dieną kelis kartus susiskambiname, susirašome žinutėmis: ką gaminsime vakarienei, kokį filmą žiūrėsime prieš miegą arba, pavyzdžiui, kas pažadins mane, kad nepavėluočiau į interviu, kaip dabar (juokiasi).

- Neseniai Agnė interviu pasakojo, kad draugauja su dabartine savo tėvo žmona. Kokie jūsų santykiai su buvusiais vyrais?

- Kai atvažiuoju į Vilnių, apsistoju pas buvusį vyrą Olegą ir jo dabartinę žmoną Indrę (šypsosi). Tai normalu? Man regis, taip, bet mažai kas tai supranta. Pernai nutiko tokia istorija: buvau filmo "Muzika lede" filmavime Vilniuje ir Agnė, jau nėščia, atvažiavo manęs aplankyti ir pasimatyti su tėčiu. Buvome pas Olegą su Indre svečiuose, po vakarienės jie nuvežė mane į viešbutį, kur buvau apsistojusi su filmavimo grupe. Išlipome iš mašinos, stovėjome kieme, kvatojomės, glebėščiavomės atsisveikindami. Po dešimties minučių atvažiavo Dominykas su savo tėčiu Roku ir mes vėl susėdome viešbučio lauko kavinėje, iš kažko juokėmės, kalbėjomės. Kai visi išsivažinėjo, grįžau į viešbutį, o metrodotelis manęs paklausė: "Atleiskite, o čia buvo jūsų buvę vyrai?" Sakau: "Taip." O jis man: "Niekada tokių santykių nemačiau."

- Koks jūsų tikslas?

- Gyventi ir džiaugtis!

Pagal užsienio spaudą parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"