TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tautinė psichologija - kokiomis vertybėmis vadovautis?

2011 02 26 0:00

Mėginimų nusakyti lietuvišką tautinį charakterį publicistikoje ir filosofijoje yra nemažai, tačiau dažniausiai tai - stereotipų, turinčių palaikyti tautos tapatybę, skelbimai. Visuomenės apklausos taip pat neleistų vienareikšmiškai apibūdinti "lietuviško charakterio" bruožų. Juose, jei praleisime gimimo vietos (Lietuvos) įvardijimą ir tautologiją, kad lietuvis yra tas, kuris save laiko lietuviu, paprastai teliks kelių psichologinių savybių išvardijimas - užsispyręs, darbštus, ištvermingas.

Taigi tautinis charakteris menkai išnagrinėtas. Todėl norint jį suprasti, praverstų ne tik naujų duomenų kaupimas, bet ir naujų idėjų, apibūdinančių Lietuvos žmones, paieška.

Pasionariškumas ir etnosas

Lietuvišką tautinį charakterį galima aptarti, remiantis pasionariškumo ir etnoso sąvokomis. Pirmoji sąvoka žymi vidinę veiklos paskatą, gebėjimą ir norą siekti idealių tikslų (pvz., laisvės, teisingumo, demokratijos), dėl jų pasiaukoti. Pasionariškas postūmis kuria etnosą - didelę žmonių grupę, pasižyminčią elgesio bei vertybių tapatumu ir savita struktūra. Aprašyti etnoso struktūrą - sudėtingas uždavinys. Čia pakaks pažymėti, kad gyvybingas etnosas susideda iš dirbančiųjų (valstiečių, darbininkų), prekiaujančiųjų, karių bei vadų ir saugančiųjų vertybines tradicijas, dorovę (žynių, dvasininkų, intelektualų).

Lietuvos istorija liudija, kad už etnoso vertybes atsakinga jo dalis nuolat žūdavo ar prarasdavo savo įtaką. Keisdami tikėjimus Lietuvos kunigaikščiai elgėsi racionaliai, tačiau drauge prarado vertybiškai orientuotą etnoso dalį. Vadai ir kariai sugebėjo sukurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tačiau ką su ja daryti, kokiam reikšmingesniam tikslui panaudoti valstybę, jie negalėjo nuspręsti, o dvasinio vadovavimo nebeliko. Protingų minčių, kaip gelbėti Dviejų Tautų Respubliką, netrūko, tačiau trūko dvasinio autoriteto, kurio pasiūlytas kelias būtų besąlygiškai priimtas kitų etnoso sudėtinių dalių.

Psichologiškai ta pati situacija kartojosi ir XX amžiuje. Pasionariška idėja atkurti valstybę itin nepalankiomis tokiam veiksmui sąlygomis leido Lietuvos istorijoje atsirasti tokiai datai kaip Vasario 16-oji. Tačiau vertybinio principo - nepriklausomybė svarbiau už viską - nesugebėta laikytis, ir Lietuva vėl tapo kitos valstybės dalimi. Pasionariškas veikimas atvedė ir į Kovo 11-ąją. Tačiau šiandien vėl matome vertybinių principų neveiksnumą. Dvasinio autoriteto išstūmimą iš visuomeninio, o drauge - ir politinio veikimo.

Tai konstatuoja P.Gylys, kuris, aptardamas valstybės griovimo galimybes, rašo: "Jei kas nors iš inteligentų vis tiek kelia galvą, jų atžvilgiu naudok informacinės blokados, nutylėjimų taktiką. Elkis taip, lyg jų nebūtų. Prieš ypatingą drąsą demonstruojančius patartina naudoti jų marginalizavimo ir sukvailinimo - paskelbimo nevispročiais, keistuoliais, ne visai normaliais, retrogradais - metodus. Tai efektyvus ginklas, nes daugelis inteligentų sunkiai pakelia viešą pažeminimą ir po viešo pažeminimo procedūros užsisklendžia savyje."

Šie pastebėjimai leidžia daryti išvadą: Lietuvoje akivaizdžiai stokojama ir saugančiųjų tradicijas, dorovę, vertybes, ir pripažįstančių "saugotųjų" autoritetą žmonių.

Kokiomis vertybėmis vadovaujamasi?

Įtikimas atrodytų teiginys, kad tiek politikai, tiek jų rinkėjai vadovaujasi ne pasionariškomis, o kitomis vertybėmis. Tai gali būti pragmatinės vertybės arba bendras nusivylimas ir jomis, ir visuomenine sistema. Abu paminėti variantai mažina norą domėtis politika ir joje dalyvauti. W.Rahnas ir J.Transue, rašydami apie JAV rinkėjų aktyvumą, konstatuoja, kad materialinės gerovės suabsoliutinimas susijęs su mažesniu politiniu aktyvumu. Jų nuomone, nesvarbu, kiek gautų pajamų, žmonės, orientuoti į dar didesnių pajamų įgijimą, mažiau domisi visuomeniniu gyvenimu ir rečiau balsuoja rinkimuose, rečiau dalyvauja politinėje veikloje.

Tikėtina, kad šis dėsningumas būdingas ir Lietuvos piliečiams, todėl tiek politikai, tiek rinkėjai nuolat jaučiasi nusivylę ir nuvilti, nes prarado vienijančius jausmus bei tikslus. Vis labiau įsigali ryšių tarp individo ir visuomenės irimo pojūtis, psichologijoje vadinamas anomija. Anomiškam žmogui būdingi vertinimai, jog visuomenės lyderiai yra nusišalinę ar abejingi žmonių reikmėms; požiūris, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama, o socialinės normos atgyvenusios ir nebeveikia; suvokimas, kad gyvenime nėra pažangos ir vėl tenka spręsti anksčiau spręstus uždavinius; požiūris, kad socialinė aplinka nesaugi, o žmonių santykiai neužtikrins paramos ir palaikymo bei gyvenimo beprasmybės jausmas.

Anomijos jauseną tiktų priešpriešinti demokratinės asmenybės jausenai, kuriai būdingas atsakomybės už save ir valstybę išgyvenimas. Politologai G.Almondas ir S.Verba rašo, kad priimtiniausias demokratiškos visuomenės pilietis, o kartu ir rinkėjas turėtų būti racionaliai aktyvus. Šiuose pageidavimuose slypi giluminiai modernių visuomenių prieštaravimai, nes racionalus rinkėjas pastebi, kad ne tik Lietuvos, bet ir įtakingiausių pasaulio valstybių vadovybės dažnai elgiasi neracionaliai, todėl, remdamasis savo patirtimi, abejoja, ar atsiras demokratinis ir protingas valdymas.

Daugelis sutiktų, kad valstybės valdymas remtųsi racionalumu, o tuo pat metu nori, kad valdymas atitiktų daugumos norus, t. y. remtųsi emocijų, vaizdinių jėga. Politikai savo ruožtu pageidauja, kad rinkėjas būtų nuosaikus, pasitikintis valdžia, suvokiantis savo teises bei pareigas, kad jis ir dalyvautų politikoje, ir pernelyg į ją nesikištų, t. y. nekliudytų valdžiai. Tokios pilietinės nuostatos dera prie Vakarų valstybėms būdingos materialinės gyventojų gerovės ir valstybės rūpinimosi jų socialiniu saugumu. Kita vertus, net ir Vakarų valstybėse pilietiškumo samprata yra prieštaringa. Iš piliečio tikimasi aktyvumo, dalyvavimo politiniuose veiksmuose, o drauge ir lojalumo valdžiai. Tokią prieštaringą nuostatą dar sunkiau įgyvendinti Lietuvoje, todėl suprantamas didelės dalies žmonių nusigręžimas nuo valstybinių problemų.

"Sava" praeitis, bauginanti ateitis

Anomiškas žmogus nepasitiki visuomene ir aplinkiniais. Drauge jis negali pasitikėti partijomis, Seimu, kitomis valstybės institucijomis. Jis supranta praeitį, bet, netikėdamas visuomene, netiki ir jos ateitimi. Atitinkamai nemenka tokių žmonių dalis yra orientuota į praeitį, kuri jiems "sava" ir aiški, tarsi norėtų ją keisti, tobulinti, naujai veikti praėjusiomis aplinkybėmis.

Iliustruojantis pavyzdys - vieno iš Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio skyriaus narių susitikimas su Lietuvos kariuomenės veteranais. Dauguma susitikimo dalyvių - jauni žmonės (iki 30 metų). Du veteranai pasakoja apie savo išgyvenimus tremtyje, įrodinėja, kad sovietinis teismas juos nubaudė neteisingai. Klausimai apie dalyvavimą atkuriant nepriklausomybę lieka tarsi neišgirsti. Taigi pretenduojantieji daryti politinę įtaką, patriotiškai ugdyti jaunimą nieko nesiūlo dabarčiai ir ateičiai.

Orientacija į praeitį, anot P.Zimbardo ir J.Boydo, gali būti sėkmės prielaida kaimo bendruomenėse, bet moderniose bendruomenėse sekasi tiems, kurie orientuoti į ateitį.

Suprantama, kad Lietuvos visuomenės socialinės psichologinės nuostatos daug sudėtingesnės ir orientacija į praeitį nepaaiškina visų visuomenės ypatumų, tačiau nurodytos psichologinės tendencijos - nusilpęs pasionariškumas, anomijos paplitimas - atrodo pakankamai įtikimos, o jas galinčios atsverti demokratiškumo, optimizmo, orientacijos į ateitį tendencijos veikiausiai yra silpnesnės.

 

Pagal knygą "Politikų psichologija"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"