TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Teatralė - moteris, nenustojanti žaisti

2013 01 19 6:21
Viena unikalaus teatro įkūrėjų S.Degutytė-Šiekštelienė tiki: ko vaikus išmokysime, tokią visuomenę ateityje ir turėsime. /Romo Jurgaičio nuotraukos

"Ką daro moterys? Sėdi namie, verda valgyti, šeimą apgaubia meile. Visa tai patiekia ant stalo", - sakė teatralė ir trijų vaikų mama Saulė Degutytė-Šiekštelienė. Tai ji lygino su savo įkurtu Stalo teatru, kai sukurta scenografija, veiksmas ir personažai su meile "patiekiami" žiūrovams ant stalo.

Prieš aštuonerius metus S.Degutytės-Šiekštelienės įkurtas Stalo teatras dabartiniame Lietuvos teatriniame gyvenime neturi analogų. Moteris juokėsi, kad Stalo teatras gimė iš to, jog vaikystėje ji neturėjo tokių žaislų, apie kokius svajojo. Iš tų laikų likusios fantazijos, kurios kildavo per žaidimus su jaunesne seserimi, jau brandžiame amžiuje tapo kūnu. Jos su kompozitore Snieguole Dikčiūte įkurtas netradicinis objektų teatras, kurio veiksmas rutuliojasi ant paprasčiausio stalo, sulaukė rimtų profesionalų įvertinimo - 2010 metais jam suteiktas "Auksinis scenos kryžius" lėlių teatro kategorijoje.

Vaikai ne taip žaidžia

Kaip sakė Saulė, jau baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro fakultetą (kurso vadovas - Algirdas Latėnas), ji, žaisdama su pusseserės vaikais, pastebėjo, kad šie "kažkaip ne taip žaidžia". Mažyliai kopijavo animacinių filmų personažus, užuot pasitelkę savo fantaziją, kartojo televizoriaus ekrane matytų veikėjų veiksmus. "Supratau, kad jie neįsivaizduoja, jog galima žaisti su paprasčiausiais po ranka esančiais daiktais. Tuo metu pati pradėjau dirbti Moksleivių rūmuose (dabar - Lietuvos vaikų ir jaunimo centras) įsikūrusioje "Nykštukų mokyklėlėje". Čia man ir kilo idėja, kad vaikams reikia rodyti, jog žaisti galima su buityje naudojamais daiktais - dėžutėmis, kvepalų buteliukais. Fantazuoti ir žaisti teatrą", - pasakojo aktorė ir režisierė.

Dirbdama ji susipažino su kompozitore S.Dikčiūte, kuri ir pasiūlė Saulei kartu kurti spektaklius. "Viskas prasidėjo nuo dviejų moterų. O ką daro moterys? Sėdi namie, verda valgyti, šeimą apgaubia meile. Visa tai patiekia ant stalo. Išalkusieji kviečiami prie jo pasisotinti. Taip ir mes - sukūrusios scenografiją, veiksmą, personažus, "patiekiame" žiūrovams ant stalo. Su meile", - nuotaikingai dėstė S.Degutytė-Šiekštelienė.

Ji prisiminė, kad gimus pirmajam sūnui, būdama jauna mama, kaip įmanydama stengėsi, kad mažylis kuo mažiau verktų. Juokėsi, kad dabar, augindama jau tris atžalas, tokių dalykų nedaro, nes suprato, kad kartais vaikams tiesiog reikia leisti paverkti. Tačiau tada, sukdamasi virtuvėje, vis įduodavo pirmagimiui kokį rakandą pažaisti - tai kočėlą, kurį vaikas smalsiai apžiūrinėdavo, laižydavo, kramsnodavo, tai kokį kitą įdomų daiktą. "Tada ir pagalvojau, kad senovėje vaikai neturėjo specialių žaislų, puikiai apsieidavo su puodų dangčiais ir šaukštais. Jie žaisdavo pasitelkę fantaziją", - pasakojo Saulė. Šios mintys ir samprotavimai buvo Stalo teatro atsiradimo priešistorė.

Ant stalo Saulė kuria pasaką iš paprasčiausių daiktų. /Asmeninio archyvo nuotraukos

Mokosi iš atžalų

Viena iš unikalaus teatro kūrėjų augina tris vaikus, nuolat iš jų mokosi ir semiasi įkvėpimo savo "žaidimams". Vyriausiam sūnui Severinui jau 14 metų, vidurinis Jovaras greitai švęs dvyliktąjį gimtadienį, o mažajai sesutei Veronikai netrukus sukaks penkeri. Pasak mamos, vyriausiasis Severinas - itin nagingas berniukas, dažnai padeda mamai gaminti Stalo teatro vaidinimams skirtus daiktus. "Jis ir stalo dangtį gali išpjauti, jeigu paprašau, už tai pinigų užsidirba. Anksčiau prieš spektaklius tikrindavo bilietus. Visą teatro virtuvę mano atžalos pažįsta iš vidaus. O ir žaidžia jie kūrybingai: pasiima langams valyti skirtą brauktuvą ir po namus gainioja ledo ritulį. Galvas apsivynioja diržais, kad būtų panašūs į šalmus. Fantazija nesiskundžia", - nuotaikingai pasakojo daugiavaikė mama ir aktorė.

Ji prisipažino jaunėlei Veronikai perkanti ir madingas lėles barbes, kad mergaitė nesijaustų išskirta iš bendraamžių. Sakė nenorinti, kad užaugusi dukra jaustų nuoskaudą, jog mama vertė žaisti su medinėmis dėžutėmis ir nepirko barbių. "Manau, ji atsirinks, kas svarbu gyvenime. Tačiau matau, kad jos fantazija bekraštė. Turiu net mintį surinkti dukrelės dainuojamas daineles, kurias ji pati ekspromtu žaisdama kuria, ir parašyti kokią pjesę", - svarstė S.Degutytė-Šiekštelienė. Mamą žavi, kad vaikas susikuria žaidimą net iš pižamos kelnių: viena klešnė tampa mama, kita - tėčiu, jie vaiko lūpomis tarpusavyje kalbasi, ginčijasi ir net barasi.

Neįtikimų darbų lavina

Kol dar nebuvo įkūrusi Stalo teatro, Saulė išbandė pačių neįtikimiausių darbų. Dažė ir restauravo langus bei radiatorius, demonstravo madas, plovė indus vaikų vasaros stovykloje, dirbo nelegalioje kasečių sukimo įmonėje, restorane gamino maistą, antikvarinėje parduotuvėje restauravo baldus. "Žinoma, visa tai dariau todėl, kad reikėjo užsidirbti pinigų. Tačiau dirbti vien dėl ilgo lito man niekada nebuvo svarbu. Buvo tiesiog įdomu. Sutikau tikrų didvyrių: net neįsivaizdavau, kad už nelegalios kasetės susukimą žmogus gauna tris centus. Tai kiek jų reikia prisukti, norint pragyventi?" - juokėsi prisiminusi įdomias patirtis moteris.

Iš visų išvardytų užsiėmimų mieliausiai ji prisimena darbą antikvarinių prekių parduotuvėje. Tai Saulei buvo lyg meditacija. Išmoko kai kurių baldų restauravimo paslapčių, patyrė kuriozinių situacijų. Juokėsi, kad iki šiol persekioja skylučių glaistymo manija - kur nors pamačiusi įtrūkimą, pagalvoja, kaip jį galima būtų pašalinti. "Dar esu dirbusi bažnyčioje vargonininke, - tęsė Saulė. - Kadangi esu baigusi dar ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos chorinio dirigavimo specialybę, šis darbas nėra keistas. Tik man, pasaulietei, buvo labai sunku įsikirsti į liturgijos specifiką - kada ir kur tiksliai vargonai turi užgroti. Tad aš, pasiėmusi laikraštį, skaitydavau prodainiui, kaip kunigas per mišias, skelbimus, kad išmokčiau liturginio giedojimo ir grojimo pagrindų."

Su bendraminte kompozitore S.Dikčiūte spektaklyje "Pasaka apie karalius".

Įvertinimai festivaliuose

S.Degutytės-Šiekštelienės režisuotas objektų Stalo teatro spektaklis-regėjimas "Avinėlio kelionė" sausio 10 dieną buvo rodomas Maskvos valstybiniame literatūros muziejuje vykusiame tarptautiniame kalėdinių spektaklių festivalyje, o sausio 13-ąją Kolomnoje - tarptautiniame festivalyje "Vertep". Kūrėja šiuo metu ruošiasi "Menų spaustuvėje" vykstančiame festivalyje "Kitoks teatras vaikams" sausio 20 dieną parodyti terapinį spektaklį mažiesiems "Pasaka apie karalius". "Trys festivaliai tik per vieną mėnesį", - džiaugėsi nenustojanti žaisti Saulė. Ji prisipažino, kad kol neturėjo savų vaikų, į mažylius žvelgė lyg į kokius ateivius iš kitos planetos. Dabar pati jaučiasi, lyg vis dar būtų vaikas: "Tarkime, kraustydama lagaminą randu ką nors įdomaus. Pirma pamanau: kaip bus smagu su tuo pažaisti. Tik vėliau save sustabdau, prisimenu, kiek man metų. Mama iki šiol man sako, kad taip ir pasensiu nesubrendusi", - linksmai teigė kūrėja.

S.Degutytės-Šiekštelienės įsitikinimu, vaikai yra ta publika, kuriai negalima rodyti bet ko, pas juos turi ateiti švaria sąžine ir atvira širdimi. Vaikai yra labai imlūs, o tai suaugusieji dažnai linkę pamiršti. "Kalbant iš esmės: ko mes juos išmokysime, ką į juos įdėsime, tą jie ir turės bei skleis aplink. Todėl su vaikais reikia būti itin atsakingiems", - tiki S.Degutytė-Šiekštelienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"