TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tie, kurie važiuoja į Rytus ieškoti Dievo, gali ten nevažiuoti

John Hedgecoe/TopFoto/Scanpix nuotrauka

Žmonės, kurie važiuoja į Rytus ieškoti Dievo, gali ten ir nevažiuoti, nes nieko kita, ką turi patys čia ir dabar, ten tikrai nesuras. 

Taip teigia vienas garsiausių Europoje japonų kultūros žinovų, Talino universiteto profesorius Reinas Raudas, laisvai kalbantis lietuviškai ir dar 20 kalbų.

„Dažnai žmonės Rytus įsivaizduoja tokius, kokie jie iš tikrųjų neegzistuoja, kokie niekada niekur, išskyrus orientalistų knygas, ir nebuvo. Tai tokie mistiški, pirmykščiai, turintys kažkokią mistinę jėgą Rytai, kur žmonės gyvena paprastą, bet labai prasmingą gyvenimą. Tokių nėra“, – tvirtina prof. R. Raudas.

– Kaip Jūs pats susidomėjote Japonijos kultūra, religijomis, filosofija?

– Kai mokiausi mokykloje, mane labai domino užsienio kalbos. Stengiausi bent kiek suprasti, kaip tos kalbos „veikia“, gauti kuo daugiau informacijos. Japonų kalba buvo viena iš mane dominusių kalbų. Būdamas 6 klasėje, pagal kažkokį vadovėlį maždaug pusę metų mokiausi japonų kalbos, išmokau šiek tiek žodžių ir rašmenų. Pas mano tėvus svečiuodavosi kolegos, japonų rašytojai, ir mano susidomėjimas vis augo. Vėliau pradėjau rimčiau domėtis filosofija. Iš pradžių – Kinijos filosofija (Laodzi, Konfucijumi ir kt.). Skaičiau ir apie kinišką budizmą – čan budizmą, Japonijoje žinomą kaip dzen budizmą. Skaičiau klasikinę literatūrą, nes tai bendro išsilavinimo reikalas.

Stodamas į universitetą supratau, kad kaip specialybę rinktis kokią Vakarų kalbą nėra labai prasminga, nes jos vis tiek lengviau prieinamos. Angliškai, vokiškai, prancūziškai, rusiškai, suomiškai, švediškai galėjau kalbėti be ypatingų problemų, šiek tiek mokėjau kitas kalbas, tad galvojau, kad reikia kažko kito. Gyvename vis mažėjančiame pasaulyje ir protinga turėti neeuropietiškos kultūros perspektyvą.

– Kokie Rytų kultūrų – Kinijos, Japonijos – filosofijos, mąstymo bruožai Jus žavi?

– Man labai patinka, kad Rytų filosofijoje nėra tokių subjektyvių autoritetų, kokius dažniausiai turi Vakarų religijos. Judaizme, krikščionybėje ir islame Dievas suprantamas kaip tėvas – toks truputį savavalis, kuris prižiūri kvailus vaikus (žmones) ir sako jiems, ką jie gali daryti, ko negali. Tai priklauso nuo kažkokio anapus mūsų esančio subjekto valios.

O Rytų pasaulėžiūroje Visatos veikimo būdai yra tarsi gamtos dėsniai: priklausomai nuo to, kaip elgiesi, tavo karma tave nuveda į kažkokį pragarą. Tačiau gali taip ir nesielgti – gali išsilaisvinti nuo tos karmos. Toks požiūris, mano manymu, natūralesnis ir kažkuria prasme net atrodo, kad Rytų mąstymas yra žmoniškesnis.

– Kas vakariečius traukia į Rytus?

– Pirmą galimybę susipažinti su Rytų kultūromis žmonės gavo kolonizacijos periodu. Tačiau tada vakariečiai visiškai atsisakė jose matyti kažką vertą dėmesio. Taigi pažinimas atėjo lėčiau, pvz., britams – daugiausia per Indiją. Bet ir kiti matė, kad šių kultūrų veiksmuose yra daug racionalaus, reikalingo ir paaiškinamo.

Po Antrojo pasaulinio karo, manau, susidomėjimą daugiausia lėmė Amerikos patirtas kultūrinis šokas, kai amerikiečiai susidūrė su japonų kamikadzėmis, su jų sugebėjimu kovoti, visai kitokiu garbės ir racionalumo supratimu. Ko gero, iš to kilo noras sužinoti, paaiškinti, kas gi iš tikrųjų tai buvo. Galiausiai svarbu tai, kad Tolimieji Rytai ekonomiškai labai gerai išsivystę, tad atsirado būtinybė suprasti, kaip ta visuomenė veikia.

– Daugybė žmonių vyksta į Rytus ieškodami nušvitimo, Dievo, prarastos ramybės.

– Žmonės, kurie važiuoja į Rytus ieškoti Dievo, gali ir nevažiuoti, nes nieko kita, ką turi patys čia ir dabar, ten tikrai nesuras. Yra pasakojimas, kaip čan budizmą pradėjęs skleisti Bodhidharma kalbėjosi su savo pirmu mokiniu, sakiusiu, kad jo sielai trūksta ramybės. Mokytojas atsakė: „Duok savo sielą čia – aš jai suteiksiu ramybę.“ „Bet gal aš ir savo sielos niekaip negaliu rasti...“ – tarė mokinys. O Bodhidharma atsakė: „Gal aš tada jai jau daviau ramybę?“

– Galima domėtis daug kuo, bet ar Vakarų civilizacijos žmogus gali tapti rytiečiu? Ar gali taip giliai įsisąmoninti Rytų kultūrų mąstymą ir pačią filosofiją? Ar vis dėlto tai neįmanoma, nes turi būti įgimta, o ne išmokta?

– Man atrodo, Vakarų civilizacijos žmogus negali tapti Rytų civilizacijos žmogumi. Arba gali, bet tada jis tampa dar didesnis Vakarų civilizacijos žmogus, negu buvo. Manau, kad bet koks žmogus, nepriklausomai nuo civilizacijos, gali tapti tik savimi, o pažintis su Rytų civilizacija, jeigu žmogus veikia teisingai, būtent tai ir padeda daryti. Tol, kol mes save apibrėžiame pagal kažkokią civilizaciją, kurios nariai ar nešėjai esame, kol mes apibrėžti pagal išorinius ženklus, tol mes nesame savimi.

– Visų pirma reikia ištrinti ribas?

– Taip.

– Kaip jūs manote, ar susidomėjimas Rytų kultūromis yra mada?

– Žmonės, kurie domisi Rytų kultūra dėl to, kad tai madinga, iš tikrųjų ja nesidomi. Jeigu madinga būtų kažkas kita, jie tuo ir domėtųsi. Tai tėra paviršiuje ir, kaip sakoma, nusiplauna pirtyje. Tačiau iš tiesų šiais laikais gyventi suprantant vien Vakarų civilizacijos ar vakarietiškos visuomenės veikimo principus yra labai sudėtinga. Dėl vis spartėjančios globalizacijos labai toli viena nuo kitos gyvenusios kultūros dabar gyvena kartu, yra lengvai pasiekiamos. Man iš Talino iki Vilniaus autobusu yra tiek pat, kiek iki Tokijo lėktuvu. Manau, mokyklose turėtų būti dėstoma apie kitas civilizacijas ir kitokias visuomenes, kad žmonės, susidūrę su kita kultūra (kas šiais laikais neišvengiama), galėtų normaliai į tai reaguoti.

– Kalbant apie kitokios kultūras, vis dar matoma daugybė stereotipų. Kaip manote, ar lengva juos pakeisti?

– Jeigu žmonės to nori ir patys supranta, kad jų mąstyme yra stereotipų, tada tai įmanoma. O jeigu jie galvoja, kad nesiremia jokiais stereotipais, pasaulį supranta teisingai (o visi kiti neteisingai), tai labai nelengva. Dažnai žmonės Rytus įsivaizduoja tokius, kokie jie iš tikrųjų neegzistuoja, kokie niekada niekur, išskyrus orientalistų knygas, ir nebuvo. Tai tokie mistiški, pirmykščiai, turintys kažkokią mistinę jėgą Rytai, kur žmonės gyvena paprastą, bet labai prasmingą gyvenimą. Tokių nėra.

Nufotografuoti galima ir labai paprasta, bet jeigu nueisi į tą vietą, kur padaryta nuotrauka, atsimerksi ir apsižvalgysi, pamatysi, kad viskas yra kitaip. Tai, ką mums reikėtų ten rasti, yra ne vaizduotėje susikurtas romantiškas vaizdas, o supratimas, kaip žmonės iš tikrųjų ten gyvena. Tai yra, visame tame nereikia nieko ieškoti. Reikia stengtis suprasti, ir tai viskas. Jeigu aš matau, kad yra žmonių, visuomenių, kultūrinių reiškinių, kurių nesuprantu, bet kurie man įdomūs ir svarbūs, labai logiška, kad stengiuosi juos suprasti.

Pas kitą kultūrą nenueisi kaip pas gydytoją, nepasakysi, kad skauda koją, ir nepaprašysi padėti. Nieko nebus – vietoj vienos ligos galima gauti kitą. Simptomai pasikeis, bet liga liks ta pati. Pastebėjote? Yra tiek ideologizuotų žmonių. Jie galėjo būti aršūs komjaunuoliai, bet paskui, kai jau komjaunuoliu būti nebeišėjo, tapo aršūs konservatoriai, nacionalistai ar dar kažkas. Tiesiog ideologiškiems žmonėms labai reikia, kad kažkokia ideologija nulemtų jų pasaulėžiūrą. Aš toks nesu ir niekam kitam nerekomenduoju. Manau, kad deideologizuoti ar mažinti savo pasaulėžiūros ideologiškumą visada naudinga. O jeigu žmogus sako „ieškojau krikščionybėje ir neradau, tai dabar ieškosiu kitur“, beveik 100 proc. galiu garantuoti, kad ir nesuras. Bent jau ne tai, ko nori.

– Tiesiog nėra įdomu tai, kas sava, kas yra savoje kultūroje? Galbūt dėl to atsiranda polinkis laimės ieškoti kažkur kitur – gerai ten, kur mūsų nėra?

– Gal ir taip, bet aš visiems rekomenduoju keliauti. Keliauti labai gera, kelionės plečia akiratį, padeda tobulėti. Tačiau primesti kitai kultūrai savo įsivaizdavimą, kokia ji turi būti ir kaip atrodyti, nes taip skaitei knygoje, yra nelabai gerai. Įsivaizduokite, jeigu kažkas atvažiuotų į Lietuvą ir sakytų, kad čia nuo senovės buvo pagonybė, tad kodėl jūs, lietuviai, su džinsais, kodėl važinėjate automobiliais, nors jums reikia kaimo sodybose cepelinus valgyti? Būtų nelabai suprantama.

– Tad ko reikia, norint pažinti kultūrą? Daugybės laiko, domėtis, keliauti, bendrauti, stebėti, kas vyksta aplink, kaip gyvena žmonės?

– Visada svarbu, kokį tikslą žmogus išsikelia. Vienas nusprendžia žaisti badmintoną ir retkarčiais su draugais po pietų truputį raketėmis pamosikuoti, o kitas išsikelia tikslą tapti pasaulio čempionu. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko tam skiriama. Taip pat yra ir su visais dalykais. Jeigu tai labai svarbu ir žmogus nori įsigilinti ir geriau suprasti, reikia daugiau laiko. Žinoma, reikia išmokti kalbą. Tai užima ne keletą savaičių, o daug metų. Be to, reikia daug skaityti ir t. t.

– Ką patartumėte tiems, kurie kaip tik kraunasi lagaminus ir ruošiasi vykti kur nors į Indiją, Nepalą?

– Priklauso nuo tikslo. Jeigu jie paprasčiausiai važiuoja į kažkokią kelionę, tegul važiuoja. O jeigu tai žmonės, kurie baigė gimnaziją ir dar neapsisprendė, kaip jų gyvenimas galėtų atrodyti, tikrai galiu patarti išmokti kurią nors gyvą Rytų kalbų ir mokytis jos kaip specialybės, nes mūsų pasaulyje yra aibė būdų, kaip tas žinias pritaikyti.

Jeigu kažkas nori geriau susipažinti su tomis kultūromis, pirmiausia reikia ne važiuoti ten ar bendrauti su kažkokiais turistų guru, o išmokti tos kultūros pagrindinę kalbą, skaityti ne pigius fengšui leidinius, o kažką rimčiau, susirasti normalų įvadą apie tas kultūras. O paskui tęsti bendravimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"