TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tiesiog kitokio plauko padaras

2009 01 08 0:00
J.Glinskis žino: dramų rašymas - nuolatinė "krizė". Ir vis tiek jas rašo.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rašytojas Juozas Glinskis, atsiskyrėlis ir provokatorius, išleido naują pjesių knygą "Amoralitetas". Savo rūpesčiu ir lėšomis.

Dramaturgas, 1970-aisiais išgarsėjęs "Grasos namais", 1980-aisiais savo garsą įtvirtinęs "Kingu" (abi pjeses pastatė Kauno dramos teatras), prisipažįsta, kad nelaisvė buvo neišsenkamas kūrybos paskatų šaltinis. Apie lietuviškojo "žiaurumo teatro" kūrėją teatrologė Gražina Mareckaitė parašė monografiją labai tiksliu pavadinimu - "Laisvoji zona". Rašytojas pasilieka sau teisę būti nesuprantamas ir nesuprastas - tiek gyvenime, tiek kūryboje. Arba gali ramiausiai pareikšti: mano motina - visata, tėvas - Vezuvijus.

Daugybėje nuotraukų J.Glinskis - rūstus neperprantamas barzdočius. Bet dabar barzda - tik prisiminimai. Be kita ko, barzda išgelbėjo nuo Afganistano. Prasidėjus Sovietų Sąjungos invazijai, prisimintas ir rezervas. J.Glinskis - atsargos seržantas. 1980-ųjų sausio naktį 47 metų "rezervistas" prikeliamas ir, graudaus mergaičių choro palydėtas, išvežamas į "prijomną punktą" Guseve, paskiriamas į žvalgybos būrį. Solidi barzda atkreipė pulko vado dėmesį. Tas labai nustebo sužinojęs "žvalgybininko" amžių: "Mūsų generolui tiek pat. Išsiųsti namo!" Namie pasitiktas ilgai trukusiomis ovacijomis.

"Barzda tikrai buvo įspūdinga. Nekarpoma, negražinama. Kaip atsiskyrėlio", - pasvalietiškai tardamas balsius sako J.Glinskis.

- Maniau, ir esat atsiskyrėlis, o pasirodo - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

- Narys, bet kai knygą reikia leisti - pats leidžiu, savo lėšomis ir rūpesčiu. Va tokie ryšiai su sąjunga - jokių ryšių.

- Bet vis dėlto atsiskyrėlis - duoti interviu atvažiavot iš kažkokių Burbliškių.

- Turiu sodybą, miško hektarą... Ant Žeimenos kranto, Pabradės seniūnijoje. Ten ir laikaus, ten pirtis, bitės, šuo. Šernai, briedis užklysta, gulbės, pavasariais paukščių paukštelių alasas... Mieste išvien problemos. Į pamiškę nuvažiuoji, visai kas kita.

- Iš kur mokate bitininkauti?

- Visko išmokstama.

- O kam jums to reikėjo?

- Reikia ką nors prižiūrėti.

- Dėl medaus?

- Ne tik dėl medaus. Tai apskritai labai geras užsiėmimas. Taip pripratau, kad jei vasarą kurią dieną neįgelia bitė, lyg ir trūksta kažko.

- Anksčiau leisti knygas trukdė ideologiniai barjerai. Dabar - finansiniai?

- Dėl pinigų niekada nesiskundžiau. Pensiją užsidirbau. Sutaupau, nes išleidžiu labai mažai. Trys šimtai "Logotipo" išspausdintos knygos vienetų kainavo keturis su puse tūkstančio. Vaikai sukūrė dizainą, sumaketavo.

- Tikra šeimyninė ranga: dailininkė - Ramybė Glinskytė, vadybininkai - Benediktas Glinskis ir Eglė Glinskytė, maketavo Gintaras Glinskis. Tik redaktorė Donata Linčiuvienė - "iš šalies".

- Ji mane redagavo nuo pirmųjų knygų.

- Pats išleidote, pats ir platinate?

- Knygynai pjesių neima - kas pirks? Bibliotekos irgi raukosi - kas skaitys?

- Jie dar nežino, kad knygoje yra "Spąstai nelaboms dvasioms pagauti".

- Sugalvojau parašyti pjesę, kur labai ir nelabai nusipelnę menininkai prašosi į statomą Poetų panteoną. Manai, Rašytojų sąjungos leidykla būtų ją leidusi? Net siūlyti nedrįsau.

- Koks jumyse sėdintis provokatorius sukurstė parašyti?

- Seniai knietėjo - sukau galvą, kaip padaryti, kad parodytum kitą, ne fasadinę tų pačių žmonių pusę. Žinoma, pagrindinis akstinas buvo Vytautas Petkevičius, Pėtkos prototipas. Iš esmės sumaniau tą scenarijų dėl jo ir jo elgesio, peržengusio bet kokias ribas, o apie kokias nors moralės normas jau nekalbu. Gaila, nebeperskaitė... Pradėjau eiliuoti, žiūriu, išeina farsas. Parašiau kone vienu ypu. Aš pjesių neperrašinėju: kai ima plaukti mintys, tik užrašyk.

- Prieš tai, matyt, gerai apgalvojate?

- Viskas spontaniškai. Tikriausiai atsiveria kokie nors "kanalai". Dabar turiu vieną temą, stengiuosi apmąstyti ir - nepavyksta. O kartais nelauktai netikėtai šast - ir parašai. Pavyzdžiui, pjesikė apie Joną Basanavičių (gal ir neypatinga) "Tik tau graži norėjau būti". Paskaičiau patriarcho atsiminimus ir iškart atsirado personažas, ėmė lietis tekstai. Pasirašė per porą mėnesių, kaip sugriebė ir nepaleido.

Yra keli pjesių rašymo metodai. Vienas: autorius kuria tekstus, kurie, jo manymu, geriausiai tiktų sumanytajam personažui atskleisti ir veiksmui rutulioti. Kitas: personažai susiformuoja autoriui dar nežinant, kas išryškės. Viską jis išsiaiškina berašydamas. Parašo ir žiūri, ką sukūrė, mato, ko nė pats nesitikėjo rasiąs. Taip sukurti mano "Vieno tėvo vaikai". "Grasos namus" kažkada irgi taip parašiau.

- Kaip manot, bus skandalas dėl "Spąstų..."?

- Kad nebėra kam jo kelti. Viens po kito išeina... Esu skaitęs šios pjesės fragmentų mokytojoms - pasibaisėjo: kaip šitaip galima? Kaip išvis galima paprastam mirtingajam minėti Justinėlio, Marciaus, Ėdziko vardus?!

- Kaip šitaip galima?

- Nieko bloga neparašiau, viskas sudėliota pagal personažų prototipų autobiografijas ir kūrybą.

- Sakot, pjesės dabar nelabai pageidaujamos. Gal reikia grįžti prie prozos? Laikotės įsikibęs dramos, nors tu ką.

- Turiu tokį polinkį - kelti sau krizę. Visas dramų rašymas - nuolatinė krizė. Gaminu produktą, kurio niekas neperka. Kurio niekam nereikia. Ir vis tiek gaminu. Priežastis paprasta: dramos rašosi, romanas - ne.

- Kad žmogus jaustų poreikį rašyti dramas, jį turi plėšyti meilė teatrui?

- Ne, ne. Kai kūriau pirmąsias pjeses, nei to teatro lankiau, nei ką. Dabar porąkart nuėjau ir atsižegnojau - gryna komercija ir masinio vartojimo produktai.

- Tai sakot ne iš meilės teatrui?

- Iš meilės sau. (Juokiasi.)

- Draminiais konfliktais išliejat savo vidinius konfliktus ir konfliktiškumą?

- Taip 1968-1969 metais atsirado viena pirmųjų mano pjesių "Pasivaikščiojimas mėnesienoje". Veikėjais sumaniau paversti tuometinius aukščiausios partinės valdžios žmones: pasendinau, paverčiau pamišėliais pensininkais, ir jie man vaikščiojo mėnesienoje. Toks buvo mano atsikeršijimas.

- Nebijojot?

- Bijojau. Tekstą slėpiau. Tik per Andrejaus Sacharovo ryšius pjesė buvo nugabenta į Ameriką, Jono Jurašo pastatyta Niujorke (Anonimo slapyvardžiu).

- Ar buvo malonu dirbti su lietuvių režisieriais?

- Su jais nedirbau, repeticijose nesėdėdavau. Gal ir gerai. Pjesėje viskas pasakyta. Ir J.Jurašas, ir Jonas Vaitkus statė pažodžiui, nieko nekeisdami. Mano pjesės taip "sukaltos", kad neįmanoma kitaip. Ir intonacijų jos reikalauja tokių, kaip kad man personažai sušneka. Kaip man sudiktuoja, taip ir jiems paskui diktuoja tekstas. Žinoma, reikia išradingo režisieriaus, kad viską išverstų į scenos kalbą. J.Jurašas rado labai gyvą ir tikrą "Grasos namų" sprendimą. O, pavyzdžiui, "Vieno tėvo vaikų" tekstas scenoje tiksliai atkartotas, bet niekas nedega - tas pats pjesės skaitymas. Antra vertus, nelabai galėčiau patarti. Dramaturgo darbas rašyti, režisieriaus - statyti.

- "Grasos namai" buvo taisomi, cenzūruojami.

- J.Jurašas sumanė finalą: bažnyčioj skamba "Pulkim ant kelių", o kazokai nagaikom darbuojasi. Šiurpas per kūną eina! Ir tai tik viena detalė. Per peržiūrą sausakimša salė spektaklį sutiko labai audringai. Po to teatro direktoriaus kabinete Lionginas Šepetys, kultūros ministras, mums su J.Jurašu nurodė: šitą išimti, šitą nuimti, šituos sakinius pakeisti. Paskui Panevėžyje pjesę statė Algimantas Pociūnas, pagal tekstą, ir niekam neužkliuvo. Nes "Grasos namai" jau buvo išleisti atskira knygele, išspausdinti kaip mano parašyta.

- Kodėl niekas nebraukė knygelės?

- Jei pjesė būdavo kuriame nors teatre pastatyta, laikydavo, kad ji aprobuota, nebėra ko kibti. Leidžiant pjesę "Cikuta - Sokratui" "Vagos" cenzoriai mėgino išimti epizodą apie pilietiškumą, demokratiją - redaktorė D.Linčiuvienė apgynė.

- Kaip atsirado "Kingas"?

- 1962 metais baigęs Pedagoginį institutą buvau paskirtas į Pravieniškių pataisos darbų koloniją. Mokytoju lituanistu. Po to teko padirbėti Juodšilių specialiojoje mokykloje. Pamačiau, kuo viskas tokiose įstaigose paremta. Intrigomis ir kumščiu. Šį modelį pavaizdavau "Kinge". Spektakliu, kurį režisavo J.Vaitkus, labai pasipiktino Juozas Baltušis. Kaip galima taip dergti tarybinę visuomenę?! Vadinasi, pataikiau - visa sistema valdoma pagal kalėjimo modelį.

- Kaip jums patiko pjesės pastatymas?

- Puikiai vaidino Valentinas Masalskis. Kiti vaikinai irgi gerai. Neblogas spektaklis, tarp kitko. Tuo metu ažiotažą sukėlė nuogo moters kūno rodymas, tada dar nebuvo mados apsinuoginti scenoje. Bilietas į "Kingą" pas perpardavinėtojus kainavo 25 rublius.

- Ko griebėsi prieš jus sistema?

- Nieko per daug nesigriebė. Pats vis lipau ant grėblio. 1982 metais parašiau satyrinę komediją "Kristibaba". Pagal įvykį, kuris man atsitiko gimtajame kolūkyje. Greitai ją pastatė Kaunas. 1983 metais mano penkiasdešimtojo gimtadienio proga kolūkio pirmininkas pastatė dėžę konjako. Išgėrėm. O po pusmečio sudegino sodybą. Mes tave gerbiam, girdom konjaku, o tu tyčiojies?! Mat vieno ne itin išmintingo pjesės veikėjo vardas pasitaikė kaip ir pirmininko. Kaip pasvaliečiai sako, apsipažina žmogs. Tokiu būdu su savo gimtine ir atsisveikinau. Ne vien dėl to. Tiesiog kitokio plauko padaras esu, nesugebu prisiderinti.

- Ar sąvoka "J.Glinskio žiaurumo teatras" pradėjo funkcionuoti po "Kingo"?

- Pirmasis ją pavartojo Jonas Lankutis, žiaurumo teatro elementų įžvelgęs jau "Grasos namuose". Mano pjesėse iš žiaurumo išskyla visa esmė ir visos prieštaros. Turbūt kaip ir gyvenime. Šiandien tai ypač juntama. Toli dairytis nereikia. Tik sau, sau, sau. Pilni glėbiai, ir vis dar maža. Ginkdie pasidalyti su mažiau turinčiu. Plūste plūsta žiaurumas, atviras ir užmaskuotas.

O tiek mažai tereikia... Tik sustoti ir pamąstyti: ar iš tikrųjų man reikia to, ką ruošiuos stverti? Gal daug svarbiau tai, ko neturi ir nė negalvojai turėti? Tai, ko neįmanoma prarasti, ko jokia krizė neveikia. Tai galima nusakyti vienu žodžiu - kūryba. Nebūtinai menas, nebūtinai mokslas. Būtinai minties skaidrumas, atsidavimas, šviesus bendravimas. Būtinai atsisakymas savižudiškų įpročių, būtinai gamta ir sveikas gyvenimo būdas, be vaistų ir daktarų, arba bent kuo mažiau. Ir judėjimas, judėjimas, judėjimas...

- Ką veikiate, kai nerašote?

- Judu. Traukiu su šuneliu į mišką, slampinėju. Vasarą uogaujam, grybaujam, tvarkomės po ūkelį, šienaujam, bites žiūriu, kertu sausus medžius malkoms. Sulakstau į Vilnių. Bet kai "užkabina" rašymas, niekas daugiau nebeegzistuoja. Kai mūzos tyli, tai ir ligų pradedi išsigalvoti. Jaunystėj nemaža jų persirgau. Ir plaučiai, ir jeknos, ir širdis... Per tiesiog įžūlią nemeilę savo organams. Proto įgijau atėjęs į pensiją. Svarbiausia, kad gerai veiktų kraujo apytakos sistema, smegenys, tada ir sveikas, ir kūrybingas. Senėjimo procesai prasideda, kai pasiduodi minčių stinguliui.

- Ką jūs ten sakėt - kad personažai padiktuoja žodžius? Čia netiesiogine prasme?

- Tiesiogine. Galima sakyti, girdi balsus. Arba beveik girdi. Pavyzdžiui, "Kingas" parašytas per pusantro mėnesio kaime, garaže. Veikėjai man kalbėjo. Reikėjo - dainavo, reikėjo - šnekėjo. Netgi Sokratas šnekėjo, kiti istoriniai personažai. Sakau, jei jie neprašneka, nieko ir nėra. J.Grušas, pavyzdžiui, frazę performuluodavo dešimtis kartų, kol ją įdėdavo į personažo lūpas. O aš, kad jau jie taip sušneko, Dieve gink, taip ir parašau. Ir nebegaliu taisyti.

- Ar yra koks nors to girdėjimo ar beveik girdėjimo fiziologinis įvardijimas?

- Viskas kyla iš nuojautos.

- Ar pasidairot po šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lauką?

- Mes kitaip rašydavom - J.Grušas, K.Saja, Just.Marcinkevičius, R.Samulevičius. Tikrai iš širdies. Mums rūpėjo darbą atlikti taip, kad viskas būtų įprasminta, o ne kalbama kas ant seilės užeina - palaida idėjų bala. Dabar rašoma, kad kuo labiau nesuprastum, kad kuo įmantriau. Gink Dieve, paprasto sakinio nepasakys.

- Anksčiau galiojo strategija: laikyti špygą kišenėje ir daryti visokias užuominas. Dabar špygomis laisvai mojuojama į visas puses.

- Kad nematyti tų špygų! Iš tiesų gali bet ką rašyti, svarbu, kaip parašysi ir kaip įprasminsi. Jei yra prasmė, vardan ko verta imtis šio kūrinio, viskas gerai. Bet rašyti vien dėl to, kad pamojuotum špyga, pasišakotum ar geismus pademonstruotum... Kūrinys turėtų iškilti iš intuityvios gilumos. Jei kartais ir prasčiau pasiseka, bet jei iš gilumos išplaukė, laikau, kad šis tas padaryta.

- Argi su "Pasivaikščiojimu mėnesienoje" ir "Baltom lelijom" nesate, tarkim, Herkaus Kunčiaus pirmtakas?

- Per sudėtingas klausimas.

- Kuo jus taip traukia beprotnamio ir beprotybės motyvai?

- Bepročiai - laisviausi, nuoširdžiausi žmonės, jų lūpomis nuo seno byloja pranašiškos tiesos. Scenoje jie nepakeičiami. Jie labai šnekūs. Juos lengviausia parašyti.

- Teatru nesergate, todėl keista, kad ėmėtės rengti "Juozo Miltinio repeticijas". Kodėl jūs?

- Vaclovas Blėdis įkalbėjo. Sako, niekas kitas nepadarys. Davė man repeticijų įrašus. Su Virginijumi Gasiliūnu parengėm medžiagos septyniems tomams. Labai nuoširdžiai dirbau, man patiko, nors su J.Miltiniu nebuvom pažįstami. "Baltos lankos" išleido tris knygas. Ir nutilo. Matyt, J.Miltinio mintys ir komercija nesuderinama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"