TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tiesiog Šaras, kuris jaučiasi suaugęs

2007 12 15 0:00
"Kas sakė, kad į gyvenimą žvelgiu per rimtai?" - klausia Š.Frolenka, neseniai tapęs LiJOT prezidentu.
Asmeninio albumo nuotrauka

Durų spynoje trakšteli raktas, pradeda cypti signalizacija, pro atsivėrusį plyšį į tamsų prieangį įsmunka ryto prieblanda. Vyriška ranka spaudo mažus mygtukus - keturis signalizacijos kodo skaičius, kuriuos žino tik jis, Šarūnas Frolenka, 22 metų Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas.

Vaikinas uždega šviesą, nusivelka ir pakabina pilką stilingą puspaltį. Šis drabužis - pirmas ant tuščios kabyklos. Tada lengvai nušoka du laiptukus ir atsiduria prie užrakintų durų. Kišenėje paskimbčioja raktų ryšulį, išsitraukia, akimis suranda tinkamą ir tuoj smunka vidun, į kabinetą. Prieš mėnesį jame dar dirbo Miroslavas Monkevičius, biuro žmonių draugiškai vadinamas Miros arba Mireku. Dabar šis kambarėlis, kuriame vargiai telpa du stalai, fotelis, segtuvų lentyna ir gėlės staliukas, - Šaro.

Egzaminas? Bandyti

Neseniai pakeistą mobilųjį telefoną (pagaliau telefono ir kompiuterio kalendoriai dirba sinchroniškai) ir pakelį silpnų cigarečių ranka automatiškai deda ant darbo stalo. Nuo peties nuslysta juoda kuprinė. Iš jos vaikinas traukia nešiojamąjį kompiuterį ir buteliuką aviečių skonio pieno kokteilio. Kai įjungia magnetolą, radijo diktoriaus balsas praneša: "Dabar 8 valandos 35 minutės."

Atsisėdęs į patogią, juoda oda trauktą kėdę prezidentas palinksta prie kompiuterio. Ekrane sumirga elektroninio pašto simboliai. Akys greitai perbėga per kelias dešimtis naujų laiškų pavadinimų: "Apskritalizacija", "Apibrėžimo pasiūlymas", "Naujas ŠMM naujienlaiškis apie aukštąjį mokslą", "Pasilinksminkite lėktuve:)", "Pranešimo tezės".

Žvilgsnį patraukia iš pašto dėžutės paimtas popierinis vokas. "Mes su džiaugsmu garsiai rėkiame: "Jabadabadu", - flinstoniškai naująjį prezidentą sveikina Latvijos jaunimo organizacijų taryba. Pakyla lūpų kampučiai, sublizga balti dantys. Jau mėnuo, kai Š.Frolenka yra LiJOT prezidentas, tačiau tokį šmaikštų ir originalų sveikinimą skaito pirmą kartą.

Trinkteli laukujės biuro durys. Greičiausiai atėjo Gintarė, administratorė. Ji priklauso tai daliai darbuotojų, kurie nestudijuoja. Kiti biuro žmonės - studentai. Šarūnas ir pats neakivaizdžiai mokosi, yra Mykolo Romerio universiteto teisės ir valdymo specialybės trečiakursis.

"Civilinė teisė - bandyti" - mėlyna spalva pažymėtas kompiuterio kalendoriaus langelis. Tokių laukelių šį mėnesį (egzaminų sesija) - bent šeši. Jie įsiterpę tarp susitikimų su ministre Vilija Blinkevičiūte, prezidento patarėju Arūnu Kučiku, išvykų į Klaipėdą, Šiaulius, kuriuose vyks jaunimo organizacijų renginiai, biuro ir valdybos posėdžių, darbo grupių susirinkimų. Visi savaitgalių langeliai iki šv. Kalėdų prirašyti. Šarūno veidas ramus, pirštai kalendoriuje vikriai surenka dar vieną įrašą: "Susitikimas su LŽ žurnaliste."

Kiaušinienė

"Keleri metai LiJOT valdyboje, keleri - biure, programų vadovo ir biuro vadovo pareigos. Atrodo, viską mačiau? Nė velnio. Turiu suprasti, kas ir kokioje vietoje esu", - sako naujasis LiJOT prezidentas Š.Frolenka sėdėdamas ant minkšto kampo tarybos susitikimų salytėje.

- Kodėl atsidūrei LiJOT? Kuo tave patraukė veikla jaunimo organizacijose?

- Jaunimo veikloje mažai biurokratijos, daug kūrybos, idėjų, bendravimo. Tai net neapibrėžčiau kaip darbą, greičiau - kaip gyvenimo būdą. Niekada nesakau, kad einu į tarnybą; einu į LiJOT ar biurą. Kad išjungiu kompiuterį ir išeinu, dar nereiškia, jog baigiu dirbti. Kartais ir gamindamas vakarienę galvoju apie organizacijos reikalus.

- Kokius patiekalus mėgsti ruošti? Kas išeina, kai viena iš sudėtinių dalių - LiJOT?

- Galiu pagaminti daug ką - kiaušinienę, iškepti mėsos. Dažniausiai tai valgoma (juokiasi). Gamindamas atsipalaiduoju, nesinaudoju jokiais receptais. To išmokau iš tėčio. Kaip ir jis, ruošdamas valgį kuriu šventę sau ir kitiems. Vakarų, kai gaminu, labai nedaug - gal trys per mėnesį. Nors tik tiek, virtuvė - ypatinga vieta. Kai turėsiu savo namus (dabar nuomoju butą), virtuvę įsirengsiu netradiciškai.

- Kaip ji atrodys?

- Darbo stalas bus viduryje, kad gamindamas galėčiau vaikščioti aplink, kaip apie ašį. Virtuvė bus didelė, penkių kvadratų neužtenka. Neįsivaizduoju, kaip žmonės šeimininkaudami išsiverčia su dviem peiliais. Reikia bent penkių ar šešių, ir skirtingų.

"Mama, grįšiu rytoj"

- Būdamas penkiolikos pradėjai savanoriauti Šiaulių jaunimo organizacijoje "Apskritasis stalas". Kaip tėvai žiūrėjo į tai, kad, užuot mokęsis, ėmeisi rašyti projektus, organizuoti renginius, važinėti į susitikimus?

- Jie pasitikėjo ir leido pačiam spręsti. Mama ir tėtis turėjo ištverti mano "pokštus": rytą išeinu į mokyklą, po pietų skambinu ir sakau, kad esu prie Panevėžio, važiuoju į Vilnių, grįšiu rytoj. Tėvai visada suprato, bet ir primindavo, jog mokykla - mano pareiga, mokytojai neturi jiems skambinti ir priekaištauti dėl to, kad Šarūno nėra mokykloje.

- O mokytojai dažnai skambindavo pranešti, jog tavęs nėra?

- Keletą kartų. Dažnai nebūdavau pamokose, tačiau mane palaikė mokyklos administracija. Jos nuomone, jei sugebu išmokti, ką reikia, ir atsiskaityti, galiu išnaudoti laiką kaip tinkamas.

- Su pusbroliu esi nupiešęs grafitą ant vienos parduotuvės sienos. Su savininkais susitarėte iš anksto, bet kažkoks pilietiškas kaimynas iškvietė policijos pareigūnę. Tai vienintelis toks piešinys?

- Taip. Jau nusitrynė ta rožė, tapo nebegraži. Reikėtų atnaujinti. Juokingiausia, kad nei Paulius, nei aš nesugebėjome nupiešti rožės, tad paprašėme mamos. Ir ji nupiešė. Visada prijaučiau gatvės kultūrai - grafitams, riedlentėms ir pan. Turėjau draugų, kurie tuo gyveno.

Paslėpti emocijas

- Tavo brolio auklėtoja prasitarė, kad jis nelanko mokyklos. Jaunėlis irgi toks aktyvistas kaip tu?

- Mudu skirtingi, būtų neteisinga lyginti. Tačiau abu esame visuomeniški. Jis dabar aktyviai įsitraukęs į Šaulių sąjungos veiklą. Prieš porą savaičių grįžęs į Šiaulius paskambinu broliui vakare, apie dešimtą, ir klausiu: "Na, "bachūre", kur esi?" (Mama pasiguodė, kad negrįžta, kaip buvo žadėjęs.) O jis, pasirodo, seniūnijos salėje rūšiuoja per "Maisto banko" akciją surinktus produktus.

- Paauklėji brolį?

- Ne. Nemanau, kad turiu teisę nurodinėti, ką jis privalo daryti. Tik išdėstau savo nuomonę. Jis pats renkasi ir sprendžia, kaip turi būti. Mokykloje mus lygina. Manau, tai ydinga.

- O pats lygini save su kuo nors? Lygiuojiesi į ką nors?

- Neturiu absoliučių autoritetų, bent jau sąmoningai į nieką nesilygiuoju.

- Ko norėtum išmokti iš Miroslavo, ankstesnio LiJOT prezidento?

- Man labai patikdavo, kai nutikus stresinei situacijai jis gebėdavo paslėpti emocijas, išlikti ramus, atsipalaidavęs, kurti teigiamą atmosferą. To dar turiu išmokti. Net tada, kai sunku "užvesti" komandą ir išsaugoti gerą nuotaiką.

- Ar nepasitenkinimas dėl LiJOT biuro darbuotojų vėlavimo į darbą - viena emocijų, kurias norėtum suvaldyti?

- Prisipažįstu, esu parašęs kelis elektroninius laiškus į biuro konferenciją, kai kolegos vėlavo į darbą. Tačiau tai nebuvo pikti laiškai. Paklausiau: "Gal kas žino, kada biuras pradeda dirbti, nes aš irgi ateisiu tuo laiku?"

Patrakęs vairuotojas

- Vairuoji automobilį "Toyota Avensis". Esi juo patenkintas ar svajoji apie kokį kitą modelį?

- Neturiu svajonių mašinos. Man tik svarbu automobilis, kurį vairuodamas jausčiausi 100 proc. gerai, tačiau neįsivaizduoju, koks tai modelis ir kiek jis kainuoja.

- Kolegės pasakoja, kad važiuoti su tavimi patinka ne visiems.

- Vairuoju gana impulsyviai. Neseniai kažkur vežiau Rimantę, LiJOT tarptautinių reikalų koordinatorę. Išlipusi ji sako: "Kas čia per bruožas šitaip vairuoti?" Rimantei ne visai patiko. Man regis, reikia ne vien vairą gerai sukioti, bet ir numatyti, ką kiti vairuotojai darys, bei reaguoti. Važinėju daug. Per metus apvažiuoju pasaulį - apie 40 tūkst. kilometrų. Kol kas turėjau vieną "avariją" - apsisukdamas mašinos galu įsirėmiau į tvorą.

- Neišlaikei civilinės teisės specialiosios dalies egzamino. Nerviniesi dėl to? Ar tau svarbios studijos?

- Mokslai svarbūs, bet jie - greta kitų prioritetų. Šiek tiek nesusitaikau su lietuviška švietimo sistema, nes ji minimaliai leidžia man pasirinkti dalykus, kurių tikrai norėčiau mokytis. Aišku, mokslams randu nelabai daug laiko, dažniausiai - vėlai vakare. O per egzaminus nesistengiu prilaižyti neprivalgęs. Paskutinis pradedu rašyti ir pirmas baigiu.

- Liepą tau sukaks 23 metai. Ar jau atėjo tas laikas, kuris vaikystėje vadinasi "kai užaugsiu"?

- Esu protingas suaugęs žmogus. Bet kaip asmenybei, be abejo, dar reikia bręsti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"