TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Toks pat virpulys kaip jaunystėje

2007 02 17 0:00
"Kur dirbu - ten mano namai", - sako režisierius.
Giedriaus Baranausko nuotrauka

Būtų pabėgęs ir nuo šio pusjubiliejaus, dviejų penketukų, kaip andai išmaudamas į Vokietiją pabėgo nuo apskritos sukakties. Gytis Padegimas jau dairėsi kelionių pasiūlymų, bet paaiškėjo, kad Šiaulių dramos teatre gimstančią "Labai paprastą istoriją" reikia dar savaitėlę parepetuoti.

Taigi šiauliečių premjera išpuola per režisieriaus gimtadienį. Dar skambina dailininkė Birutė Ukrinaitė: "Gyti, ar žinote, kad vasario 17-ąją Nacionaliniame dramos teatre - "Vieno tėvo vaikai"?" Nijolė Narmontaitė irgi teiraujasi: "Gyti, gal vasario 17-ąją galėtumėte vaidinti "Meistriškumo pamokoje"?" Pastarasis spektaklis, kurio režisierius Padegimas vaidina Scenos darbininką, numatytas Vilniaus mažajame teatre. Štai toks kazusas, beje, susidėliojęs iš atsitiktinių sutapimų.

"Mane žurnalistai mėgsta", - pasigiria Padegimas.

- Kokio interviu norėtumėte dabar? Rimto, mąslaus? Žaismingo?

- Tikro ir nuoširdaus. Kad pasiskaitymas žmogui būtų ne pikantiškų detalių lesiojimas, o atviras ir nuoširdus bendravimas.

Teatre keičiamasi energija

Tačiau pikantiška detalė yra - režisierius sportuoja! Sukirto su studentais: jis ims sportuoti, šie - skaityti knygas. Padegimas pasižadėjimą įvykdė, dabar - jų eilė. Režisierius labai judrus: gyvena Kaune, docentauja Klaipėdoje, stato spektaklius įvairiuose miestuose, "iššoka" į užsienį, vadovauja Michailo Čechovo

kūrybinėms laboratorijoms (vasarą jų laukia Danijoje ir Latvijoje, rudenį - Paryžiuje). "Gyvenime man visą laiką trūko valios pasirūpinti kūno sveikata, - sako jis. - Tai čia skauda, tai ten. O dabar iškart savijauta pagerėjo. Net didžiuojuosi savimi: pastatyti spektaklį, kai jų artėja prie šimto, - įprastas reikalas, bet prisiversk kad geras nueiti į treniruoklių salę tarp repeticijų."

Ir dar naujiena - Padegimo nebepaleidžia verslininkai: reikalauja paskaitų ir seminarų. Paskaitininkas manė būsiąs nušvilptas ar užmėtytas kepurėmis, tačiau auditorija klauso nuščiuvusi. Michailo Čechovo aktorių ugdymo metodu paremtų Gyčio Padegimo kūrybinės laboratorijos seminarų dalyviai tikisi išmokti nugalėti stresą, susikaustymą ir baimę, daryti įtaką publikai. Tačiau svarbiausia - jie mokomi išlaisvinti, atskleisti kūrybines galias, pažinti savo aukštesnįjį ego, įsigilinti į materijos ir dvasios priešybes, asmeninę ir verslo atsakomybę. "Rutina ir veiklos kiekybė ima griauti gyvenimo kokybę. Siūlau pasitelkti vaizduotę, kuri gali atverti duris į kitokią veiklos dinamiką ir duoti neįtikimų rezultatų", - teigia režisierius.

- Ar paties nedrasko veiklos kiekybė? Nenukreipia nuo tikrojo tikslo?

- Mano, kaip režisieriaus, tikslas - vienyti žmones. Kiekvieno spektaklio statymas - kūrėjų jungimas į visumą. Paskui - susiliejimas su žiūrovais, bandymas perteikti jiems svarbią žinią. Teatras - vieta, kurioje intensyviai bendraujama, keičiamasi energija, žinojimu, kur iš nematomo materializuojasi matomas produktas. Režisierius - šio proceso generatorius. Man įdomu tai daryti skirtingose vietose su skirtingos kultūros, amžiaus, patirties žmonėmis: Kopenhagoje, Baikalo ežero saloje, Šiauliuose, Zalcburge. Kiekvienas mano spektaklis - tai bandymas čia ir dabar atkurti arba kurti žmogiškuosius ryšius, kurie yra labai nutrupėję. Čia matau teatro jėgą, teigiamą reikšmę visuomenei. Mes kuo toliau, tuo labiau daromės specializuoti, susisluoksniavę, susiskirstę grupelėmis, pasinėrę į virtualią erdvę. Trūksta bendrumo jausmo: apie jį kalbu per paskaitas, mėginu jį kurti per spektaklių repeticijas, pratybas su studentais. Gal taip nugaliu savo vienatvę.

- Vienas pagrindinių jūsų spektaklių veikėjų - Laikas. Kaip pats taikstotės su bėgančiais metais?

- Eidamas gatve jaučiu lygiai tokį pat kvapą ir tokį pat virpulį, kokį jaučiau, kai buvau pradedantis režisierius. Žemaitė laiške daug jaunesniam už save Kostui Petrauskui rašė: "Mano širdis ne senesnė už tavo." Neišgyvenu jokios dramos, kad metai bėga: jaučiuosi reikalingas, mane kalbina gatvėje, skambina - tai didžiausias pripažinimas. Mano spektakliai galbūt ne tokie efektingi išoriškai, negauna apdovanojimų, bet kai kurie rodyti ar teberodomi metų metais: "Mūsų miestelis", "Ilga Kalėdų vakarienė", "Meistriškumo pamoka". Matyt, publiką traukia vidinė jų forma, vidinė žinia, kuri prabyla į žiūrovą.

Vaikystėje dainuodavo operas

Vasario 3 dieną "Meistriškumo pamokoje" debiutavo Merūnas Vitulskis. Šis spektaklis iš tiesų tapo meistriškumo pamoka ir starto aikštele daugeliui jaunų solistų. Laukdami, kol išeis į sceną, Padegimas ir Merūnas kalbėjosi. Režisierius bandė persakyti vaikinui

tai, ką kadaise dėstė jo mokytojas Jonas Jurašas: kad menininko kelias - ne sprintas, o maratonas, kad negalima išsibarstyti, kai esi "ant bangos", kad reikia susikurti atsparumo kapitalą, turėti kur atsitraukti. Tiesa, tada, prieš kelis dešimtmečius, jaunas režisierius ne visiškai suprato, ką turėjo omenyje mokytojas.

"Kartais mąstau: gal būčiau laimingas gyvendamas vienoje vietoje? - svarsto režisierius. - Kaip jaunystėje buvau kelyje, taip ir dabar esu. Tik maršrutai plečiasi, koncentriniai jų ratai didėja. Kita vertus, jau išmokau susikurti dvasios komfortą, rasti ramybę ten, kur atsiduriu. Šiauliuose esu laimingas, man patinka. Paskui būsiu Klaipėdoje, studentų bendrabutyje, ir jausiuosi laimingas, man patiks. Tada ateis pavasaris, galėsiu migruoti į savo nediduką būstą Juodkrantėje ir stebėti, kaip parskrenda paukščiai. Esu viso, kas gyva, mylėtojas. Studentai iš manęs juokiasi: jei kur nors mieste kirs medį, būtinai tuo metu eisiu ta gatve ir susinervinsiu, supyksiu, man skaudės. Nuo vaikystės jaučiu ryšį su gamta. Vieni mano seneliai gyveno Alytuje, kiti - atokiame vienkiemyje. Alytiškis senelis buvo "dročius", dabar sakytume - liaudies meistras. Virš ūkinių pastatų buvo jo padirbtos figūros. Kai papūsdavo vėjas, stodavosi visas teatras. Jos judėdavo, keldavo rankas, kuldavo spragilais - toks judantis asambliažas. Kaimo senelė buvo nuostabi audėja, ir dabar turiu jos audeklų. O senelis, puikus dainininkas, imdavo mane į ganiavą ir priblokšdavo atidumu gamtai. Gavau taip pat labai ryškią kultūrinę injekciją. Alytuje ir tolimame Dubravų kaime buvo labai daug knygų. Skaičiau Lietuvišką enciklopediją, godžiai įnikau į žurnalus - gal dėl tos vienatvės. Manęs klausia: "Iš kur tu žinai?" Štai iš ten ir žinau."

- Ir dabar esama vienatvės?

- Visą laiką būnu tarp žmonių. O kadangi visuomet esu kelyje, negaliu prisirišti. Kelyje sutinku vis naujų žmonių. Jerzy Grotowskis sakė, kad žmogus tol jaunas, kol gali susirasti naujų draugų. Turiu daug bičiulių studentų Skandinavijoje: atvažiuoja, rašo, klausia patarimo. Pripažįstu vienintelį darbo su studentais metodą: jie yra mano draugai. Tai kita karta, bet aš iš jos mokausi - tai kūrybinė apykaita.

- Ar įspūdingi buvo pirmi kontaktai su teatru?

- Mano formavimuisi didelę įtaką darė praėjusį pavasarį į Amžinybę išėjusi mamos pusseserė operos solistė Irena Žukaitė. Jos namai sostinės Žvėryne man buvo kaip kultūrinė sala. Buvau vedžiojamas į operą, taigi mano pirmas teatras - Operos. Vaikystėje, susirinkęs žaislus, lėles ir žvėrelius, dainavau operas. Gaila, kad iki šiol nepavyksta pastatyti šio žanro kūrinio. Miuziklą ir operetę jau stačiau.

- Ką rinktumėtės?

- Labai įdomus Antono Rubinšteino "Demonas".

Labiausiai kritikuojamas režisierius

- Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs teatrą, skyręs jam savo metus ir talentą?

- Matematikos mokytojas taip ir mirė man neatleidęs. Jau buvau pripažintas režisierius, o jis kartojo: "Nuėjai šunims šėko pjauti, buvai gabus ir nieko nepasiekei." Tokio pojūčio nepatyriau niekada. Teatras suvedė su gausybe asmenybių, leido atskleisti daugybę netikėtų, paslėptų žmogaus (taip pat ir savo) savybių. Teatras leidžia negyventi kasdienybėje. Iš esmės ir negyvenu buitinio gyvenimo. Nežinau, į ką tai galėčiau iškeisti. Juk duodama patirti, kaip nematoma virsta matoma. Pirmiausia yra tavo vizija, tavo jutimas, paskui jį perduodi kitiems žmonėms, spektaklio kūrėjams. Tie kiti lipdo toliau - iš savo sapnų, savo realybės. Tu įeini į jų gyvenimus, jie - į tavąjį. O paskui ateina žiūrovai. Ir kai Kūčių naktį per pūgą tave sustabdęs žmogus dėkoja: "Jūsų spektaklis man labai daug atvėrė", ar gali būti geresnis pasveikinimas Kalėdų proga? Ar kokia materiali dovana tai atstotų? Man - ne.

- Ir tai atperka sunkius momentus? Išdavystes?

- Be abejo. Tačiau man sunkūs momentai irgi įdomūs. Kuo toliau, tuo labiau išmokstu į juos žvelgti taip, kaip mane vis mokydavo Gražina Balandytė. "Žiūrėkit filosofiškai", - sakydavo. Ką tiksliai ji turėjo omenyje, nežinau, bet laikui bėgant išmokau žvelgti ramiai ir šiek tiek iš šalies, atsiribodamas. Anksčiau buvau pažeidžiamas ir itin jautrus tai kitai teatro daliai. Ji yra. Žmonės, dirbantys atvirais nervais, negali būti angelai. Visada yra tam tikra įtampa, yra kova su savimi, su aplinka, ji sukelia destruktyvių procesų. Suvokiau, kad reikia mokėti juos pažaboti, atsiriboti, o ne pulti į paniką. Esu bene labiausiai kritikuojamas režisierius Lietuvoje - reikia kažkaip išmokti gyventi ir tokiame kontekste. Teko nugirsti vieno kritiko vertinimą apie mano spektaklį: geras, bet nemadingas... Niekada specialiai nesistengiu būti madingas, atlieku savo darbą taip, kaip jį suprantu. Galbūt mano spektakliams trūksta racionalaus architektoninio išbalansavimo, koks būdingas kolegai Jonui Vaitkui. Pats niekada taip negalėčiau, bet man to ir nereikia, aš darau kitaip. Emocijos, atmosfera, impresionizmas - mano stipriosios vietos.

- Ko reikia, kad atsirastų tokie spektakliai kaip "Mūsų miestelis"? Kažkas sakė, jog tai - mišios. Jo ir dabar pasiilgstama.

- "Miestelis" - tai... Nežinau, ar galima apie tai viešai kalbėti. Lankydamasis Italijoje visą naktį praleidau Asyžiuje, prie šventojo Pranciškaus karsto, liečiau jį. Priešais baziliką visą naktį rateliu ėjo maldininkai - ėjau drauge su jais. Rytą kopiau į kalną, į kurį lipdavo šventasis Pranciškus. O šalia nieko nebijodami lakstė laukiniai triušiai. Paprastai kalbant, tai ir buvo "Mūsų miestelis". Impulsas jam. Iš tikrųjų mes "ne sava ugnim žėruojam, ne sau šviesą liejam". Manau, patys įsimintiniausi kūriniai ateina per mus - esame tik laidininkai.

"Miestelis" iki šiol spinduliuoja

- Ar dar yra buvę tokių mistiškų impulsų?

- Geriausi mano spektakliai tik taip ir atsiranda. Marijos Lado "Labai paprasta istorija" dėliojosi iš patirties prie Baikalo ežero, kai buvau pakviestas į festivalį "Sibirskaja rampa". Olchono saloje yra ola, kurioje, kaip tikima, gyvena Baikalo ežero dvasia. Ten dar gyva šamanistinė buriatų tradicija. Stovėjau prie lietuvių tremtinių kapų, o grįžęs į Lietuvą Genocido muziejuje pamačiau būtent tų žmonių nuotraukas. Režisierius yra tas, kuris kaupia energetines pasąmonės vizijas, kurių nematyti, kurios sklando ore, jas absorbuoja, sintetina ir, pasitelkęs aktorius, bando jungti į spektaklio energetiką. Juk esmė ne teatrinę istoriją papasakoti, o perduoti tą organinės energijos impulsą. Mūsų vidinė energija labai nusilpusi. Teatras - tai vieta, kurioje ta energija skleidžiama ir gaivinama. Geras spektaklis turi bioenerginį spinduliavimą. Tarkim, "Mūsų miestelio" spinduliavimas jaučiamas iki šiol, nors spektaklio seniai nebėra. Beje, Kauno teatras manęs prašė jį atnaujinti, ir žiūrovai pageidauja, bet nenoriu.

- O, tarkim, "Kreditoriai" turėjo mistinį užtaisą? Ezoterinį?

- Taip, taip! Ezoterinį užtaisą turėjo mano santykis su Augustu Strindbergu. Jis, Federico Garcia Lorca ir Thorntonas Wilderis jaunystėje buvo tarsi mano alter ego. Stačiau "Freken Juliją", kai Strindbergo čia dar niekas nestatė. Važiavau į Maskvą, sėdėjau bibliotekose, išsitraukiau knygas su "jatais" (kietumo ženklais). Labai gilinausi į rašytojo gyvenimo peripetijas, psichologinę būseną - tarpais net ėmiau jaustis kaip jis. Staiga ėmiau suvokti šio kūrėjo, regis, visiškai neadekvačius poelgius, jų priežastis. Tiesiog atvėrimas! Tarsi man būtų buvę ištransliuoti Strindbergo vidinio gyvenimo impulsai. Manęs dažnai klausdavo, kaip aš, neturėdamas šeimos, įstengiau sukurti tokį spektaklį kaip "Kreditoriai"? Tiesiog absoliučiai pasinėriau į Strindbergą, bet ne idėjų pasaulio, o jutiminio pasaulio lygiu. Tas pat buvo ir statant Garcią Lorcą, ir Wilderį. Dabar jau susikaupė apsčiai paties jutimų, nebesu švari lenta kaip tada, kai galėjau į save įrašinėti tų žmonių pasąmonės jutiminius ženklus. Studijuodamas GITIS susidariau pjesių, kurias noriu statyti, sąrašą. Kaip Juozas Miltinis. Žiūriu, kad jau beveik viską įgyvendinau. Vėl norėčiau imtis Strindbergo. Labai laukiu Oskaro Koršunovo "Į Damaską" Klaipėdoje. Stačiau tą pjesę 1986-aisiais - tai buvo nelaiminga meilė. Po trijų anšlaginių premjerų spektaklį iš repertuaro išbraukė. Labai sudėtingos priežastys. Džiaugiuosi, kad jį gruodžio 31-ąją spėjo pamatyti Kunigų seminarija. Sutinku kunigų, kurie iki šiol tai atsimena, esu gavęs labai įdomių laiškų.

Sprigtai dėl lietuvių dramaturgijos

- Ar reitinguojate savo spektaklius?

- Mėgstamiausias - "Donja Rosita, arba Gėlių kalba". Jį Šiaulių teatrui išvertė Tomas Venclova. Aurelija Ragauskaitė, nuostabiai tą teatrą įmagnetinusi, įelektrinusi kūrybiniais impulsais, visada premjerai siūdindavosi atitinkamą suknelę. Aš irgi pasisiuvau džinsinio audinio kombinezoną - tokį, kokį nešiojo Garcia Lorca, kai buvo klajojančio teatro "La Barraca" režisierius. Man labai brangūs pirma laiko numarinti spektakliai. Haroldo Pinterio "Seni laikai" Jaunimo teatre parodyti šešis kartus ir tiek pat sulaukta anšlago. Tačiau spektaklis buvo uždraustas, nes Pinteris tuomet pareiškė netikįs Gorbačiovo "perestroika". Visai neseniai Kauno muzikiniame teatre nustota vaidinti operetę "Kipras, Fiodoras ir kiti". Mokytojai parašė pasipiktinimo laišką, jog tarp Maironio ir Salomėjos Nėries nebuvo meilės istorijos. Absurdas metų metus rodyti tas pačias "Maricas", "Silvas" ir atsisakyti unikalaus kūrinio, į kurį tiek darbo įdėjo ir Herkus Kunčius, ir Giedrius Kuprevičius, ir mes su atlikėjais.

- Vaitkaus "Literatūros pamokų" pjudymas irgi prasidėjo nuo mokytojų laiško.

- Idiotizmui ribų ir sienų nėra... Mažai rodyti Williamo Butlerio Yeatso "Žodžiai lango stikle", manau, yra vienas geriausių mano spektaklių. Kai išėjau iš Kauno dramos teatro, šis nepanoro jo turėti savo repertuare. Labai mėgstu tuos spektaklius, kurie negalėjo iki galo išsiskleisti. O "Mūsų miestelis" ir dabar gyvena savo gyvenimą. Jis didesnis už mane... Nesigailiu, kad gavau spyrių į užpakalį ir sprigtų į kaktą dėl lietuvių dramaturgijos. Neketinu jos nestatyti, net jei ir nebus Shakespeare'o lygio. Kai tik rasiu pjesę, statysiu, nors puikiai žinau, jog būsiu sudirbtas.

- Autoriai, kuriuos atvedėte į teatrą, turbūt ant rankų jus nešioja?

- Teatro pasaulis toks, kad čia niekas nieko ant rankų nenešioja... Vakar paskambino tokia mokinukė: "Ketinu rinktis teatrą, tad labai norėčiau pamatyti jį iš vidaus - negražias, juodas, pikantiškas jo vietas." Leidau sau būti atžarus. Paskui net su aktoriais piktai šnekėjau, nors šiaip jau tai retai nutinka. Pats esu linkęs pirmiau matyti gerąsias vietas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"