TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tolimojoje šiaurėje - lietuvis medžiotojas

2006 09 09 0:00
Antanas Vaišnoras medžiotojų namelyje taigoje.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Kai vienas budžiu medžiotojų trobelėje, klausausi lietaus barbenimo į stogą, taip norisi girdėti jūros ošimą, lietuvišką artimųjų, draugų šneką", - sako Evenkų autonominėje apygardoje gyvenantis Antanas Vaišnoras.

Vis dėlto iš tolimojo šiaurės krašto, kurį vadina Evenkija, lietuvis visam laikui į gimtinę negrįžta.   

 

"Ar nenorėtum iš taigos grįžti atgal į gimtąją Palangą?" - kai ėjome nuo jūros, klausiau Antano Vaišnoro, po šešiolikos metų vėl atvykusio pasisvečiuoti į Lietuvą. Kiek pagalvojęs jis atsakė: "Man čia trūksta erdvės, laisvės, visi ant tavęs lipa, stumdo, didžiulis triukšmas. Evenkijoje jaučiuosi laisvas, turiu didžiulį medžioklės plotą, tvarkausi kaip išmanau... Žinoma, mano siela yra čia, o gyvenimas - ten". Sustojęs ties Daukanto gatve, ranka parodė pietų pusėn: "Ten sovietmečiu buvo poilsio namų katilinė ir aukštas geležinis dūmtraukis ant jos. Nuo čia prasidėjo mano kelias į Evenkiją...".

Trispalvė ant kamino

Mokydamasis Palangos vidurinės mokyklos vienuoliktoje klasėje Antanas ant to geležinio kamino 1967 metų vasario 16-osios naktį iškėlė Lietuvos Trispalvę, slapčia pasiuvęs ją mamos siuvimo mašina. Apie šį savo sumanymą nepasakojo niekam - nei seseriai, nei broliams, nei mamai. Tik tą naktį į talką "atasu" pasikvietė mokslo draugą devintoką Eugenijų Čilinską.

Išaušus vasario 16-osios rytui Palangoje prasidėjo valdžios pareigūnų ir kagėbistų sujudimas. Niekas nedrįso lipti į apledėjusį dūmtraukį. Kol susiorganizavo, praėjo visas pusdienis, tad daugelis palangiškių ilgai žiūrėjo į vėjo plaikstomą Lietuvos Trispalvę ir stebėdamiesi svarstė, koks drąsuolis tai padarė. Kagėbistai pirmiausia įtarė vidurinės mokyklos mokinius ir jau tą pačią dieną pradėjo tardyti. Neišvengė to tardymo ir Antanas bei jo artimieji. Tačiau visi gynėsi, sakė nieko nežiną ir jau atrodė, kad įtarumo debesys nuslinko į šoną.

Nepasidavė spaudimui

Baigęs vidurinę mokyklą Antanas įstojo į Vilniaus universitetą, pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Kaip gabus literatas daug rašė, jo apsakymai ir novelės laimėjo ne vieną konkursą, buvo spausdinama jaunimo spaudoje. Gyveno Tauro bendrabutyje. Vieną rytą jam prisistatė nepažįstamas vyriškis: "O, klaipėdietis, aš irgi iš Klaipėdos, noriu pasikalbėti, eime į koridorių". Vos tik išėjo, nepažįstamasis pakišo Antanui saugumiečio pažymėjimą ir liepė eiti į gatvę. O ten jau laukė juoda volga ir dar du kagėbistai. Pasisodino ir nuvežė pakalnėn į netoli esančius KGB rūmus. Tardymas buvo trumpas. Pateikti konkretūs faktai, kad vėliavą Palangoje iškėlė būtent Antanas, kad prie kamino atvažiavo dviračiu, kad lipant į kaminą iškrito pirštinės... Spyriotis nebebuvo prasmės. Iš KGB rūmų paleido, bet neilgam. Netrukus buvo iškviestas naujo pokalbio, po to dar ir dar kartą. Kalbos vis tos pačios: "Tu gražiai rašai, mūsų tikslai vienodi, galėsi toliau studijuoti, niekas nieko tau nedarys, tik pranešinėsi, ką studentai kalba, kokius anekdotus pasakoja...". Antanas bandė laviruoti, vis sakydavo, kad jokių anekdotų negirdėjęs, kad studentai labai rimti. Kagėbistai suprato, kad iš to žemaičio nieko nebus.

1969 metais Antanas buvo pašalintas iš universiteto ir bendrabučio. Beveik tuo pat metu iš Palangos vidurinės mokyklos pašalintas ir Čilinskas.

Kareiviška košė

Tapęs benamiu Antanas nakvojo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus senamiesčio bažnyčioje, paverstoje sandėliu. Vienoje jų Jaunimo teatras laikė savo dekoracijas. Antanas susipažino su šio teatro aktoriais, pradėjo su jais bendrauti, įsidarbino teatre darbininku. Tačiau tai truko neilgai. Jį prisiminė karinis komisariatas. Antanas gavo šaukimą į sovietų kariuomenę. Komisariate jam pasakė: "Pirmiausia mėnesiui važiuosi į Švėkšnos psichiatrinę ligoninę, patikrinsime, ar esi normalus, nes tik bepročiai eina prieš sovietų valdžią ir kelia buržuazines vėliavas...".

"Ten žaidžiau durnių, - pasakojo Antanas. - Perskaičiau visą Dostojevskį. Gydytojų klausdavau, kodėl mane čia laiko. Šie atsakydavo: taip reikia". Bepročiu Antano nepripažino, ir jis atsidūrė seržantų mokykloje netoli Maskvos. Po šešių mėnesių tapo seržantu. Tačiau ir čia jį pasiekė ilga KGB ranka. Karininkai, gavę kagėbistų informaciją, stebėjosi: "Kaip tu patekai į šį karinį dalinį?" Bet kareiviškos košės neatėmė. Valgė ją Antanas daugiau kaip porą metų.

Atleido iš darbo

Grįžęs iš kariuomenės galvojo, kad praeitis jo daugiau nepersekios. Nutarė dirbti ir neakivaizdžiai studijuoti universitete. Paprašė manęs padėti susirasti darbą kokioje nors rajono redakcijoje. Sužinojau, kad literatūrinio darbuotojo reikia Švenčionių laikraščio redakcijai. Ten jis ir pradėjo dirbti. Manė, toli nuo Palangos, niekas ten jo nepažįsta, gal kagėbistai nepastebės. Bet padarė klaidą - ėmė pasirašinėti savo pavarde - Antanas Vaišnoras. Kagėbistams to ir reikėjo. Neišdirbęs nė metų Antanas buvo atleistas.

Tremia save į Tomską

Viskuo nusivylęs, įsitikinęs, jog KGB nepaliks jo ramybėje, Antanas ryžosi darbo ieškoti Rusijoje. Prieš tai Švenčionių laikraštyje buvo skaitęs žinutę, kad Tomsko srityje prasideda dideli darbai, trūksta darbo jėgos. Ir Antanas ištrėmė save į tolimą Tomsko sritį. Čia sutiko klaipėdietį Petrą Šimkų, kuris taip pat susidomėjo gražiais pažadais apie įdomius darbus, geras sąlygas ir gerą uždarbį. O rado betvarkę, girtuokliavimą, klaikias gyvenimo sąlygas. Petras Šimkus ėmė agituoti Antaną traukti į šiaurę, į Evenkiją, į egzotišką Tunguskos meteorito kraštą, kur, kaip rašė spauda, prasideda naftos paieškos, reikalingi darbininkai. Parašę laišką Evenkijos vadovams, gavo atsakymą, kad yra laukiami. Evenkijos sostinėje Tūroje buvo statomi rąstiniai nameliai geologams. Čia ir gavo darbą abu lietuviai. Prasidėjus žiemos šalčiams, nutraukus statybas, abu vyrai su vietos medžiotojais sraigtasparniu išskrido į šiaurę, į taigą, ir apsistojo Kislokano kaimelyje, esančiame už 300 kilometrų nuo Tūros.

Paviliojo medžioklės egzotika

Tie, kurie sakė, jog tai egzotiškas kraštas, nemelavo. Pavergė neaprėpiama taiga, plati Tunguskos upė, įdomūs žmonės. Sausio mėnesį Antanas su medžiotojais išvyko į pirmąją medžioklę, ir ši paliko neišdildomą įspūdį. Spaudžiant 50 laipsnių šalčiams gyveno taigoje gerai įrengtuose medžiotojų nameliuose, medžiojo sabalus, laukinius elnius. Buvo pasiklydęs, vos nesušalo, tačiau medžioklės azartas jau nepaleido.

Antanas pradėjo kurtis Kislokane. Nusipirko seną apleistą namelį, suremontavo, išplėtė, pastatė pirtį, pirmą šiltnamį tame kaime. Augino bulves, daržoves. Mėsos profesionaliam medžiotojui netrūko, o žuvų Tunguskos upėje galėjo prisigaudyti tiesiog rankomis. Pradėjęs dirbti degalų sandėlio vedėju, dažnai lankėsi Tūroje. Vasarą ten nuplaukdavo upe motorine valtimi, žiemą važiuodavo sunkvežimiu arba skrisdavo sraigtasparniu, kuris du kartus per savaitę atskrisdavo į Kislokaną. Dabar, suirus Kislokano tarybiniam ūkiui, atskrenda kartą per dvi savaites.

Kislokano gyventojų skaičius tesiekia vos 200. Dauguma jų - rusai. Mirus Šimkui, Antanas liko vienintelis lietuvis tame atšiauriame Evenkijos užkampyje. Vietiniai gyventojai jį vadina Lietuvos tungūzu. Vedė evenkę pedagogę Olgą, kuri tapo Vaišnoriene, susilaukė dviejų dukterų Vaišnoraičių - Irenos ir Lenos. Jos jam padovanojo jau šešis anūkus.

Akistata su mirtimi

Evenkijoje Antanas gyvena daugiau kaip 30 metų. Pergyventa daug dramatiškų, tragiškų įvykių. "Pats tragiškiausias, - pasakoja Antanas, - buvo vėlų rudenį, vos prasidėjus medžioklei, kai su vienu medžiotoju sniego rogėmis lėkėme ežeru ir įlūžome. Nugarmėjome su visomis rogėmis į vandenį, draugas dingo po ledu, aš bandžiau kapanotis, bet rankos slydo, ledas lūžo, jau maniau - galas. Prisiminiau, kad turiu peilį, juo užsikabinęs už ledo šiaip taip išsiropščiau. Kol apie 10 kilometrų ėjau iki medžiotojų namelio, visas buvau sukaustytas ledo šarvų. Namelyje pavyko įkurti krosnelę, atsišildyti. Čia esančiu radijo telefonu apie nelaimę pranešiau medžiotojams. Atskridęs sraigtasparnis nugabeno mane į Tūros ligoninę, kur teko gydytis plaučių uždegimą".

O kiek būta nelinksmų susitikimų su meškomis, kurios dažnai aplanko medžiotojų namelius, išdaužo langu, duris, susiranda maisto atsargas.

Kai Kislokane buvo auginamos juodsidabrės lapės, joms reikėdavo prigaudyti žuvų, paruošti mėsos - visa tai lyg šaldytuve buvo laikoma po samanomis ant amžino įšalo žemės. Kartą su vienu medžiotoju Antanas atėjo į taigą paimti lapėms žuvų. Iš vieno samanų kupsto staiga išlindo meška. Draugas šoko bėgti. Antanas sustojo ir ėmė žiūrėti į mešką, žinodamas, kad nuo jos bėgti negalima, nes vysis. Pagaliau draugas grįžo su šautuvu. Kai meška antrą kartą išlindo iš kupsto ir pasisuko į medžiotojus, teko panaudoti ginklą.

Iš pensijos nepragyvena

Medžiotojai turi pasiskirstę savo medžioklės plotus. Antano valdos ilgis siekia 150 kilometrų, plotis - 50 kilometrų. Vasarą tvarko medžiotojų namelius, parūpina kuro, maisto atsargų, o žiemą keliems mėnesiams, lydimi medžioklinių šunų, motorinėmis arba elnių traukiamomis rogėmis iškeliauja medžioti.

Antanas buvo profesionalus medžiotojas. Sulaukęs 55 metų tapo pensininku. Jo pensija - 5000 rublių (500 litų). Žmona, sulaukusi 50 metų, taip pat tapo pensininke. Iš pensijos pragyventi neįmanoma. Tenka užsiimti ir medžiokle, ir žvejyba.

Nuo nostalgijos nepabėgo

Nors Evenkiją pasiekė televizija, mobilieji telefonai, kompiuteriai, internetas, nostalgijos Antanui įveikti nepavyksta.

Vienas budėdamas medžiotojų trobelėje ir klausydamasis lietaus barbenimo į stogą, jis galvoja apie Baltijos jūros ošimą, lietuvišką šneką. Kokius draugus dažniausiai prisimena? "Turiu nuostabių draugų, kurie nuo manęs nenusisuko bėdoje, nepamiršo, rašo laiškus, padeda, kai lankausi Lietuvoje. Su jais susipažinau dar moksleivis būdamas per literatūrinius konkursus, su jais drauge stojome į universitetą, dalydavomės viskuo, vaidindavome universiteto kiemo teatre. Dabar jie - žinomi rašytojai: Vytautas Račickas ir Danielius Mušinskas. Per tuos konkursus susipažinau su vyresniaisiais rašytojais - Algimantu Zurba, Vytautu Bubniu, kurie vertindavo mūsų kūrybą. Nepamirštami klasės draugai Dovilė (mano pirmoji meilė), Remigijus Paulauskas, - jis du kartus buvo atvažiavęs pas mane į Kislokaną. Palaikau su juo ryšius ir dabar, nors jis jau šešerius metus dirba Amerikoje. Iš Palangos pas mane buvo atvažiavęs brolis Edmundas su žmona. Buvo atvykusi grupė kauniečių ieškoti vienos tremtinės kapo, tačiau neberado. Štai ir visi mano svečiai tolimojoje šiaurėje. O taip norėtųsi jų sulaukti daugiau".

Tūroje nėra nė vieno lietuvio. Krasnojarske veikia lietuvių bendruomenė "Lituanika". Jos atstovai buvo susiradę Antaną, rinko medžiagą apie jį, tačiau dabar tie ryšiai nutrūko.

Žodžiai iš dienoraščio

Iš visų kelionių į Lietuvą, ši viešnagė Antanui buvo įspūdingiausia. Tai buvo pirmas susitikimas su nepriklausoma Lietuva. Jis išsiveža nepamirštamus įspūdžius. Svarbiausia - išsiveža naują Lietuvos piliečio pasą. Migracijos tarnybos darbuotojai greit sutvarkė visus dokumentus, kad Antanas atgautų Lietuvos pilietybę.

Antanas parodė savo dienoraštį. Ten užrašyta: "Daug kas Lietuvoje manęs klausinėja, kaip aš atsidūriau tokiame žvarbiame šiaurės krašte? Ar yra atsakymas? Kadaise jaunystėje, kai tik pradėjo žiebtis pirmieji televizorių ekranai, mane sujaudino nuostabus dokumentinis filmas "Tunguskos meteoritas". Šis erdvių klajūnas, nukritęs Evenkijoje 1908 metais netoli Vanaravos gyvenvietės, sujaukė mokslo vyrų protus. Jie iki šiol negali atsakyti į klausimą, kas tai buvo, iš kur jis atkeliavo. Gal jau tada matytas filmas ne tik sujaudino, bet ir nulėmė mano likimą? Ne kartą lankiausi Tunguskos meteorito kritimo vietoje ir klausiau savęs, kodėl metai supančiojo mane šiame tolimame krašte. Gal teisus buvo Kahlilis Gibranas (Libano rašytojas, emigravęs į Ameriką), sakydamas, kad "būti svetimšaliu tarp svetimų žmonių yra daug lengviau, nei būti svetimšaliu savo gimtinėje". Nejaugi tai tiesa?".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"