TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Totoriai dainomis gaivina pamirštą kalbą

2016 08 06 6:00
Mažųjų totorių šokėjų kostiumai labai spalvingi. Asmeninio albumo nuotraukos

Netrukus Lietuvos totorių vaikų ansamblis „Ilsu“ (Tėvynė) minės pirmą jubiliejų – kolektyvas gyvuoja jau penkerius metus. Jo vadovė Almira Parmaksizoglu džiaugiasi, kad per šį laiką protėvių kalba dainuojančių ir šokančių totorių vaikų labai padaugėjo: atsirado jaunuolių grupė ir pačių mažiausių dainorėlių būrelis.

Liepos mėnesį Lietuvos totorių bendruomenės vaikai jau tradiciškai savaitę praleido Trakuose, kur trečius metus vyko stovykla, skirta jų tautinėms tradicijoms puoselėti. „Stovykloje buvo vaikų nuo trejų iki keturiolikos metų. Mažiausias mūsų muzikantas Eldaras – vos trejų metukų, tačiau jau griežia smuiku ir dalyvauja ansamblio veikloje“, – džiaugėsi „Ilsu“ vadovė, prieš trejus metus pradėjusi vadovauti ir jos iniciatyva įkurtam Totorių kultūros centrui. Totorių vaikai stovyklavo kartu su savo tėveliais, tad susirinko solidus šešiasdešimties stovyklautojų būrys.

Su "Ilsu" ansamblio vaikais aktyviai bendradarbiauja lietuvių kolektyvo "Jonis" muzikantas Liutauras Milišauskas (antras iš kairės).

Įtraukia ir tėvus

Pasak Almiros, per tokias stovyklas etnografinius užsiėmimus lanko visi – ir vaikai, ir jų tėvai. Šiais metais mokyti Lietuvoje gyvenančios bendruomenės narius totorių dainų ir šokių atvyko pedagogai iš Kazanės valstybinės konservatorijos, Krymo Aluštos folkloro centro, du dėstytojai iš Turkijos Bursos konservatorijos. Per kiek daugiau nei savaitę totorių bendruomenės jaunimas ir vaikai išmoko šešiolika folklorinio paveldo kūrinių: dešimt dainų, keturis šokius ir du etnografinius žaidimus patiems mažiausiems totoriukams.

Vadovė neslėpė, kad subūrusi kolektyvą susidūrė su problema – Lietuvoje gyvenantys totoriai nemoka savo kalbos. O „Ilsu“ programoje – tik folklorinės dainos. Jie dainuoja Krymo ir Kazanės totorių melodijas. Pasak Almiros, tai – dvi skirtingos kalbos, kurias vaikams tenka mokytis per muziką. Dainuoja mažieji ir turkų kalba. Vadovė jiems liaudies dainų žodžius verčia į lietuvių ir rusų kalbas, taip jie pamažu mokosi protėvių šnekos. Dainuodami vaikai perima tai, ką per šimtus metų jų tėvai pamiršo, – gimtąją kalbą. „Mes mokomės ne tik dainų, šokių, bet ir kito totorių liaudies paveldo – papročių, legendų, gaminti nacionalinius valgius. Be to, Trakuose vykusioje stovykloje jaunimui buvo rengiamos jojimo, imtynių pamokos, jie mokėsi šaudyti iš lanko. Žinoma, virėme ir garsiuosius totoriškus koldūnus, gaminome kitus tautinius patiekalus“, – entuziastingai pasakojo Almira.

"Ilsu" merginos vilki tradicinius totorių kostiumus.

Padeda „Jonio“ muzikantas

Per totorių vaikų kolektyvo gyvavimo metus su jaunimu bendradarbiauja ir juos palaiko vadinamasis pagrindinis Lietuvos totorius – taip vadovė ir ansamblio narių tėvai juokais vadina smuikininką Liutaurą Milišauską iš legendinės lietuvių folkloro grupės „Jonis“. Jis padeda vaikams mokytis muzikos pradmenų, griežti smuiku, groti akordeonu, būgnais. „Tikras lietuvis, bet kartais atrodo, kad jis – totorius, taip gerai mes vieni kitus suprantame“, – džiaugėsi Almira.

Prieš metus „Ilsu“ ansamblio vadovės gyvenimas iš esmės pasikeitė – užauginusi vaikus ir jau susilaukusi anūko moteris sutiko naują meilę ir ištekėjo už Turkijos piliečio. Tad dabar laiką ir darbus dalija tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Turkijos. Iki spalio mėnesio Almira ketina būti Lietuvoje ir nudirbti galybę susikaupusių darbų. Reikia parengti „Ilsu“ repeticijų grafiką ir programą, kurią jai padeda pristatyti L. Milišauskas. Anot pašnekovės, šiais technologijų laikais atstumai ir skirtingos šalys nesukelia jokių problemų. „Kai išvažiuoju keliems mėnesiams į Turkiją, per repeticijas su vaikais bendraujame per skaipą. Liutauras vadovauja užsėmimams, aš taip pat dalyvauju, tik „tupiu kompiuteryje“, – juokėsi moteris.

Anasmblis "Ilsu" nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose ir šventėse.

Trauka nuo vaikystės

Almira pasakojo, kad jos tėvai yra kilę iš Kazanės, Rusijoje, tačiau ji jau gimė Ukrainoje, Donecke. „Dar mano senelis iš Kazanės persikėlė į Donecką, nes ten buvo darbo šachtose, o jam reikėjo išlaikyti šeimą. Ten gimė tėtis ir sutiko mano mamą – ji iš Kazanės į Donecką atvažiavo aplankyti savo brolio. Ukrainoje tėvai atšoko vestuves, gimiau aš ir brolis, tačiau jau dvidešimt penkerius metus gyvenu Lietuvoje. Prieš porą metų iš Donecko parsivežiau ir savo tėvelius. Neramu dabar ten, norėjau, kad jie jaustųsi saugūs“, – teigė pašnekovė.

Per tuos daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje užaugo du Almiros sūnūs – Ruslanui trisdešimt ketveri, Aleksandrui – trisdešimt dveji. Abu baigė mokyklą Lietuvoje. Tik atvykę berniukai kurį laiką mokėsi Vilniaus lietuvių namuose, išmoko kalbą ir toliau tęsė mokslus lietuviškose mokyklose. Vyresnėlis Ruslanas baigė universitetą Londone, o jaunėlis Aleksandras aukštojo mokslo diplomą gavo Vilniaus universitete. „Abu mano sūnūs verslininkai. Esu labai laiminga mama, nes jie labai palaiko mano kultūrinę totorišką veiklą, o Ruslanas jau ir anūką padovanojo“, – džiaugėsi Almira.

Almira turi inžinerinį išsilavinimą, tačiau nors ir rinkosi tokią techninę specialybę, ją visada traukė kultūriniai dalykai, menas. Nuo mažens mamos aprengta tautiniais drabužiais užlipusi ant kėdės dainuodavo totorių liaudies dainas svečiams ir namiškiams. „Mano tėtis buvo tikras miestelio šaunuolis – puikiai grojo armonika. Mama – nuostabų balsą turinti dainininkė. Jie man įskiepijo tą totorių liaudies dainos potraukį. Susižavėjau ja visam laikui“, – tikino Totorių kultūros centro ir vaikų ansamblio vadovė.

Kai vieši pas vyrą Turkijoje, Almira Parmaksizoglu su ansamblio vaikais bendrauja per skaipą.Romo Jurgaičio nuotrauka

Mokytis niekada ne vėlu

Bene penkiolika metų Lietuvoje Almira dainavo totorių folkloro ansamblyje „Alije“, buvo jo solistė. Tačiau ilgainiui brendo noras ne tik pačiai dainuoti, bet visa tai perteikti jaunajai kartai. Pašnekovė apgailestavo, kad Lietuvoje beveik nelikę totorių kalbą ir liaudies dainų mokančių žmonių. „Mano gyvenimo šūkis: „Jeigu ne aš, tai kas?“ Juo vadovaudamasi ir kūriau vaikų ansamblį. Jie nors truputį daugiau nei tėvai pasisems iš mūsų tautos lobyno. Jeigu galiu jiems tai duoti, kodėl turėčiau sėdėti rankas sudėjusi?“ – teigė pašnekovė. Lietuvos totorių kultūros centre veikia ir sekmadieninė mokykla, kurioje mokoma totorių ir turkų kalbų. Kas antrą sekmadienį vyksta itin populiarios totorių bendruomenėje kulinarinio paveldo pamokos, kai gaminami tradiciniai totoriški koldūnai, saldusis šimtalapis, Kazanės totorių trikampiai pyragėliai ir specifinis saldumynas „čiakčiak“. „Gruodžio dvyliktą rengiame dar vieną protėvių šventę, kuri buvo pamiršta, – žąsų vakarėlį. Seniau totorių kaimuose visos šeimos augino daug žąsų. Buvo tradicija atėjus žiemai susirinkti pas kiekvieną kaimyną visu kaimu ir papjauti jo žąsų būrį, kad būtų mėsos atsargų šaltuoju metu. Dabar jau žąsų nepjauname, pasiuvome medžiaginių žąsiukų, tačiau ši šventė turi savo gražias tradicijas, kurias dabar ir prisimename. Parengėme su jaunimu spektaklį šia tema, jame gaiviname tą jau daugelio pamirštą paveldą“, – pasakojo Almira.

Šiuo metu gyvendama tarp dviejų šalių moteris įgyvendino ir savo seną svajonę – įstojo mokytis liaudies vokalo ir grojimo liaudies styginiu instrumentu sazu Bursos konservatorijoje Turkijoje. Nuo spalio mėnesio Almira vėl studijuos, tik šį kartą ne techninę specialybę, o visą gyvenimą širdžiai mielą dainavimą ir sazu muziką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"