TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tremtinio anūko visos mintys - apie Lietuvą

2006 08 19 0:00
Viešėdamas Lietuvoje Andrius nepraleidžia progos su tėvu pažvejoti.
Asmeninio albumo nuotrauka

Komijoje gimęs ir gyvenantis Andrius Stakionis kalba rusiškai, bet stengiasi įterpti ir lietuviškų frazių, sakinių. Jis sako esąs didelis Lietuvos patriotas. "Nesuprantu, kodėl jauni lietuviai bėga į Vakarus. Gal jiems reikėtų pagyventi Komijoje, tada Lietuvą pamatytų kitomis akimis?" - šypsosi 32 metų vyras.

Žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Andrius Stakionis gyvena Komijos (Rusijos Federacija) sostinėje Syktyvkare. Šią vasarą Vilniuje jis lankė lietuvių kalbos kursus pagal projektą "Pamokos bendruomenėse: pakeliui į Lietuvą".

"Nuo Komijos iki Lietuvos - beveik trys tūkstančiai kilometrų", - sako Andrius. Gimęs toli jis jaučia nostalgiją senelio gimtinei. Prisipažįsta nuolat galvojąs apie Lietuvą. Per internetą sužino visas naujienas, o kiekvieną kartą čia apsilankęs išsiveža į Komiją krūvą knygų.

- Turbūt nedažnai turite progų pakalbėti lietuviškai?

- Lietuvių kalbos mokausi periodiškai. Deja, lietuviškai pabendrauti galiu tik lankydamasis čia. O atvažiuoju maždaug kartą per metus.

Senelio istorija

- Kaip jūsų šeima atsidūrė Komijoje?

- Biržų rajone gyvenęs senelis Povilas Stakionis 1945 metais buvo suimtas už dalyvavimą partizanų kovose. Nesušaudė tik todėl, kad buvo nepilnametis. Tuo metu turėjo 17 metų. Jis pateko į Intalako lagerį. Čia buvo išsiųstas į mišką versti medžių.

Senelį reabilitavo beveik po 30 metų. Tada jis grįžo į Lietuvą ir dabar gyvena Biržų rajone, vadovauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos tenykščiam skyriui.

Senelis daug pasakojo apie savo gyvenimą. Kai turiu kokių rūpesčių, problemų, prisimenu ir sakau sau: "Man viskas gerai, palyginti su tuo, ką teko išgyventi seneliui".

- Lietuvoje gimė tik jūsų senelis, kiti šeimos nariai - Komijoje?

- Taip, močiutė ir mama yra rusės. Beje, senelis keletą kartų bandė bėgti iš tremties, bet nesėkmingai - jį išduodavo lietuviškas akcentas. Galiausiai jam buvo pasakyta: "Jei dar kartą bandysi bėgti, sušaudysime". Senelis suprato, kad visi mėginimai paslapčia grįžti į Lietuvą beviltiški, ir nusprendė įsikurti Komijoje. Susipažino su mergina Polina, pamilo ją ir vedė. Gimė trys vaikai. Vienas jų - Povilas - mano tėvas.

- Jūsų tėvai taip pat persikėlė į Lietuvą?

- Taip, maždaug prieš penkerius metus. Jie gyvena Vilniuje.

Kaip gaivus gurkšnis

- Ar dažnai lankotės Lietuvoje?

- Būdamas vaikas viešėjau gal tris kartus. Beje, esu krikštytas katalikų bažnyčioje Lietuvoje. Dabar nutaikęs progą vis atvažiuoju. Kiekvienas apsilankymas man - kaip gaivus gurkšnis.

- Mūsų jaunimas prastokai moka rusų kalbą, o vyresni irgi jau primiršta. Pats lietuviškai dar nekalbate laisvai. Ar dėl to nekyla kokių nors problemų?

- Vilniuje problemų nebūna. Tiesa, kartą parduotuvėje dirbantis jaunas vaikinas nesuprato rusiškai, tad kalbėjome "esperantiškai": žodis - lietuviškai, kitas - angliškai, dar kitas - rusiškai. Susikalbėjome (šypsosi).

- Kokia šiandien Lietuva jūsų akimis?

- Esu buvęs Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje... Taigi turiu su kuo lyginti. Didžiuojuosi Lietuva. Pasakoju apie ją savo draugams. Daugelis pamilo Lietuvą, nors niekada joje nesilankė.

Vilniuje bendravau su jaunais lietuviais - jie veržiasi į Vakarus. Aiškinau jiems, kad užsidirbti galima visur, tik noro reikia turėti. Išsimokslinę, geras profesijas turintys jauni žmonės ir Lietuvoje gali puikiai verstis.

Vietoj atostogų

- Komijoje žmonės turbūt atkreipia dėmesį į jūsų lietuvišką vardą ir pavardę?

- Įsivaizduokite, kaip man buvo mokykloje: klasėje kone visų pavardės rusiškos, tik mano vieno - lietuviška. Išsiskiri kaip balta varna.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Rusijoje dauguma žmonių, turinčių lietuviškas pavardes, dirba prestižinius darbus, yra gydytojai, juristai, žurnalistai ir t. t. Jie moka siekti savo tikslų. Dėl Rusijos lietuvių nebūna gėda. Kai susitinkame Vilniuje organizuojamuose lietuvių kalbos kursuose, matyti, jog visi - inteligentiški žmonės. Jaučiamės kaip viena šeima, turime lietuviškas šaknis, nors esame atvykę iš pačių įvairiausių Rusijos Federacijos vietų - nuo Kaliningrado iki Vladivostoko. Buvo tokių, kurie į Lietuvą atvažiavo pirmą kartą ir net neįsivaizdavo, kaip atrodo ši šalis. Galbūt jautėsi niekam nereikalingi... Tačiau dabar žino, kad istorinė tėvynė jų nepamiršo.

Ne vienas atidėjo numatytas atostogas kur nors šiltuosiuose kraštuose tam, kad galėtų atvykti į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos.

- Dvi savaites lankėte kursus. Ką dar veikėte?

- Važiavome į Rumšiškes, Trakus, Kernavę, Kauną. Regis, nemažai žinome ar sužinojome apie šalį, bet norisi dar daugiau.

- Lietuvoje gyvena jūsų senelis, dabar - ir tėvai. Ar nekilo mintis pasekti jų pėdomis?

- Be abejo, kilo. Tačiau mano - žurnalisto - darbo specifika tokia, kad reikėtų idealiai mokėti kalbėti ir rašyti lietuviškai. Komijoje mane laiko darbas. Turiu aukštąjį teisininko išsilavinimą. Dirbau juristu, dėsčiau kolegijoje. Pastaruosius penkerius metus darbuojuosi televizijoje. Iš pradžių buvau naujienų žurnalistas. Dabar privačiame televizijos kanale vedu autorines laidas. Vienoje - "Miestas detalėse" - su žinomais visuomenės veikėjais ir valdžios atstovais aptariame įvairias problemas ir atsakome į žiūrovų klausimus. Kitas projektas - "Stakionio kelionės". Važinėju po užsienio šalis ir rengiu 20 minučių siužetus apie miestus, kuriuose lankausi.

Turiu minčių sukurti filmą apie Lietuvą. Pakalbinti žinomus lietuvius, gyvenančius tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Tada parodyti filmą Rusijoje - ten žmonės labai domisi Baltijos šalimis.

Pusė lagamino knygų

- Ką vežatės namo į Komiją, kai grįžtate iš Lietuvos?

- Pirmiausia - knygų. Kiekvieną kartą iš Lietuvos išsivežu jų po pusę lagamino. Mane labai domina istorija, namie turiu didelę Lietuvos istorijos biblioteką.

Komijoje žmonės manęs nuolat klausinėja apie Lietuvą. Skaitau knygas ir pasakoju. Vadovauju lietuvių bendruomenei. Jos veikloje dalyvauja net lietuviškų šaknų neturintys žmonės. Tiesiog jie labai domisi Lietuva. Rengiame vakarus, turime lietuvišką kalendorių ir švenčiame Nepriklausomybės dieną, Kalėdas, Velykas, linksminamės per Jonines, sveikiname vieni kitus gimtadienio proga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"