TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tūnojimas Meškoj ir kiti aktoriaus nuotykiai

2007 02 17 0:00
Aktorius Irmantas Jankaitis išties patenkintas, kad vaidina lėlių teatre
Autoriaus nuotrauka

Jau seniai nugrimzdo į praeitį laikai, kai lėlių teatro aktoriai buvo tik kuklūs amatininkai už širmos. Dabar jie drąsiai vaidina teatrų scenose greta lėlių ir savo išvaizda bei sugebėjimais nenusileidžia kolegoms iš dramos teatrų. Tačiau Vilniaus "Lėlės" aktorius Irmantas Jankaitis yra labai įvairiapusiškas.

Dėsningai kyla klausimas: kodėl apskritai jis tapo lėlių teatro aktoriumi? "Atsakymas labai proziškas, - sako Irmantas. - Gyvenimas privertė". Tuometinėje Konservatorijoje jis baigė "aktorių su muzikiniu profiliu" kursą, kurį parengė Jonas Vaitkus. Šis režisierius tada vadovavo Valstybiniam akademiniam dramos teatrui, sėkmingai buvo pastatęs tokias operas kaip Giuseppe's Verdi "Nabukas" ir Felikso Bajoro "Dievo avinėlis". Todėl jaunų aktorių grupės, kurią teatralai už akių vadino "Vaitkaus operiniu kursu", sceninė ateitis buvo tarsi aiški ir šviesi. Tačiau kurso vadovas neteko savo pozicijų ir jaunų muzikalių bei talentingų aktorių kolektyvas išsiblaškė. Paskutinis darbas su šia grupe Irmantui buvo Oskaro Koršunovo statytas "Vasarvidžio nakties sapnas".

Po diplominių spektaklių - Carlo Orffo "Gudruolės" ir Alfredo Jary "Karaliaus Juobos" - Jankaitis blaškėsi ieškodamas darbo ir sutiko aktorių Dalių Butkų. Šis anksčiau uždarbiavo padavėju vienoje Vilniaus senamiesčio užeigoje ir ką tik buvo pradėjęs vaidinti "Lėlės" teatre. Butkus ir patarė pasisiūlyti Vilniaus "Lėlei", nes čia visuomet trūko aktorių vyrų. Taip Irmantas tapo šio teatro aktoriumi.

Opera nepraturtėjo

Prieš tai margą Jankaičio kūrybinę biografiją puošė įvairūs muzikiniai mokslai. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje akordeoną Irmantas išmainė į saksofoną, o baigęs ją įstojo į tuometinę Konservatoriją (dabar - Muzikos ir teatro akademija) mokytis vokalo. Operinio dainavimo jį mokė garsus bosas Vaclovas Daunoras. Šis solistas, dabar jau senokai gyvenantis JAV, tuomet Lietuvoje ypač nesutarė nei su sovietinės valdžios, nei su operos pasaulio "bosais". Nors būdamas jaunas, Jankaitis suprato, kad jo karjera operoje nebus sėkminga, tad, nebaigęs šių studijų, tačiau pakankamai išlavinęs balsą, susigundė mokslais pas režisierių Vaitkų.

Pirmas ryškus jaunų muzikalių aktorių (dar pirmo kurso studentų) grupės pasirodymas buvo Koršunovo spektaklyje "Labas Sonia Nauji metai" (pagal Aleksandro Vedenskio pjesę). Tarp muzikalių ir jau išmuštruotų masuotės artistų Irmantas išsiskyrė savo išvaizda ir galingai aidinčiu žemu balsu.

Teatro meno mokė ne tik kurso vadovo Vaitkus, bet ir režisierius Cezaris Graužinis, aktorius Arvydas Dapšys, aktorė ir scenos judesio specialistė Vesta Grabštaitė. Ypač jai Irmantas dėkingas už įdiegtus sceninės plastikos įgūdžius ir išugdytą svarbią profesinę savybę: scenoje visuomet, kad ir kokį vaidmenį kurtum, didelį ar mažą, stengtis maksimaliai išnaudoti ir parodyti visus savo gebėjimus.

Su režisieriumi Graužiniu jis dar būdamas studentas bendradarbiavo kuriant Georgo Buchnerio "Voiceką". Vėliau, jau dirbdamas "Lėlėje", jis vaidino pagrindinius herojus to paties režisieriaus įvairiuose dramos teatruose statytuose spektakliuose - Bertoldto Brechto "Baalas" ir Milano Kunderos "Žakas fatalistas ir jo šeimininkas".

Tačiau muzikaliam ir plastiškam Vaitkaus "operiniam kursui" taip ir nebuvo lemta gyvuoti bei kurti drauge. Grupės diplominiai spektakliai suvaidinti jau ne Valstybiniame akademiniame teatre, o "Vaidiloje" ir Rusų dramos teatre.

Senelio priedermė

Čia derėtų paminėti vieną subtilią aplinkybę. Jankaitis yra apdovanotas gamtos ne tik galingu balsu, bet ir įspūdinga išvaizda. Tokiam aktoriui lyg ir per ankšta turėtų būti lėlių teatro scenoje. Tačiau dėl jo profesinių gebėjimų ir sielos savybių yra priešingai. Irmantas pasakoja, kad vos pradėjęs dirbti lėlių teatre patyrė stiprių įspūdžių. Juk buvo mokytas vaidinti ypač trankia ir "atakuojančia" maniera. Kamerinėje lėlių teatro aplinkoje susidūręs su mažaisiais žiūrovais aktorius suprato, jog reikia elgtis kitaip. Čia jam labai pravertė muzikinis išsilavinimas. Kamerinė "Pasaka apie vėžliuką" buvo pirmas spektaklis, per kurį Irmantas pirmąkart uždainavo "Lėlės" scenoje.

Režisierius Algirdas Mikutis įvertino šiuos aktoriaus sugebėjimus ir kaipmat juos panaudojo muzikiniame spektaklyje "Trys paršiukai". Čia Jankaitis sukūrė šokančio ir dainuojančio Vilko personažą, kuris labai patinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Aktoriui jo duomenys pravertė ir tuomet, kai teko atlikti tokią nelengvą priedermę teatro vaikams kaip Kalėdų Senelio vaidmuo per šventinius "Lėlės" teatro vaidinimus. Vien jo aidingas balsas, suskambęs iš teatro gelmių, ypač pakiliai nuteikia mažuosius. O susidūrę su aktoriumi iš arčiau, net aršiausi mažieji skeptikai vėl pradeda šventai tikėti Kalėdų Senelio buvimu.

Netikėta improvizacija

Jankaitis iki šiol gyvena gimtajame Vievyje ir kasdien važinėja į darbą, tačiau tai jo neapsunkina. Net aktorių Valentiną Masalskį įtikino persikelti iš Kauno į šį mažą miestelį, įsikūrusį tarp dviejų sostinių. Masalskio statytuose spektakliuose - Peterio Handkes "Publikos išplūdimas" bei Wolfgango Goethe's "Faustas" - Irmantas sukūrė brandžius dramos vaidmenis, o ypač vertina darbą Thomo Bernhardto "Įpročio jėgoje".

Režisierius Eimuntas Nekrošius irgi turėjo progą įvertinti Jankaičio gebėjimus. Tai įvyko Kęstučio Antanėlio roko operoje "Meilė ir mirtis Veronoje", kurioje Irmantas vaidino Džuljetos tėvą ir atliko jo partiją. Aktorius iki šiol negali pamiršti vieno kuriozo. Padainavęs savo ariją jis grimo kambaryje nusivilko sceninius drabužius, nusivalė grimą ir jau po dušu plovė galvą, kai išgirdo sklindančią muziką iš kito epizodo, kurį buvo visiškai pamiršęs. Tada skubiai ant šlapio kūno vėl užsimetė drabužius, šampūno putomis įtrinta galva įlėkė į sceną, čiupo svetimą mikrofoną ir paskutiniu momentu sudainavo savo partiją. Keisčiausia, kad spektaklį žiūrėjęs režisierius net nepastebėjo šios Irmanto "improvizacijos".

Meška ir alus

Niekam ne paslaptis, jog teatro užkulisių pasaulis kupinas anekdotų, kuriuos pasakoja aktoriai. Išskirtinė tokių anekdotų sritis - juokingos istorijos iš teatro kasdienybės. Jankaitis, būdamas ir šiaip linksmų plaučių vyras, yra talentingas visų rūšių anekdotų pasakotojas.

Nemažai Irmanto juokingų istorijų susijusios su ypatingu jo vaidmeniu, kurį aktorius iki šiol kuria Oskaro Koršunovo statytame spektaklyje "Oidipas Karalius". Personažas įvardytas kaip Choro vadovas, bet iš tikrųjų žiūrovai mato Jankaitį vaidinantį... mešką. Tiksliau - net nemato jo, tik didžiulę žaislinę mešką, kurios viduje "vaidina" aktorius.

Darbas su "tūrinėmis" lėlėmis tikrai nėra lengvas. Irmantui tenka keliskart per spektaklį keisti permirkusius keliais sluoksniais mūvimus apatinius, taip pat sunku kvėpuoti, ypač karšto klimato šalyse. Kartą per gastroles Šveicarijoje pasibaigus spektakliui aktorius nusirengė ir pliūkštelėjo atsigaivinti į Ciūricho ežerą, o išniro tiesiai į banketą, surengtą pakrantėje gastroliuotojų garbei. Arba Čekijoje, alaus sostinėje Pilzene, sužinoję, ką Irmantas vaidina, svetingi čekai visąlaik vaišino jį alumi. Aktorius ne itin gerai moka anglų kalbą, tad "meška" (bear) dėl jo tarsenos skambėjo kaip "alus" (beer).

Pilies gatvės nostalgija

Sodrus Jankaičio balsas gana populiarus. Šiuolaikiniai mūsų kompozitoriai dažnai kviečia jį kaip atlikėją į naujų kūrinių premjeras ir įrašus. Pats aktorius yra parašęs muziką trims "Lėlės" teatro spektakliams.

Muzikinė Irmanto kūryba prasidėjo prieš porą dešimtmečių. Tuomet jie, aukštesniosios muzikos mokyklos studentai, subūrė gatvės ansamblį "Kazys". Irmantas grojo akordeonu, dabartinis Jaunimo teatro aktorius Tomas Kizelis - lūpine armonikėle, triola, Darius Krukonis (dabar - prezidentinio orkestro muzikantas) - saksofonu, Darius Bažanovas (Gintaro Rinkevičiaus orkestro tūbų grupės lyderis) - tūba. Muziką ir tekstus rašė dabar jau nutolęs nuo kūrybos Ričardas Kapučinskas, būgnus mušė Jonas Taločka (vėliau jis žuvo per autoavariją). Aranžuotes kūrė ir dainavo pats Jankaitis. Grupė koncertuodavo "Lango" klube ir senamiesčio Pilies gatvėje.

Šiandien Irmantas turi labai rimtų ketinimų suburti senus gatvės muzikantus ir surengti keletą nostalgiškų pasirodymų. "Lėlės" teatro aktoriaus profesija tikrai jo nevaržo, priešingai - suteikia naujų impulsų, galimybių. O ir jis savo kūryba bei asmeniu gerokai praturtina lėlių teatro meną. Nors dažnai bandoma teigti, esą nėra nepakeičiamų teatro žmonių, gyvenimas vis dažniau verčia tuo suabejoti. "Lėlės" aktoriaus Jankaičio atvejis šias abejones tik dar daugiau sustiprina.


Trumpai

Irmantas Jankaitis gimė 1969 metais Vievyje. Pagal horoskopą - Vėžys, vedęs.

Moka groti akordeonu, saksofonu, studijavo vokalą, baigė aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (1997). Sukūrė keliasdešimt vaidmenų įvairių teatrų scenose Lietuvoje ir užsienyje, keletą vaidmenų kine, parašė muziką keliems "Lėlės" teatro spektakliams. Suvaidintų spektaklių asmeninis rekordas - 32 per mėnesį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"