TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Turtingiems žmonėms krizė taip pat sunki

2009 01 26 0:00
"Žmonės, kurie nėra labai turtingi, krizines situacijas išgyvena kur kas lengviau", - sako R.Milašiūnas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Prasidėjus ekonominei krizei daugelis jaučiasi neramūs, nesaugūs dėl ateities. Neneigsim, kad tai atsiliepia mūsų psichikai. Nors psichologai negali padėti išspręsti ekonominių problemų, tačiau gali patarti, kaip valdyti šių problemų sukeltas dvasines krizes. Apie tai kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoanalitiku Raimundu Milašiūnu.

- Jei žmogus net ir nereaguoja taip tragiškai, kaip neseniai Vakaruose krizės paveikti savižudybės kelią pasirinkę keli milijardieriai, turbūt negalima paneigti dabartinės situacijos poveikio mūsų psichikai?

- Krizinė situacija žmogų visada veikia. Paprastai ji susijusi su įprasto gyvenimo pokyčiais, o tai sukelia vidinį nesaugumą ir turi neigiamos įtakos. Aš negaliu teigti, kad dėl to daugėja psichikos ligonių, tačiau bet koks nestabilumas ekonomikoje paveikia daugelio gerbūvį, tam tikrus jų susikurtus ir dvasinį saugumą užtikrinančius dalykus. Dėl to per ekonomines krizes padaugėja ir dvasinių krizių.

Net ir tie, kurie mano esantys saugūs, vis tiek reaguoja į tai, kas vyksta aplink. Reakcija gali būti pati įvairiausia. Žmonės, kurie atrodė pakankamai pasitikintys savimi, gali pradėti abejoti. Krizė visuomet susijusi su grėsminga nežinia dėl ateities, o tai kelia nerimą, kurį jaučia net ir patys stabiliausi asmenys.

Daugiau tikiesi, labiau nusivili

- Kaip paaiškinti faktą, kad gana dažnai dėl finansinių nesėkmių žmonės net žudosi. Kas tai - nemokėjimas suprasti, kad ir turėdamas mažiau pinigų gali gyventi ir net būti laimingas?

- Čia viskas priklauso nuo žmogaus fantazijų ir lūkesčių, nuo to, kaip jis įsivaizduoja savo gerbūvį. Kalbu ne vien apie finansinę gerovę, bet ir apie dvasinę. Labai turtingų žmonių lūkesčiai daug didesni, mat tokie asmenys jau įsitraukę į turto didinimo ratą, kuria naujus planus, jaučiasi daug galintys ir pajėgūs. O kai susiduria su nesėkmėmis, gali patirti stiprią dvasinę krizę. Kuo žmogaus lūkesčiai didesni, kuo jis turtingesnis ir kuo didesnės jo galimybės, tuo skaudžiau, kai tie lūkesčiai neišsipildo. Neturintieji nepagrįstų vilčių, nesusikūrusieji galvoje fantazijų apie savo jėgą, galimybes, taip stipriai nenukenčia. Jei mūsų saugumą lemia tik viena konkreti sąlyga, šiuo atveju - pinigai, tai mums sunkiau, kai ši sąlyga susvyruoja. Teiginys "aš neturiu ko prarasti" yra netušti žodžiai.

- Ko ištikus krizei žmonės dažniausiai griebiasi?

- Tai priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu jis šalia kasdieninės veiklos turi įdomių užsiėmimų, jei turi artimų žmonių, kuriais gali pasikliauti, tuomet jam lengviau. Vien į darbus įnikę verslininkai, kurie daugiau nieko ir nemato, suprantama, turi mažiau gelbėjimosi kelių susidūrus su nesėkmėmis. Dėl šios priežasties jie tam tikrose situacijose jaučiasi tarsi ant ledo.

Labai svarbi kai kuriems žmonėms yra ir visuomenės nuomonė. Jei žmogus visą laiką buvo dėmesio centre, jei buvo pristatomas kaip pavyzdys, tai praradęs sėkmę jis ne tik nusivilia savimi, bet ir įsivaizduoja, kad praranda aplinkinių vertinimą, pripažinimą, pagarbą. Tokiam žmogui ypač nelengva, jis jaučiasi visiškai vienas.

- Vadinasi galima tikėtis, kad įdomi veikla, pomėgiai, nors ir neišspręs krizės problemų, tačiau padės sunkiu metu geriau jaustis?

- Be abejo. Jei žmogus turi kuo užpildyti atsirandančią tuštumą, turi veiklos, kuri padeda atsipalaiduoti, bent šiek tiek aprims ir užkluptas krizės. Jis lengviau išgyvens tuos krizių sukeliamus svyravimus. Kažką prarasdamas žmogus turi ir kažką atrasti, kas tą netektį kompensuotų. Vis dėlto ne visuomet ir tai padeda, nes sudėtingus jausmus reikia išgyventi, o ne juos neigti. Ir tada ypač svarbu, ar yra žmonių, kurie padėtų su tuo susigyventi. Tai gali būti tiek artimieji, tiek ir psichoterapeutai.

- Kaip netekusiam darbo ar praradimą išgyvenančiam žmogui galėtų padėti artimieji?

- Svarbiausia sunkių jausmų neneigti ir nenuvertinti. Tokie patarimai, kaip kad "neimk į galvą", "nekreipk dėmesio, anokia čia bėda", padaro tik meškos paslaugą. Žmogus ir taip neretai jaučiasi nevykėlis, o čia dar ir artimasis jam tarsi sako, kad "niekas į tai dėmesio nekreiptų, tik tu toks - visuomet dramatizuojantis". Žmogus dėl to gali jaustis tik blogiau, tik dar didesnis bejėgis. Visuomet geriau sunkumus pripažinti ir parodyti kenčiančiajam, jog kartu galima išgyventi ir įveikti bėdą. Nereiktų pamiršti, kad visa tai baigsis, o jei kažko netenki, tai gali būti nauja pradžia.

Vyrams sunkiau

- Sakoma, kad vyrai sunkiau nei moterys ištveria gyvenimo pokyčius, pavyzdžiui, išėjus į pensiją, netekus darbo. Kodėl taip yra? Su kuo tai susiję?

- Mes, psichoanalitikai, tai siejame su psichoseksualine raida. Tam tikrose jos fazėse mes mokėmės tvarkytis su įvairiausiomis kliūtimis, problemomis. Tačiau psichoanalizė tai simboliškai sieja ir su seksualumu, kuris vaikui lemia ne tik malonumo paieškas, bet ir motyvaciją pažinti save ir pasaulį. Atrasdami savo lyties organus, vaikai aptinka ir jų simbolinę išraišką. Kadangi vyrų lyties organai nukreipti į išorę, tai nesąmoningai jie ir savo energiją orientuoja ta kryptimi. Dėl tos priežasties jie linkę ne išgyventi, ne išjausti emocijas, o išlieti jas. Turbūt visi sutiks, kad agresyvumas labiau būdingas vyrams nei moterims. Taip dažniausiai elgiamasi neįsigilinus, kodėl esu toks ir taip reaguoju.

Moterys priešingai, įvairiausius sunkumus išgyvena savyje. Tai vėl galima sieti su psichoseksualumu: jų lyties organai vidiniai, todėl dirginimas - tiek lytinis, tiek ir dvasinis - plinta į vidų. Kitaip sakant, moterys yra linkusios labiau išjausti, apmąstyti, nagrinėti, kokių jos turi galimybių. Galiu teigti iš savo praktikos, moterys net ir psichoterapijos, psichoanalizės sesijose yra labiau linkusios ieškoti įžvalgų savo vidiniame pasaulyje. Vyrai panyra į veiklą. Deja, net ir esant vidiniams sunkumams, jie bando greitai atsikratyti įtampos. Tad ir matome, kad ištikus krizei stiprioji lytis dažniau prasigeria, įsivelia į įvairius konfliktus. Dėl šių skirtumų vyrai, išėję į pensiją ar netekę darbo, sunkiau išgyvena, labiau skuba užsimiršti kokioje nors veikloje. Deja, dažnai pasirodo, kad ankstesnė jų veikla buvo vienintelis užsiėmimas. Tada nusiraminimo ieško taurelėje, puola į neviltį arba jausmai taip slopinami, kad vieną dieną žmogus iš tiesų suserga depresija. Tuo tarpu moterys visada sugeba savyje atrasti kažką naujo, ieško, kuo pakeisti ankstesnę veiklą, randa pasitenkinimą dvasiniuose dalykuose, jos greičiau pritampa prie naujų sąlygų.

Agresija - bejėgiškumo ginklas

- Kelti riaušes, lieti agresiją gatvėse taip pat labiau būdinga vyrams. Kuo dar paaiškintumėte tokį polinkį?

- Nesaugumas ir bejėgiškumas, atsirandantis dėl krizės, labai dažnai iššaukia agresiją. Agresija yra gynyba prieš savo bejėgiškumą, o tai pajutęs žmogus visada ieško būdų, kaip su tuo susitvarkyti, ir geriausiai jam padeda savo "galių" demonstravimas. Brandūs, adekvatūs žmonės paprastai per konfliktą renkasi racionalesnį derybų kelią. Nebrandžios asmenybės ieško keistai atrodančio lengviausio būdo.

Kas yra savižudybė? Tai irgi agresija, tik nukreipta prieš save. Lygiai taip pat žmogus gali agresiją nukreipti ir į kitus objektus - daužo langus, vitrinas, laido akmenis. Dažniausiai tokį kelią renkasi nebrandūs žmonės, kurie geriausiai jaučiasi būryje, kur tokių pačių yra daug. Jei tokiems žmonėms tektų vieniems susidurti akis į akį su tais, ant kurių jie lieja pyktį, jie nekeltų jokių riaušių, išsigąstų.

Riaušės yra tam tikras atsakas į krizės sukeltą bejėgiškumą, tačiau, pasikartosiu, labai primityvus, nebrandus atsakas. Riaušes keliantys žmonės nenori matyti realybės, nenori ieškoti kitų kelių, o savo bejėgiškumą reiškia tokiu būdu. Paprasčiau sakant, jie nenori suvokti ir spręsti, jie tenori tuoj pat atsikratyti blogų emocijų.

- Gal tai savotiška terapija?

- Tai drastiška terapija. Išsidaužius vieną kartą, ypač jeigu jam pavyko, niekas nesustabdė, norės daužytis ir kitą kartą. Tačiau ar kam nors tai naudinga? Būdo, kaip išgyventi sunkumus, tokiu keliu nerandama, krizė dėl to nesumažėja, agresijos protrūkiai problemų neišsprendžia.

- Ar psichologai pajėgtų suvaldyti tokią minią?

- Nei psichologai, nei politikai, išėję kalbėtis su riaušininkais, įsiaudrinusios minios nesuvaldys. Jie taptų paprasčiausiu taikiniu, gautų kiaušiniu į kaktą, kaip ir buvo nutikę politikams. Padėti gali tik pokalbiai su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis dar riaušėms neprasidėjus. Tačiau kai jau pratrūksta agresija, aplinkui viskas laužoma ir daužoma, su tokiu žmogumi kalbėtis sunku, ir tokią jėgą jau gali sustabdyti tik jėga. Suprantama, būtų gerai, kad toks susirėmimas nebūtų kruvinas, nes kiekviena agresija iššaukia naują agresiją.

- Vasarį planuojamas naujas piketas. Kaip, jūsų nuomone, dabar turėtų elgtis politikai, kad riaušės nesikartotų?

- Manau, kad dabar pats tinkamiausias laikas politikams kalbėtis. Supraskime, jog tyla ir nežinia visuomet žadina nerimą, kuris neretai ir virsta agresija. Dabar laiką iki planuojamo piketo būtinai reikia išnaudoti pokalbiams apie tai, kas vyksta, reformų esmės aiškinimams, kas ir kodėl daroma, ir ką tai duos, ką pakeis. Manau, svarbu, kad valdžios žmonės galėtų įkvėpti motyvuoto optimizmo, ne vien tik viską pieštų niūriomis spalvomis. Žmonės turi suprasti, kad per krizę ir patirtus skausmingus išgyvenimus vėliau ateina palengvėjimas, tereikia išlaukti.

Blogi romantizuoti pavyzdžiai

- Kodėl dauguma ištikus krizei nesistengia priešintis, išbristi iš jos, o tiesiog pasyviai save pasmerkia dar didesnei nesėkmei?

- Priežasčių gali būti įvairiausių. Tai ir sovietinio meto palikimas - įprotis laukti tarsi kažkokios malonės iš dangaus, kad kas nors ateis ir padės susitvarkyti. O kai nesulaukia, tampa bejėgis tarsi vaikas. Manau, kad tokiu atveju veikia ir romantiniai patyrimai, suformuoti simboliai, kurie mums daro įtaką, pavyzdžiui, susideginimas Pilėnuose. Šis faktas mūsų kultūroje pateikiamas labai romantizuotai, jis sukuria teigiamą įspūdį, tarsi skatindamas pritaikyti tokią patirtį, o ne ieškoti išeičių. Manau, kad toks šių įvykių romantizavimas žmogaus pasąmonei gali daryti įtaką ir savotiškai pasireikšti tam tikromis sąlygomis. Ypač tas romantiškas paveikslas pavojingas pasyviems žmonėms.

Tokių reiškinių idealizavimas byloja, kad esame išeičių neieškanti tauta. Renkamės lengviausius, bet drastiškus, savižudiškus problemų sprendimo (arba greičiau, nesprendimo) būdus.

- Kaip, jūsų nuomone, mes ištversime krizę? Gal lengviau, nes jau esame išgyvenę ir sunkesnius laikus?

- Ir taip, ir ne. Ši patirtis gali mums padėti, nes esame atsparūs nepritekliams, bet gali ir stabdyti išeičių ieškojimą, nes sovietmečiu patys be "gero dėdės" ne kažin ką galėjom padaryti. Yra ir nauja karta, kuri tos patirties neturi. Jaunimas, beje, labiau reaguoja kaip vakariečiai, pasikliauja savo jėgomis ir ieško išeičių.

- Kokio amžiaus žmonės, susidūrę su problemomis, dažniausiai ieško psichologų pagalbos?

- Vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau linkę kreiptis į psichologus. Ieškoti pagalbos jiems yra tas pats, kas pripažinti savo bejėgiškumą, kurio, senkant fizinėms jėgoms, ir taip užtenka. Manau, kad tai susiję ir su sovietinės psichiatrijos įvaizdžiu. Daugumai tai asocijuojasi su prievarta, uždarymu į psichiatrines ligonines. Tad ši karta yra labiau linkusi pati ieškoti išeičių, tik ne visada tai daro sėkmingai ir adekvačiai.

Psichologinės pagalbos dažniau ieško 25-45 metų amžiaus žmonės, kurie, matyt, yra dar tiek jauni, kad tiki, jog problemas išspręsti galima, ir jau tiek patyrę, kad ne visuomet pasikliautų vien savo jėgomis.

- Tačiau tik specialisto pastangų neužtenka?

- Tikrai ne. Žmogus turi būti motyvuotas, pirmiausia jis pats turi norėti keistis, bet ir nebijoti pasikliauti kitu žmogumi. Jis turi suprasti labai paprastą dalyką - net ir atėjęs pas specialistą savo problemas turės spręsti pats. Psichoterapeutas neturi stebuklingo vaisto, būdo, kurį galėtų pasiūlyti. Jis tik padeda kiekvienam surasti savo kelią. O keliai, kaip ir žmonės, yra labai skirtingi. Tad vieno visiems tinkamo recepto nėra. Svarbu, kad žmonės suprastų, jog atėję pas specialistą gali tikėtis savito leidimo ir paramos eiti tam tikru keliu. Kartais to labai reikia. Pasitaiko, kad kai kas pasitraukia iš pusiaukelės. Psichoterapija ir psichoanalizė nėra lengvas kelias. Jei žmogus nori atrasti kažką gero, jis būna priverstas savo galvoje peržiūrėti visus jo pasąmonėje ir patirtyje esančius "failus". O tada gali atversti ir tokius dalykus, kurie jam tikrai nepatiks, bus skausmingi. Susidūręs su šiais nemalonumais, su psichoanalizės sunkumais, ne vienas pasitraukia neįveikęs savo dvasinės krizės.

-Gal tai priklauso ir nuo charakterio savybių?

- Yra žmonių, kurie nerodo savo nerimo, nesaugumo, vengia pripažinti, kad jiems sunku, būna pripratę patys viską spręsti, jaustis labai stipriems. Yra žmonių, kurie apskritai neigia sunkumus net tada, kai realybė jiems akis bado. Geriausiai elgiasi optimistai, jie jaučiasi ramūs ir suvokia, kad nors šiandien ir yra blogai, tačiau žino, kad tai praeis. Atradę kokį nors atspirties tašką jie gali spinduliuoti ramybę, nepaisydami krizės. Žmogus pats sau gali būti didžiausias pagalbininkas, tačiau nereikia manyti, kad niekas kitas jam negali padėti. Tikrai yra galimybė visada gauti atramą iš šalies. Tik reikia to norėti ir nesistengti būti visagaliais visur ir visada.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"