TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Tvarus muzikos genas

2015 05 02 6:00
Susitikus Gražiniams netyla šnekos apie muziką ir meną. Šeimos nuotraukoje – Romualdas, Sigita ir Mirga, mažieji Onutė ir Adomas. Asmeninio albumo nuotrauka

Chormeisterio, choro dirigavimo dėstytojo Romualdo Gražinio ir pianistės Sigitos Gražinienės dukra Mirga pasekė tėčio pėdomis. Nuo šios vasaros Mirga Gražinytė diriguos Zalcburgo operos teatre Austrijoje. Kaip prisipažino R. Gražinis, sunku atsekti upę, iš kurios atiteka jo pašaukimas muzikai.

Nors dirigento šeimoje nebuvo profesionalių muzikantų, senelis pasakodavęs, kad močiutė dainavo chore pas kompozitorių Antaną Budriūną, pats irgi padainuodavęs. „Iki šiol prisimenu jo drąsą artistiškai pakalbėti, teksto intonavimą, atvirumą ir išraišką. Einame kartu iš darželio, o jis uždainuoja: „Šalia kelio vieškelėlio gyveno Šaltyšius“, - vaikystės prisiminimus pasakojo Romualdas.

Per „Aidijos“ repeticijas Mirga pripiešdavo krūvas lapų. Šiandien tėtį ji pieštų su tais pačiais atributais: meškere ir batuta./Asmeninio albumo nuotrauka

Jo žmona Sigita – iš labai muzikalios šeimos. Taip į atžalas sutekėjo didelė dalis muzikinio pasaulio patirties. S. Gražinienės senelis Leonardas Vasiliauskas buvo operos teatro trombonininkas, išgyvenęs 102 metus ir dar pasiimdavęs lazdelę į rankas. Jis visus vaikus atidavė muzikai, o ši terpė įtraukė ir Romualdą.

Dirigentai ir pianistai

Mirga yra orkestro dirigentė, jos jaunesnioji sesuo Onutė – pianistė, brolis Adomas mokosi fortepijono specialybės Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos devintoje klasėje. „Jis susižavėjęs krepšiniu, kaip ir aš kadaise. Prisimenu, vienu metu norėjosi keisti mokyklą. Matydavau, kad draugai turi daugiau laisvo laiko, buvau judrus vaikas, mėgau krepšinį, futbolą“, - prisipažino Romualdas, kurį sustabdė tai, kad M. K. Čiurlionio mokykloje buvo surinkta krepšinio komanda. Tokį patį sporto ir muzikos variantą dabar išbando Adomas.

Į Gražinių šeimą žvelgiant susidaro įspūdis, kad Mirgą į dirigavimą patraukė tėtis, o brolis ir sesė sekė mamos pėdomis. „Būdama vienuolikos suvokiau, kad noriu gyvenimą sieti tik su muzika – nieko kito. Kadangi vaikystėje tėveliai, žinantys muziko duonos kartėlį, ketino apsaugoti nuo tokio likimo, nesimokiau nei groti instrumentu, nei teorinių dalykų. Tik dainavau, valandas, dienas, savaites leidau choro repeticijose, dirigavimo (kartais ir smuiko) pamokose“, - sakė Mirga. Jai chorinio dirigavimo specialybė buvo vienintelis įmanomas pasirinkimas, pavėluotai stojant į šeštą M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasę.

„Būti tėvu ir mokytoju – du skirtingi dalykai“, - pridūrė R. Gražinis. Jis prisimena: kai Mirga mokėsi, turėjęs abejonių, kad galbūt dirigavimas nėra moteriška specialybė. „Tačiau niekada nesu Mirgai apie tai užsiminęs. Gyvenimas ėmė ir paneigė visas mano abejones“, - šypsodamasis tarė Romualdas.

Šiemet kovą Mirgos Gražinytės batutai pakluso Los Andželo filharmonijos orkestru, o vasarą diriguos Zalcburgo operos kolektyvui./Philippo Zinnikerio (Salzburger-landstheater.at) nuotrauka

Mokytis – į užsienį

R. Gražinis įkūrė jaunimo kamerinį mišrųjį chorą „Aidija“, yra Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ pagrindinis dirigentas. Taip pat – vienas iš senosios muzikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinių tradicijų atkūrimo iniciatorių.

Visa Gražinių šeima mokėsi ir mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. „Kai Onutei atėjo laikas rinktis (išrinkti) mokyklą, buvo beveik savaime suprantama, kad ji taip pat eis į „čiurlionkę“. „O kur dar leisti?“ – svarstėme. Ji pati neseniai pasakė: „Kaip gerai, kad niekur kitur neleidot.“ Panašiai ir dėl Adomėlio. Jam jau pradėjus mokytis fortepijono specialybės vis būdavo kalbų: o gal mušamieji? Reikia jam ir kompozicijos! Dirigavimo!“ Anot Mirgos, tokių bendrų sprendimų visąlaik būta šeimoje.

Ir Romualdas įžvelgė dėsningumą: tie, kurie baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, ten leidžia ir savo vaikus. Bet anksčiau Konservatorija buvo vienintelis kelias muzikui, o po nepriklausomybės atgavimo atsivėrė kitų galimybių.

Pats chormeisteris studijavo grigalinį giedojimą Paryžiaus konservatorijoje, dirigavimą Paryžiaus priemiesčio Bulonės konservatorijoje, Kopenhagos karališkosios muzikos akademijoje. Vingiuotą, kupiną pakilimų ir įdomių pažinčių kelią jis rekomendavo ir dukrai. Mirga šiuo metu gyvena Heidelberge, skraido diriguoti į Los Andželą, kur yra filharmonijos simfoninio orkestro vadovo Gustavo Dudamelio asistentė. Tačiau beveik kasmet grįžta padirbėti ir į Lietuvą.

Romualdui Gražiniui vaikus sudominti muzika sunku nebuvo, nors specialiai nemokė teorijos ir grojimo./LŽ archyvo nuotrauka

Auga kaip medis

Nors krepšinis stengėsi patraukti į savo pusę, Romualdo kelyje vis atsirasdavo muzika, teatras, ansamblį ir bataliono orkestrą įkūrė netgi tarnaudamas kariuomenėje. „Buvo nupirkta instrumentų, tad sugalvojome: „Duokite mums savaitę – sukursime orkestrą, - pasakojo dirigentas. – Štabo viršininkas skyrė penkias dienas. Išėjome į miestą, perlipę per tvorą į kitą dalinį „susiveikėme“ natų. Po keturių dienų pagrojome maršą, kurį, matyt, žinojo štabo viršininkas. Nuo tada gyvenome visai kitaip: ne saugojome kalinius, o grodavome pagrindinėje aikštėje.“

Dėl „Aidijos“ sakoma: nors ir keičiasi kartos, skambesys lieka. Pasak choro vadovo, kai „Aidija“ kūrėsi apie 1989-uosius, buvo justi bendrumas, susitelkimas, geranoriškumas, visi – tarsi bendraminčiai. „Ir dabar norisi nekasdieniško, nerepeticinio bendravimo. Džiaugiamės kelionėmis, gimtadieniais, kasmetinėmis stovyklomis per Thomo Manno festivalį, kai dieną naktį netyla dainos“, - užsiminė Romualdas.

Šeimos tradicijas, vertybes paveldėjo ir vaikai. „Mūsų ir vaikų keliai – glaudžiai susiję, - įsitikinęs Romualdas. – Būna šeimų, kuriose žmonės auga kaip atskiri medžiai. Man atrodo, mes augame drauge, greta, vieni kitiems padėdami.“

Romualdas Gražinis: „Mūsų ir vaikų keliai – glaudžiai susiję. Būna šeimų, kuriose žmonės auga kaip atskiri medžiai. Mes augame drauge.“/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Per koncertą su seserimi

Dirigentą įsivaizduojame kaip lyderį, asmenybę, vedlį, paskui kurį seka ir atlikėjai. „Aš dirigentą regiu kaip partnerį, dainininkus dirigento chore ar muzikus jo orkestre – lygiaverčius muzikos kūrėjus. Mes stengiamės įkvėpti, vesti tam tikra kryptimi“, - svarstė M. Gražinytė.

Yra buvę, kad jai teko pasirodyti vienoje scenoje su seserimi. Prieš septynerius metus sostinės Kongresų rūmuose jos repetavo anglų kompozitoriaus Aleco Rowley koncertą fortepijonui. Šiame kūrinyje po įžanginių fortepijono akordų "įstoja" visas orkestras, o solistė tuo metu groja arpeggio per visą klaviatūrą. Gražinytės turėjo dvi repeticijas ir per abi bendra pradžia baisiai nesutapo. „Tuometinė Onutės mokytoja Gabrielė Kondrotaitė per generalinę repeticiją prišoko prie Onutės ir ėmė aiškinti, kaip ji turi jausti styginius, visą orkestro masę ir nepradėti per anksti, akimirką tarsi luktelėti, kol „ateis“ visas orkestras. O aš mokytoją nutildžiau sakydama: „Ne ne, aš ir vėl daviau blogą auftaktą.“ Vyresnės sesės sindromas – prisiimti visą atsakomybę, būtą ir nebūtą. Per koncertą taip pat nesutapome! Bet tik iš pat pradžių, o šiaip „kaifavome“, - pasakojo Mirga.

Tai ką – muzika?

Be krepšinio, Romualdas dar mėgsta ir žvejoti. Mirga prieš daugiau nei dešimtį metų buvo nupiešusi tokį piešinį: tėtis vienoje rankoje laiko batutą, kitoje – meškerę. Mažasis piešinėlis – panašaus stiliaus kaip nemažas pluoštas vaikystėje per „Aidijos“ repeticijas pripaišytų lapų. Pasak Mirgos, galima atpažinti tam tikrus bruožus ar žmones: choro paveiksluose visada išsiskirdavo Mindaugas Budzinauskas – antroje eilėje išstypęs aukštuolis, jo žmona Laima – moteris ugnies spalvos plaukais. Apie nupieštą tėtį M. Gražinytė mąstė: „Apskrita galvelė, akiniai, puslankiu ant kaktos krintantys plaukai, abu atributai rankose ir marškinėliai su dainele, kurią tėvelis sukūrė vienam mūsų sekmadieninių susiėjimų. Galbūt šiandieną pieščiau taip pat?“

Būti gamtoje - ir dirigentės pomėgis. Bet ji visada randa laiko pabūti vienumoje. Kaip kad vaikystėje šalia „Aidijos“ dar užsiimdavo sava veikla: skaitydavo, tyrinėdavo menų mokyklos koridorius, laipiodavo Žemutinės pilies griuvėsiais.

Iki šiol, kai susitinka Gražinių šeima, netyla šnekos apie muziką ir meną. Romualdas džiaugsis, jei ir jo anūkai užaugs šeimos sekėjais – pasirinks muziko kelią. „Žinau muzikos pasaulį kaip beribį, bekraštį ir nuostabų“, - sakė jis ir prisiminė, kad keturias klases Mirga mokėsi Prancūzų vidurinėje mokykloje. Kai išryškėjo jos meniniai gabumai, muzikai dukrą išleido į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyrių: „Gegužę susėdome, klausėmės žinių, jos galva pasviro man ant peties ir Mirga sako: „Nebenoriu mokytis dailės.“ „Tai ką – muzika?“ Ji palinksėjo. „Į chorinį skyrių?“ - „Taip“, - vėl sako. Paėmiau ją už rankos ir pradėjome mokytis intervalų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"