TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Umka savo dainas dažnai susapnuoja

2006 07 15 0:00
Darbą prie rašomojo stalo Umka iškeitė į gyvenimą scenoje.
Gintaro Mačiulio nuotrauka

"Gyvenu tarsi pasakoje", - sako žinoma Rusijos roko muzikantė Umka. Tą pasaką - muzikinį gyvenimą - ji kuria pati.

Rusijos roko muzikantė Umka Lietuvoje surengė keturis koncertus. Mūsų šalį ji pažįsta nuo vaikystės. Ir lietuviškai kalba nuo mažens. Todėl jai labai smagu čia atvažiuoti, koncertuoti. Lietuvoje ji turi nemažai gerbėjų, kurie puikiai žino Umkos dainas. Rokerė koncertuoja su grupe "Umka i Bronevik", kurioje groja ir jos vyras Boria Kanunnikovas. Kai vieši Lietuvoje, kiek lieka laisvo laiko, lanko vietas, kurias pažįsta nuo vaikystės. Bendrauja su senais bičiuliais ir gerbėjais, kurių mūsų šalyje nuolat daugėja.

Seni prisiminimai

Mudvi susipažinome gal prieš 25 metus Maskvoje, kai Anna Gerasimova, dabar vadinama Umka, buvo studentė. Dabar susitikusios ne iškart viena kitą pažinome. Pagelbėjo bendras bičiulis. Tad šiek tiek prisiminėme laikus, kai mėgdavome keliauti pakeleivingomis mašinomis. Kai buvo visai nesvarbu, kiek pinigų kišenėje, kad tik pavalgyti užtektų. Umkai ir dabar materialiniai dalykai nėra labai svarbūs. Jai norisi kurti muziką, dainuoti. Todėl scenoje 45 metų atlikėja atrodo kaip roku trykštantis fontanas.

Trauka keliauti

- Per koncertą Vilniuje atlikai dainą, kurią sukūrei labai seniai, kai keliaudavai pakeleivingomis mašinomis. Pagalvojau, kad turbūt visas tavo gyvenimas toks - kelyje?

- Taip. Juokais sakau, kad tai tarsi liga - dromomanija, kai žmogus nuolat nori keliauti. Mane labai traukia kelionės.

- Todėl ir pasirinkai tokį gyvenimo būdą? Nors būdama profesionali vertėja, literatūrologė galėtum kitaip leisti laiką - sėdėti bibliotekose, archyvuose ar prie savo rašomojo stalo.

- Taip negalėčiau. Vieną kartą vos negavau granto????? Amerikoje studijuoti bitnikų kartos gyvenimą. Tai buvo daugiau kaip prieš 10 metų. Atėjau į pokalbį su komisija. Jos nariai paklausė, kuo konkrečiai užsiimčiau, būdama Amerikoje. Pasakiau, kad važinėčiau Jacko Kerouaco keliais, bandyčiau susipažinti su jo draugais. Pasidomėjo, ar sėdėsiu bibliotekose. Paaiškinau, kad tai galiu daryti ir namie. Taip to granto????? ir negavau (juokiasi - aut.).

- Vis dėlto Amerikoje lankeisi, ir ne kartą?

- Buvau tris kartus. Bet tai nebuvo oficialios gastrolės JAV. Susitarę su draugais, grodavome koncertuose. Beje, netrukus vėl važiuosime į Ameriką - ten ir ilsėsimės, ir koncertuosime. Dar po kalnus laipiosime.

- Pameni laikus, kai visi skaitėme garsiąją Kerouaco knygą "Kelyje"?

- Pirmą kartą "Kelyje" skaičiau lietuvių kalba, tuo metu man buvo 18 metų. Po to man atvežė šią knygą anglų kalba. Dar vėliau pati iš anglų į rusų kalbą išverčiau dvi Kerouaco knygas - "Dharmos ieškotojai" ir "Didysis Suras".

Kadaise norėjau leisti hipišką psichodelinį žurnalą. Pradėjau rinkti medžiagą. Tuo metu buvau "kabinetinė" mokslininkė ir gilindamasi į bitnikų kartos gyvenimą supratau, kad apie tai žinau labai mažai. Nusprendžiau, kad man reikia gerai tai išstudijuoti - iki pat šaknų. Norėjau parašyti bitnikų biografiją rusų kalba. Parašiau laišką Allenui Ginsbergui, sulaukiau atsakymo. Tuo metu buvau pasitraukusi nuo muzikos ir kibusi į literatūrą. Bet vienu momentu supratau, kad noriu gyventi bitnikų gyvenimą, o ne tik gilintis į jį. Vėl pradėjau rašyti dainas ir koncertuoti. Tai yra geriausia, ką galiu daryti.

Prabunda ir... užrašo

- Kada apskritai pradėjai groti ir dainuoti?

- Visada tai dariau. Gitarą pirmą kartą į rankas paėmiau, kai man buvo 13 metų. Iki tol mokiausi groti pianinu.

- Iš pradžių dainavai artimiems žmonėms, bičiuliams. Kada pradėjai koncertuoti publikai?

- 1985 metais. O kai man suėjo 35 metai, nusprendžiau visą savo laiką skirti tik muzikai.

- Būtų nuodėmė nedainuoti, turint tokį balsą.

- Iš pradžių jis nebuvo toks stiprus. Nuolat dainuodama išlavinau balsą.

- Turėdama literatės gyslelę tekstus dainoms, žinoma, pati rašai. O muziką?

- Melodijas taip pat. Boria kiek prisideda, kartais pakeičia kelis akordus.

- Kaip atsiranda dainos: kai sėdi namie ant sofos, būni kelyje, per repeticijas?

- Neretai keliaujant. Arba sapnuose. Pastarojo mūsų grupės išleisto albumo "Nieko baisaus" daugiau nei pusė dainų man tiesiog prisisapnavo.

Kaip tai būna? Miegodama susapnuoju kelias eilutes, prabudusi iškart jas užrašau, tada atsiranda ir kitos. Arba prabundu, o galvoje skamba melodija. Tiesa, kartais dėl to labai skauda galvą.

Į gastroles - su slidėmis

- Namie turbūt būni retokai?

- Būnu, bet neilgai. Maskvoje nuomojamės butą. Jis jaukus - daug mažų daiktelių.

- Nuosavo būsto neturi?

- Turiu, bet jame gyvena sūnus su žmona. Jam 24 metai, sociologas, žurnalistas, baigęs aspirantūrą, dabar iškeliavęs į kalnus.

- Ką veikiate su savo vyru ir grupės gitaristu Boria Kanunnikovu, kai po gastrolių ir koncertų grįžtate namo?

- Laisvo laiko mes beveik neturime. O per atokvėpius patinka eiti pasivaikščioti. Žiemą nuolat slidinėju. Net kai važiuojame į gastroles, sakykime, į Sibirą, į kelionę pasiimu miniatiūrines slides. Bet labiausiai už viską mėgstu vaikščioti - po gamtą, po miestą. Kad ir po Vilnių.

Negalėčiau tiesiog gulėti ant sofos. Man būtų labai nuobodu. Gyvenime yra tiek daug visko įdomaus!

Lietuviškai - nuo vaikystės

- Kur lankėtės per šiųmetę viešnagę Lietuvoje?

- Savaitę buvome Nidoje. Maudėmės, vaikščiojome. Surengėme keletą koncertų - Klaipėdoje ir Palangoje.

- Nidą tikriausiai gerai atsimeni iš vaikystės?

- Nuo mažens kasmet su tėvais atostogaudavome Nidoje - 10 metų. Esu išvaikščiojusi visas kopas, kalveles, takelius... Visas vietas gerai atsimenu. Ten gyvena mūsų šeimos bičiulių, pas juos iki šiol apsistojame. Visada sakau, kad Lietuva - mano antroji gimtinė. O Nidoje jaučiuosi kaip namie.

Tiesa, kai tarp Lietuvos ir Rusijos atsirado siena, nebuvau čia gal dešimt metų. Labai pradėjau ilgėtis Lietuvos, tad pastaruoju metu lankausi kasmet. Kartais ir porą kartų per metus. Lietuva labai traukia. Kaskart pabuvus sunku iš čia išvykti.

- Lietuviškai taip pat kalbi nuo mažens?

- Taip. Specialiai nesimokiau, tiesiog su mama kalbėdavomės lietuviškai (Umkos mama - lietuvių-rusų kalbų vertėja, lietuvių literatūros konsultantė - aut.). Namie visada antroji kalba buvo lietuvių. Pas mus dažnai svečiuodavosi lietuviai. Nuo mano aštuonerių metų su šeima nuolat lankydavomės Lietuvoje.

- Tad nieko nuostabaus, kad baigusi vidurinę mokyklą stojai į M. Gorkio literatūros instituto lietuvių-rusų kalbos vertėjo specialybę.

- Taip, tais metais kaip tik buvo renkama lietuvių-rusų kalbų vertėjų grupė.

Neturi televizoriaus

- Esi išvertusi Gintaro Patacko, Antano A.Jonyno ir kitų Lietuvos poetų eilių. Parašiusi nemažai straipsnių. Apgynusi disertaciją. Bet tai buvo seniau. Pastaraisiais metais nenori dirbti literatūrinio darbo ar tiesiog neturi tam laiko?

- Neturiu nei laiko, nei jėgų, nei noro. Bet kai skaitau kokį nors tekstą ir jis man patinka, automatiškai pradedu jį versti. Savo dainų tekstų esu išvertusi į anglų kalbą. Bet nenoriu daryti nieko, kas nėra tiesiogiai susiję su mano muzikine veikla.

- Knygas skaitai?

- Kartkartėm. Labiausiai mėgstu biografines knygas.

- Televizorių žiūri?

- Neturiu televizoriaus. Net bijau jo, nes rodo reklamą ir apskritai visokią bjaurastį.

- Esi šeimos žmogus?

- Na taip, esu ištekėjusi už grupės gitaristo Borios.

- Klausdama turėjau galvoje gyvenimo stilių.

- Ne. Nepatiktų, jei iš manęs būtų reikalaujama, kad pirmoje vietoje būtų namai, šeima, aiškinama, kad žmona privalo daryti tą ir aną... Aš rūpinuosi, kad namai būtų jaukūs, mėgstu gaminti valgyti. Bet man tai nėra pats svarbiausias dalykas.

- Nenorėtum, kad tai taptų rutina?

- Jos mūsų gyvenime ir negali būti. Mes nuolat keliaujame. Bet viešbučio kambaryje galiu perstatyti visus baldus, kad būtų jauku, net jei nakvojame tik vieną naktį. Viską perdarau savaip. Stengiuosi, kad kiekviena vieta, kurioje bent trumpam apsistojame, būtų tarsi mūsų lizdas.

- Boria - ne pirmas tavo vyras?

- Trečias. Bet ši santuoka teisinga.

- Kodėl iširo ankstesnės?

- Buvau jauna ir kvaila. Išteki už bet ko, tada tenka skirtis. (Juokiasi - aut.)

- Tu dabar taip kalbi. O tuo metu galvodavai, kad tai meilė?

- Galvodavau.

Kol stovės ant kojų

- Kaip save įsivaizduoji, kai tau bus 60-70 metų - vis dar dainuojančią scenoje?

- Kai manęs to klausia, visada cituoju Keithą Richardsą, kuris yra pasakęs, kad atlikėjai nuo scenos nesitraukia tol, kol laikosi ant kojų. Kuo aš blogesnė? (Šypsosi). Nebent jei man tai pasidarytų nebeįdomu. Bet kol kas kiekvienas mūsų grupės išleistas albumas man - atradimas ir laimė.

- Albumus dažnai leidžiate?

- Kasmet po vieną. Juokinga būtų per metus neparašyti 10-15 gerų dainų, kurias galima sudėti į albumą.

- Per koncertus stebiuosi, kaip tu tris valandas beveik be pertraukų trykšti dainomis lyg fontanas ir nepavargsti. Vis dėlto būna, kad jėgos išsenka?

- Stengiuosi sukaupti daug energijos, kuri per koncertus ir išsilieja. Pastaraisiais metais tapau labai ramus žmogus. Anksčiau buvau nenustygstanti vietoje. Dabar gyvenime esu rami. Mat energija išsilieja scenoje. Pastebėjau, kad tokie yra visi mūsų grupės muzikantai. Per koncertus - kaip vulkanai. Gyvenime - lėti ir ramūs.

- Norisi sužinoti apie pinigus. Jie fontanu netrykšta?

- Ne.

- Bet iš muzikos pragyveni?

- Na taip. Koncertuojame, leidžiame ir pardavinėjame kompaktines plokšteles. Taip gauname pagrindines pajamas.

- Užtenka patenkinti nedideliems poreikiams?

- Pastaraisiais metais poreikių atsiradę daugiau, negu uždirbame pinigų. Bet man įdomu, kaip išgyventi ekstremaliose situacijose. Visada tai buvo įdomu. Bet ir pajamų palaipsniui daugėja.

- Turite nemažai ilgamečių gerbėjų.

- Yra ilgamečių. Yra ir jaunų gerbėjų. Daugumą jų pažįstu, prisimenu juos. Noriu, kad mano gerbėjai būtų ir mano draugai. Boria net juokiasi, kad beveik su kiekvienu labinuosi.

Sceninis vardas

- Tave dažniau vadina Umka ar Ania?

- Artimi žmonės dažniau vadina vardu, nepažįstami - Umka.

- Primink, kaip atsidaro tavo sceninis vardas.

- Kartą nuėjau į svečius ir padariau malonų siurprizą. Tada vienas žmogus pasakė: "Umnica (Gudragalvė - liet). Taip dabar tave ir vadinsime". Po to patikslino, kad būsiu Umka.

- Kai pradėjai muzikinę karjerą, ar bandei įsivaizduoti, ko pasieksi, kokia būsi? Ar tavo svajonė išsipildė?

- Šiandieninė aš - tai ir yra mano svajonės išsipildymas. Kai mečiau literatūrinį darbą, man buvo 35 metai. Nuo tada 10 metų gyvenu vien muzika. Tad gyvenu savo pasakoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"