TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Urviniai Gudaičių šeimos žmonės

2015 10 25 6:00
Tėvą ir sūnų Gudaičius sieja begalinė aistra tyrinėti urvus. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Speleologijos Lietuvoje vienas pradininkų Vytautas Gudaitis aistrą tyrinėti urvus perdavė visiems trims savo vaikams: sūnums Aidui ir Linui bei dukrai Eglei. Vyriausiasis Aidas iki šiol garbingai tęsia iš tėčio paveldėtą gyvenimo pomėgį – vadovauja vienam Lietuvos speleologų klubui.

„Tėtis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo filmuoti urvus ir užsiiminėti speleologija dar 1979 metais. Nuo vaikystės jis žavėjosi filmavimu ir fotografavimu, šis pomėgis atvedė į šią sritį. Tada speleologija tik kūrėsi, profesionalų buvo mažai. Tėtis sukūrė keletą filmų apie urvus, dalyvavo su jais ir to meto kino festivaliuose“, – pasakojo nuo dešimties metų kartu su tėvu urvus tyrinėjantis Aidas. Jaunesnė jo sesė ir jaunėlis brolis taip pat visose ekspedicijose lydėdavo speleologijos užburtą tėvą, o dabar šį užsiėmimą aktyviai tęsia tik vyriausias Vytauto sūnus Aidas.

V. Gudaitis pirmasis ėmė organizuoti nardymą požeminiuose ežeruose, filmuoti urvų karalijos paslaptis. Daugiau ar mažiau visa Gudaičių šeima yra išlandžiojusi nesuskaičiuojamus kilometrus paslaptingų urvų. Aido vyresnioji dukra taip pat vaikystėje su tėvu lankydavosi urvuose, tačiau paauglystėje mergaitei radosi kitų pomėgių, kurie speleologiją nustūmė į šalį. Speleologų draugijos vadas tikisi, kad augantis trejų su puse jaunėlis sūnus kada nors taip pat leisis į požeminį pasaulį.

Vytautas Gudaitis dar sovietmečiu įsigudrino speleologų klubo vėliavoje ignoruoti privalomas raides LTSR. /Asmeninio albumo nuotraukos

Pirmasis Aido urvas

Aidas linkęs speleologiją juokais vadinti atvirkštiniu alpinizmu. Alpinistai kopia į kalnus, šturmuoja sunkiai įveikiamas viršukalnes – Everestą ir kitas, o speleologai leidžiasi į žemės gelmėse per milijonus metų tirpstančio ledo vandens išgraužtas įspūdingas tuštumas. Čia tenka įveikti daugybę kliūčių, leistis į susiformavusius šulinius, perplaukti požeminius ežerus ir upes, pernerti vadinamuosius sifonus – skirtingas urvų ertmes jungiančius siaurus vandens tunelius.

„Kai tėvas pradėjo užsiiminėti speleologija, man tebuvo šešeri ar septyneri metai. Iš pradžių tik dalyvavau įvairiuose jų sąskrydžiuose, kelionių aptarimuose, nuotraukų peržiūrose. Nuo vaikystės žaidžiau su tėvo iš urvų parvežtais akmenimis, stačiau iš jų savo vaikiškus urvelius ir olas. Mus, vaikus, jis įtraukdavo į įvairias varžybas, žaidimus“, – prisiminė Aidas.

Pirmoji rimta kelionė į urvus jo laukė 1983 metais. Berniukas buvo vos dešimties metų ir jautėsi pagerbtas, kad suaugusieji jį vežasi kaip visateisį komandos narį, ir pats galės pirmą kartą nusileisti į paslaptingus požemius Voroncovo urvų sistemoje Kaukazo kalnuose. Nors čia esantys urvai nėra labai sudėtingi, pirmasis krikštas vaikui buvo įspūdingas. „Pamenu, vyrai liepė lįsti į labai siaurą plyšį, į kurį patys netilpo. Nors ir mačiau, kad lengvai įsirangyčiau, tėvą ir kitus įtikinau, kad toliau nepralendu. Tiesiog bijojau“, – šypsodamasis prisiminė A. Gudaitis.

Vytautas Gudaitis (kairėje) su kolegomis speleologais.

Vos nenuplovė banga

Jau per pirmąją Aido kelionę vos neįvyko tragedija, tačiau net ir tai neatbaidė jo domėtis speleologija. Vyras prisiminė, kad su tėvu ir jo bendražygiais, nusileidęs į negilų urvą, dugne aptiko šulinį. Kopdami atgal ekspedicijos dalyviai išgirdo keistą šniokštimą. Jis vis garsėjo. „Staiga ant mūsų užgriuvo didžiulė vandens banga. Atsimenu tik viena: kažkas – manau, tėvas – čiupo mane ir užmetė ant uolos. Visi užsiropštė ant sienų, po kriokliu liko tik vienas žmogus, jis buvo smarkiai išmurkdytas. Kolegos jį ištraukė. Mes visiškai to nesitikėjome, tai buvo lengvas turistinis pasivaikščiojimas su dešimtmečiu vaiku. Jeigu būtume buvę apačioje prie šulinio, manau, mus būtų tiesiog nuplovęs vanduo kaip klozete“, – laimingai pasibaigusį ir neišdildomą įspūdį palikusį vaikystės nuotykį prisiminė Aidas.

Tuomet gauta adrenalino dozė tik dar labiau sužadino norą domėtis požemių urvų paslaptimis. Nuo to laiko jis nuolat dalyvavo ekspedicijose su tėčiu, o sulaukęs pilnametystės į urvus ėmė keliauti vienas arba su bendraamžiais. Per vieną šių kelionių susipažino ir su būsima žmona, dviejų vyresnių dukrų mama. Įgijęs patirties pradėjo pats vadovauti keliautojų grupėms, rengti speleologines ekspedicijas. Aidas jau kelis šimtus žmonių supažindino su požemių pasauliu, mokė speleologijos įgūdžių. Dabar jis vadovauja Lietuvos speleologų klubui speleo.lt.

Leistis į urvus nėra taip pavojinga, kaip kopti į kalnus.

Saugiau nei gatvėje

Jau į septintą dešimtį įkopęs Vytautas tikino, kad savo aistrą domėtis urvais vaikams perdavė nė kiek nedvejodamas. „Landžioti požemiais tikrai yra saugiau, negu vaikščioti Vilniaus gatvėmis, – juokėsi patyręs speleologas. – Gatvėje daugiau pavojų ir žuvusiųjų, rizika gyventi mieste didesnė nei urve. Net eidamas per perėją gali būti partrenktas automobilio.“ Kadangi Aidas yra vyriausias sūnus, jis, žinoma, dažniausiai lydėjo tėvą į keliones ir ekspedicijas, tad urvinių žmonių dinastiją tęsti jam atrodo savaime suprantamas dalykas. Aidas pritarė tėvui, kad speleologija nėra ekstremalus užsėmimas – nors pavojų pasitaiko nuolat, Lietuvoje išvengta žmonių aukų tyrinėjant urvus. „Nuolat išgirstame, kad kur nors žuvo lietuvių alpinistų, kalnų keliautojų. Jie vis stengiasi peržengti žmogaus galimybių ribas. Mūsų tikslas kitas: tai komandinis darbas, naujų urvų paieška, jų tyrimas. Esame tarsi požemių geografai. Ačiū Dievui, iš mūsų kolegų speleologų nėra žuvusiųjų per ekspedicijas. Tiesa, vieną netektį patyrėme – urvų nardytoja žuvo Kauno fortuose per treniruotę, kai rengėsi kelionei į požemines upes“, – sakė Aidas.

Požeminiai tuneliai užburia paslaptingumu.

Nors jau bene dešimtmetį V. Gudaitis pats aktyviai po urvus nelandžioja, Aidas tikino, jog tėvas jam visada liks didžiausias speleologijos srities autoritetas. Jis ypač žavisi tėčio gebėjimu planuoti ir organizuoti ekspedicijas, suvaldyti menkiausias smulkmenas, nuo kurių priklauso žmonių saugumas. Didelei urvų tyrinėtojų ekspedicijai, kuri vyko 2012 metais, Aidas su bendraminčiais ieškojo žmogaus, kuris koordinuotų komandų veiklą ant žemės. Toli dairytis nereikėjo – geriausia kandidatūra buvo didžiulę patirtį turintis jo tėvas. „Jis buvo geriausias moderatorius: visos grupės buvo prižiūrėtos ir saugios, o juk suvaldyti per šešiasdešimt žmonių po žeme, patikėkite, nėra paprasta. Galiu drąsiai sakyti, kad tėvas iki šiol yra tas pilkasis kardinolas, be kurio žinių, gebėjimų ir patirties būtų sunku išsiversti.“ O Vytautas, žvelgdamas į entuziazmu speleologijai trykštantį savo vyriausią sūnų šypsosi į ūsą – daugiametė jo paties aistra urvams neišnyks, ją garbingai tęsia Aidas.

Tenka brautis ir į tokius siaurus plyšius.
Ir iš urvo gali atsiverti romantiškas vaizdas.
Čia trečiasis Gudaičių dinastijos atstovas - kai paaugs, gal irgi bus urvų tyrinėtojas.
Požemiai, labirintai ir juos tiriantys žmonės.
Vytautas didžiuodamasis spaudžia ranką sūnui Aidui, išlindusiam iš požeminio urvo.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"