TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Užasfaltuoti sąžinės draustiniai

2007 11 26 0:00
Autoriaus nuotrauka

Pavargę nuo gyvenimo Druskininkuose, Irena ir Romas Sadauskai įsikūrė vasaroti kaime. Druskininkuose prabėgo rašytojo ir ekologo R.Sadausko jaunystė, ten palaidoti jo tėvai. Tačiau kai pernai pasipylė šūviai į buto langus, šeima nusprendė šį miestą palikti.

Visų geriausi žmonės -

medžiai.

Gal tik per tylūs? Per lėti?

Labai prie Žemės prijungti.

R.Sadauskas mano, jog tai buvo kerštas už kritiką, kurios šis daugiau kaip 20 knygų apie gamtą ir žmogų joje parašęs kūrėjas negailėdavo visoms visų laikų Druskininkų valdžioms. "Anksčiau žmonės Druskininkuose ieškodavo ramybės, tylos, švarių ir gydančių vandenų, gamtos grožio. Dabar buvęs kurortas suniokotas, paverstas pramogų miestu", - neslepia nusivylimo rašytojas.

Šią vasarą Sadauskai praleido jau Lazdijų rajono Demeniškių kaime, kurio pakraštyje nusipirko sodybą. Aplinkui - kalvos kalvelės, viena už kitą dailesnės. Įsižiūriu į jas, o Romas tarsi atspėjęs mano mintis šypteli: "Neskaičiuok - tuščias reikalas. Nesuprasi, kur kuri prasideda, o kur baigiasi."

Štai ir Sadauskų vasarnamis - kaimelio pradžioje, greta vieškelio. Prie geltonai dažyto seno namo - plačiai išsikerojęs beržas, kuplūs klevai, nemažas sodas.

Druskininkų plaučiai

Sutik:/jau seniai tau geriau/tarp medžių/negu tarp žmonių.

"Demeniškiuose gera. Čia visiškai kitoks gyvenimas negu mieste - tikresnis. Atsikeliu kaip pripratęs anksti, imu kastuvą ar grėblį ir "dzuboju", kaip sako kaimynė Ona (dzūkiškai dzubas - snapas). Kitąmet jau turėsime daržą.

Čia, gamtos prieglobstyje, beprasmiška atrodo televizijos, laikraščių banalybė. Atsivežiau storą sąsiuvinį, maniau - rašysiu, rašysiu. O beveik nieko nesukūriau, gerai jaučiausi ir nerašydamas - kaip visi normalūs žmonės", - tikina R.Sadauskas.

- Į Druskininkus nuvažiuoji?

- Retai. Ten mano tėvų kapeliai, tai juos lankau. Aišku, permainas matau - jos baisios. Žiūriu, kapinėse išpjautos pušys. Kodėl, kam? Spygliai krenta? Visos dzūkų kapinės šiluose, ir dar niekam ten medžiai netrukdė. Nuo tėvų kapelių spyglių net nešluoju - auksinis jų kilimas man gražus.

Senoji Druskininkų vidurinė mokykla - gimnazija, kurioje mokiausi, buvo vienas pirmųjų lietuvybės židinių tame krašte. Kabojo memorialinė lenta. Tos mokyklos rūmai jau nugriauti, dabar ten kyla kažkoks plastikinis namas. Ir medžiai iškirsti, juos kiekviena gimnazistų karta sodino. Paskui vis ateidavo į savo medžius pasižiūrėti.

Neseniai meras per televiziją pasigyrė - Saulės take, Ratnyčėlės viršutinėje terasoje, bus kertamas miškas ir statomas olimpinis sportininkų rengimo centras. Bet juk Olimpinė chartija draudžia keisti kraštovaizdį statant sporto objektus.

Profesorius Česlovas Kudaba rašė: miškai abipus Nemuno - tai Druskininkų plaučiai. Vieną plautį jau pažeidė statydami slidininkų trasą, tai dabar žalos ir kitą kirsdami čia mišką.

Jauniems - nebeįdomu

Nuodėmė prigimtinė,/priedermė pirmutinė -/stovėti ten,/kur sėkla nukrito,/kur išdygai/ir išaugai.

Netoli Druskininkų R.Sadauskas pasitraukė, tik per kelias dešimtis kilometrų. Lazdijų rajonas jam irgi savas - tai jo tėvų gimtinė, kur jiems nebuvo leista grįžti po tremties Sibire. Todėl ir įsikūrė Druskininkuose. Apie Lazdijų rajoną parašyta publicistą R.Sadauską išgarsinusi apybraiža "Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus ir atgal".

Einame su Romu į šalia Demeniškių stūksantį Bestraigiškės mišką - dabar mėgstamą jo klajonių vietą. "Miškai čia kitokie negu prie Druskininkų. Ten smėlynai, šilai, o čia tarp pušų daug lapuočių, mat žemė geresnė. Šiemet buvo daug rudmėsių ir riešutų - prisirinkom.

Ir žvėrių čia gausu. Lūšį jau dukart mačiau. Sykį pakeliu akis - o ji sustingusi pušyje į mane žiūri, paskui tyliai dingo. Kitą kartą su Irute eidami lūšį pamatėme", - pasakoja rašytojas.

- Vienoje savo apybraižų raginai: "Turėk savyje draustinį". Rašei: "Mes pristeigsime draustinių, kuriuose įstatymai liepia saugoti nykstančius augalus ir gyvūnus, surašysim bendro gyvenimo taisykles, kurios pasakys, kas gamtoje yra nedraudžiama ir kas draudžiama. Tačiau vargu ar mes, vyresnieji, spėsim ir sugebėsim įkurti draustinį savyje, be kurio visi kiti draustiniai - tik popierinis aktas". Praėjo keliolika nepriklausomybės metų - ar sąžinės draustinių Lietuvoje padaugėjo?

- Tai rašyta beveik prieš 40 metų, visai kitais laikais. Važiuok per Dzūkiją, ir ne tik ją - beveik prie kiekvieno upelio, ežero buvo kolūkių fermos, iš kurių tekėjo į vandenis srutos. Dabar tos fermos jau apleistos, totalinės taršos nebeliko, vandenys pašvarėjo.

- Tai vandenys, o sąžinė? Tada abejojai dėl vyresniųjų, tačiau dabar, ko gero, gamtos skauduliai labiau rūpi jiems negu jauniesiems. Antai į tavo organizuojamus gamtosaugos vakarus Rašytojų klube renkasi daugiausia žilagalviai. Negi jauniesiems menininkams gimtoji Žemė jau nebeįdomi?

- Ne. Jaunųjų rašytojų kartą užkrėtė postmodernizmas. Jie eksperimentuoja žodžiais, o prasmė, idėjos nelabai domina, gamta, ekologija jiems - neverti dėmesio dalykai. Be to, dabar net mokyklose veši apolitiškumas, kosmopolitizmas, o gamtosauga juk susijusi su meile Tėvynei, patriotizmu. Švietimas nuėjo kitu keliu: tautinės mokyklos idėja buvo atmesta, dabar mokoma būti "pasaulio piliečiais" - kosmopolitais, liberalais. Todėl tai, kas po kojomis ar aplink, jauniesiems neatrodo svarbiausia.

Vyresnieji gamtosaugininkai tapo vienišiais ir dirba atsiskyrę. Antanas Aleknonis, Henrikas Gudavičius, Vytautas Almanis, Alis Balbierius, gal dar kas... Svajoju sukviesti visus rašančius apie gamtą pasikalbėti. Tik ar susišnekėtume, ar bejungia mus dar kas nors?

Vidinė cenzūra

Medis ilgiau gyvena/nei žmogus,/ir jo sapnai už mūsų/Aukštesni.

"Ar žinai, kodėl šis upelis išdžiūvęs? - klausia Romas, kai prieiname juodalksniais apaugusią, tačiau sausą Demeno upeliuko vagą. - Dar ne taip seniai jis tekėjo iš Demeno ežero. Gražus buvo ežeras, tačiau sumanė vietos kolūkio pirmininkas jį nuleisti, esą pievų bus daugiau.

Paliepė melioratoriams, tie ir paleido ežerą šiuo upeliu, tai liko sausas ir ežeras, ir upelis. Rajono gamtos apsaugos inspektorius nusprendė netylėti. Tada Lazdijų rajono vadai sumanė gudrų planą: pakvietė inspektorių į pirtelę, nugirdė ir pavogė jo pistoletą. Už ginklo praradimą anais laikais geriausiu atveju varydavo iš darbo.

Kitą dieną pakvietė inspektorių komunistų partijos rajono komiteto sekretorius, ištraukė iš seifo gamtosaugininko ginklą ir pasiūlė: "Tu tylėk apie Demeną, o mes tylėsim, kad ginklą praradai." Teko žmogui sutikti.

Buvau apie tai parašęs straipsnį į "Literatūros ir meno" savaitraštį, bet neišspausdino - anais laikais cenzūra buvo akyla."

- Kodėl dabar publicistinių rašinių apie gamtą ir gamtosaugą taip mažai? Sovietmečiu valdžios cenzūra trukdė. O dabar?

- Turiu vieną kitą parašęs, - o kur juos dėti, kas spausdins? Tą patį tau pasakytų ir kiti gamtosaugininkai.

- Sovietmečiu tavo, Vytauto Petkevičiaus, Česlovo Kudabos, H.Gudavičiaus, Vlado Dautarto ir kitų intelektualų rašiniai apie gamtos niokojimą žadino ir Lietuvos atgimimą.

- Iki nepriklausomybės atkūrimo gamtosauga turėjo rezistencinį atspalvį, nors nelaikau savęs rezistentu. Gaila, V.Petkevičius tapo odioziniu žmogumi, bet dėl gamtos jis yra daug nuveikęs. Jei ne mūsų, tikriau, daugiausia V.Petkevičiaus pastangos, naftos perdirbimo gamykla stovėtų ne Mažeikiuose, o Jurbarke - taip buvo numatyta, ir Nemunas būtų buvęs užterštas iki pat Kuršių marių. V.Petkevičius apie tai rašė įtakingame laikraštyje "Literaturnaja gazeta", važiavo ginčytis Maskvon - ėjo kaip tankas, o mes - įkandin jo.

Nebėra apie gamtą rašiusių mano kolegų V.Dautarto, Juozo Požėros, Jono Taugino. Štai ir daktaro, akmenų globėjo Vaclovo Into nebėra. Jau tylesni Birštono girininkė Teresė Murauskaitė, geografas Paulius Kavaliauskas, miškininkas Romas Pakalnis.

Šiandien mes, "kudabiniai" gamtosaugininkai, jauniesiems atrodome kaip dinozaurai. Gal ir man derėtų jau tylėti...

Bendrauti, o ne spausti

Laukai apleisti,/Miškai iškirsti,/Daugiau neketina/Augti vaikai.

"Čia, Demeniškiuose, nėra tvorų. Ir niekada nebuvo. O pirkias žmonės iki šiol ne visada rakina. Kai pirmąkart mane su žmona sūnus atvežė, buvo rūkas, Irutei iškart patiko čionykščiai kvapai - ji jiems jautri. Rūkai čia nepaprastai gražūs - žiūriu neatsižiūriu, kaip rytmečiais iš jų išnyra kalneliai, beržynai, karklynai...", - džiaugėsi naujojoje sodyboje R.Sadauskas.

- Viename susitikime su rašytojais aplinkos ministras Arūnas Kundrotas jus šitaip ragino: "Neduokite mums ramybės. Mes, gamtosaugininkai, padarysime tiek, kiek jūs mus priversite."

- Apie A.Kundrotą ir valstybinę gamtosaugą atskira kalba. Kai jis tapo ministru, daug kas gerų vilčių turėjome, atrodė - jaunas, šiuolaikiškas, principingas. Bet jis labai pasikeitė.

Ne spausti reikia, o bendradarbiauti. Antai kai Druskininkų žmonės įkūrė gynimo frontą, aplinkos ministrui raštu išdėstėme, kas kurorto gamtoje yra negerai, ir paprašėme surengti Druskininkuose šalies specialistų ir miesto gyventojų pasitarimą. Bet ministras persiuntė mūsų prašymą Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamentui. Šio vadas atvažiavo pas Druskininkų merą, pasikvietė dar miesto Aplinkos apsaugos agentūros vedėją, ir keliese, net mūsų nepakvietę, aptarė tą mūsų raštą, o paskui atsiuntė mums verdiktą: viskas Druskininkuose gerai, nereikia jokio pasitarimo.

Tada užsirašiau į priėmimą pas A.Kundrotą, atvažiavau su tuo verdiktu kišenėje, o sekretorė sako: "Ministras išvažiavo skubiais reikalais, paskambinsime, kada priims kitą kartą." Taip ir nepriėmė, o vėliau suvaidino nustebusį, esą nežinojęs, jog Druskininkuose taip viskas blogai.

Kai kirto pušyną prie alkakalnio degalinei statyti, daugiau kaip 600 Druskininkų žmonių pasirašė protesto laišką. Vis tiek iškirto - trečią valandą nakties. Paskui miesto parke daug vertingų medžių išguldė. Tai dabar žmonės nusivylę, tiek jų jau nebesirašytų turbūt jokio laiško.

- Regis pernai "Metų" žurnale rašei, jog kai kurie ankstesni ministrai į kritiką reaguodavo kitaip.

- Ten pasakojau apie šviesaus atminimo miškų ministrą Algirdą Matulionį. Kai išspausdinau "Jaunimo gretų" žurnale kritišką rašinį, A.Matulionis paskambino, padėkojo ir pakvietė kartu su juo pakeliauti po Dzūkijos miškus. Toji kelionė visiems laikams liko atmintyje.

Gamta ar viešnamis?

Yra tokia slaptoji žmogmedžių gentis,/Kuriai ir tu, matyti, priklausai./Tai ne kariavimas, o būtina gintis,/Idant išliktume, kad neišnyktume visai.

"Tvarkydami šią sodybą, palikom prie namo klevus, beržą, jazminų krūmą - labai gražiai jis pavasarį žydėjo. Įkėliau į klevą medinį rūpintojėlį, iš Druskininkų atsivežtą inkilą. Ar matai, kokie milžiniški mūsų kiemo lazdynai? Maišą riešutų pririnkau vien palei savo namą", - rodydamas naująjį savo ūkį džiaugėsi rašytojas.

- Gamtosaugininkų Lietuvoje lyg ir daugėja, jie aprūpinami vis geresniais automobiliais ir kitokia technika. Steigiami vis nauji draustiniai, parkai. Juk tai gerai?

- Žinoma, gerai, bet ne taip, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Palyginti neseniai gamtą globojo nedidelis Gamtos apsaugos komitetas, kurio paskutinis vadovas Kazys Giniūnas šiandien gyvena nuošalioje miško trobelėje. Galėjai tikėtis, jog nuėjęs į šį komitetą būsi išklausytas. Dabartinė Aplinkos ministerija - bene didžiausia Lietuvoje. Po savotišką "ministeriją" įsteigta ir apskrityse, o kur dar rajonų agentūros. Niekada tiek daug žmonių nedirbo valdiškoje gamtosaugoje. Bet kiek tai susiję su gamta ir gamtosauga - nežinau, nes jos neliko net ministerijos pavadinime.

Prisimenu, sykį su Č.Kudaba Vėžaičiuose svarstėme naują tais laikais radijo laidos pavadinimą "Gamta - visų namai". Filosofavome taip: jei visų, tai bendrabutis ar net viešnamis, o kaip ten elgiamasi, visi žino. Kiekviena žemės pėda turi turėti savo šeimininką, o ne būti visų ir kartu niekieno, taip mes tada svarstėme. Žinoma, jei žmogus netvarko, valstybė turi įsikišti. Prisimenu, vokiečių okupacijos laikais vokiečiai mūsų kaime tikrino, ar kaimiečių kiaulės švarios. Kurių buvo nešvarios, tie gavo bizūnų, o mūsiškes rado švarias, tai man saldainį davė.

Dabar yra kitaip: skaitau laikraštyje pranešimus - važinėja ministerijos tarnautojai po visą pasaulį, nuo Afrikos iki Žemės ašigalio. Ką jie ten veikia? Kokia iš to nauda?

Tarp žemės ir dangaus

Partizanų girios virto plynių plynėm, -/Iškirstos ir išvežiotos po svečias šalis./Bepigu parduoti šitaip ir tėvynę,/Jei esi lietuvis, visa tai galįs.

"Netoliese peri aibės gervių, ir kai pradeda jos klykauti... Išeinu ant kalvos, klausausi... O vakarais - tyla. Dangus toks aukštas, toks gilus, mieste naktį tokio nepamatysi. Sykį Irutę pabudinau, kad žiūrėtų. Užsimiegojusiom akim žvalgėsi, bet paskui dėkojo - tokie žvaigždynai...", - prisiminė vakarus sodyboje R.Sadauskas.

- Viename tavo rengtų gamtosaugos vakarų Rašytojų klube prozininkas Eugenijus Ignatavičius liūdnai pratarė: "Miškai išsiveda Lietuvą." Tai buvo prieš kokius penkerius metus, ir tada man atrodė, jog rašytojas kiek persūdo. Tačiau dabar regime, jog į užsienį sparčiai keliauja ne tik mūsų girių mediena, bet ir mūsų sūnūs bei dukterys.

- Žinoma, jog tie dalykai - gamta ir žmogus, jų ekologija - yra susiję. Žmogus kaip ir paukštis, kaip žvėris savo gimtąją buveinę palieka tik tada, kai jau labai negerai. Žmogų ne vargas išvaro iš namų. Jei jam gimtoji vieta brangi - paskurstų, net pabadautų, bet nepaliktų.

Ar žinai, kiek dabar Lietuvoje miškų? Daugiau kaip 32 procentai? Bet į šį skaičių įtraukiamos ir kirtavietės. Atimk iš šios apskaitos plynus kirtimus, kur miškas atauga tik po gerų dešimties metų - ir liks gerokai mažiau.

Vaikščiodamas po miškus matau: čia to mokslininko disertacijos pasekmė, ten kito klaidos... Bet nusibodo apie tai kalbėti, vienintelė paguoda, kaip sakė profesorius Vaidotas Antanaitis, kad ir kas atsitiktų, miškas turi savybę ataugti.

- Esi kadaise rašęs: kokia visuomenė, tokia ir gamta.

- Galiu pridėti: kokie laikai, tokie miškai. Tačiau grožio salelių, arba sąžinės draustinių, daugėja. Mano viltis - kaimo ūkininkai. Tvarkomasi ir miesteliuose. Antai Seirijai buvo sulūžęs, apniukęs, purvinas miestukas, o dabar jis žydi sutvarkytas. Atgijo ir Veisiejai. Taip yra jau daug kur Lietuvoje.

Ši gražinimosi banga eina iš apačios, iš paprastų žmonių, o ne iš ministerijų ar kitokios valdžios. Plinta ekologinė žemdirbystė - keistas man tas pavadinimas, bet tebūnie. Žemė palengva apsivalo ir tampa švaresnė.

- Planavai rašyti knygą apie savo grybavimus. Gal jau baigei?

- Pradėjau tas "Grybų dienas", bet šiemet neparašiau nė eilutės. Tai juokais aš tau iš pradžių sakiau, jog Demeniškiuose buvo taip gerai, kad nė nereikėjo rašyti. O jeigu atvirai - sunkiai išgyvenau atsiskirdamas nuo Druskininkų. Juk daugelis mano knygų ten parašytos. Dabar ten, Žaliojoje gatvėje, kur praleista tiek daug metų, gyventi negaliu, o atsiplėšti - irgi sunku...

Žalioji gatvė jau nebe žalioji,/Sukaustė ją asfaltas ir cementas;/Žalioje gatvėje galioja/Vienintelis - betono argumentas.

Rašinyje panaudotos R.Sadausko eilės iš naujos jo poezijos knygos "Ta žmogmedžių gentis".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"