TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Užaugusi mergaitė iš "Balkono"

2008 10 25 0:00
Aktorei J.Čižauskaitei balkonas - ypatinga vieta.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Balkone žmonės rūkė, augino gėles, džiaustė skalbinius, rinko paskalas apie kaimynus. O ji balkone surado draugą. Ne tokį, su kuriuo mėtytų kiaušinius į praeivius. Ne, tas draugas buvo rimtas, su juo per kištukinį lizdą sienoje mergaitė galėdavo kalbėtis iki vėlumos. Kai užaugo, istoriją ji papasakojo draugei - režisierei. O ši apie vaikišką draugystę ėmė ir susuko filmą "Balkonas".

Prieš savaitę kino ekranuose pasirodė naujausias lietuviškas filmas. Kiek teko girdėti žiūrovų atsiliepimų - režisierės Giedrės Beinoriūtės "Balkonas" labiau patiko merginoms ir moterims. Holivudo filmų mėgėjai pasigedo dramatiškumo ir veiksmo, o tradicinio lietuviško kino puoselėtojai skonėjosi beveik 50 minučių kąsneliu.

Bet ne apie filmą pasakosime. Supažindinsime su moterimi, kurios gyvenime tikrai atsitiko tai, kas vaizduojama juostoje. Keistuolių teatre vaidinanti aktorė Joana Čižauskaitė norėtų sužinoti, ką dabar veikia vaikystės draugas, su kuriuo ji susipažino persisvėrusi per balkono tvorelę.

- Filme matome jūsų vaikystės istorijos interpretaciją. Ar jums tai patinka? Kokius jausmus, prisiminimus filmas sukėlė?

- Pasižiūrėjusi filmą, galiu įvertinti, kad tai - iš tikrųjų graži istorija. Nors ją išgyvenant buvo daug daugiau dramų, baimių. Ir, žinoma, daug džiaugsmo.

Atsimenu, balkone stovėdavome iki nakties, iki vidurnakčio - mano tėvai kartais naktimis budėdavo. Jo tėtis dažnai išvažiuodavo, likdavo močiutė, ji greitai užmigdavo. Mums reikėjo išsipasakoti visą gyvenimą, viską, kas neramu, dėl ko baisu. Kai neužtekdavo laiko balkone, toliau kalbėdavomės per kištukinį lizdą.

Abu buvome šiek tiek vieniši - jo tėvai išsiskyrę, manieji jau ėjo link to. Auginome vienas kitą.

Prisimenu, kai eidavau iš mokyklos, žinodavau, kad pirmas darbas, kurį turiu padaryti, - išeiti į balkoną ir pasisveikinti su juo.

Žinoma, kaip ir visi, lakstydavau, su vaikais žaisdavau lauke. Bet lauke nepasikalbėsi apie širdį spaudžiančius dalykus.

- Dabar ką nors žinote apie tą vaikystės draugą iš gretimo balkono?

- Kai buvau devintoje klasėje, jis iš Jonavos išvažiavo gyventi į Kauną. Nežinau, ar jis žino, kad netiesiogiai dalyvauja šioje istorijoje.

- Joanos drauge iš balkono, jei skaitote šį interviu, perduodame jums linkėjimus.

- Tikrai (juokiasi). Būtų įdomu sužinoti, ką jis dabar veikia.

Monologas iš balkono

- Balkonas - simbolinė vieta, galinti turėti daugybę reikšmių. Kokios idėjos, vaizdai kyla, pagalvojus apie balkoną?

- Balkonas - įdomi vieta... Jau ne namai, bet dar ne laukas. Balkonas - beveik kaip scena. Vaikystės laikais viena kaimynė, kuriai kartkartėmis užeidavo priepuoliai, išeidavo į balkoną ir dainuodavo dainas. Mes susirinkdavome ir stebėdavome.

Ir mano baigiamojo darbo Kultūros mokykloje ašis buvo balkonas. Studijų laikais, kai reikėjo rinktis ištrauką iš Williamo Shakespeare'o, aš, aišku, rinkausi balkono sceną. Man tai buvo be galo artima ir pažįstama. Šią vasarą buvau Veronoje, nepagailėjau šešių eurų, kad užlipčiau į Džuljetos balkonėlį. Net monologą išrėžiau - buvo smagu.

Muštynės su sese

- Jūsų dukra Saulė Emilija filme vaidina jūsų seserį Editą. Sesuo tikrai tokia buvo? Ar tikrai su seserimi taip sutardavote?

- Mano sesuo yra Saulės krikšto mama. Jos labai gerai sutaria. Saulė apsidžiaugė, kai sužinojo, kad yra atrinkta vaidinti tetą.

Edita buvo daug labiau išdykusi. Mes beveik nuolat mušdavomės, niekuo nepasidalydavome. Turėjome įkandimų žymių ir mėlynių. Taip keistai reiškėsi artumo jausmas.

Seseriai stovėjimas balkone atrodė gana kvailas dalykas, kai galima išeiti į lauką ir žaisti. Net kai ji išeidavo į balkoną, norėdavo žaisti ir rėkauti, kad visas kiemas girdėtų.

Tik vieną kartą, prisimenu, pagalvojau, kad turiu ginti ir saugoti seserį. Ėjome pas močiutę į kaimą, kelias - apie du kilometrus mišku. Tas miškas atrodė toks didelis, o sesė - tokia maža. Žiūrėdama į dangų, pasižadėjau: "Niekada Editos nemušiu, nekada. Turiu ją tik ginti." Bet taip buvo vienintelį kartą (juokiasi). Ji jaunesnė dvejais metais ir yra policininkė.

- Tai pirmas filmas, kuriame vaidino Saulė?

- Pirmą kartą Saulė filmavosi būdama dvejų. Filme "Egzistencija" prireikė septynių mažylių. Giedrė (Beinoriūtė - aut.) surinko draugų ir pažįstamų mažylius. Net reklaminėje filmo nuotraukoje - pagrindinė aktorė, apsirengusi vestuvine suknele, ir septyni "lėliukai". Tame pačiame filme nusifilmavo ir mano tėtis Rimgaudas.

Saulė labai norėtų tapti aktore. Tik nežinau, kiek ilgai dar norės. Mato tėvų pavyzdį, žino, kas tai yra, kiek laiko atima. Nors iki penkerių metų ji su mumis į sceną nelipo. Sakė, kad tai - ne jos sritis.

Aktorė arba vienuolė

- Vaikystėje jūs svajojote būti aktore arba vienuole. Kodėl tokia alternatyva?

- Man atrodė, kad aktorystė ir vienuolystė - labai artima. Tai labai gražu, šventa. Aktorius, kiek supratau, turi būti susikaupęs ir bendrauti su žiūrovu kaip vienuolė su Dievu.

Tėvai nepritarė mano pasirinkimui tapti aktore. "Būsi artistė iš sudegusio teatro", - juokėsi giminaičiai. O aš vis tiek užsispyriau. Tik senelis mane palaikė. Sakė, kad turiu daryti tai, ko trokštu. Man buvo svarbus jo palaikymas.

Mano tėvai nebuvo tikintys, todėl nežinau, kaip būtų išspręstas vienuolystės klausimas. Bet į jį iki šiol neatsakyta.

- Kodėl, užuot stojusi studijuoti aktorinio meistriškumo, bandėte įstoti į režisūros studijas Klaipėdoje, ir kodėl nepasisekė?

- Tėvai įtikino, kad būti aktore - neracionalu.

Kai septyniolikametė nuvažiavau į Klaipėdą stoti, buvau naivaus veido. Dar ir dabar kartais neparduoda vyno, paprašo paso. Per atranką sakiau tokį eilėraštį:

Ar žalias pasakų namelis

Šioj žemėj didelėj yra?

Ar ten kūrenasi ugnelė,

Visiems dosni, visiems gera?

Aš nežinau ir nieks nežino

Mašinų nervų maišaty.

Gal pasakas kitaip vadinam?

Gal patys mes visai kiti?

Manęs paklausė: "Vaikeli, ką tu čia darai?" - "Noriu būti režisierė." Vėl klausia: "Tu gyvenimą pažįsti?" - "Ne, bet pažinsiu." - "Ką žinai apie narkomanus?" - "Nieko." - "Važiuok į Vilnių ir susipažink su gyvenimu. Tada atvažiuok stoti į režisūrą."

Tada labai verkiau. Dabar, kai įsivaizduoju, kaip turėjau atrodyti, pačiai labai juokinga.

Nuvažiavusi į Vilnių norėjau įsidarbinti bare valytoja, rūbininke, kuo nors, bet joks baras manęs nepriėmė (juokiasi). Draugas pasiūlė stoti į Kultūros mokyklą. Lengvai įstojau, baigiau raudonu diplomu.

Dvejos skyrybos

- Filme matyti, kad skyrybos kaip dabar, taip ir anksčiau, sovietmečiu, egzistavo ir skaudžiai paveikdavo šeimas, ypač vaikus. Kaip išgyvenai šeimos skilimą?

- Man buvo trylika metų, likome gyventi su mama. Bet tėtis niekada mūsų nepamiršdavo, visada rūpinosi, nuveždavo į mokyklą. Iki šiol bendrauju su abiem tėvais.

Buvo sunku - mano šeima iki kokios devintos klasės buvo sukūrusi tobulos šeimos įvaizdį. Galėjau didžiuotis tėčiu, mama, kad daug kur kartu važiuodavome. Mokytojai sakydavo, kad mūsų šeima - pavyzdinga. Ir aš norėjau, kad šeima būtų pavyzdinga. Todėl buvo sunku kitiems pasakyti apie skyrybas. Ilgai tylėjau. Kol pačios mokytojos išsiaiškino.

Man labai padėjo tai, kad galėjau parašyti į laikraštį, regis, vadinosi "Pionierius". Išdrįsau parašyti laišką apie tai, kaip baisu, kad tėvai išsiskyrė. Gavau atsakymą, asmenišką laišką į namus, kur buvo pabrėžta: nors tėvai išsiskyrė, jie manęs nepaliko, ir tai - labai svarbu. Šis žmogaus iš šalies pastebėjimas mane palaikė. Tada nustojau išgyventi dėl skyrybų. Pradėjau kurti savo gyvenimą.

- Prieš ketverius metus su vyru nusprendėte gyventi atskirai. Ar galima sakyti, kad tėvų istorija kartojasi jūsų gyvenime?

- Taip, galbūt nesąmoningai kartoju tėvų istoriją. Gyvename dviese su dukra. Saulė bendrauja su tėčiu, kiek leidžia darbai ir laikas. Mums su vyru nepavyko sukurti šeimos, kokios norėjome. Skyrybų etapas jau pereitas.

Išsiskyrė mūsų požiūriai į daugelį dalykų. Mudu - aktoriai, yra sunku suderinti šeimą ir aktorystę, nors įmanoma. Iki šiol dirbame kartu, anksčiau buvo labai sunku, dabar jau įmanoma.

Aš daugiau laiko skiriu vaikui auginti, o tėtis turi daugiau laiko karjerai, darbui.

Trumpai

Aktorė Joana Čižauskaitė apie vaikystę:

* "Turbūt daugelio žmonių gyvenime buvo panašių istorijų, bet ne kiekvienam pasitaiko draugė režisierė (juokiasi)."

* "Nesuprasdavau, kodėl sesuo bijodavo musių. Man atrodė, kad nieko nebijau, ir turėjau įrodyti, jog nebijau."

* "Kai su draugu iš balkono išėjome į tikrą pasimatymą, jam irgi norėjau įrodyti, kad nebijau dilgėlių. Įbridau į dilgėlių lauką iki kelių. Dabar mėgstu patiekalus iš dilgėlių."

* "Senelis pas mus į Jonavą atvažiuodavo pasikinkęs arklį, su vežimu. Ne mašina, bet vežimas, kartais - dviem arkliais. Visas namas žinodavo, kad pas mane atvažiavo senelis."

* "Kaimynai taip pat eidavo į balkoną. Virš mūsų, šalia, po mumis. Iš mudviejų su draugu pokalbių jie dažnai sužinodavo daug šeiminių paslapčių. Esu gavusi barti nuo mamos, kai taip nutikdavo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"