TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Uzbekės meilės emigracija trunka dešimtmečius

2015 04 18 6:00
Jau penkis dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti Kuisin-oi Zujienė vadina save uzbekų kilmės lietuve. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos uzbekų bendrijos "Pachtakor" pirmininkė Kuisin-oi Zujienė per penkis Lietuvoje praleistus dešimtmečius beveik pamiršo gimtąją kalbą. Samarkande gimusi, Taškente augusi moteris laimę rado Vilniuje.

Vienintelis debesis, kuris temdo laimingą ir prasmingą Kuisin-oi gyvenimą Lietuvoje - liūdesys, kad tautinės bendrijos neteko savo televizijos laidos "Labas", transliuotos per nacionalinę Lietuvos televiziją. "Labai norėtume ją atgaivinti. Mes, mažosios tautinės bendrijos, netekome savo balso", - apgailestavo uzbekų kilmės lietuve save vadinanti moteris. Bendrija "Pachtakor" turi vos pusantro šimto narių, etninių uzbekų Lietuvoje likę labai mažai. Juos 2002 metais kaip tik ir suvienijo energinga ir iniciatyvi Kuisin-oi.

Vertėja iš Taškento

Pirmą kartą Lietuvoje Kuisin-oi apsilankė 1964 metais, dalyvavo tada surengtoje Baltijos šalių patentų konferencijoje. "Gimiau Samarkande, tačiau kai buvau penkerių, tėvai persikėlė gyventi į Taškentą. Ten baigiau mokyklą ir studijavau anglų kalbą. Pradėjau dirbti vertėja su įvairiomis Taškente apsilankančiomis delegacijomis. Vertėjavau Nikitos Chruščiovo į Taškentą pakviestai Indijos ministrų delegacijai, teko dirbti ir su daugeliu kitų įdomių žmonių. Anglų kalbos vertėjų tuo metu buvo labai nedaug, tad man pasisekė. Tuo laiku į Uzbekijos sostinę atvyko toks latvis Brunas Zakis. Mudu susipažinome, pradėjome draugauti. Dvejus metus su juo susirašinėjome, o paskui jis pakvietė mane į Rygą. Nuvykau, ištekėjau, tačiau kartu gyvenome neilgai, vos pusantrų metų", - prisiminė Kuisin-oi.

Su vyru Juozu Zujumi Kuisin-oi kartu jau penkiasdešimt metų. /Asmeninio albumo nuotraukos

Po skyrybų likusi Latvijoje moteris įsidarbino Rygos patentų biure, iš anglų kalbos vertė kitų šalių patentus. Ilgainiui tapo vieno patentų biuro skyriaus viršininke. 1964 metais atvykusi į pirmąją Baltijos šalių patentų konferenciją, kurią Vilniuje organizavo tuometis Lietuvos informacijos institutas, susipažino su jo vadovu Juozu Zujumi. "Jis mane pastebėjo, aš jį taip pat įsidėmėjau: toks aukštas, gražus vyras, - šypsodamasi prisiminė pašnekovė. - Juozas, kaip ir aš, buvo išsiskyręs, santuokoje pagyvenęs taip pat tik pusantrų metų. Tada jau penkerius gyveno vienas. Iš pradžių mūsų santykiai buvo tik darbiniai, tačiau vieną dieną sulaukiau jo skambučio, kad jis ketina atostogų važiuoti į Rygą. Kai atvažiavo, pradėjome susitikinėti, o kai baigėsi jo dviejų savaičių atostogos, jis mane ir visus mano daiktus atsivežė į Vilnių. Taigi esu tikra meilės emigrantė."

Kuisin-oi tikino, kad nei išvykdama iš Taškento į Rygą, nei vėliau - į Vilnių jokio nerimo dėl ateities nejautė, nes moteris - tvirto charakterio ir optimistė. Svarstė, kad lengvai priimti gyvenimo iššūkius jai, matyt, padeda ir žvaigždės: K. Zujienė gimusi po Tauro ženklu, kuris globojamas Žemės ir Veneros. Gimusi 1934 metais ji save vadina karo ir maro vaiku, užgrūdintu visam gyvenimui. "Karo metais mama liko viena su trim vaikais. Turėjau du jaunesnius brolius, jų, deja, jau nebėra. Iki šiol prisimenu, kad mums, vaikams, būdavo išduodama po 150 gramų duonos dienai, mamai - 250 gramų. Patikėkite, nebijau jokių sunkumų", - tvirtino pašnekovė.

Kalbą išmoko per mėnesį

Atitekėjusi į Lietuvą Kuisin-oi rankų sudėjusi nesėdėjo, tuoj pat susirado darbą patentų biure. Kadangi atvykusi nemokėjo nė žodžio lietuviškai, pirmas apsilankymas vyro tėviškėje Prienų rajone buvo tikras iššūkis: ji nekalbėjo lietuviškai, o vyro tėvas mokėjo tik vieną rusišką žodį. Anytos pamatyti Kuisin-oi neteko, ji buvo iškeliavusi anapilin. "Po mėnesio manęs jau niekas negalėjo apkalbėti lietuviškai, suprasdavau beveik viską, - nusijuokė kalboms gabi moteris. - Dar po poros mėnesių pati kalbėjau. Tai labai skatino vyro šeima, labai šiltai mane priėmusi. Pakliuvau į labai gerą suvalkiečių šeimą, tad pradėti kalbėti lietuviškai turėjau tikrai didelę paskatą."

Kaip sakė Kuisin-oi, kai jos dabar klausia apie tautybę, ji išdidžiai prisistato esanti uzbekų kilmės lietuvė. Moters sūnus Edgaras baigė ekonomikos studijas, yra verslininkas. Ekonomistė yra ir Kuisn-oi marti. Dvi anūkės taip pat linkusios į mokslus, vyresnėlė studijuoja Jungtinėje Karalystėje, o jaunėlė netrukus žada sekti sesers pėdomis.

Paprašyta paaiškinti, ką išvertus iš uzbekų kalbos reiškia jos vardas, moteris teigė, kad tai labai populiarus mergaitės vardas Samarkando apylinkėse: oi reiškia mėnulį, o Kuisin - Dievo pagarbą.

Kuisin-oi anūkė per renginius mielai vilki tautinį uzbekų kostiumą.

Medvilnę rinko rankomis

2002 metais suburtą Lietuvos uzbekų draugiją jos įkūrėja neatsitiktinai pavadino "Pachtakor". Uzbekų kalba tai reiškia "medvilnės rinkėjas". Kiekvienam uzbekui šis žodis turi didelę prasmę. Moteris prisiminė, kaip pati dar studijuodama Taškente kiekvienais metais tris mėnesius privalėdavo dirbti medvilnės plantacijose. "Medvilnės laukai driekėsi iki horizonto. Pirmas semestras nuo rugsėjo iki gruodžio studentams praeidavo ten. Buvome kaip katorgoje: viena medvilnės dėžutė sveria keturis gramus, o dienos norma mums buvo surinkti 60 kilogramų. Lenkdavome nugaras nuo saulės patekėjimo iki pat laidos. Pietus atveždavo tiesiai į laukus, kad kuo daugiau laiko liktų medvilnei rinkti. Tai būdavo siaubingi trys mėnesiai", - pasakojo Kuisin-oi.

Apsigyvenusi Vilniuje su Uzbekijoje likusia šeima moteris ryšių nenutraukė - tėvai ir broliai dažnai atvykdavo aplankyti, neretai į Taškentą nukakdavo ir ji su vyru bei sūnumi. Kuisin-oi tėvai labai mylėjo lietuvį žentą, o Lietuva jiems padarė puikų įspūdį. Kaip teigė pašnekovė, prisitaikyti prie kutūrų skirtumų jai taip pat nebuvo sudėtinga, mat gyvenime vadovaujasi principu, kad atvykęs į kitą šalį turi gerbti jos tradicijas ir papročius, prisitaikyti prie jų. "Kartą manęs darbe dar sovietmečiu viena rusė moteris paklausė: "Kodėl lietuviai mūsų taip nemyli?" Atsakiau jai: "Kaip jus gali mylėti, jeigu atvykę jūs net lietuvių kalbos neišmokstate?"

Pritapti Lietuvoje moteriai nesutrukdė ir šaltokas, palyginti su gimtosios šalies, klimatas. Priešingai, tikino, kad vaikystės ir jaunystės metais sunkiai tverdavo gimtinėje tvyrantį iki 45 laipsnių karštį, nors jos tėvai ir broliai jį pakeldavo lengvai. Atvykusi į Lietuvą moteris jautėsi daug geriau, jai puikiai tiko vėsesni orai, ypač žavėjo gamta.

Gamina tradicinį plovą

Nors Kuisin-oi, kaip prisipažino, per tuos dešimtmečius, kai gyvena Lietuvoje, beveik pamiršusi gimtąją kalbą, kulinarinį uzbekų paveldą ji išsaugojo. Ir šeimą, ir įvairių uzbekų ar kitų tautinių bendrijų renginių dalyvius moteris nuolat pamalonina tradiciniu uzbekų plovu, verda rytietiškus koldūnus mantus, kepa uzbekišką duoną.

Nors augindama sūnų su juo savo gimtąja kalba nekalbėdavo, ir jis, ir Kuisin-oi anūkės šiek tiek moka uzbekiškai. Moters anūkės mielai puošiasi nacionaliniais uzbekų kostiumais, dalyvauja įvairiuose uzbekų bendruomenės renginiuose. Uzbekė ypač didžiuojasi, kad turi ir lietuvišką tautinį kostiumą, kurį mielai vilki įvairiomis iškilmingomis progomis.

Tikras uzbekų plovas, pagamintas Kuisin-oi.
Agotos dienai, kuri vadinama duonos švente, Kuizin-oi kepa tradicinę uzbekišką duoną.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"