TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Užkulisiniai milijonieriaus žaidimai

2007 11 03 0:00
Milijonierius R.Karbauskis mėgsta pabrėžti esąs paprastas kaimo vaikas. LŽ archyvo nuotrauka

Jei šiais laikais reikėtų surasti naujųjų laikų komjaunuolio prototipą, bedusieji pirštu į Ramūną Karbauskį neapsiriktų. Aktyvistas, organizatorius, teisuolis. Milijonierius, įsukęs verslą padedamas aukšto sovietų pareigūno, politikas, iškilęs sutrikusių žemdirbių dėka, mecenatas, negirdintis jam nesilankstančiųjų. Pilkasis valstiečių liaudininkų kardinolas, pripažįstantis vienintelę tiesą – savo.

– Sovietmečiu buvo juokaujama, kad geriausias žentas – kolūkio pirmininko sūnus. Jūsų tėvas Česlovas Karbauskis buvo pagarsėjęs pirmininkas, kurio padėtis galėjo jums atverti kelius?

– Iki paskutinės klasės maniau, jog baigęs mokslus pats tapsiu kolūkio pirmininku. Buvau kolūkio pirmininko sūnus, ketinau stoti į Žemės ūkio akademiją ir nesijaučiau toks neprotingas, kad baigęs mokslus negalėčiau tikėtis vadovauti kolūkiui.

Tėtis buvo ir Aukščiausiosios Tarybos (Sovietų Lietuvos – aut.) deputatas, Tarybų Sąjungos knygų bičiulių draugijos prezidiumo narys. Kitaip įsivaizduoti santvarką tuo metu buvo sunku. Aš ją taip ir įsivaizdavau: kolūkinę ir tarybinę.

Tik baigdamas mokyklą suabejojau sumanymu tapti kolūkio pirmininku. Mokiausi Šiaulių Juliaus Janonio mokykloje, paskutinėje klasėje pastatėme rimtą spektaklį. Buvau ir režisierius, ir pagrindinio vaidmens kūrėjas. Užėmėme trečiąją vietą tarp mėgėjiškų teatrų Lietuvoje. „Komjaunimo tiesoje“ buvo įdėta mano nuotrauka. Tada mąsčiau apie aktorinį ar režisūrą. Bet neturiu klausos, tad, viena vertus, šis argumentas, kita – suvokimas, kad aktorius labiau priklauso ne nuo savęs, o nuo kitų, nužudė tą idėją. Visą gyvenimą norėjau priklausyti tik nuo savęs. Dėl to stojau ten, kur visąlaik planavau – į agronomiją.

– Labai platus spektras – žemės ūkis ir aktorystė?

– Tėvas labai mėgo teatrą. Net mamą rado vaidindamas mėgėjiškame spektaklyje.

Tai, kad tėtis buvo Tarybų Sąjungos knygų bičiulių draugijos prezidiumo narys, lėmė nuolatines keliones į Maskvą. Važiuodamas imdavo ir mane su broliu. Kaip AT deputatas turėjo „bronią“ – bilietus į teatrų spektaklius galėdavo įsigyti iš rezervo. Pamačiau turbūt visus geriausius to laikotarpio Maskvos spektaklius.

Istorija taip susiklostė, kad dabar geriausias, kaip rašo Rusijos spauda, Maskvos jaunosios kartos teatro režisierius yra mano brolis. Vieną jo spektaklį mačiau Rygoje, kitus kelis – per televiziją. Maskvoje jo spektakliuose neteko būti.

Pradžia – iš Rusijos

– Tais laikais kolūkio pirmininko vaikas savo kaime turėjo būti beveik pusdievis?

– Buvau ne visai paprastas vaikas. Dirbau tikriausiai daugiau negu bet kuris kitas. Nerasite kaime kito vaiko, kuris būtų išvalęs tiek kolūkio fermų, kiek aš. Kai iš fermos išvarydavo veršelius, reikėdavo nugrandyti mėšlą – po to balindavo sienas. Darbas sunkus ir nemalonus, bet man, kaimo vaikui, atrodė visai normalus. Nors kolūkyje nelengva būdavo rasti žmogų, kuris tai padarytų.

Dirbdavau savo noru, nes norėdavau užsidirbti pinigų. Toks buvo mano

charakteris. Darbo niekada nebijojau, kita vertus, žinojau, jog tada, kai galėsiu dirbti galva, nebedirbsiu rankomis.

– Nekyla abejonių, kad jūsų verslo pamatus turėjo padėti tėvas?

– Visiems nepaaiškinsi, bet tėtis atėjo į mano verslą, o ne aš į jo. Jis atėjo po trejų metų, kai įkūriau savo įmonę. Turėjau tik 19 metų, o jau buvau bendros Lietuvos, Vokietijos ir Rusijos bendrovės direktorius ir bendrasavininkis.

– Jei ne tėvas, kaip pradėjote verslą?

– Po pirmo kurso Žemės ūkio universitete mes, keturi studentai, atradome Vadybos draugiją. Jai priklausė Kauno mokslininkai, atgaivinę vadybos idėją ir bandę ją išdėstyti jaunimui. Jie turėjo užsienyje sukauptos patirties, pasakojo, kas yra rinka, kas atsitiks su mūsų Lietuva. Tada, po pirmo kurso, keturiese įsteigėme savo įmonę, padėjome tuometinius kooperatyvus perorganizuoti į akcines bendroves. Įregistravome gal 400 bendrovių, uždirbome daug pinigų.

Paskui man teko nuvažiuoti į Maisto pramonės parodą, vykusią Maskvoje. Turėjau tos pačios Vadybos draugijos siuntimą – lyg ir rekomendacinį laišką. Per parodą susipažinau su buvusiu Tarybų Sąjungos atstovu prekybai su Vokietija, senu armėnu. Jis sakė: „Esate jauni žmonės, Lietuva – įdomi šalis, darysime „biznį“. Taip Kaune atidarėme parduotuvę, kurioje prekiavome iš Vokietijos sandėlių vežamais drabužiais, batais, kosmetika.

Tai buvo dar rimtesnis mūsų žingsnis į verslą. Paskui prasidėjo azoto trąšų verslas. Pirkdavome trąšas iš Rusijos ir parduodavome Lenkijoje – užsidirbome tiek pinigų, kad galėjome pradėti dirbti Lietuvoje.

Istorikas, Vilniaus universiteto docentas dr. Algirdas JAKUBČIONIS apie galimybę 1990-aisiais užmegzti kontaktus su aukštais sovietų pareigūnais:

– Paklauskime, kiek R.Karbauskiui tuo metu buvo metų, kad jį būtų buvę galima suvesti su aukštais Rusijos pareigūnais? Teiginys, jog pats užmezgė tokius kontaktus – blefas. 1990 metais Sovietų Sąjungoje hierarchinės struktūros, vienaip ar kitaip, dar nebuvo suardytos, ir kokio nors piemengalio iki 45 metų iš Lietuvos niekas su niekuo nesuvedinėjo. Tegu jis šį pasakojimą palieka savo vaikams – gal tie patikės.

Tikriausiai jį būtų galėjęs rekomenduoti tėvas – tuo patikėčiau. O šiaip 1990-aisiais iš Lietuvos važiuoti į sąjungines institucijas buvo nemoralu, neprestižiška. Galima, bet nesuprantama.

Aplodismentai ir prakeiksmai

– Jūsų svajonė vadovauti kolūkiui išsipildė su kaupu: šiandien žemės, kurioms kadaise vadovavo tėvas, priklauso jums?

– Naisių bendrovės, kurioje buvo kolūkis, pajai dabar praktiškai priklauso tėčiui: žmonės patys atvažiavo, paprašė, kad juos nupirktų. Jiems reikėjo tokio šeimininko, kuris žinotų, ką daryti, kad bendrovė būtų stipri ir galinga, nes kitaip būtų bankrutavę.

Atsimenu, pats vienoje bendrovėje pirkau pajus, ir kai pasakiau, jog perku – žmonės plojo. Taip supranti, kad darai gerą darbą, išsaugai darbo vietas, kuri žmonių ateitį.

– Atrodo, tokia ateitis priimtina ne visiems – jau keleri metai teisiatės su keliomis žemės ūkio bendrovėmis, kurios kaltina jus bandymu perimti jų turtą?

– Ne vienos bendrovės, kurios savininkas dabar esu, žmonės plojimais pasitiko mano sprendimą neleisti jai subankrutuoti. Kitos bendrovės yra žemėse, kurios tuo metu nebuvo dirbamos. Nerasite nė vieno ūkininko ar bendrovės, kurie būtų pastumti, kuriems būčiau padaręs kokių nors problemų. Sakykim, mano paties bendrovė yra ties Kuršėnais. Ten trys ūkiai buvo bankrutavę ir vienas veikiantis. Iš to veikiančio nepaėmėme nė hektaro. Jis kaip dirbo, taip ir dirba.

Suprantu, mano problema buvo ta, kad atėjau į politiką. Kai kurie žmonės iš neapykantos vienaip ar kitaip ėmė kalbėti.

Verbūnų žemės ūkio bendrovės, besiteisiančios su R.Karbauskiu dėl bandymo perimti pajus, pirmininkas Vaclovas RALYS:

– Apie R.Karbauskį absoliučiai nieko gero negaliu pasakyti. Jis savo siekia visais būdais. Neturi moralės.

Dar 2005 metais susirado porą žmonių, kurie bandė jam talkinti, supirkti ir mūsų, Kuršėnų žemės ūkio bendrovės, pajus. Taip ir teismaujamės jau treji metai. Bylinėjamės, nes jis nelegaliai nupirko pajus iš mūsų žmonių – prispaudė kelis pensininkus ir dar vieną šeimyną. Tačiau balso mūsų bendrovėje R.Karbauskis vis tiek neturės – tam reikėtų jį priimti į bendrovės narius, o to niekada nedarysime. Turime labai ryškų Bridų bendrovės pavyzdį: kai ją nupirko, iš 130 liko tik apie 20 žmonių, buvo panaikinta gyvulininkystės šaka, teliko laukai. Todėl žmonės ir nusiteikę prieš jį.

Jo tėvas, beje, buvo kaimynas mano tėviškėje, bet jis neturi balso. Tėvelis tik ūkininku R.Karbauskį padarė, prisiuvo sparnus, ir tiek. Tėvas sukūrė turtą, perdavė savo trąšų verslą, ir visa muzika.

Žmonės iš R.Karbauskio siūlymų parduoti pajus tik juokiasi. Kalbama, kad su „berniukais“ buvo daug lengviau tartis, negu su saviškiu. Pas mane R.Karbauskis buvo atvažiavęs po kokių pusantrų metų bylinėjimosi. Sakė: „Esu principingas žmogus, kaip nutariau, taip ir bus.“

Štai kai rinkome R.Karbauskį į Seimą, juo tikėjome. Rinkome kaip savo atstovą, kaip Šiaulių rajono nusipelniusio pirmininko sūnų. Agitavome žmones, kad balsuotų. Tikėjome, jog savas tikrai nepuls nieko draskyti. O jis pas mus, Verbūnuose, po rinkimų net nepasirodė.

Taip, kai pakalbi su R.Karbauskiu, tai nors prie žaizdos dėk, tik ta žaizda negytų šimtą metų.

Prieš Europą – už pinigus

– Kodėl iš gerai įsukto verslo patraukėte į politiką?

– Norėjau didesnių iššūkių. Versle jau buvau septynerius ar aštuonerius metus, sukūriau labai didelę įmonę ir jaučiau, kad šiek tiek išsisėmiau. Dar baigiant Žemės ūkio universitetą dėstytojai juokėsi: tai tu vis mokaisi? O mane visi jau pažinojo kaip didelės įmonės vadovą.

Prisimindamas tuos laikus per kažkokį renginį pajuokavau su tėvu: esą tu buvai deputatas, o aš eisiu į Seimą. Kitame renginyje jau tėvas juokavo – mano sūnus rengiasi į politiką.

Per pirmąjį rinkimų turą padirbėjau su broliu. Jis su keliais draugais vežėsi mažą spektakliuką, aš šnekėjau su žmonėmis. Tai, kad atsidūriau Seime, lėmė kelios aplinkybės: buvo žinoma, jog mano konkurentas jau ir taip pateko į Seimą pagal konservatorių sąrašus. Antra, žmonės pradėjo kalbėti, kad obuolys nuo obels netoli riedės, minėjo tėvą, nors pats dėl to niekuo nebuvau nusipelnęs. Tėtis, kai liko kokios dvi dienos iki rinkimų, pasakė: „Ramūnai, tu laimėjai.“ Jis jautė žmonių nuotaikas.

Po pusantrų metų tapau Valstiečių partijos pirmininku. Tai vėlgi buvo tam tikras iššūkis. Įsivaizduokite – patenki į Seimą ir pajunti, kad esi niekas, nulis, kad į tave niekas nekreipia dėmesio. Gyveni iliuzijomis, esi 26 metų ir matai, kaip viskas iš tiesų vyksta. Kad yra tam tikri susitarimai, interesai, ir jokios meilės tėvynei. Buvau ištiktas šoko. Kokius metus ar pusantrų į viską reaguodavau emociškai. Dėl visko nervindavausi, dėl visko išgyvendavau, į viską bandydavau gilintis, ir suprasdavau, jog tai niekam neįdomu. Partijoje buvo kitos galimybės.

– Seime pagarsėjote kaip skandalistas: susidėjote su nacionalistais, protestavote prieš Lietuvos narystę Europos Sąjungoje (ES).

– Ne tiek pasisakiau prieš pačią narystę, kiek prieš tai, kad nesiderame dėl sąlygų. Išsiderėjome tokias kvotas ir tokį derlingumą, kad šiandien faktiškai galime konstatuoti, jog turime visiškai nelygias sąlygas palyginti su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, man, kaip ūkininkui, būtų geriau, jei nebūtų jokių Europos subsidijų, nes dabar kiti gauna 3–4 kartus daugiau negu mes. Esame elementariai diskriminuojami.

Žinojau, kad nepapūsiu prieš vėją, bet rėkiau, nes niekas nerėkė, o rėkti reikėjo. Jeigu mane būtų išgirdę, gal paskutinę derybų naktį būtų negėrę šampano, o derėjęsi kaip lenkai iki galo.

– Vis dėlto ES kritika nesutrukdė pasinaudoti teikiama parama – prieš kelerius metus jūsų pavardė buvo minima šalia Viktoro Uspaskicho SAPARD lėšų pasisavinimo istorijoje.

– Mano ūkininko ūkis niekada nepasiėmė jokių lėšų. Vienas bendrovės ūkis yra ėmęs paramą grūdų elevatoriui statyti.

Nežinau, iš kur ėmė V.Uspaskichas ir kam ėmė, tačiau bet kokiu atveju nelaikau nusikaltimu to, kad įmonė, veikianti pagal Lietuvos įstatymus, kreipiasi dėl paramos ir ja pasinaudoja. Kur kas svarbiau, jog dalyvavau politikoje, visiems sakiau, ką galvoju, ir tai kai kam nepatikdavo.

– Jūsų veiklos Seime leitmotyvas visada buvo žemdirbių mitingai. Ir kai kurie politikai, ir žemdirbiai kalbėjo, kad tie neramumai daugiausia naudos davė jums – stambiam žemvaldžiui.

– Buvau Valstiečių partijos pirmininkas. Bet kokiu atveju tai buvo mano pareiga. Kai nematai kito būdo, kaip pasiekti vieną ar kitą sprendimą, pasirenki tą, kuris vis dėlto gali duoti rezultatų. Esu pragmatikas. Labai gerai žinojau, kad valdžia, kai Seime mūsų buvo du ar trys, negalėjo reaguoti į mūsų pastangas. Tačiau po visų akcijų, net tų, kurios laikytinos nepavykusiomis, žemdirbiai gavo paramos. Pats niekada neskaičiavau, kiek jos duos pinigų, nes ne tai buvo esmė. Svarbiausia, kad visą laiką būdavo atsigręžiama į žemdirbius.

– Mokydamas ginti žemdirbius kaip pavyzdį Lietuvai teikėte Baltarusiją – tada, kai 1999-ųjų kovą be Seimo leidimo apsilankėte toje šalyje.

– Su kitais Lietuvos parlamentarais lankydamiesi Baltarusijoje nematėme sugriautų fermų ar nedirbamų žemių. Ar geriau, kai pas mus išdraskė dideles bendroves, kai dalyje Lietuvos neliko stambių ūkių? Ar užduotis sunaikinti Lietuvos kaimą buvo padiktuota Europos Sąjungos, ar vis dėlto tai buvo padaryta pačių pastangomis? Nesakau, kad toje šalyje viskas gerai, nepritariu vadovavimo metodams, bet tvarkant žemės ūkį ir mums yra ko pasimokyti.

Ir vieniems, ir kitiems

– Atrodo, būdamas Seime ir jūs mokėtės: dar 2000-aisiais žadėjote paramą vadinamajai Naujosios politikos koalicijai, tačiau gavęs už tai Seimo vicepirmininko postą, atsisakėte įtvirtinti partnerystę?

– Nebuvau nei kairysis, nei dešinysis. Viską bandžiau savo protu suvokti – pliusus ir minusus.

Mes visą laiką būdavome – nei tokie, nei anokie. Tiesiog vienu momentu, kai atrodydavo, jog reikia palaikyti, palaikydavome vienus, kai atrodydavo, kad to nereikia daryti – nepalaikydavome. Sandėriuose tiesiog nedalyvaudavome.

– Ar tam tikru sandėriu negalima laikyti jūsų 2001-aisiais Seimui pateikto siūlymo pripažinti netekusiu galios įstatymą „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis mandatų patikrinimo“, kuris tiesiogiai lietė jūsų partnerę Kazimierą Prunskienę?

– Neatsimenu, kad būčiau teikęs tokį projektą. Turbūt tai buvo Seimo seniūnų sueigoje iškelta idėja, kurią aš tiesiog perdaviau.

– Šiuo metu politikoje esate tarsi antrame plane. Ar neketinate vėl grįžti į Seimą?

– Valstiečių partijoje turėjau didelį autoritetą – taip manau. Labai daug lemdavo mano pozicija formuojant partijos nuomonę. Įdomiausia, jog dabar pajutau turintis didesnės įtakos, negu tada, kai buvau Seime. Sakysim, kad ir dalyvaudamas valdančiosios koalicijos vadovų posėdžiuose, kuriuose išsakydavau savo poziciją, ją gindavau ir kuriuose į ją būdavo atsižvelgiama. Tiesa, dabar toks bendradarbiavimas sumažėjo, bet dėl to eiti į Seimą tikrai neketinu.

– Tokiu atveju gal bandysite susigrąžinti Valstiečių partijos pirmininko postą – apie jūsų nesutarimus su dabartine vadove K.Prunskiene kalbama vis garsiau?

– Tarp manęs ir K.Prunskienės tikrai nėra jokio asmeninio konflikto, paremto ambicijomis, o tik mėginimas išsiaiškinti, kokia mūsų bendra ideologija. Visada kalbu tiesiai ir atvirai. Neketinu nieko nustumti – net vadovavimą rinkimų kampanijai ketiname patikėti partijos pirmininkei. Tegul pabando, parodo, ką iš tiesų gali. Toliau bus kiti sprendimai.

– Jūsų keliai su K.Prunskiene skiriasi?

– Ne, kodėl? Ketiname dar paremti K.Prunskienę per prezidento rinkimus. Tik klausimas, ar dar kaip partijos pirmininkę.

Buvęs Lietuvos valstiečių partijos pirmininkas, perdavęs organizaciją R.Karbauskiui, Albinas VAIŽMUŽIS:

– Tik įsikūrusi Valstiečių partija buvo daugiau mokslininkų grupė, neturėjusi didesnės įtakos. R.Karbauskis buvo turtingas, tad jį ir prikalbinome vadovauti. Juo labiau jog 1996-ųjų kadencijos Seime drauge sėdėjome viename suole – įkalbėti nebuvo sunku.

R.Karbauskis – tikras žemaitukas, turtingas ūkininkas, jeigu ką pasako, taip ir turi būti. Dėl to nuolat ir kyla nesutarimų su dabartine partijos pirmininke K.Prunskiene. Kai tik būna partijos pasitarimėliai, visada susikabina.

Buvęs R.Karbauskio suolo draugas, pramogų bendrovės „Pramuštgalvis“ vadovas Darius Balčiūnas-Pilypukas:

– Su R.Karbauskiu gal šešerius ar aštuonerius metus sėdėjome viename suole. Klasė ir dabar juokauja: sako, turime du klounus – vienas Pilypukas, o kitas – politikoje klounas. Iš visų vieninteliai du tokie ir išsiskyrėme.

Sakyti, kad jis buvo klasės lyderis – ne, negalima. Tačiau Ramūnas yra iš tų, kurie moka dėl savęs pakovoti. Beje, jis net gindavo mažiukus. Galiu apie jį kalbėti tik gerai. Buvo stropus, pareigingas. Ir nuo užklasinių darbų neišsisukinėdavo, ir iš kaimo obuolių visada atveždavo.


Ramūnas KARBAUSKIS

Gimė 1969 metais Šiaulių rajono Naisių kaime.

1987-aisiais baigė Šiaulių J.Janonio vidurinę mokyklą.

1992 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Žemės ūkio universitetas) Agronomijos fakultetą.

1993-iaisiais įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Agrokoncernas“. Dabar valdo 28 bendroves, turi apie 3 tūkst. žemės ūkio paskirties žemės, dar 11 tūkst. hektarų valdo per „Agrokoncerną“ ir kitas įmones.

1998 metais įstojo į Lietuvos valstiečių partiją, buvo išrinktas jos pirmininku. Nuo 2001-ųjų, kai „valstiečiai“ susivienijo su K.Prunskienės vadovaujama Naujosios demokratijos partija, – Valstiečių liaudininkų partijos vicepirmininkas.

1996–2000 metais ir 2000–2004 metais – Seimo narys.

1997-aisiais parėmė nacionaldemokratinį judėjimą „Už nepriklausomą Lietuvą“, pasisakantį prieš Lietuvos narystę ES.

Nuo 1999 metų organizavo įvairias žemdirbių akcijas, prisidėjo prie automagistralės „Via Baltica“ blokados.

2001-aisiais pašalintas iš Seimo vicepirmininko posto kaip neatliekantis savo pareigų. Tais pačiais metais R.Karbauskiui grėsė apkalta už nuolatinį posėdžių nelankymą.

2007 metais minėtas tarp kandidatų į žemės ūkio ministro postą. Po nepavykusių rinkimų šios pareigos atiteko K.Prunskienei.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"