TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V. Alesius - Vilniaus klajūnas su fotoapratu

2014 08 09 6:00
Fotografiją Vincas Alesius vadina vienišiaus užsiėmimu. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kitokio gyvenimo Vincas Alesius nebeįsivaizduoja. Gatvės fotografija yra jo kasdienybė. Dažną dieną V. Alesių galima matyti klajojantį po Vilnių ir fotografuojantį. Kodėl jam patinka įamžinti žmones, o ne architektūrą, gamtą ar kelionės įspūdžius?

"Žmones fotografuoti įdomu, nes jie keičiasi, ir niekada negali žinoti, ko tikėtis. Ypač gatvėje, nes čia - nuolatinis virsmas, - LŽ sakė fotografijos entuziastas. - O jei prieini, pakalbini ir išgirsti kokią nors įdomesnę istoriją, dar smagiau." Taigi dažniausiai V. Alesius su žmonėmis pabendrauja ir tik tada fotografuoja. Vėliau pokalbį trumpai aprašo ir kartu su nuotrauka deda į savo interneto svetainę bei populiarų socialinį tinklą. Tokios iliustruotos gatvės gyvenimo istorijos mėgstamos ir sulaukia internautų dėmesio.

Trūksta dukros ir žmonos

V. Alesius neslėpė, kad jam įdomiau kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Šie visada turi ką papasakoti, yra šmaikštūs, o jų istorijos įdomios. "Vyresnė karta turi ir laimingo gyvenimo receptų", - teigė gatvės fotografas. Jis prisiminė, kaip priėjo prie niekuo neišsiskiriančio seno žmogaus ir sužinojo, kad šis buvo pirmas lietuvis, žurnale "Nature" paskelbęs straipsnį. "Labai kuklus, vos prašnekinau, - pasakojo V. Alesius. - Paklausiau, ko jam gyvenime trūksta. Atsakė, kad dukros. Dar - žmonos. Jis - biologas ir... pavyzdys, koks gali būti mokslininko likimas."

Pasak Vinco, galima daryti ir vadinamąją invazinę fotografiją, kai prie žmogaus prieinama itin arti, įsiveržiama į asmeninę zoną. Tada pavyksta užfiksuoti netikėtą reakciją, įdomią veido išraišką. "Žmogų tai šiek tiek sutrikdo, sukelia gal ir neigiamų emocijų. Pasinaudoji ta akimirka. Tokia nuotrauka daug įdomesnė, negu fotografuojant iš toli", - neslėpė gatvės fotografas.

Vis dėlto V. Alesius prieš įamžindamas žmogų dažnai jį perspėja. Prieina, paklausia, ar gali nufotografuoti. Ta proga ir apie gyvenimą pasikalba, paaiškina, kad prie nuotraukų prideda istorijas. Daugelis sutinka. Kai kurie praeiviai atsisako. V. Alesius juos supranta. Galbūt neturi nuotaikos paveiksluotis ar tiesiog skuba.

"Glianciniai" žmonės nelabai įdomūs

V. Alesius yra išvaikščiojęs kone visas sostines vietas. Jam ypač įdomūs stoties, Šnipiškių, Žirmūnų rajonai, turgūs. Vaikštinėja ne tik gatvėmis, bet ir po kiemus landžioja. Mielai bendrauja su varganais ar užribio žmonėmis, kurių gyvenimas pakrypo kažkur ne ten ar nenusisekė. V. Alesius mano: "Žmogus nebūtinai turi būti "gliancinis". Toks nelabai kam ir įdomus." Kartais jis eina pėsčiomis, kartais sėda ant dviračio ir važiuoja, kad sutaupytų laiko. Tai, ką mato ir stengiasi įamžinti, gatvės fotografui sukelia teigiamų išgyvenimų. Tarkime, gatve eina moteris ir šypsosi. Prie namo stovi vyras ir rankose laiko ežiuką. Kitas prie krūtinės glaudžia kačiuką. Iš gėlėmis papuošto balkono dairosi moteris.

Gatvės fotografija Vincas Alesius susidomėjo maždaug prieš šešerius metus.

"Tai toks nedėkingas vienišiaus užsiėmimas, - tvirtino V. Alesius. - Užtat pastebiu tai, ko kiti nemato. Ir paveiksluoju, paveiksluoju, paveiksluoju." Gatvės fotografas įsitikinęs, jog svarbiausia - kasdien praktikuotis ir nebijoti nenusisekusių kadrų. Vinco draugai sako, kad jis net akimis ne žiūri, o tarsi fotografuoja. "Man tai jau beveik kaip darbas", - teigė fotografijos entuziastas. Iš tiesų V. Alesius kartais už honorarą fotografuoja renginius ar tai, ko paprašo žurnalų ir leidyklų redaktoriai. Sykį turėjo įamžinti savo brolį Vilių Alesių, populiarios grupės "Skamp" narį. Tačiau pagrindinis Vinco darbas - vokiečių kalbos vertėjo.

Fotografuoti V. Alesius pradėjo maždaug prieš šešerius metus. Susidomėjo, kai nuėjo į vienos fotografijos mokyklos kursus. Įsitraukė taip, kad dabar, pasiėmęs fotoaparatą, po miestą keliauja beveik kasdien. "Kadangi esu vertėjas, mano darbas sėdimas. O fotografija - neblogas pokytis. Kur nors einu ar dviračiu važiuoju ir "gaudau" kadrus. Aišku, aplinkybės lemia, kodėl paveiksluoju miesto gyvenimą. Jei gyvenčiau kaime, galbūt fotografuočiau gamtą", - aiškino jis.

V. Alesius prisipažino, kad kadaise svajojo apie miškus. Vaikystę vasaromis jis leido kaime pas senelius. Būti gamtos prieglobstyje taip patiko, kad net norėjo tapti girininku. Tačiau po aštuonių mokyklos klasių nepavyko įstoti į technikumą studijuoti šios specialybės. Kadangi vidurinėje mokykloje buvo sustiprintas vokiečių kalbos dėstymas, ją baigęs sėkmingai tęsė mokslus Vilniaus universitete ir tapo germanistu, profesionaliu vertėju. Vis dėlto miškas Vincą iki šiol traukia.

"Humans of Vilnius"

Tačiau miestas V. Alesių labai žavi. Jam patinka išeiti iš namų anksti rytą ir matyti bundančias gatves arba vakaroti iki vidurnakčio ir fotografuoti. Maždaug prieš metus V. Alesiaus klajonės po miestą su fotoaparatu rankose virto projektu "Humans of Vilnius". Tokia iniciatyva - ne nauja ir pasaulyje žinoma. Gatvės fotografai, kaip kasdienio gyvenimo vaizdo metraštininkai, per internetą pasakoja pasauliui apie savo miestus. Pirmiausia lietuvis pamatė "Humans of New York". Bet yra ir Paryžiaus, Amsterdamo, Budapešto bei kitų miestų fotografijos projektai.

V. Alesius palaikė šią pasaulinę gatvės fotografų iniciatyvą. Lietuvos sostinės žmonių nuotraukas galima matyti socialinio tinklo "Facebook" puslapyje "Humans of Vilnius". Nuotraukos traukia internautų dėmesį, jie mielai spaudžia "Patinka". Vieni kadrai surenka šimtus paspaudimų, kiti - daugiau kaip po tūkstantį. Tai geras virtualios bendruomenės įvertinimas. Socialiniame tinkle lietuvio puslapis turi beveik 40 tūkst. prenumeratorių. Per projektą "Humans of Vilnius" Vincas populiarina Lietuvos sostinę pasaulyje. Iki šiol jis yra sukūręs arti tūkstančio portretų Vilniaus gatvėse. V. Alesius jau sulaukė ir siūlymų surengti fotografijos parodą, išleisti nuotraukų albumą. Tačiau jis nori nufotografuoti dar daugiau žmonių, o tada apsispręsti. Mat tikslas - ne toks. Paveiksluoti žmones Vincui tiesiog yra malonumas. Beje, keliaudamas į užsienį V. Alesius neima fotoaparato, vaizdams įamžinti jam užtenka mobiliojo telefono.

Gatvės fotografo nuomone, su lietuviais, kad jie atsiskleistų, reikia ilgiau pabendrauti negu su vakariečiais. Tautiečiai ne iškart atsiveria, turi daugiau skepticizmo. "Nežinau, kodėl, gal toks mentalitetas, - svarstė V. Alesius. - Todėl svarbus menas paklausti, prakalbinti."

Pokalbio pabaigoje LŽ žurnalistė pasiūlė paimprovizuoti situaciją, jei prie paties V. Alesiaus prieitų gatvės fotografas. Kokį klausimą derėtų užduoti prieš paveiksluojant jį? "Kas šiuo metu kelia daugiausia rūpesčių?" - pasiūlė Vincas. Ir pats atsakė: "Kaip išsimokėti už naują fotoaparatą."

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"