TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Daujotytė: "Tikiu sąmonės diktantu"

2010 06 15 0:00
Pakerių sodyboje Bileišiuose (Zarasų r.). Centre - V.Daujotytė su vaikaite Monika.
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

"Tikrai, per daug tų knygų, rašymų, - netikėtai ištaria profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. - Bet tokia jau esu, negaliu kitaip."

"Negaliu be darbo, - beveik pacituoja Antono Čechovo "Vyšnių sodo" Varią. - Neilgai tveriu be pieštuko ir bent skiautės popieriaus." "Mėgstu skaityti ir rašyti", - taip paprastai savo pomėgius (iš tikrųjų - darbus) pristato mokslininkė. Užtat knygų, rašymų - lyg iš gausybės rago. Neseniai pasirodė puošniai išleista V.Daujotytės filologinė Barboros Radvilaitės studija "Arčiau Lietuvos". Jau pas leidėjus knygos apie Sigitą Gedą rankraštis. Apie šiuos veikalus, matyt, dar bus daug kalbama, o šiuo metu skaitytojai smalsiai aptarinėja literatūrologės poezijos knygą "Balsai ūkuose", parašytą dviem kalbom - žemaičių ir lietuvių, pasirašytą Viktorijos Daujotės - lyg ir dviem vardais, iliustruotą autorės gimtųjų apylinkių vaizdais. Vienas iš fotografų - Arvydas Šliogeris, profesorės "giminaitis" - ir šiame pašalyje aptiko melancholijos archipelagų.

Apie "Balsų ūkuose" atsiradimą autorė sako: "Po motinos mirties ilgai galėjau tik apie ją galvoti, lyg pratęsinėti gyvenimą atsimindama, kartodama žodžius, posakius. Bet pasigirdo ne tik jos, bet ir kitų žemaičių moterų - tetų, močiučių, kaimynių - balsai. Visa moteriškoji bendrija, kurią patyriau, mačiau vaikystėje, paauglystėje. Balsai iš ūkų: jų nebėra, bet tebegirdžiu. Čia mano pabandymas juos užrašyti - tik pabandymas. Jaučiuosi tarsi susitikusi ir pasišnekėjusi su tomis moterimis. O pasišneki, ir palengvėja."

Onė Baliukonė vis pabrėždavo, kad V.Daujotytė, kaip kritikė, yra tikra poetė. Nors tai jau antra mokslininkės poezijos knyga (pirmoji, "Perrašai", pasirodė 2005 metais), autorė drovisi "tuos tekstelius" vadinti eilėraščiais, norėtų, kad "Balsai ūkuose" liktų "pusiau nežinomi".

- Su poezijos knyga - kaip nuogam į dilgėles?

- Truputėlį. Aš visada turėjau drovumo intymesniam kalbėjimui. Bet jis vis tiek egzistuoja, ir kartais surizikuoju. Jau greit išeisiu iš universiteto - mano toks amžius, kad ta rizika nėra labai rizikinga. Pagaliau dabar toks metas - leidžia žmogui išbandyti ir tas galimybes, kurių jis savo laiku neišbandė.

- Manoma, kad kritikai pirmiausia išbando kitokį rašymą, o lūkesčiams nepasiteisinus nusuka į kritiką. Jūsų atvejis priešingas?

- Nėra jis labai priešingas. Manau, kad daug žmonių, kurie iš esmės gyvena literatūra, mąsto apie ją, patys pabando jei ne rašyti, tai versti. Nėra griežtų ribų. Na, nebent būtum tokia labai jau griežta mokslininkė akademikė, nė žingsnelio niekur nepažengtum iš nusistatytos vagos. O.Baliukonė buvo teisi, mano kritinis rašymas dažnai pakrypsta į eseistinį, laisvesnį kalbėjimą.

- Tai kaip tiems poetams turėtų būti sunku nuolat apsinuoginti.

- Manau, kad poetams, kurie jau tik tą ir daro, galiausiai nebėra sunku. Kai pripranta žmogus, tai ir nuogas jaučiasi kaip apsirengęs. Susidaro savotiškas nuogumo šarvas. Gal sunkiau tokiems, kurie pabando, paskui lyg ir atsitraukia ir lieka ties tokia riba. Tada labiau drovu savęs.

- Paprastai poetai yra dideli narcizai, tikrai turėjote pastebėti.

- Gal kitaip ir būti negali? Vis tiek viskas sutelkta į save - ir žiūrėjimas, ir mąstymai. Narcizo mitas yra stiprus. Ir iš esmės labai poetiškas. Ir tragiškas. Tačiau kas gali tą tragiškąją pusę atskirti nuo kūrėjo? Ji privalo būti. Žinoma, tragiškasis matmuo visu gilumu atsiveria didesnio kalibro kūriniuose. Mano tas rašymas - nepersmelkiantis iki pačių šaknų...

- "Balsai ūkuose" siejasi su Vytauto Rudoko kupiškėnų tarme parašyta poezijos knyga "Kalbėti motinos tarme". Ten irgi viskas iškilę iš motinos paveikslo ir kalbėjimo.

- Tarminės poezijos knygų yra ir daugiau, tarkim, Vlado Braziūno "Saula prė laidos". O žemaitiškoji tarminė literatūra yra labai stipri. Jau 1938 metais pasirodė gana stora Stasio Anglickio parengta žemaitiškų tekstų antologija "Žemaičiai". Apskritai motinos kalba mums visiems yra prigimtoji. Kiekvienam, kuris turi tarmę, perėjimas į bendrinę kalbą nėra toks paprastas.

- Jūsų žodžiai apie žemaičius ir jų kalbėjimą: "grubiau, sunkiau, tiesiau". Jūs, kaip žemaitė, esate visiška priešingybė - švelniakalbė.

- Gilusis archetipas greičiausiai vis tiek yra likęs kampuotas. Viešasis pavidalas gali susidaryti ir susidaro kitoks, nusišlifuoja, o viduje išlieka tas pats žemaitiškas kampuotumas. Jei nebūtų to archetipo, negalėtum ir grįžti į tas žemaitiškas situacijas. Jei sąmonėje nebūtų atitikimo, tai ir nebeatkurtum jų, nepajustum, nebeišgirstum, nelaikytum įdomiomis. Taip galėčiau pasiaiškinti. Juk vis tiek aš esu išmokusi kalbėti bendrine lietuvių kalba, persiėmusi jos intonacijomis, ji tapo pagrindine mano raiškos, akademinės ir mokslinės veiklos kalba, todėl uždėjo tam tikrą kitą sluoksnį, kitą struktūrą.

- Kam iš poetų rodėte "Balsų ūkuose" rankraštį?

- Niekam.

- O jeigu būtų reikėję būtinai kam nors parodyti, kurį pasirinktumėt?

- Negalėčiau to padaryti. Čia jau taip - rizikuoju pati viena. Su niekuo nesitariu nei dėl vieno savo teksto ar darbo. Šiuo požiūriu esu visiška žemaitė - labai uždara. Pati kitiems galiu padėti, daug ką skaitau, vertinu, dažnai ne viešai, o tyliai.

- Žinome, kad į jus labai daug kas kreipiasi, kažko nori, prašo: parašyti, pakalbėti, rekomenduoti, užtarti, įvertinti. Ar visiems pajėgiate padėti?

- Kai galiu, tą darau. Kartais susitraukusi, susigūžusi, nes suprantu, kad neturėčiau nei rašyti rekomendacijos, nei tarpininkauti, nes pati arba netikiu, arba ne visai tikiu tuo, ką skaitau. Turiu pasakyti, kad nusižengiu tam vidiniam balsui, kurį girdžiu. Nusižengiu dėl to, kad man be galo sunku atsakyti žmogui. Jaučiu didelį negerumą, lyg daryčiau ką bloga. Bet kai jau visai kertasi su mano mąstymu, sakau, kad negaliu padėti. Retai pasakau tiesiai - kad negaliu, nematau prasmės. Deja, pasiteisinu kitomis priežastimis.

- Kam nors esate patarusi verčiau visai nerašyti?

- Nesu, nors širdyje gal ir jausdavau, kad reikėtų. Visada tikiuosi, kad iš to, kaip kalbu, žmogus turėtų suprasti, bet juk nebūtinai supranta... Žinoma, truputį palengvinu sau - neprisiimu galutinės atsakomybės. Bandau aiškinti: čia paviršutiniška, šabloniška ir panašiai. Taip man lengviau. Iš prigimties nesu lėmėja.

- Esate įvairių komisijų, kurios balsuoja, sprendžia, skirsto titulus ir pinigus narė - vis dėlto lėmėja.

- Ten lengviau. Man sunku tiesiai, žvelgiant į akis pasakyti: ne, aš už tave nebalsuosiu. Džiaugiuosi, tarkim, kai žmogus gauna kūrybinę stipendiją, tas, kuris man atrodo vertas - gabus, bet neverslus, sunkiai pragyvena. Tada su palengvėjimu atsidūstu ir pagalvoju: na, ir teisingai. Jei kitų komisijos narių nuomonė nesutampa su manąja, labai neliūdžiu. Aš čia esu lyg ir išteisinta - kitiems atrodė kitaip.

- O nepatenkintųjų šnairakiavimą jaučiate?

- Jaučiu. Bet priimu kaip neišvengiamybę. Jeigu jau turiu spręsti ir nusprendžiu taip, kad žmogui tai kelia negerumą, liūdesį ar kitų dar blogesnių jausmų, priimu kaip neišvengiamybę ir sutinku, kad į mane taip ir žiūrėtų.

- Rašydama apie kūrėjus spėjate jų dvasinės energijos paslaptis. Ar esate atsakiusi sau į klausimą apie jūsų pačios energijos prigimtį? Kitaip tariant, kaip tiek daug parašote?

- Be abejo, kiekvienas neišvengiamai galvojame apie save, narciziškai ar savikritiškai. Jei jau taip sąžiningai sakyti, ieškome pasiteisinimo. Taip, dirbu labai daug. Čia paprastai esu atsakiusi: mano tokia prigimtis. Tokia vidinė tikrovė - intensyvi ir šakota. Kitaip man sunku gyventi, turiu ką nors daryti.

- Ir jokia riba nebuvo pristabdžiusi, kad gal jau per daug?

- Kritiškai žvelgiu į save. Manau, kad tikrai yra per daug, visų tų knygų ir visko. Jei ilgėliau prie kurio nors vieno veikalo susitelkčiau ar apskritai kurią nors vieną temą mazgyčiau metų metais, galbūt man apie ją paaiškėtų šis tas daugiau. Dirbi daug - galbūt paviršutiniškiau viskas. Aš mąstau apie tai, neginu savo darbų.

- Kad jų lyg ir nepuola, priešingai, žavisi.

- Kalbu sąžiningai, tą turėtumėte jausti. Tokia prigimtis, tokios duotybės. Sakysim, man sunku ilgai išbūti nuobodžiam posėdy nepradėjus ko nors papildomai dirbti. Pieštukas ir popierius man yra privalomybė bet kurioje situacijoje. Jei nerasiu popieriaus lapelio, man jau negerai. Turiu ką nors veikti, kuo nors prisidengti nuo nuobodulio ar tuščio, beprasmio kalbėjimo. Kuo nors visiškai atskiru - savo. Taip ir pradedu ką nors daryti.

- Kaip apskritai gebate tvarkyti tokią gausią medžiagą, kad ji jūsų neprislegia? Kiekvienai temai ir knygai - vis kiti klodai.

- Tai daugmaž savaiminiai dalykai. Man regis, mintis ar problema pasirodo kaip tam tikra savotiška struktūra. Jos nėra labai tvirtos, tos mano struktūros - truputį improvizacinės, labilios, paslankios. Tai matyti. Čia galima kai ką sukeisti vietomis, pastumdyti, išbraukti. Tikrai ne akmens, greičiau vandens struktūros. Jos pasirodo, aš nededu tokių didelių pastangų ieškodama. Jei žiūrėsime "Balsų ūkuose" tekstelius - bijau vadinti eilėraščiais - jie ir yra taip parašyti, toks ir buvo pirminis išdėstymas. Tikiu savaimine struktūra - sąmonės diktantu. Jei eini pagal tą brėžiamą liniją, vadinasi, ir paskui nėra reikalo jos laužyti. Nors man patinka poetų knygos, kurios yra sudarytos, sudėliotos. O.Baliukonė labai daug dėmesio skyrė knygos, rinkinio struktūrai, jausdavo, kur galėtų būti eilėraščio vieta, vis keisdavo, grupuodavo. Tai lyg atskira kūryba: čia bus rugiai, čia kviečiai, čia roputės. O man tai nieko, jei kokia roputė atsiras ir miežių lauke.

- Vienas eilėraštis iš jūsų naujosios knygos pradėjo keliauti elektroniniu paštu. Tas su rusišku keiksmažodžiu. Ištrauktas iš konteksto jis glumina skaitytojus, jiems atrodo, kad čia kalbate "nuo savęs", išsakote savo patirtį.

- Ką padarysi, kad taip atsitiko. Tai visiškai tiksli citata - ilgai galvojau, kaip pasielgti, bet nenorėjau to sakinio nei gražinti, nei keisti, aš girdžiu, kaip jis skambėjo. Girdžiu labai dramatišką senyvos moters, užauginusios daug vaikų, atkaklios žemaitės gyvenimą: kad ir kas būtų, neišeisiu, neišsiskirsiu, atsilaikysiu, atginsiu, atsiginsiu. Jos žodyne laisvo elgesio moterys, limpančios prie svetimų vyrų, taip ir buvo vadinamos - tiesiai. Gal ir teks dėl to žodžio man apgailestauti...

- Ar jūsų vyras kalbininkas Antanas Pakerys irgi yra "kaltas", kad tiek daug nuveikėte? Daugybė moterų pražūva buityje.

- Taip, jis yra liberalas, į mano visus tokius "klaidžiojimus" žvelgia liberaliai, netrukdo, nekontroliuoja, nespaudžia. O šiaip - dabar mes gyvename vienudu, sūnus Jurgis jau su savo šeima. Jis kalbininkas, tėvo vaikas.

- Įdomu, kad poeziją rašo abi seserys Daujotytės: Viktorija ir Nijolė.

- Nijolės knygas esu skaičiusi prieš išleidžiant, o ji mano - jau išėjusias. Apie "Balsus ūkuose" nebuvau net prasitarusi. Nijolė - ypatinga skaitytoja, bando atpažinti, kieno kuris balsas: kurios močiutės, tetos, kaimynės. Nors ji gerokai jaunesnė už mane, bet irgi daug ką prisimena, atpažįsta.

- Pastaraisiais metais vienas po kito išeina didieji mūsų rašytojai. Mes, žurnalistai, vis skambiname jums prašydami padėti suvokti, ko netekome. Ar tikrai senka didieji lietuvių literatūros šaltiniai?

- Čia tai baisu... Man tikrai baugu galvoti, kad per tokį trumpą laiką - patys didieji. Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonė, Nijolė Miliauskaitė, Juozas Aputis, Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis, Jonas Strielkūnas (čia man ypač skausminga), Sigitas Geda. Vien tik iš jų būtų galima parašyti naujausios lietuvių literatūros istoriją, pateikti jos pjūvį. Ir visko užtektų. Užtektų tradicijos, kalbos - J.Apučio; užtektų miesto, Vilniaus - J.Vaičiūnaitės; užtektų tragiškos, ezoterinės patirties - Onės; modernizuojančio, šokiruojančio balso - R.Gavelio; dainingo, labai stipraus širviško tipo balso - J.Strielkūno.�S.Geda apskritai orkestrinės prigimties žmogus, visas literatūros orkestras. Taigi baisu galvoti, kur mes esame dabar, kur yra literatūra. Kad vienu metu būtų tiek nušienauta...

- Disbalansas likusiųjų nenaudai?

- Taip, tikrai taip. Duobė. Tik sunku pasakyti, kaip tai paveiks visą literatūrą. Kaip tik gali suaktyvėti išlikimo instinktas. Arba ir atvirkščiai. Kai žiūri, kas yra, ypač poezijoje, jauti, kad tuštuma lyg ir užsipildo, gali užsipildyti. Tebėra Donaldas Kajokas, sparčiai pirmyn žengia, man regis, Rimvydas Stankevičius. Pagaliau eina jau kitos kartos, gal dėl to, kad aš iš pamatų esu susieta su savąja (J.Strielkūnas, S.Geda, J.Kunčinas, Onė), taip stipriai jaučiu netektis.

- Ar tarminė literatūra, radusi savo nišą, gali kaip nors reikšmingai papildyti senkančius kalbos šaltinius?

- Tarminė literatūra - šalikelės, takeliai, per miškus tekantys upeliukai. Svarbu, kad jie būtų, primintų, jog tų intakų dar gali atsirasti. Bet nereikėtų turėti iliuzijų: pagrindinis kelias - bendrinė, literatūrinė kalba. Rašymai tarmėmis - paįvairinimas, kartais - žaidimas.

- Kas buvo jūsų mokslinio kelio lėmėjas?

- Svarbiausias asmuo buvo Jurgis Lebedys, tada Lietuvių literatūros katedros vedėjas. Po mano diplominio darbo apie Jurgį Baltrušaitį jis ryžtingai apsisprendė mane remti. Baigdama universitetą buvau labai ramiai pasirinkusi mokytojystę, Luokės vidurinę mokyklą, man patiko, kad prie pat Šatrijos. Mano lėmėjui, kaip sakote, atrodė kitaip, jis ėmė ieškoti kelių, kad Švietimo ministerija mane nuo mokytojavimo atleistų, rūpinosi, kad būčiau priimta į aspirantūrą. Taigi tas kelias lyg ir buvo nulemtas. Nepasakyčiau, kad troškau ir jau čia iš paskutiniųjų dėjau pastangas tapti literatūros žinove. Ne, deja, negaliu tuo pasigirti. Vertinau save ramiai, kiek atsainiai, atrodė, atvažiavau iš Žemaitijos, baigiau studijas ir grįžtu. Nors mano rezultatai buvo neblogi: ir mokiausi gerai, ir darbus rašiau, laimėjau tų vietų jaunųjų mokslininkų konkursuose. Du Jurgiai buvo mano lėmėjai - Lebedys ir Baltrušaitis. Jaučiau didelę J.Lebedžio globą ir paramą, ankstyva jo mirtis man buvo didelis smūgis, o J.Baltrušaitis man iki šiol pats svarbiausias vardas iš visų, apie kuriuos esu rašiusi.

- Lietuvių literatūrologijoje ir iki jūsų buvo didelių moterų: Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė. Tiesa, aplinkybių jos buvo nublokštos į šoną, bet pėdsakas buvo likęs. Ar tai jūsų neslėgė, nevaržė?

- Atvirkščiai, kėlė didelį džiaugsmą. Aš ne taip greit sužinojau apie katedros katastrofą, niekas apie tai nekalbėjo. Kai jau manimi pradėjo pasitikėti, prasitarė, kas yra įvykę. Prisimenu, J.Lebedys sugebėjo prisikviesti V.Zaborskaitę skaityti speckursą. Tada nebuvo taip, kad kur nori, ten ir eini klausyti paskaitų. Tas speckursas buvo skirtas vyresniam kursui, o aš nuėjau ir atsisėdau prie auditorijos, kurioje skaitė V.Zaborskaitė, man buvo įdomu išgirsti jos balsą - kaip tai skamba. V.Zaborskaitė man apskritai yra turėjusi daug įtakos. Savo knygą apie J.Baltrušaitį rašiau labai artimai - kaip modelį - jausdama jos monografiją apie Maironį. Neslepiu mokinystės.

- Jos jus stebėjo - žvitria, reiklia akimi?

- Tą sužinojau neilgai trukus - iš Meilės Lukšienės.

- Su jumis susitikome Lietuvių literatūros katedroje, radome palinkusią prie studentų darbų. Ką iš tų darbų galima pasakyti apie dabartinius studentus, jų mastymą?

- Šįryt kaip tik magistrantai laikė literatūros fenomenologijos egzaminą. Jų mąstymas ir gilus, ir savitas. Tyliai pagalvojau: būtų gerai, jei kadaise baigdama universitetą būčiau galėjusi bent panašiai mąstyti, jei būčiau turėjusi tokį akiratį ir laisvumą. Yra talentingų žmonių. Jų nedaug, bet tokių niekad nebuvo daug. Jie padarys savo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"