Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ŽMONĖS

V.Gerulaitis: "Aš ne rašytojas, bet dar pažiūrėsim..."

 
2011 10 18 9:00

"Žinokit, aš esu labai bohemiškas", - muzikologas Viktoras Gerulaitis pereina į pianissimo: lyg prisipažįsta, lyg perspėja tikėtis visko, lyg teisinasi. Na taip. Bet argi nebohemiškas žmogus sėdėtų su Richardu Wagneriu Bulonės miške Paryžiuje? Įžymiajame miške, kurį mėgo ir Oskaras Milašius ir kur visais laikais sukiojosi pulkai laisvo elgesio moterų. Argi nebohemiškas tipas atsidurtų "Raudonojo ežio" restorane su Johannesu Brahmsu, Užvažiuojamuosiuose namuose su Šubertėliu (Franzu Schubertu)? Argi susikalbėtų su Ludwigu van Beethovenu? Ir dar visa tai aprašytų.

Daug kas jau žino: "Tyto alba" leidžia V.Gerulaičio knygą "Pavėsinėje su Richardu Wagneriu" - neišgalvotas muzikos istorijas. Autorius mandagiai kuklinasi, bet iš tiesų puikiai supranta, ką parašė. Ir kaip. Labai gražiai. Labai įdomiai. Gerulaitiškai. Jo balsas visą dešimtmetį buvo tautos gaida (taip vadinosi jo rengiama radijo laida), toks ir liks turbūt jau visam laikui. Bet radijas yra radijas, šnekos išlekia į eterį ir, pamaloninusios klausytojus, išsisklaido, pražūva. Ir V.Gerulaitis susikaupė parengti knygą. Kiek jam tai kainavo?

"Stengiuosi nieko neišmesti, kaip Pliuškinas, - pradeda autorius. - O jei kam atrodo, kad tos mano radijo laidos buvo: atsisėdi ir improvizuotai kalbi, tai visai ne taip. Tekstą reikia susikurti. Baigėsi "Tautos gaida", prasidėjo "Likimai": ten jau konkrečiai apie muziką, jokios visuomenės kritikos. Visi tekstai yra likę. Antra, jau daugiau nei 30 metų dėstau muzikos istoriją: nori nenori perverti kalnus knygų, kad studentams turėtum ką pasakyti. Trečia, kažkada rašiau "Literatūrai ir menui", irgi likusios krūvos popierių. Kai jame pasirodė "Pavėsinėje su Richardu Wagneriu", Arvydas Juozaitis sako: "Klausyk, Lietuvoje tokie dalykai dar negirdėti, turi būti knyga." Ir kadangi užsidarė man visos televizijos, visi radijai, liko laisvo laiko ir atsisėdau."

– Buvote kaip Giuseppe Verdi - galeros irkluotojas ar - viską lengvai?

– Galeros irkluotojas nebuvau, bet ne todėl, kad nesu Verdi. Leisiu sau būti nekuklus - manau, kad radau raktą. Žinau, kodėl klausytojams patiko mano radijo laidos: kad nebuvo tiesmuki pasakojimai apie kompozitorių ir kūrinį, bet nuklysdavau ir į istoriją, politiką, ekonomiką, žodžiu, į visą gyvenimą, nes muzika visame tame gyvenime ir yra. Antra vertus, ji pati šį tą lemia. Suradau raktą, tokį detektyvišką, beletristišką, novelišką. Pradedi pasakoti iš tolo ir, tarkim, tik viduryje praneši, apie ką kalbi. Taip į knygą sugulė 21 istorija. Dar jų yra 60.

– Kalbant per radiją daug reiškia balsas, jo moduliacijos ir kalbėtojo įtaiga. Rašant įtaigą reikia sukurti kitokiu arsenalu.

– Teisingai, balso intonacijomis čia nepamoduliuosi, vadinasi, liko rašyti kokiu nors stiliumi. Kažkokiu tokiu - gal gerulaitišku? Būtų buvusi didžiausia klaida dėstyti muzikologiškai, niekas nė nebūtų ėmęsis leisti. Čia yra dokumentinė literatūra, literatūrinė dokumentika ir tam tikras stilius jaučiant apie ką kalbama, nes vienaip rašai apie Beethoveną, kitaip apie Wagnerį - atitinkamai modeliuoji. Tai šiek tiek grožinė literatūra, bet - kiekvienas sakinys, kiekvienas faktelis dokumentiškai pagrįstas, jokių pramanų. Nebent leidžiu sau nukrypti interpretuodamas kūrėjo laiką, jo biografijos faktus. Bet jeigu mes sėdim su Wagneriu 1840 metų gegužės 22 dieną Bulonės miške ir kalbamės, kiekvienas Wagnerio žodis yra autentiškas. O aš tik įmetu sakinėlį klausimo forma. Arba: "Palauk, palauk, mielas Wagneri, bet tu neatsimeni..." Lietuvoje tokio žanro nebuvo.

– Galite sėdėti Bulonės miške su Wagneriu. Kur dar, su kuo?

– Galiu su visais ir bet kur.

– Ir sėdite?

– Jeigu reikės, sėdėsiu. Matote, galima rašyti apie Hitlerį, o parašyti apie Richardą Straussą ar Herbertą von Karajaną. Jokių problemų, svarbiausia, kad neišsigalvotum nesąmonių. Jeigu jie susiję su hitlerizmu, gali traukti siūlo galą. Iš kiekvienos istorijos įmanoma sukurti detektyvą.

– Leidėjai sako: svarbiausia, kad būtų įdomu. Kažkodėl daugelis stiliaus lengvumą vis dar tapatina su paviršutiniškumu. Turbūt girdėjote priekaištų žiniasklaidai, o gal ir pats priekaištavote, kad dėl sakinio skambumo aukojamas tikslumas, taigi tiesa.

– Šitoje knygoje tiesa niekur nėra aukojama. Tik ji perteikta daugiau ar mažiau literatūriškai. Šiaip jau negaliu pakęsti, kai mane vadina muzikologu...

– Tai kaip jus vadinti?

Ogi muzikos publicistu. Dar geriau - muzikos švietėju. Šita knygelė ir yra švietėjiška. Ji negali būti labai sudėtinga. Žinoma, negali būti ir visiškai popsinė, antraip koks čia švietimas. Bet švietimas turi būti prieinamas, suprantamas. Neketinau prikimšti faktų, muzikos įvykių ir - šekit, dabar mėkite muziką. Nesiginčiju, žanras čia lengvas, o pigus ar ne, nuspręsite.

– Faktų ir vardų tikrai labai daug. Jūs ten pats nesusipainiojate?

– Ne, nesusipainioju. Manęs kartais klausia, iš kur atseit tiek žinai?

– Irgi ketinau klausti: iš kur tiek visko žinote?

– Gražu, kad tokį įspūdį sukūriau. Iš knygų, iš kur daugiau. Juk negyvenau XIX amžiuje, nė vieno iš tų kūrėjų nepažinojau. Tik jei tai būtų vien muzikinės knygos, nieko ir neišeitų. Bet šalia - istorijos, filosofijos, ekonomikos veikalai, daugybė knygų. Gal tai ir leido sukurti tokį lengvą pasivaikščiojimą po istoriją, nukrypti nuo muzikos. Kas tuo metu vyko dailėje, kas - politikoje? Aš taip elgiausi ir radijo laidose. Va todėl ir nesu muzikologas ir nenoriu juo būti. Muzikologai tegu rašo disertacijas. Šiuo požiūriu esu estradininkas, ne profesorius. Klausykit, aš ne rašytojas. Bet - dar pažiūrėsim...

– Rašydamas tekstą pasileidžiate muziką?

– Kad ateitų įkvėpimas? Man nereikia jokių įkvėpimų. Čia aš sausas, griežtas, tiesiog iš faktų kuriu detektyvą. Bėgiodamas apie tą žmogų nulekiu į kitą amžių - tik tai ir padaro tekstą gyvą, todėl jis bus prieinamas ir žmogui, su muzika neturinčiam nieko bendra. Ne muzikams ta knyga. Ir ne mano tikslas, kad perskaičiusieji labiau pamėgtų muziką.

– Kodėl antraštėje Wagneris, ne Verdi? Taip labai jį mėgstate?

– Aš nekenčiu to Wagnerio! Tai buvo baisus tipas.

– O muzika?

– Mano galva, tai pati orgazmiškiausia muzika. Drąsiai sakau šį žodį. Ne erotiškiausia. Debussy erotiškas, Ravelis erotiškas. O čia orgazmiška giliausia, gražiausia šio žodžio reikšme. Pasakyti ekstatiška - per silpna. Apie Skriabiną gali taip sakyti, apie daug ką gali taip sakyti. O čia muzika, kuri nesibaigia. Šitas tipas XIX amžiaus viduryje pradėjo griauti klasikinę muziką, naikinti pastovumą joje. Nuolatinė įtampa: jau atrodo viršūnė, o jis dar vieną bangą užlieja, ir kai atrodo, jog skęsi - dar viena banga ir tada tu patiri - prašau - dvasinį orgazmą. Jis toks vienintelis. O dėl "mėgstu nemėgstu"... Klausimas man toks nepatinka. Visus mėgstu. Na, negalima nekęsti tiesiog geros muzikos. Erzina ta, kuri erzina, - bloga.

– Kaip čia yra, kad daug kas negirdi ir nepatiria to orgazmo?

– Gal patiria, tik nesisako. Net neabejoju, kad patiria. Tuo ar kitu žodžiu vadinsime tą būseną, nesvarbu. Visa XIX amžiaus II pusė buvo įsipainiojusi į Wagnerio voratinklį. Visi: ir kurie jį dievino, ir kurie nekentė, ir kurie tyčia rašė antivagnerišką muziką. Tai kas turėjo vykti? Esminis lūžis muzikoje. Toksai Schonbergas: rašo rašo, žiūri - Wagneris. Vėl rašo, žiūri - Jėzau, ir vėl Wagneris. Kas jam beliko? Visiškai atsiriboti nuo klasikinės tonalinės muzikos ir sukurti vadinamąją atonalią. Kitaip būtų nusižudęs ar išprotėjęs. Taigi Wagneris - ypatingas tipas. Bet Bachas - daug didesnis...

– Per visą knygą sprendžiate klausimą, kas yra muzika, kam reikalinga, kaip ją suprasti.

– Pagrindinis tikslas - papasakoti apie kompozitorius intriguojamai. Mokyti suprasti - per didelis uždavinys.

– Bet vis dėlto jūsų patarimas: lavinkitės, bičiuliai, nes yra verta.

– O kur toks sakinys? Nėra tokio.

– Potekstėje.

– Nežinau. Pareiškimai apie grožį, kuris turi išgelbėti pasaulį, tėra pareiškimai. Aš jau seniai ne idealistas. Nebent dar šiek tiek donkichotas. Muzikai gal net nesu gabus, bet žinau vieną dalyką: čia pats paveikiausias menas, ir tai byloja daugybė faktų. Mozartą girdinčios karvės duoda daugiau pieno ir panašiai. Niekas nėra numiręs nuo įspūdžio žiūrėdamas į Monos Lizos portretą ar į architektūros šedevrą, tačiau žinau apie ne vieną mirtį dėl muzikos sukeltų įspūdžių. Įtaigos požiūriu, sugebėjimu paveikti muzika - pati stipriausia, nors nematoma, neužuodžiama. Ką daro gudrūs kino režisieriai, ypač kokiose nors melodramose? Kai tik ateina laikas pravirkdyti žiūrovą, būtinai pasigirsta muzika ir pribaigia. Viską gerai pažinti, muziką taip pat. Tai truputėlį pakylėja, nupučia nuo kaktos bent dalelę kasdienybės dulkių. Gražių žodžių būtų galima daug prikalbėti.

– Prašom.

– Matot, kodėl aš toks drąsus ar taip nekukliai kalbu? Vedžiau tūkstančius koncertų, nuo darželių iki kareivinių ir kalėjimų. Taigi aš matau publiką - ar klausosi, kaip klausosi. Matau jų akis ir ausis. Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis Plungėje - vien simfoninė muzika. Penki koncertai - penki orkestrai. Salėje - tūkstantis sėdimų vietų ir viskas užkimšta. Pala, o kas juos verčia eiti? Ir kaip jie klausosi, kaip reaguoja. Vilties labai daug teikia, nebijau, kad nebus skaitytojų. Čia, Vilniuje, gal ne taip, čia visko per daug.

– Ar nebūtų skaitytojų dar daugiau, jei knygos medžiaga būtų lietuvių kompozitoriai? Tikriausiai turėtumėt intriguojamos medžiagos. Bet čia prasidėtų savos bėdos?

– Visų pirma, taip, prasidėtų. Bet ne todėl, kad čia Lietuva. Bet kur tai prasidėtų. Kažkas yra gražiai pasakęs, kad pradėti vertinti autorių galima tik praėjus 50 metų po jo mirties. Vertinti gyvą - labai slidus reikalas, akiplėšiškas. Antra, kadangi visą gyvenimą dėstau užsienio muzikos istoriją, savaime nukrypau ten. Ant manęs daugybė kolegų pyksta, kad nesirūpinu muzikologiniais reikalais, nerašau disertacijų, mokslo darbų, neva vaikausi lengvo pinigo. Jie manęs nemėgsta, žinau. (Ilga pauzė.) O kalbėti apie ankstesnius amžius - problemiška, nes nelabai yra apie ką. Šiaip ar taip nesu tos srities specialistas ir per vėlu jau man ten lįsti. Tai nereiškia, kad nesu patriotas. Mūsų XX amžiaus antros pusės muzika yra geresnė už daugelio kitų, tegu slepiasi visokie olandai, skandinavai, du trečdaliai vokiečių ir prancūzų. Bet tegu kas nors kitas apie tai.

– Sakot, prikiša lengvo pinigo vaikymąsi? O iš ko valgote duoną?

– Jeigu gyvenčiau tik iš dėstymo, seniai būčiau numiręs. Jeigu ne koncertai, ne kažkada televizija, būtų riesta. O jei vieną gražią dieną liks tik alga arba tik pensija, kuri šiaip jau atėjo, nežinau, kaip bus. Kažkodėl visiems atrodo, kad semiu dešimtimis tūkstančių, nes vedu ir estrados koncertus. Vienam verslininkui įrodinėjau, kad ne tik nesu milijonierius, bet apskritai gyvenu nuo algos iki algos. Dalis muzikinės visuomenės irgi mano, kad lakstydamas po koncertus maudausi piniguose. Čia mitas ir ką dabar - nesugriausiu aš jo. Kol laikys dantys, tol vesiu koncertus. Bet čia labai familiaru.

– O, jūs tai labai daug dėmesio skiriate pinigams. Meilė, pinigai ir mirtis - knygos triada.

– Gerai, sutinku: pinigai kaip laisvės sąlyga. Tik tiek. Čia ne mano tekstas, gal Remarque'o. Meilė? Meilė yra kasdien. Be jos žmogus - atostogaujantis lavonas, čia jau tikrai Remarque'as. Mirtis? Ji dabar sėdi už jūsų nugaros. Ir už mano. (Pianissimo.) Ji visą laiką čia, todėl kartais vakarais geriau neatsigręžti.

– Ko esate gailėjęsis muziko kelyje? Ar jaučiatės savo vietoje? Atrodote labai savo.

– Ačiū. Ar daugiau žmogui ko nors reikia, jeigu jis savo vietoje? Argi dabar raudosiu, kad visą gyvenimą norėjau būti dirigentu? Bet neturiu gabumų, tą suvokiu. Dirigentas yra absoliuti muzikos specialybė. Taip, esu dirigavęs simfoniniam orkestrui, maestro Juozas Domarkas per naujametinį koncertą man leido padiriguoti Johanno Strausso "Polką". Ir tai buvo stebuklas, beveik katarsis. Muzikoje esu šiek tiek atsitiktinai, taip susiklostė. Turėjau būti istoriku, nes labai mėgstu istoriją. Arba geografu, nes geografiją dievinu. Rašyti pradėjau gal šešerių - eilėraštukus. Kokių dešimties ėmiausi istorinių dramų, pavyzdžiui, apie Jemeljaną Pugačiovą. Matyt, užkoduota: mama - literatūros mokytoja, tėvas - geografas. O muzika, žinot: visi į muzikos mokyklas ir mane ten.

Kai po aštuonių klasių reikėjo pasirinkti (mes iš Palangos persikėlėm į Vilnių), kur toliau: vidurinė ar muzikos technikumas, aišku, kad nusvėrė technikumas - ten būsi suaugęs, ten parūkyt galima. Ir nuėjau. O turėjau baigti kokį nors universitetą.

– Studijų metais būta blaškymųsi, dvejonių?

– Įvyko tik vienas esminis posūkis. Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume įstojau į kompoziciją - nei daugiau, nei mažiau. Ketvirtoje muzikos mokyklos klasėje egzaminus laikiau tik iš savo kūrybos. Po dviejų kursų supratau, kad per silpnas. Taip netyčia atsidūriau vadinamojoje muzikos teorijoje ir tapau tuo vadinamuoju muzikologu. Jokio blaškymosi nebuvo, išskyrus tai, kad metė iš Konservatorijos - už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento normomis. Bet juk reikia šiek tiek bohemiškos natūros, jei nori tokias istorijas rašyti ar tokias radijo laidas vesti. Reikia būti "bohemščiku". Man patinka šitas reikalas: ir teoriškai, ir praktiškai.

– Kalba tikras Dionisas. Jūs dionisiškas?

– Aišku, kad ne apoloniškas. Tikčiau tarp satyrų...

– Nesuderinamas su tarybinio studento vardu elgesys - Dioniso draugija?

– Vynas liejosi laisvai, poetiškai pasakius. Bet degtinę gerti sveikiau. Ir šiaip man būdinga laisvamanybė. Kur tik atsidurdavau, tuoj imdavausi sienlaikraščio, o ten daug sau leisdavau. Na, toks neparankus. Gabus, bet išsišokėlis. Pasitaikė proga, ir išmetė. Tada - kariuomenė, o po jos prie mokslų ilgai negrįžau, nes įsižeidžiau: kaip čia mane, tokį, kuris vien penketais mokosi, išmetė. Paskui vis tiek grįžau, baigiau raudonu diplomu... Leidyklai "Tyto alba" esu dėkingas be galo, jie mane apstulbino, aš nelabai tikėjau. Pradėjau rašyti neturėdamas dešimties, paskui ilga pauzė, o dabar vėl. Matyt, artėja pabaiga, arka baigiasi. Kaip gražu, muzikoje arka - pati nuostabiausia figūra.

– Nelabai tikėjot leidykla ar savimi? Ar jums apskritai būdinga nepasitikėti savimi?

– (Pianissimo.) Labai nepasitikiu. O ką aš? Tik kažkokią brošiūrą buvau išleidęs.

– "Muzikos stilių raida". Labai gera brošiūra. Galėjo tokių būti ir daugiau.

– Iš didelio reikalo padaryta per keletą mėnesių, o dabar: "Kur ją gauti?"

– Tikrai galėjo būti daugiau. Gal bus?

– Turėtų būti. Žinau, brošiūra ne visiškai prasta. Reikėtų parašyti muzikos istorijos vadovėlį, nes studentai sutrikę: rusiškai - nebe, angliškai - dar ne, prancūziškai ir vokiškai - visai ne. O lietuviškai nieko nėra. Tragedija.

– Pernai pasirodė jūsų veikalas "Juozas Domarkas. Orkestro byla". Daugybė lietuvių muzikos vardų ir reiškinių savo eilės laukia, laukia, laukia.

– Dabar pamačiau, kaip nesugebėjau nė iš tolo atskleisti, kas iš tikrųjų yra Juozas Domarkas. Duos Dievas, bus papildytas leidimas. Gėda man, gėda visiems, kad nėra knygos apie Virgilijų Noreiką, nes tai yra begalinė asmenybė, kaip ir Domarkas...

– Dar pasirodysite politikoje?

– Niekados! Nelabai ir buvau.

– O "Pavėsinėje su Gediminu Vagnoriumi"?

– Kadangi buvo visiška finansinė neviltis, maniau, eisiu į Seimą, gausiu gerą algą ir ten aš pasišakosiu - dėl menininkų reikalų, Nacionalinių premijų konjunktūros. Ir tikrai nebūčiau buvęs rami avelė. O dabar nematau jokios politikos: mafinių klanų žaidimai, ir viskas.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"