TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Gerulaitis: "Kultūra - dviveidė pabaisa"

2012 10 13 13:21
"Kultūra - reiškinys, neturintis horizontų. Kai pradėjau galvoti, apie ką teks kalbėti laidoje, išsigandau, net juodi plaukai iš galvos ėmė augti, nors jaunystėje buvau pusiau blondinas", - juokėsi V.Gerulaitis. /Romo Jurgaičio nuotraukos   

Naują kultūros laidą per LRT televizijos "Kultūros" kanalą šią savaitę pradėjęs rengti Viktoras Gerulaitis žada būti netikėtas, kaip ir laidos pavadinimas "Posūkiai su Viktoru Gerulaičiu". 

V.Gerulaitis, save vadinantis muzikos publicistu ar muzikos švietėju (nors diplome parašyta - muzikologas), neria į tokias kultūros platybes, kad, jo žodžiais tariant, net pačiam baisu darosi. "Juk kultūra - reiškinys, neturintis horizontų", - teigė jis. 

- Tai apie ką bus jūsų naujoji laida? Žvalgysitės plačiai?

- Po kelerių metų pertraukos LRT vadovybė, matyt, pamačiusi, kad V.Gerulaitis dar ne visai nukaršęs, pakvietė į televiziją. Tačiau šįkart jau ne apie muziką pasakoti, ką esu daręs dvidešimt metų. Pasakė: bus kultūros laida, ir pusvalandį turėsi pasakoti.

Supratau, kad muzikos srity, kurią žinau, maudytis man jau nebeišeis. Galvojau, galvojau ir išsigandau. Yra du dalykai: kultūra ir natūra. Primityviai sakant, kultūra yra viskas, kas nėra natūra, o natūra yra viskas, kas nėra kultūra. Tada supratau, kad kultūra yra reiškinys, neturintis jokių horizontų. Tuo labiau kad ji dar įsibrovusi į natūrą. Šia prasme kultūra yra labai plati sąvoka, ji yra viskas. Yra ekonomikos kultūra, politikos kultūra. Išsigandau, kad neišplauksiu. Juk nesu universalas, aš gi ne Goethe. Iš tos baimės net ėmė iš galvos augti juodi plaukai, nors jaunystėje buvau pusiau blondinas. (Juokiasi.)

Mane nuo jaunumės domina kultūra. Nusprendžiau apsiriboti menais. Juk ir kultūros ministerija užsiima menais. Tai aukščiausia kultūros forma.

- Laidos pavadinimas labai intriguoja. Smalsu, ką autorius kaskart ras už posūkio?

- Pavadinimas gana gudrus ir dėkingas, jis kilo mąstant apie laidos koncepciją. "Posūkis" duoda tam tikrą manevro laisvę. Vieną dieną gali publiką nuteikti rimtai, tačiau ji niekad nežino, koks posūkis bus kitoj laidoj. Neslėpsiu, kol kas nelengva. Gal šiek tiek atpratau, pasenau, be to, ne mano sritis. Tačiau pastebėjau, kad gilintis į ką nors naujo sveika, vėl pradedu mokytis, pradedu sau darytis įdomesnis.

- Tačiau muzikos turbūt neišbrauksite iš plačių kultūrinės laidos horizontų?

- Neseniai buvo mano naujos knygos "Karietoje su Johannu Straussu" pristatymas. Gerbiamoji profesorė Viktorija Daujotytė, kuriai pasiskundžiau dėl laidos, patarė nevengti muzikos. Kai jau bus visai striuka, sako, remkis į muziką, ir išplauksi. Taigi muzikos bus, tačiau ne ji bus pagrindinė tema. Tegul žiūrovai nesibaimina, man rūpės daug kas - kiek sugebėsiu, kiek sužinosiu iš kitų. Be to, apsikroviau knygelėmis, pavyzdžiui, Alberto Schweitzerio "Kultūra ir etika". Daug ką reikia kapstyti iš naujo. O kiek visokių virsmų kultūros gyvenime vyksta! Kiek atsirado "revoliucionierių", kurie Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį nusenusiais bambekliais kunigais vadina, ragina juos užmiršti. Čia jau ne vien literatūros reikalai.

"Aš vėl pradedu mokytis ir darausi sau įdomesnis", - sakė nauja laida debiutavęs V.Gerulaitis.

- Priežastys gilesnės?

- Pažvelkim filosofiškai. Dar nepriklausomybės pradžioje susimąsčiau apie du kelius - esmines Europos kultūros magistrales: senovės graikų ir senovės romėnų civilizacijas. Antanas Maceina yra suformulavęs, kuo skiriasi graikai ir romėnai. Graikijos kultūra nuo romėnų skiriasi kaip šventadienis nuo šiokiadienio. Graikus valdžiusi triada buvo poetas, valstybininkas ir išminčius. Romėnų triada - karvedys, biurokratas ir valdininkas. Kažkas yra gražiai pasakęs, kad kiekvienas graikas savyje turi šiek tiek Don Kichoto, o kiekvienas romėnas - Sančos Pansos. Graikai mokėsi iš poezijos, o ne iš dvylikos įstatymų lentelių kaip romėnai.

Graikų kultūra buvo kilniai paprasta. Romėnų - praktiška, utilitariška. Graikai ir romėnai yra du amžini Europos kultūros palydovai. Nenoriu sakyti, kad ant jų griuvėsių, tačiau ant jų civilizacijų pamatų išauginta visa Europos kultūra. Kai ateina laikas demokratijai, laisvei, žmonija prisimena senovės Graikiją (Renesanso, klasicizmo laikais). Kai ateina praktinių užduočių vykdymas - statybos, karai - tada iškyla gerokai niūresnis romėnų šešėlis.

Maniau, kad išsikovoję nepriklausomybę mes pasirinksim senovės graikų kelią - asmenybės, kūrybos, filosofijos kelią. Deja, nevykusiai pasirinkom romėnų kelią, kur svarbiausia - pirtys, kanalizacija, vandentiekis, viadukai, karyba, verslas. Nereikėtų visko priimti tiesmukai, bet yra apie ką susimąstyti.

Apie kultūrą reikia kalbėti kaip apie dviveidę pabaisą. Vienas veidukas - glotnus, nupoliruotas, ištrauktas iš soliariumo. Kitas - randuotas, iš pirmo žvilgsnio net baisus. Savo laidose ir kalbėsiu apie šią dviveidę pabaisą.

- Esate teigęs, kad muzika - pats paveikiausias menas. O kuris dar jus ypač veikia?

- Visi veikia. Tačiau muzika grynai dėl savo fizinių savybių yra paveikiausia. Mona Liza nejuda, nors tam tikrą energiją ir spinduliuoja. O muzika fiziškai juda. Tą net matematiškai galima įrodyti. Dar Aristotelis yra sakęs, kad fiziškai judanti muzika, kaip ir judantis kūnas, skleidžia fizinę energiją. Todėl visai nekeista, kad ji stipriausiai ir veikia žmogaus psichologiją, jei norit - fiziologiją, o svarbiausia, Aristotelio teigimu, - žmogaus etines savybes. Muzika gali arba tvirkinti, arba dorinti. Graikai buvo pasirinkę pastarosios dermės muziką. Norint ją pakeisti reikėjo keisti vos ne konstituciją. Graikai šia prasme mano idealas. Kad mes bent šiek tiek panašiu keliu būtume ėję.

- Tai mūsų žmonės muzikos pasaulyje, galima sakyti, palikti likimo valiai? Ne specialistas nežinos, net nepajus, ant kokios muzikos užsiraus, kaip ji paveiks?

- Žmogus nepaliktas nė sekundei. O ką, jūsų nuomone, veikia šitie visi pop, rok, šmok? Jie dirba dieną naktį.

- Manote, kad sąmoningai?

- Be abejo!! Ar kas nors nesąmoningai vyksta šiame pasaulyje? Viskas apskaičiuota, užprogramuota ir duota pinigų.

- Kam iš to nauda?

- Hitlerio "Mein Kampf" paskaitykit. Buką valdyt lengviau ir bukas yra ramesnis. Tokiems pagal romėnus tik duonos ir reginių pakanka. O mes, mažiukai, kviečiam prie klasikinės muzikos.

- Skundžiamės, kad kultūros situacija prasta. Tačiau atsigręžus atgal - turbūt ne pačius blogiausius laikus gyvename?

- Tarp balto ir juodo yra daug spalvų. Reikia nustot kalbėti apie dieną ir naktį, nes jas sieja rytas ir vakaras, bene patys gražiausi paros laikai. Taip, šiais laikais aš galiu kalbėt, rašyt ką noriu. Kūrybos laisvė egzistuoja. Prie sovietų jos nebuvo. Bet, Dieve mano, ne sovietai - esmė. Prisiminkim senesnius laikus. Prancūzai papjovė Liudviką XVI, Antuanetę nežinia už ką sukapojo ir pasakė: "Dabar visi laisvi!" Na, ir kas prasidėjo? Savižudybės, tuberkuliozė, visi paliegę, o laisvi menininkai dvėsė. Todėl, kad patys turėjo rūpintis, kur parduoti savo kūrinius. Haydnui ir Mozartui tuo rūpintis nereikėjo. Jie buvo tarnai. Jei kunigaikščiui muzika patiko - štai tau dar pusė kiaulės lašinių prie algos. Jeigu menininkas gerai tarnauja, jam visko parūpina, net ir žmoną, kaip nutiko Haydnui. O jei nori būti laisvas - tai varyk į gatvę ir būk laisvas. Šiandien esam laisvi menininkai. Gyvenam pusbadžiu, volgų, kelialapių į sanatorijas jau nebegaunam. Sako, trauk iš stalčiaus, duok spausdinti tai, ko anksčiau neleido. Bet kiek už tą knygą gausi? Dar turėsi pridėt, kad išleistų. Prie sovietų buvom tarnai. Aš jų neginu, aš juos, rupūžes, savo rankom pasmaugčiau. Štai jums ir dvi pusės. O kuri geriau? Jau pasigirsta kalbų, kad demokratija turi būti kitokia, o ne chaosas. 

- Išvada?

- Išvada - laisve sotus nebūsi. Bet, palauk, aš nenoriu taip teigti. Aš ir prie sovietų buvau laisvas, jie manęs prisibijojo. 

Prisiminkim pačius gūdžiausius Brežnevo laikus, sąstingį. Devintasis dešimtmetis, po Brežnevo mirties 1982 metais, jau buvo linksmesnis, bet prieš tai du baisūs, visoms tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų kultūroms buvo "kaifas". Tada sužydėjo lietuvių poezija, muzika - pradėjo kurti marcinkevičiai, gedos, kutavičiai, balakauskai. Jie labai greitai pasivijo Europą, bent jau muzikos srityje. Įvaldžius avangardizmus, supratus, kad tai šūdas, šalta, neįdomu, pradėjo tokia muzika skleistis! Estai, latviai, lietuviai, gruzinai, armėnai kaip davė sovietams į snukį savo menu - europinį lygį iškart pasiekė, nors buvo smaugiami ideologiškai, materialiai. Menas klesti tik skurde. Tada jis klestėjo ideologiniame skurde, dabar turėtų klestėti materialiniame. Bet, man atrodo, neklesti, gyvatė.

- Kodėl?

- Todėl kad kažkas kreiva mūsų valstybėj su jos laisve, demokratija ir visais kitais dalykais, dėl kurių kovojome. Viskas yra sąlygiška. Laivė irgi. Nėra tik juoda ir balta, tik diena ir naktis. Yra rytas ir vakaras. 

- Bet meno vis tiek visi ieško? Nori nenori, jis vis tiek veikia.

- Gal tai jau yra žmogaus dvasinėje ir fizinėje savastyje, juk tiems dalykams milijonai metų. Žmogus jaučia meno poreikį. Bet prisiminkim, kiek menų, kompozitorių buvo uždraudęs Hitleris. Ne vien dėl to, kad jie buvo žydai. O kiek Stalinas buvo uždraudęs. Ir vienam, ir kitam reikėjo minios. Bet nė vienam iki galo nepavyko. Tai ir įkvepia, kad jokioms valdžioms nepavyks žmonijos paversti minia. Gal tik dabartinės technologijos, kurių aš nesuvokiu, padarys mus robotais.

- Taip liūdnai ir baigsime?

- Tikiu, kad meno žmogui reikės. Na, galima diskutuoti apie tą poreikį, apie išmatomis apmėtytą Jėzaus paveikslą. Neįžvelgiau čia diskusijų temos, kol neperskaičiau, kad scenoje į atvaizdą mėtė vaikai. Manau, čia paprasčiausia pinigų plovykla, paprasčiausias performansas. Apie jokį teatro spektaklį nėra nė kalbos. Tegul kas nors man įrodo, kad ne tie, kurie spektaklį atsivežė, tyčia ir sukėlė tokį skandalą. Patys viską išprovokavo, ožkai aišku. Reikėjo milžiniškų pinigų. Parodykit nors vieną festivalį Lietuvoje, kuris turėtų tokį biudžetą. Nėra tokio. Kam tai paranku? Štai tokių dalykų reikėtų bijoti. Tokio mulkinimo. Tokius reiškinius reikėtų ignoruoti. 

Ai, bet baigsiu vieno prancūzų poeto eilėraštuku, kurį kažkada pats išsiverčiau: "Vėjau, smėli ir jūra, juk jūs čia viens kitam pasimatymą paskyrėt, tai kam dabar apsimetat, kad atsitiktinai susitikot?" Ar mums taip nebūna?

Bet yra dar kietesnės eilutės: "Pastebi, būna, kad akmuo tau šypsosi, bet kaip tu jam apie tai pasakysi..." Štai jums ir kupina vilties pabaiga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"