TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Kikabidzė: "Meilė - kaip dantų skausmas širdyje"

2014 03 01 6:00
Aktorius V.Kikabidzė dainuoja daugiau kaip šešis dešimtmečius. Užsienio spaudos nuotraukos

Garsus gruzinų artistas Vachtangas Kikabidzė gastroliuoja įvairiose pasaulio šalyse, bet į Rusiją nevažiuoja jau šešerius metus. Jis žino, kad šioje šalyje mėgstamas ir laukiamas, bet apie savo sprendimą nesilankyti sakė: "Tauta ir politika - skirtingi dalykai. Tiesiog politikai parašė netinkamą scenarijų."

2008 metų rudenį Lietuvoje viešėdamas per interviu LŽ žurnalistei žymusis V.Kikabidzė sakė: "Gruzinai niekada nepamiršta gero. Kai tavęs niekas nepalaiko, sunku gyventi. Neduok Dieve, jeigu Lietuvoje kiltų kokių nemalonumų, tada stočiau greta jūsų." Jis teigė, kad visada, kai atvažiuoja į mūsų šalį, jaučia, jog atsidūrė Europoje. Tuomet V.Kikabidzė ir papasakojo apie tai, kad nusprendė nebevažiuoti į Rusiją po šios šalies karinio konflikto su Gruzija. "Būčiau nustojęs save gerbti, jei nebūčiau taip pasielgęs", - tvirtino artistas.

Gruzinų tautos veidu vadinamo 75 metų aktoriaus, režisieriaus, dainų autoriaus ir atlikėjo V.Kikabidzės pozicija iki šiol nepakitusi. Neseniai užsienio spaudai duodamas interviu jis sakė, kad nejaučia jokio Sovietų Sąjungos ilgesio. O į dabartinę Rusiją koncertuoti nevažiuoja todėl, kad tapo politikos įkaitu. Apskritai apie valdžios žmones jis yra kritiškos nuomonės. "Visi nori būti politikais, sėdėti valdžios krėsluose. Ir diktuoti mums, kaip turime kurti savo gyvenimą, auklėti vaikus ir anūkus, - kalbėjo jis. - Politikams galiu turėti daug pretenzijų, bet manęs niekas neklauso." Kaip visada V.Kikabidzė nestokojo humoro ir pasakojo ramiai reaguojąs į gandus apie save.

Gruzijos artisto V.Kikabidzės populiarumas neblėsta.

Kultūros žodis turi svorio

- Visą gyvenimą jus lydi gandai. Kaip reaguojate girdėdamas melagingų pranešimų, neva mirėte?

- Ir dabar, ir seniau būdavo visokių gandų. Sklandė kalbų, esą patekau į avariją, numiriau, guliu morge. Buvo šnekama esą Kenijoje turiu juodaodę dukrą. O laikraštyje kartą rašyta, kad esu ne gruzinas, o armėnas. Kai paskui važiavome į Armėniją gastrolių, pasakiau: "Na, pagaliau keliauju į tėvynę."

- Viena skambiausių istorijų - esą vagys apiplėšė V.Kikabidzės namus ir paliko laiškelį: "Tavo metai - tavo turtas." (Žodžiai iš labai populiarios V.Kikabidzės atliekamos dainos - red.) Tai tiesa ar fantazija?

- Pats tai sugalvojau. Nuo scenos reikėjo papasakoti kokią nors juokingą istoriją. Staiga dingtelėjo mintis. Iš vakaro žiūrėjau filmą "Dvylika kėdžių" ir supratau, kad juokiamės iš tokių dalykų, dėl kurių reikėtų verkti. Žmogui trenkia kėde per galvą - kikename susirietę. Tada ir papasakojau šią savo sukurtą istoriją. Vėliau ji apaugo visokiomis fantazijomis, būdavo vis kuo nors papildoma. O kai vienam žmogui prisipažinau, kad ši istorija sukurta, jis net nuliūdo.

Beje, kaip paaiškėjo, ši vaizduotės kūryba grįžo kitokiu kampu. Po metų ar pusantrų iš tiesų į butą buvo įsilaužta. Kai mudu su žmona grįžome namo, radome išlaužtas duris. Apsidairėme - lyg ir nieko neliesta. Tik žmona ant stalo pamatė atidarytą konjako butelį ir dvi taureles. Matyt, kažkas išgėrė. Ir paliko raštelį: "Nežinojome, kad šis butas tavo. Mieste kalbama, esą sergi, tai išgėrėme į tavo sveikatą. Prašome: užrašyk ant durų savo pavardę, kad daugiau nebūtų nesusipratimų." Pasirodo, jie užėjo, o ten ant sienų - nuotraukos, senos afišos... Tai ir išgelbėjo nuo vagystės.

- Afišų daugėja, kaip ir anksčiau pakanka veiklos?

- Darbo labai daug, daug gastroliuoju.

- Tačiau Rusiją iki šiol aplenkiate?

- Tai ne mano kaltė. Rusijoje nebuvau nuo 2008 metų. Ne todėl, kad šiai šaliai būčiau abejingas. Tapau politikos įkaitu. Žinau, kad Rusijoje esu iki šiol mylimas, gaunu daug laiškų. Tačiau tauta ir politika - skirtingi dalykai.

- 2008 metų įvykiai labai pakeitė jūsų požiūrį į Rusiją?

- Į rusus - ne. Tiesiog politikai parašė netinkamą scenarijų.

- Kadaise su Georgijumi Danelija atsidūrėte tuometėje Čekoslovakijoje iškart po Prahos įvykių. Tai nelyginami įvykiai, bet ar buvo nejauku, kad esate iš Sovietų Sąjungos?

- Tada buvo labai apmaudu. Manęs niekas neklausė, ar Prahoje turi būti tankai. Pamenu, sėdėjome restorane. Matėme akis žmonių, reagavusių į rusų kalbą. Tada staiga radau išeitį - išėjau į sceną ir pradėjau dainuoti. Po trečios dainos man pradėjo ploti. Ką noriu pasakyti? Kultūros žodis turi svorio. Net tie, kurie žaidžia politinius žaidimus, negali gyventi be kultūros. Be dainos, prozos, poezijos, folkloro. Nebus V.Kikabidzės, koks nors kitas gruzinas dainuos Rusijoje. Taip buvo, yra, bus ir turi būti.

- Sovietų Sąjungos ilgesio nejaučiate?

- Ne. Trūksta tik vieno dalyko - dvasingumo. Žmonės kitaip bendravo. Galbūt tai yra nuopelnas tos sistemos, kuri man, atvirai kalbant, nepatiko. Niekada nebuvau nei komjaunuolis, nei komunistas, nei koks nors funkcionierius. Tuo nesididžiuoju - tiesiog taip gyvenau.

Šiais laikais pinigai paversti gyvastimi. Tokia amerikonizacija man nepatinka. Kai pirmą kartą nuvykau į JAV, atrodė, kad amerikiečių šeima - tai vyras, žmona, vaikai... Ir dar pinigai ten gyvena. Suprantate? O aš iš mamos esu girdėjęs, kad žmogus nieko nepasiima, kai atsisveikina su šiuo pasauliu.

"Mimino" - vienas populiariausių filmų, kuriuose vaidino V.Kikabidzė.

Malonumai

- Tikriausiai kaip tikras gruzinas mėgstate leisti pinigus?

- Nepaprastai. (Juokiasi.)

- Kokiems reikalams?

- Malonumui.

- O kas tai yra, jūsų supratimu?

- Mėgstu vaišinti žmones, kai būna tokia galimybė. Patinka padėti tyliai. Tai man teikia malonumą. Kai kokiam nors draugui į kišenę nepastebimai įdedu pinigų arba ką nors atnešu į namus. O pižoniškai niekada neišlaidavau. Taip nemoku.

- Žinia, nesate skurstantis žmogus. Kodėl iki šiol važinėjate volga? Kada persėsite į modernų, šiuolaikišką automobilį, kaip priklauso jūsų padėties žmogui?

- Cha cha, jūsų informacija pasenusi. Volgą padovanojau draugui. O pats riedu brangesniu automobiliu. Apskritai daug metų neturėjau mašinos, kol draugai, beje, maskviečiai, padovanojo volgą. Tiesiog jie neturėjo kito automobilio. Kai turėjau galimybę, volgą atidaviau draugui ir įsigijau užsienietišką mašiną.

- Esate moterų numylėtinis. Ar žmona nesijaudina dėl būrio gerbėjų?

- O ko jai jaudintis? Didžiuotis reikia. Būtų blogiau, jeigu matytų, kad aš niekam neįdomus. Tiesa? Ji labai protinga. Labai myliu žmoną, visada mylėjau ir mylėsiu. Tol, kol esu gyvas. Tai labai svarbus mano gyvenimo žmogus.

- Ar esate patenkintas savo šeimos jaunimu - vaikais, anūkais?

- Taip, jie - puikūs. Man nepatinka, kai vaikai pristoja prie tėvų ir prašo pinigų. Maniškiai niekada to nedarė. Padorūs vaikai. Noriai mokosi. Jie moka gruzinų, rusų, anglų kalbas. Svarbiausia, kad nerūko. Turbūt aš vienas už visus rūkau.

- Neužtenka valios mesti?

- Gydytojai sakė, kad nebegalima. Rūkau labai seniai.

- Dar turite įpročių, kurių norėtumėte atsikratyti?

- Vieno labai norėčiau - pomėgio žvejoti. Bet kuriuo metu, kai tik yra galimybė, išsiruošiu pasėdėti kur nors prie ežero.

- Kiekvienas žvejys turi istoriją, kaip pagavo didžiulę žuvį.

- Ir aš esu pagavęs nepaprastai didelę - Meksikoje. Žuvies nepamačiau, nes negalėjau ištraukti, atrodė, kad namą užkabinau. O pati didžiausia, kokią pavyko sužvejoti, svėrė apie penkis su puse kilogramo.

- Žinau, kad dar turite pomėgį rinkti ritualines kaukes.

- Rinkau, jau neberenku. Tačiau mėgstu taikomąjį meną. Anksčiau iš visų kelionių po užsienį parsiveždavau kaukių. Jų yra iš Indijos, Kinijos, Japonijos, Nepalo, Afrikos šalių.

- Manoma, kad kaukių negalima vežti, nes pritraukia neigiamos energijos.

- Visa tai - niekai.

- Mistika netikite?

- Kaip aukštai užrašyta, taip viskas ir bus. Apie tai nereikia galvoti.

- Ką norėtumėte sužinoti apie savo ateitį, jeigu tai būtų įmanoma?

- Nieko. Apie save ir taip viską žinau: šiandien - vienas koncertas, rytoj - kitas. Manau, kol vyras paeina, turi dirbti. Dar mojuoti rankomis, gerti gėrimus, asistuoti moterims. Kai jis nustoja tai daryti, ant krūtinės gali sudėti rankas. Taigi kol kas dirbame.

- Ką esate numatęs 2014 metams?

- Viskas jau suplanuota. Kol gali dainuoti, reikia gyventi. Scenoje esu nuo 1959 metų. Yra buvę, kad sirgdamas ir karščiuodamas dainuodavau. O po koncerto temperatūra nukrisdavo. Mano pasirodymai trunka po dvi su puse valandos - vienu įkvėpimu.

- Jūsų dainose - daug meilės. Kas jums yra tas jausmas?

- Viena maža mergaitė, kai jos to paklausė, pasakė: "Meilė - tai dantų skausmas širdyje." Aš su ja sutinku. Reikia žmogui daryti gera. Nesvarbu, ar mylimai moteriai dovanosite vieną žiedą, ar visą gėlių puokštę. Jai bus malonu. Turbūt esmė tokia: jeigu pats mylėsi, tau atsakys tuo pačiu.

Parengė RASA PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"