TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Kuodytė: kiek kainuoja reiklumas?

2010 01 20 0:00
Laisvai samdoma aktorė V.Kuodytė prisipažįsta nesanti fanatiškai prieraiši prie teatro.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Aktorė Viktorija Kuodytė niekada nebuvo jokio teatro, jokios pastovios trupės narė. Visada nepriklausoma ir kritiška, reikli kaip tėvas operos dainininkas Edmundas Kuodis. Ir dar labiau.

Ar neišvargino nepriklausomybė? Ir taip, ir ne. Tokia pati laisva ji žada būti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, į kurią įkėlė "pusę pėdos". Ne per seniausiai jos sesuo Gabrielė, irgi aktorė, pareiškė nutraukianti ryšius su teatru (nors tebevaidina vitražinių lėlių teatre). Seseris daug kas painioja, todėl ne vienas suglumo pamanęs, kad scenoje nebeišvys trijų "Kristoforų" laureatės, turtingos prigimties menininkės Viktorijos.

- Jums tokių minčių nekyla - mesti aktorystę? - paklausėme jos.

- Gal dabar jau ir kyla.

- Kodėl, kas nutiko?

- Matyt, prasideda amžiaus vidurio krizė. (Juokiasi.)

- Ne todėl, kad neturite etato teatre?

- Oi ne, niekada į jį nesiveržiau. Tada pirmenybę privalėtum teikti tave nusamdžiusiai įstaigai - darbdaviui ir jei vaidintum kiekviename statomame spektaklyje, kitiems pasiūlymams neliktų laiko. O jei pastarieji įdomesni? Turėtum arba atsisakyti, arba derinti, o tie derinimai daug kainuoja. Nors dabar neišvengiamai turime viską derinti - kad išgyventume. Būtų nuostabu, jei aktorius vienu metu galėtų kurti vieną vaidmenį. Nesame guminiai, kad "išgimdytume" iškart penkis. Įstengtume, bet ar būtų kokybė? Gal sąmoningai, gal pasąmoningai jau prieš penkiolika metų atsisakydavau siūlomo etato. Frazė: "Teatras - mūsų namai" manęs negundė. Namai - tai tavo tikrieji namai, šeima, o teatras - darbas.

- Per penkiolika metų laikai tai gerėjo, tai blogėjo. Ar neteko ir jums žiūrėti į lubas ir svarstyti: o iš ko gyventi?

- Žinoma. Ypač dabar tai darosi vis aktualiau, bet manau, kad visada yra alternatyvų. Pirmiausia turi atsakyti sau - ko tau reikia. Jei išlaikyti šeimą, - imsies bet kokio darbo, eisi visur, kur kvies, dažniausiai - kur nepatinka, kadangi privalėsi uždirbti. Jei tavo atsakymas: noriu daryti, kas man patinka, tai net sėdėjimas ir žiūrėjimas į lubas bus pozityvus. Ir išeitis pasirodys, gal net tose lubose, jei mokėsi laukti.

- Ką veiktumėte netekusi vaidybos?

- Atsirado nauja terpė - pedagogika. Muzikos ir teatro akademijoje dėstau vaidybą ne aktoriams - teatrologams, šokėjams. Anksčiau kviečiama ten padirbėti muisčiausi, nes atrodė, kad tam darbui reikia labai daug ruoštis. Be to, dar norėjau pati vaidinti. Ir daug. Pasiūlymų tuo metu sulaukdavau. Beje, ir vieno pasiūlymo, vieno vaidmens yra iki kaklo, kad turėtum ką veikti. Jei, aišku, gera pjesė, gera kūrybinė grupė. Bet jei ir nelabai gera, tačiau tau patinka vaidmuo, tu į jį pasinersi nuo galvos iki kojų.

Paskui pabandžiau dėstyti ir kuo toliau, tuo labiau man patinka. Paskaitų nedaug, laiko pasiruošti pakanka, be to, matau prasmę. Smagu su jaunais žmonėmis, jie mane įkrauna. Galbūt ir aš juos. Taigi "abipusė įkrova" kada nors galėtų būti alternatyva aktorystei. Pinigai, žinoma, menki, jei apie juos klaustumėt. Tačiau kartoju, yra visokių alternatyvų. Nesu fanatiškai įsikibusi teatro, galėčiau dirbti ir su juo nesusijusius darbus.

- Ką darote per tas pratybas? Etiudus?

- Pradedame nuo etiudų, nes, mano nuomone, tai svarbiausia teatrinė forma, kurią reikia įvaldyti, kad žengtum toliau. Ir vaidmens kūrimas priklauso nuo etiudo suvokimo, ir spektaklis - didelis etiudas. Aktoriams etiudai - kaip pianistams gamos ar dainininkams vokalizės.

Yra nemažai dalykų, kurių negalėjau išbandyti praktiškai, kai pati studijavau, apie juos tik girdėjau, skaičiau. Neturėjome laiko, o gal tiesiog buvome kreipiami pagal kitokią pedagoginę sistemą. Bandyti reikia visam kursui, po vieną nėra prasmės, kadangi teatras - kolektyvinis darbas. Taigi tikiuosi užkamšyti po savo studijų likusias spragas ir tada man kirbėjusias idėjas pritaikyti dabartiniams studentams: net ne kaip dėstytoja, o kaip asmuo, galintis pasiūlyti būdų, kaip aktorinę praktiką padaryti įdomesnę. Norėčiau kada nors padirbėti ir su būsimais aktoriais, bet tam reikia gerai pasimankštinti.

- Vaidybą išbandęs teatrologas jau turbūt negalės nemotyvuotai supeikti aktoriaus darbo ar jo įžeidinėti?

- Mes labai daug kalbamės apie matytus spektaklius, stengdamiesi visus savo teiginius pagrįsti. Tvirtindamas, kad šis spektaklis ar vaidmuo yra prastas, privalai motyvuotai išaiškinti, kodėl, o ne vien pareikšti: "š..." ar "puiku". Kritika yra gerai. Jei kritikas įtikinamai pagrindžia, kodėl tavo vaidmuo nevykęs, o tu negali sutikti vien todėl, kad tau skaudu, tai jau puikybės apraiškos.

- Ką pasakytumėte apie atmosferą Muzikos ir teatro akademijoje, tiksliau, fakultete, kuriame dėstote, katedroje?

- Kažkas ten ne visai gerai. Kadangi esu įkėlusi tik pusę pėdos, leidžiu sau nuo tos atmosferos atsiriboti. Kai įkelsiu visą koją ir jau visa įlipsiu, nori nenori privalėsiu joje "dalyvauti". Tikiu, kad ir vienas žmogus įstengia daug ką pakeisti. Turėsiu sugalvoti, kaip aš asmeniškai galėčiau prisidėti, kad kas nors būtų keičiama, jeigu man nepatiks, o ne sėdėti ir bliauti visa gerkle: kaip blogai, kaip blogai!

- Bene prieš penketą metų buvote pradėjusi nuostabų darbą su vaikų namų auklėtiniais - teatro terapiją.

- Mečiau jį dėl objektyvių - šeiminių - priežasčių. Laukdamasi kūdikio nebegalėjau tam skirti laiko. Liko skaudulys. Pasitvirtino perspėjimas: jei imsies tokios veiklos ir ją nutrauksi, visą gyvenimą priekaištausi sau. Ne vienam vaikui galėjo likti kartėlis, kadangi ten iš tiesų vyko gražių dalykų. Ieškosiu galimybių grįžti. Tačiau šiuo metu pati sau norėčiau terapijos.

- Naujausias jūsų aktorinis darbas "Idioteatro" spektaklyje "Duetai" "Lietuvos teatrų pavasaryje" pelnė geriausios aktorės prizą. Ar jis nebuvo terapija?

- Nepasakyčiau, kad pjesė sužavėjo. Bet pasirodė geras molis lipdyti. Intrigavo aktoriniai uždaviniai: viename spektaklyje - keturi skirtingi vaidmenys. Įdomu, dar nebandyta. Su Dainiumi Kazlausku išanalizavę medžiagą supratome, kad čia nėra ką vaidinti ir kad daugelis šios amerikietiškos komedijos pokštų visai nejuokingi. Erzino daugybė frazių, kurių tu kaip aktorius tiesiog negalėtum ištarti, nes tai taip idiotiška - nėra jokio pateisinimo, nei vidinio, nei išorinio. Tu negali sau leisti tokios prostitucijos. Beliko arba atsisakyti, arba, kad būtų ką vaidinti, perkurti. Viena vertus, gaila laiko, sugaišto dirbant su prastoka medžiaga, kita vertus, tai - geras smegenų trenažas. Prisiminėm studijų laikus, etiudus.

- Kaip du tokie energingi aktoriai, vienas kito negoždami, sukūrė darnų sceninį duetą?

- Štai monospektaklyje tavęs niekas negoš, nebent medžiaga, kurią pasirinkai. Jei imiesi dueto, tai ir turi būti duetas - jis įmanomas tik tada, kai partneriai įsiklauso vienas į kitą, girdi, jaučia, supranta, o ne soluoja.

- Kokių dar įsimintinų sceninių duetų turėjote?

- Nepamirštamas Hamleto ir Ofelijos duetas Eimunto Nekrošiaus "Hamlete". Taip pat duetas su Povilu Budriu spektaklyje "Muzika 2". "Portijoje Koglen" - su Gyčiu Ivanausku. Dar minėčiau roko operą "Meilė ir mirtis Veronoje" ir Povilą Meškėlą.

- Kaip įvertintumėte "Duetus" kaip spektaklį?

- Tai romantinė komedija. Čia nėra taip, kad žiūrovas visą laiką žvengia kaip arklys. Paprastai po tokio juoko pasidaro labai tuščia: kol žiūri, atrodo, kad labai gera, bet vos tik baigiasi, jauti visišką tuštumą, tarsi iš savęs viską būtum su tuo juoku iškratęs. Mūsų spektaklis, tikiuosi, kitoks: žiūrovas regi gražų vaizdą, atsipalaiduoja, šypsosi. Vertindama jį kaip romantinę komediją šiuo metu skirčiau devynis balus. Kodėl ne dešimt? Dar mažai vaidinome. Kiekvienas scenos kūrinys - kaip tas tortas "Napoleonas": visi lakštai turi įsigerti kremo, kad jis taptų vientisas. Labai tikiuosi, kad spektaklis bus lankomas ir mes su Dainiumi galėsime atskleisti tikrąjį jo skonį.

- Su jumis turbūt sunku - reikli, intelektuali.

- Aš Dainiui sakiau: tu manęs neimk, nesu komedijos aktorė. Ir dabar tokia nesijaučiu. Įtikinėjau, kad man nepavyks. Bet, aišku, jis mane mato vienaip, aš save kitaip - natūralu. Didžiausias režisieriaus talentas - įžvelgti aktoriuje, ko jis pats nenujaučia esant. Nežinau, ar šįkart atskleidžiau ką nors tokio, ko dar nebūčiau parodžiusi kituose savo spektakliuose. Gal. Dainius - siaubingai reiklus, tačiau su juo nesunku todėl, kad aš irgi tokia, itin reikli sau ir kitiems. Nepakenčiu "chaltūros".

- Jūs ir kitiems režisieriams taip patariate: gal manęs neimkite, o ką, jei nepateisinsiu lūkesčių?

- Kad nelabai daug tų režisierių buvo.

- Pavyzdžiui, dėl "Portijos Koglen"?

- Taip, kai pamačiau medžiagą, šmėstelėjo mintis: nesusidorosiu. Pagrindinis vaidmuo, "paklodės" teksto, monologai. Patyriau stresą, bet atsisakyti nekilo noro. Tvirtindamas, kad nepajėgsi, kalbi nuoširdžiai, bet vis dėlto šiek tiek koketuoji. Jei tikrai bijotum, atsisakytum. Pasiūlykit man vesti renginį, kokį nors vakarėlį, tikrai sakysiu ne, šimtu procentų ne, tiesiog aš to nesugebu. Net jei pats Peteris Brookas siūlytų atsisakyčiau.

- Tikite, kad vaidmenys aktorių sieloje gali palikti įspaudų, kurie veikia net ir likimą?

- Vaidmenys įspaudus palieka, tikrai. Pavyzdžiui, "Trys seserys" man "paliko" smegenų sutrenkimą, "Hamletas" - vandens baimę (Ofelija, kaip žinote, nusiskandina). Bijau toli plaukti - iškart iškyla "Hamleto" repeticijos ir mano būsena per jas. O gal tai tik savisaugos instinktas, kuris žmogui senstant stiprėja?

- O "Makbetas"?

- "Makbetas" paliko įspaudą tuo požiūriu, kad jis, man regis, buvo neišbaigtas spektaklis: daugiau mes jo nevaidinsim ir man labai gaila. Dar dėl tų įspaudų manau, kad spektaklius, kaip ir žmones, vienus prisimeni, kitų ne. Paprašyta išvardyti savo sukurtus vaidmenis, vienus pasakyčiau iškart, o dėl kitų reikėtų pagalvoti - o kas ten dar?

- Dabar jauni aktoriai mėgsta pasišaipyti iš vyresniųjų, teigiančių, kad ilgai "išeidinėja" iš vaidmens? Ar tai reiškia, kad jų kitokia mokykla?

- Na, dabar juk iš visko šaipomasi ir juokiamasi. Net ir iš šitų žodžių, kuriuos jūs sakote: "siela", "meilė". Kartais net bijai juos ištarti. Giliai širdyje jais dar tiki, bet jau nebevartoji jų nei interviu, nei per kokį nors kitą pokalbį. Neklauskit manęs, kodėl. Nors gal ir žinau atsakymą.

Nesijuokiu iš vyresnės kartos aktorių pasakymų, bet apie kai ką mąstau kitaip nei anksčiau. Kai nebevaidinantys artistai skundžiasi: visą gyvenimą atidaviau teatrui, o dabar tapau nebereikalingas, iškart galvoju: juk tu pats to norėjai - atiduoti, niekas tavęs nevertė. Tu gyvenai tuo, buvai laimingas, nes atidavinėjai. Tai kam dabar kaltinti visus, kad tau negrįžta atgal? Suprantu, kitoje sistemoje būtų kitaip, iš tiesų norėtųsi, kad veteranai galėtų ne tik nusipirkti duonos ar pyrago, bet ir pakeliauti po pasaulį. Ką jiems daryti? Neklauskit manęs. O kai dėl "išėjimo" iš vaidmens, na, nusivalai grimą, nusirengi sceninius drabužius, grįžti namo, pamatai savo šeimą - juk negali kalbėtis su savo vaikais ar vyru kaip Ofelija.

- Greičiausiai jiems patiktų.

- Gal ir pažaistum tokį žaidimą, bet verčiau taip siaubingai "nesusireikšminti".

- Turėjote "dievukų" tarp vyresnių aktorių?

- Iki šiol imponuoja Vladas Bagdonas. Man daug kas patinka ir daug kas nepatinka. Nemėgstu to "labiausiai". Nėra nei aktoriaus, nei režisieriaus, kurio visi darbai būtų pavykę.

- Jūsų sesuo aktorė. Čia yra koks nors konkurencinis momentas?

- Tikrai ne. Kol dirbom kartu - "Hamlete", "Makbete", man buvo smagu, kad yra sesuo. Nežinau net ką tai reiškia, kaip čia tai atrodytų - konkuruoti? Ir kaip išsiaiškintume, jei imtume aiškintis? Gal pasimuštume, žinokit, vaikystėje labai mėgome muštis.

- O dar viena sesuo?

- Jūratė, "Mažosios studijos" žurnalistė, yra "intensyvi" žiūrovė ir asmeninė kritikė. Sako motyvuotas įdomias pastabas. Sykį ji pasiūlė man įskaityti Šv. Rašto skaitinius. Kaip tai buvo sudėtinga! Pasak Jūratės, mažai kas iš aktorių geba skaityti Šv. Raštą. Visi stengiasi parodyti save, o kaip tik šito nereikia. Turi perteikti mintį, o ne tariamas frazes prikimšti savęs. Kol supratau, kaip reikia! Paprašykite bet kokio aktoriaus, kad scenoje ramiai pastovėtų - neįstengs, būtinai ką nors ims veikti - juk jis aktorius! Čia pašiepiu ir kitus, ir save, nes žinau, ką tai reiškia - aktorius. Ligonis. (Juokiasi.)

- Mama irgi kritikė?

- Taip. Bet mama yra mama. Prie jos norisi tik prisiglausti, nieko nekalbėti ir pasijusti maža ir saugia. Kartais tenka kovoti su savo pačios vaikais dėl teisės nakvoti pas mamą. Va, amžinatilsį tėtis buvo negailestingas, net apsiverkdavai, susipykdavai dėl jo griežtų vertinimų. Todėl, kad jis pats iš savęs daug reikalaudavo.

- Visos trys seserys Kuodytės labai gracingos. Gal tai mamos Jūratės Šniukštaitės-Kuodienės, meninės gimnastikos meistrės, įtaka?

- Galbūt genai. Vaikystėje buvo slidės, pačiūžos, baseinai. Tėtis mus auklėjo kaip berniukus - fizinės kultūros požiūriu. Tai pravertė, nes, duok Dieve, kiekvienam dešimt metų atlaikyti E.Nekrošiaus spektaklius.

- Kokia jūs, kai pareinate namo po spektaklio?

- Pavargusi ir nekantri. Galbūt tai ir yra tas negalėjimas "išeiti" iš vaidmens. Bet esi tiesiog nervinga, ir tiek. Aišku, kovoji, stengiesi sau to neleisti, nes čia "susireikšminimas". Visiems sunku, visų profesijų žmonės pavargsta: ir gydytojai, ir sportininkai. Mano irzlumą ir pyktį iškart neutralizuoja vaikai. Vyresnioji - paauglė, jai penkiolika. Irgi labai gracinga, perėmusi šitą mūsų geną, lanko baleto būrelį Operos ir baleto teatre, kur dėsto ponia Elena Juodišienė ir, tarp kitko, D.Kazlausko žmona Indrė. Nei groti, nei dainuoti, nei piešti ji nenorėjo. Pradėjo šokti ir kai truputį palankė būrelį, pasiteiravo: klausyk, baletas - tai menas? Kad pasitikrintų, ar patiks mamai, norėjusiai, jog dukra turėtų sąlytį su menu. Mažoji - menininkė jau vien tuo, kad pusiau italė. Labai temperamentinga.

- Italija jūsų gyvenime?

- Atostogų zona.

- O šalies kultūra ir menas, kurių galima semtis ir semtis?

- Jei ten gyventum - turėtum tą samtį, tada semtumeisi. Kol kas noriu būti savo žemėje.


Viktorija Kuodytė (g. 1970 metais Vilniuje) - teatro ir kino aktorė. 1989-1991 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijavo vokalą. 1994 metais baigė LMTA aktorinio meistriškumo specialybę. Įvairiuose teatruose ir trupėse sukūrė vaidmenų E.Nekrošiaus, G.Varno, J.Vaitkaus, kitų režisierių spektakliuose. Apdovanota trimis "Kristoforais": 1997 metais už geriausią moters vaidmenį spektaklyje "Hamletas"; 1999 metais už geriausią antro plano moters vaidmenį spektaklyje "Makbetas" (abiejų režisierius E.Nekrošius); 2002 metais už geriausią moters vaidmenį spektaklyje "Portija Koglen" (režisierius G.Varnas).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"