TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Lukočiui įdomiau nežaisti pagal taisykles

2014 03 22 6:00
Dirigentas V.Lukočius įsitikinęs: gyvenime nepavadovausi, nes kiekvienas turi savo nuomonę ir ją reiškia. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Maestro Vytautas Lukočius yra nuolatinis „Eurovizijos“, „Chorų Eurovizijos“, „Auksinio balso“, „Triumfo arkos“ dalyvių vertintojas ir orkestrų dirigentas, kuris ne veltui renkasi tik gerus projektus.

Ansamblio „Vilnius Sinfonietta“ vadovas akompanuoja dainininkams ne tik ekrane, bet ir per jų koncertus. Be to, Vytautas spėja diriguoti užsienyje, prisidėti prie teatrinių projektų, retkarčiais ir restauruoja kokią dingusią operą apie Lietuvą. Šmaikštusis dirigentas LŽ pasakoja, kodėl jam patinka televizijoje, ko čia nekeistų, kodėl įdomiau nežaisti pagal taisykles ir kur tų taisyklių neįmanoma pritaikyti.

- Apie jus sako – neieško žodžio kišenėje. Jaučiate pareigą kurti pramogą?

- Suprantu žaidimo taisykles, kaip kurti gerą laiką. Žinoma, kartais pamąstau, kaip pateikti kitokį požiūrio kampą, žaidimo formą. Apie tai daug galvoti nereikia – arba tai turi, arba ne.

- Jūs turite?

- Ne visąlaik, priklauso ir nuo vidinio polėkio. Neateinu į darbą visuomet linksmas, nuotaika keičiasi pagal savijautą, kiekvieno vakaro pojūtį – kartais laida būna liūdnesnė. Tai ne spektaklis, kurį pastatai, ir tokį parodai. Televizija yra ekspromtas, improvizacija.

- „Auksiniame balse“ jūsų vaidmuo buvo neįprastas – išeinate iš uždaros dirigento dėžutės ir prabylate lyg sulaužęs kokią nerašytą taisyklę. Dirigentai juk dažniausiai tyli...

- Koncertiniame žanre dirigento darbas sakralus ta prasme, kad nėra verbalizuojamas. Jei ne koncertų vedėjas, kalba muzika, ir tik skrajutė informuoja, kas grojama. Nemanau, kad pirmas laužau kanonus. Leonardas Bernsteinas puikiuose spektakliuose vaikams pristatydavo kūrinius, kad jie suvoktų, ką tas „senas dėdė“ diriguoja. Taip atsitraukiama ir nuo mitologinio aspekto, mėgstamo teatralų, kurti mitus apie jų nesuvokiamą pasaulį. Kai išsižioji prieš publiką, esi visuomet nuogas.

- Jums jau įprasta nuolat būti nuogam?

- Taip, neateinu skaityti Čechovo ir interpretuoti jo teksto. Kalbu nuo savęs, rodau save, savo smegenis, retoriką. Pagal bendrą kontekstą, manau, kuriame tikrai gerą, nekomercinį produktą. Kokybiškai, skaniai, įdomiai. Linksmybes derinti su rimtąja muzika yra tam tikra misija, kuri man gėdos nedaro.

- Dabar dalyvausite dar viename LRT projekte, kuriame dainuosite duetu su Karina Krysko-Skambine. Ar vienu metu įmanoma dalyvauti daugiau nei viename projekte?

- Dar kviečia būti ir „Chorų karų“ vedėju. Ten tektų ne tik kalbėti, bet ir skambinti fortepijonu – tai sunku. Dar nesukirtome rankomis. Kai pasiūlo, iškart nepuoli filmuotis. Fiziškai įmanoma dalyvauti ir keliuose projektuose, greta dar koncertuoti. Klausimas, ar to reikia? (Ilga pauzė.) Nežinau, sotu. Alkanas atlikėjas – geriausias. Reikėtų išalkti.

- Iki aštuntos klasės muzika jums buvo kančia. Kalbėdamas apie savo vyriausiąjį sūnų Vincentą sakėte, esą laikai pasikeitė, o meno mokyklose liko ta pati sistema, kuriai negailėjote kritikos: perkrauta nereikalingos informacijos, vėliau gyvenime negali jos pritaikyti, nekreipiama dėmesio į asmenybę, tvyro stagnacija. Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius. Dėstydamas galite keisti situaciją, sistemą?

- Muzikos mokykloje liberaliau, nes vyksta užklasinė veikla. Nesu paskaitų skaitytojas, o lektorius – dar žemas laipsnis. Operos studijose susirenka dainininkai, repetuoja su režisieriais. Tačiau kiekvienas universiteto dėstytojas kuria savo universitetą.

O stagnaciją matau ir vidurinėje mokykloje. Politiniai laikai keičiasi, vidumi pasikeisti sunkiausia. Reformos šiek tiek vėluoja. Visi su savo žaidimo taisyklėmis...

- Žaidžiate?

- Taisyklės – tam tikra norma. Nežaisti įdomiau, nes tampi revoliucionieriumi. Tai smagu, bet ir duoda per nagus. Ar esu išsišokėlis? Gal. Studijos, darbas užsienyje parodo kitokių dalykų, kuriuos norisi pritaikyti tėvynėje, o tada paaiškėja, kad tik tau vienam to reikia... Televizija mane atpalaidavo, ji kompensuoja suvaržymus, kurie yra rimtosios muzikos srityje.

- Kas kreipė dėmesį į jūsų asmenybę ir leido jums augti?

- Turėjau ne vieną Mokytoją autoritetą, kuris davė postūmį muzikuoti – tų šviesulių daug. Čiurlionio menų mokykloje sutikau Rasą Jakutytę, vėliau Astą Armonienę, Gintarą Rinkevičių, Jurgį Karnavičių. J.Sibelijaus akademijoje – Jormą Panulą ir Leifą Segerstamą. Tu jais patiki, o gal jie randa raktą į tave? Sūnaus Vincento atveju mačiau, kad jam tam tikro dalyko nereikia, o jį verčia išmokti. Aukščiausias siekis turėtų būti ne brukti mokslą prievarta, o išdėstyti taip, kad vaikas susidomėtų.

- Solistė Sigutė Trimakaitė yra sakiusi, kad jei vaikystėje niekas nepaėmė už rankos, neatvedė į operą, neparodė, nepaaiškino, taip ir užaugi nesupratęs klasikinės muzikos...

- Tam reikalinga salė, įdomūs žmonės, kurie koncertuotų, teatrai. Tėvų įtaka gali būti ir teigiama, ir neigiama. Gimiau medikų šeimoje, norėjau būti gydytoju. Savo vaiką nuo kūdikystės vedžiojausi į repeticijas, nes nebuvo kur jo dėti, ir dabar jis nebenori nė žiūrėti, kaip aš repetuoju. (Juokiasi.) Kad atžala užaugtų išsilavinusiu žmogumi, reikia atidaryti duris ne tik į teatrą, bet ir į bažnyčią, sporto salę. Tai snobizmas – neribokime, jog tik klasikinė muzika tokia. Klasikai patys apsidžiaugtų nuėję į naktinį klubą ir išgirdę gerą techno „gabalą“, čia irgi yra ko išmokti!

- Pernai atkūrėte XVIII amžiaus operą „Everardas II – Lietuvos karalius“, kurią Madrido karališkajame archyve atrado ispanų dirigentas Alexis Soriano. Dažnai kapstotės po muzikinį paveldą?

- Nesu bibliotekinis krapštukas, nes esu nekantrus. Ieškau tik tada, kai žinau, kad rasiu. Čia taip sutapo, kad susitikome su lietuvių kilmės Alexis. Manau, mūsų šalyje nėra daug medžiagos, ieškoti reikia Barselonoje, Romoje, Londone, ir ten tas daroma.

- Jus galima vadinti ir dirigentu, ir pianistu, ir atlikėju, ir dar net aktoriumi. Kuo daugiau tokių apibūdinimų, vadinasi, tuo daugiau nuveikta per gyvenimą?

- Gal ne daugiau, bet tikrai įvairiau. Svarbu, koks tikslas. Mano tikslas kol kas yra nuveikti įvairiau, naujau. Nepamirškite, kad groju nuo ketverių metų, tad televizija man – atgaiva. Grįžimas į „popsą“, bet kiek ten daug visko sudėtingo ir nerepetuoto!

- Aranžuojant muzikos kūrinius televizijos projektams dažnai spaudžia laikas ir tenka greitai suktis. Ar norėtumėte kiekvienai dainai skirti daugiau dėmesio?

- Ir taip, ir ne. Jei vyktų lėčiau, atsirastų kitų darbų ir vis tiek nesuspėtum. Tuomet norėtųsi skirti laiko savo dainoms, autorinei kūrybai. Aranžuotė yra analogas, padaromas žmonių, turinčių klausą. Kaip dailininkas padarai kopiją, bet nei spalvos, nei forma nėra tavo, tik pospalviai. Laiko yra tik tiek, kiek jo yra.

- Man visuomet keista, kad pramoginiuose televizijos projektuose dalyviai vertinami dešimtbale sistema. Tačiau joks komisijos narys niekuomet nerašo šešių, penkių, keturių balų...

- Komisijos tikslas – ne atrinkti geriausius, o paplepėti. Skiri dešimt, dešimt, dešimt, tuomet galima pažaisti ir devynetu. Komisija turėtų įvairiau vertinti: dešimt – labai patiko, devyni – patiko. Bet tai formato klausimas. Aš mieliau sėdėčiau ant sofutės, gerčiau arbatą, išsakyčiau savo nuomonę, bet pažymio nė nerašyčiau. Juk žiūrovas pats atsirenka, kas yra vox populi.

- Renkatės tik gerus projektus. Saugote klasikinės muzikos atstovo įvaizdį?

- Kai pradėjome, nežinojome, ar „Auksinis balsas“ bus geras. Turbūt nebegaliu vadintis vien klasikinės muzikos atstovu. Be abejo, paisau, kad pačiam būtų malonu laidoje. Tas pats ir koncertuojant – nuvažiuoji į prestižinę salę arba tenka groti kultūros namuose. Ir ten žmonės patenkinti, tad vargo neprideda.

- Daug dirbate svetur. Esate keliautojas?

- Priklauso nuo sezono. Įdomu išvažiuoti, pakvėpuoti kitu oru, pasiilgti, grįžti, daryti kaip iš naujo.

- Skaitote knygas?

Taip, kai pasiilgtu būti tyliai su savimi, savo mintimis.

- Jūs – rimtas ar ne? Juk dirigento profesija tokia rimta...

- Kas jums sakė? (Šypsosi.) Profesija rimta, bet man jau tapo žaidimu. Neįrodinėsiu, kad tai sunku, kad aš labai svarbus dirigentas, ir visi griežia, kaip aš noriu (kalba žemu parodijuojančiu balsu - aut.) Juk kompozitorius viską jau parašė, o mes tik tūkstantą ar 150 tūkstantą kartą atliekame jo sukurtą muzikos kūrinį.

- Galima numanyti, jog dirigentas – ir gyvenime dirigentas, mėgstantis viską laikyti savo rankose, kad visi jam paklustų...

- Pirma profesionalo taisyklė – nuėjus nuo scenos pamiršti savo vaidmenį. Be abejo, visi mėgstame vadovauti, nes tai reiškia nieko neveikti pačiam. Gyvenime nepavadovausi, nes kiekvienas turi savo nuomonę ir ją reiškia.

- Jūs su kolega Jonu Janulevičiumi esate ir automobilius taisę. Kam lengviau diriguoti – orkestrui ar savo gyvenimui?

- Orkestrui. Kol pereini viską, kad galėtum diriguoti kūrinį, tai jau tampa švente, džiaugsmu – 50 žmonių dirba dėl bendro tikslo, vienodai mąsto, virpa sąskambiai. Kai viskas sutampa, tai yra harmonija, katarsis. Tai ekstazė. Tokių akimirkų net ir man pasitaiko ne kasdien, ne kasmet.

- Dirigentai pasižymi visumos matymu – turite pagalvoti apie daug detalių, kurių kiekviena yra svarbi jas susiejant. Ar ir gyvenime esate konstruktyvus?

- Ne. Chaotiškas, spontaniškas, ir vaikai mane terorizuoja dėl šokoladinio kremo. (Juokiasi.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"